- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-18
- Bylos Nr.
- A-761-492/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00639-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- V. M., J. M., I. B., G. M.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M., J. M., I. B. ir G. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. M., J. M., I. B. ir G. M. su 2014 m. balandžio 17 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslintas skundas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-394 (toliau – Įsakymas Nr. 1) bei 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-395 (toliau – Įsakymas Nr. 2).
Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra (duomenys neskelbtini) mirusiojo P. M. vaikai. P. M. nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesą pradėjo 1999 m. Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius (toliau ir – Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius) 2006 m. liepos 28 d. išdavė P. M. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje pripažino jo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės (toliau ir – Pažyma Nr. 1). Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. išdavė P. M. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kuria pripažino jo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14,00 ha žemės (toliau ir – Pažyma Nr. 2). Tarnybos direktorius 2013 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. IT-(7.5)-40, kuriuo įpareigojo Tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėją priimti sprendimą nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų P. M. pagal Pažymą Nr. 1 bei Pažymą Nr. 2 ir apie priimtą sprendimą nedelsiant informuoti jo įpėdinius. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434, kuriuo panaikino Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus Pažymą Nr. 1. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. sausio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44, kuriuo panaikino Pažymą Nr. 2. Tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjas 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394, kuriuo pakeitė 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 bei jį išdėstė taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų““. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395, kuriuo pakeitė 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 bei jį išdėstė taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės“.
Pareiškėjai nesutinka su atsakovo motyvais, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teisės gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai mirusiojo šeimos nario paveldėtojai neįgyja. Pareiškėjų nuomone, tokie motyvai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normoms ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymui. Remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 bei 2 dalimis, 1.112 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jie teigė, kad palikėjui mirus, jo turtinės teisės ir pareigos nepasibaigia, bet įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą yra turtinė teisė, kuri yra paveldėjimo objektas.
Pareiškėjai pažymėjo, kad jie yra P. M. įpėdiniai, kurių teisę paveldėti visą P. M. turtą ir turtines teises patvirtina paveldėjimo teisės liudijimas. P. M. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo procesą jis pradėjo 1999 m. Atsižvelgiant į tai, kad palikėjas P. M. buvo pradėjęs teisės gauti nuosavybėn neatlygintai žemę procesą, jam mirus, įpėdiniams perėjo ne tik jo materialus turtas, bet ir turtinės teisės, taip pat ir teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę pagal Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2. Pareiškėjų nuomone, jų ginčijami įsakymai yra neteisėti, nes P. M. turtinė teisė – gauti neatlygintinai valstybinės žemės – yra paveldima pagal paveldėjimo teisės normas, todėl atsakovas nepagrįstai Įsakymu Nr. 1 ir Įsakymu Nr. 2 nusprendė nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo pagal Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2.
Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje yra nustatytas pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eiliškumas. Šio straipsnio 1 dalies 9 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai piliečiams, kurių šeimos po 1939 m. buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – tokio pat ploto žemės sklypai, kokius nuosavybės teise jie turėjo Lenkijos ir Vokietijos teritorijose, išskaičius tą žemės sklypo plotą, kurį jie gavo pagal šio straipsnio 1 dalies 2 ir 8 punktus, <...>, taip pat jų sutuoktiniams, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams). P. M., būdamas A. M. šeimos nariu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įgijo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės pagal Pažymą Nr. 1 ir 14,00 ha žemės pagal Pažymą Nr. 2.
Teismo posėdžiuose pareiškėjai ir jų atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto. Parengiant Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2, analogiškai ši nuostata buvo reglamentuota Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, yra numatytos trys sąlygos, kurių visuma lemia neatlygintiną žemės perdavimą nuosavybėn, t. y. asmuo turi būti: 1) Lietuvos Respublikos pilietis; 2) jo šeima turėjo būti įkeldinta į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m.; 3) piliečio šeima iki įkeldinimo tuometinėse Lenkijos ar Vokietijos teritorijose nuosavybės teise turėjo turėti ūkį, iš kurio buvo įkeldinta. Neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriai priklausė žemė, nario statusu. Tai reiškia, kad P. M. ir A. bei O. M. turėjo priklausyti vienai šeimai. P. M., 1941 m. kovo 3 d. įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, buvo pilnametis. Atsakovui duomenų, patvirtinančių, kad jis, įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, kartu su šiais asmenimis gyveno ir vedė bendrą ūkį, nebuvo pateikta, todėl Tarnyba sprendė, kad P. M. ir A. bei O. M., įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo šeimos nariai. Taigi, P. M. neatitiko Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų, todėl jam negalėjo būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai valstybinė žemė pagal minėtą teisės akto nuostatą, o parengus Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir tai sudarė pagrindą priimti ginčijamus įsakymus.
