- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-01
- Bylos Nr.
- AN2-70-655/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03072-2017-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ainora Kornelija Macevičienė
- Advokatai
- Remigijus Volikas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ainora Kornelija Macevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal N. E. atstovo advokato Remigijaus Voliko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo, kuriuo N. E. už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta 430 eurų baudą, o administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį, nutraukta,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
N. E. atstovas advokatas Remigijus Volikas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarimo dalį, kuria N. E. nubausta už ANK 423 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą ir jai paskirta administracinė nuobauda – 430 eurų bauda, bei administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.
N. E. atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad skundžiamo nutarimo dalis, susijusi su N. E. pripažinimu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 1 dalyje, ir 430 eurų baudos jai paskyrimu yra nepagrįsta ir neteisėta, priimta pažeidus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisę žinoti, kuo yra kaltinamas ir tuo apribojant teisę duoti paaiškinimus bei teisę būti išklausytam, ir netinkamai pritaikius materialiąsias teisės normas. Pažeidėjos atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo argumentai yra prieštaringi ir išdėstyti nesiremiant bylos medžiaga bei teisės aktų normomis. N. E. pateikė galiojantį tarptautinį vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini), išduotą Rusijos Federacijoje, tačiau nei protokole, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nurodyta, kodėl šis pažymėjimas traktuojamas kaip negaliojantis ir nebuvo nurodytas teisės aktas, kuriuo remiantis daroma tokia išvada. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 5 dalies nuostatos nurodomos tik jau priimtame nutarime, todėl konstatuotina, kad nebuvo sudaryta galimybė N. E. ir jos atstovui būti išklausytai ir pateikti paaiškinimus dėl galimo šio įstatymo reikalavimo pažeidimo.
Pasak E. E. atstovo, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintose Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėse nėra numatoma pareiga užsienio šalių piliečiams keisti užsienio šalyse išduotus vairuotojo pažymėjimus į Lietuvos Respublikos išduodamus vairuotojo pažymėjimus. Tvarkoje reglamentuojama teisė įgyti ar pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, kai jo galiojimas yra pasibaigęs, ir nustatyta tokio išdavimo (keitimo) sąlygos bei tvarka. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-0328 patvirtintų Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklių 13 punktas reglamentuoja, kad užsienyje išduoti dokumentai turi būti teisės aktų nustatyta tvarka legalizuoti, išskyrus atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ar Europos Sąjungos teisės aktus dokumentas neturi būti legalizuotas, todėl šios taisyklės niekaip neįpareigoja asmens legalizuoti tarptautinio vairuotojo pažymėjimo, išduoto šalyje, prisijungusioje prie 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje pasirašytos Kelių eismo konvencijos. Tai, kad asmeniui, kuris gyvena bent 185 dienas, kiekvienais kalendoriniais metais dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, jeigu jis darbo ryšių neturi, tik dėl asmeninių ryšių, kurie sieja pareiškėją su Lietuvos Respublika, suteikiama teisė įgyti ar pakeisti vairuotojo pažymėjimą Lietuvos Respublikoje, negali būti traktuojama kaip pareiga. Prievolė Lietuvos Respublikos nuolatiniam gyventojui pasikeisti užsienio valstybėje išduotą vairuotojo pažymėjimą nėra teisės aktuose reglamentuota, tokios procedūros tvarka nėra nustatyta.
N. E. atstovas skunde pažymėjo, kad pagal teismo daromą išvadą, asmuo privalėjo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą nuo 185 gyvenimo Lietuvos Respublikoje dienos. Tačiau remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. IV-328 patvirtintomis Motorinių transporto priemonių vairuotojų pažymėjimų išdavimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės), tai yra neįmanoma, kadangi jei asmuo įgyja teisę pateikti prašymą pakeisti vairuotojo pažymėjimą tik įrodęs, kad Lietuvos Respublikoje išgyveno ne mažiau, kaip 185 dienas, pažymėjimas keičiamas per 10 dienų, jei pažymėjimas išduotas ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, dar reikalingas laikas egzamino išlaikymui. Vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, asmuo, neišgyvenęs Lietuvos Respublikoje 185 dienų, negali kreiptis dėl vairuotojo pažymėjimo pakeitimo, o remiantis skundžiamu teismo nutarimu, nuo 185 Lietuvos Respublikoje gyvenimo dienos asmuo privalo turėti Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą.
Pažymėjo, kad teismas nutarime akcentuoja, jog svarbu nustatyti, kokioje valstybėje buvo nuolatinė N. E. gyvenamoji vieta. Apelianto nuomone, ši aplinkybė nėra svarbi. Ši aplinkybė reikšminga tik nagrinėjant N. E. teisę pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, tačiau niekaip nėra susijusi su pareiga atlikti analogiškus veiksmus.