Tarnyba pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato, jog valstybinė žemė būtų suteikiama nuosavybėn neatlygintinai mirusiam asmeniui ar jo įpėdiniams. Suteikiant nuosavybėn neatlygintinai žemę Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ar Vokietijos tuometinėse teritorijose, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas netaikomos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos paveldėjimo teisės normos. Nėra galimas žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn tuo atveju, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl valstybinės žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra miręs. Kadangi P. M. mirė (duomenys neskelbtini), Pažyma Nr. 1 ir Pažyma Nr. 2 negalėjo būti parengtos. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktas tik individualizuoja asmens teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę pagal to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o ne nustato tokios teisės paveldėjimo galimybę.
Teismo posėdžiuose atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino visiškai ir Įsakymą Nr. 1 bei Įsakymą Nr. 2 panaikino.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. M. su 1997 m. rugsėjo 24 d. prašymu kreipėsi į Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės agrarinės reformos tarnybą ir prašė grąžinti nuosavybėn buvusių savininkų A. ir O. M. turėtą 60,00 ha žemės. Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 28 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko A. M. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 27,99 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės. Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusios savininkės O. M. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 14,00 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14,00 ha žemės. P. M. (duomenys neskelbtini) mirė, o jo turtą paveldėjo vaikai G. M., I. B., V. M. ir J. M.. Tarnyba 2013 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą Nr. IT-(7.5)-40, kuriuo įpareigojo Tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėją priimti sprendimą nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų P. M. pagal Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2 bei apie priimtą sprendimą nedelsiant informuoti jo įpėdinius. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434, kuriuo panaikino Pažymą Nr. 1, o 2014 m. sausio 9 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44, kuriuo panaikino Pažymą Nr. 2. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-394 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 bei jį išdėstė taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų““. Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. priėmė įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 19Vl-(14.19.2)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 bei jį išdėstė taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14,00 ha žemės“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilo dėl dviejų esminių dalykų: pirma, tai, kad, atsakovo nuomone, P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo jų šeimos nariu, ir dėl to P. M. neatitiko Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų ir jam negalėjo būti suteikiama nuosavybėn neatlygintinai valstybinė žemė pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą; antra, tai, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams ir šiuo atveju netaikytinos bendros Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytos paveldėjimo teisės nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klausimas dėl žemės suteikimo neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, dėl to, ar asmenų teisė gauti neatlygintinai valstybės žemės pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra paveldima, kada ši teisė susiformuoja kaip paveldėjimo objektas, buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, todėl šioje byloje turi būti atsižvelgta į minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktą aktualų teisės aiškinimą. Šioje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme toks paveldėjimas nėra reglamentuotas, taip pat, kad nuosavybės teisių atkūrimo teisiniams santykiams ir žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisiniams santykiams nesant pakankamai panašiems, negalima pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymui nereglamentuojant teisės gauti žemės nuosavybėn neatlygintinai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą paveldėjimo, turi būti taikomos atitinkamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios paveldėjimo teisinius santykius, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.1 straipsnis. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad turtinė teisė gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsiranda asmeniui, kuris atitinka šiame įstatyme numatytas sąlygas, aiškiai išreiškus valią, t. y. kompetentingai institucijai pateikus prašymą gauti žemės sklypą, o nesant tokios valios išraiškos, nėra pagrindo vertinti, kad susiformavo atitinkama turtinė teisė.
Ginčo dėl to, kad P. M. 1997 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į atsakingą instituciją ir prašė grąžinti nuosavybėn neatlygintinai buvusių savininkų A. ir O. M. turėtą 60,00 ha žemę, nėra. Šią faktinę aplinkybę taip pat patvirtina Pažyma Nr. 1 ir Pažyma Nr. 2. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėto asmens valia gauti žemės sklypus buvo išreikšta, taigi jo turėta turtinė teisė gali būti paveldima bendraisiais pagrindais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, Tarnybos atsisakymas suteikti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus negalėjo būti motyvuojamas tuo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas nenustato, jog žemė nuosavybėn neatlygintinai būtų suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia įtvirtinta, kad žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad apibrėžiant šeimą, kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, aiškindamas aptariamą Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo normą, yra pažymėjęs, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu.
Teismas nustatė, kad A. ir O. M. 1941 m. kovo 3 d. buvo kartu įkeldinti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Žinių, kad P. M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo įkeldintas į (duomenys neskelbtini) nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nebuvo rasta. Jokių kitų oficialių rašytinių įrodymų, kad P. M. kartu su savo tėvais buvo įkeldintas į Lietuvą, nėra. Taip pat nėra jokių įrodymų, kad P. M. įkeldinimo metu buvo sukūręs savo šeimą, gyveno atskirai nuo tėvų ir vedė atskirą ūkį. Pareiškėjai patvirtino, jog jų tėvas įkeldinimo metu buvo nevedęs, savo šeimos nebuvo sukūręs, todėl gyveno kartu su savo tėvais ir vedė bendrą ūkį. Šias aplinkybes taip pat patvirtino byloje apklausti liudytojai E. Ž., J. Ž. (J. Ž.) (abu liudytojai gyvena A. ir O. M. Lenkijoje turėtos žemės kaimynystėje) ir H. B., kurie paaiškino, kad iš savo tėvų, paties P. M. ir kitų asmenų pasakojimų žino, jog iki iškeldinimo 1941 m. P. M. kartu su savo broliais ir seserimis gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., dirbo žemę ir vedė bendrą ūkį. P. M. 1995 m. kovo 7 d. kreipdamasis į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, prašyme iš esmės patvirtino, jog jis kartu su tėvais repatrijavo į Lietuvą, kurioje kartu gyveno, kol nebuvo perkelti į kitą ūkį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prijungtoje O. M. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo byloje yra A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), ir J. S., gimusio (duomenys neskelbtini), paaiškinimai, jog jie prisimena, kai apie 1941 m. į (duomenys neskelbtini), esantį netoli (duomenys neskelbtini), buvo įkelti M. šeima: tėvas A., motina O. ir vaikai P., V., J. ir kt. Šių asmenų apklausti liudytojais teisme nebuvo galimybės, nes jie jau buvo mirę, o byloje esantys jų paaiškinimai buvo vertinami kartu su visais kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas taip pat pažymėjo, kad Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius, išduodamas Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2, kuriose konstatavo, kad P. M. turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, iš esmės įvertino, kad pakanka duomenų patvirtinančių P. M. teisę gauti neatlygintinai žemę, turėtą jo tėvų. Priešingu atveju, pareiškėjai būtų galėję savo teises ginti, įrodinėdami ginčijamas aplinkybes asmenų, kurie dar buvo gyvi ir tiesiogiai galėjo patvirtinti aplinkybes apie P. ir A. bei O. šeimos įkeldinimą, parodymais. Teismas pažymėjo, kad tarp aptartų įrodymų prieštaravimų nėra ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad P. M. 1941 m. gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M. bei iki jų iškeldinimo į Lietuvą vedė bendrą ūkį, t. y. buvo A. ir O. M. šeimos narys. Taigi, jie yra tos pačios šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją, nariai pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys, o jam mirus, turėtas turtines teises paveldėjo pareiškėjai. Teismas pažymėjo, kad klausimai dėl termino skundui paduoti buvo išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartyje, atnaujinus terminą skundui paduoti.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ? pareiškėjų skundą atmesti.
Tarnyba nesutinka su teismo išvada, kad pakanka įrodymų, jog P. M. 1941 m. gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., vedė bendrą ūkį, bei iki pat jų iškeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. buvo A. ir O. M. šeimos narys. Šią savo poziciją atsakovas grindžia tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, jog P. M. 1941 m. gyveno kartu su tėvais A. ir O. M. ir iki pat jų iškeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją vedė bendrą ūkį, rėmėsi liudytojų E. Ž. ir J. Ž. paaiškinimais, kad P. M. įkeldinimo metu buvo nevedęs, savo šeimos nebuvo sukūręs, todėl gyveno kartu su tėvais ir vedė bendrą ūkį, tačiau teismas neatsižvelgė, kad minėti liudytojai A. ir O. M. asmeniškai nepažinojo ir nematė, ar P. M. gyveno su savo tėvais ir vedė bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi P. M. žento H. B. paaiškinimais, kuris tiesiogiai minėtų aplinkybių nematė, o faktus žinojo tik iš savo tėvų, P. M. ir kitų asmenų pasakojimų, jog iki iškeldinimo 1941 m. P. M. kartu su savo broliais ir seserimis gyveno kartu su tėvais A. ir O. M., dirbo žemę ir vedė bendrą ūkį. Pažymi, kad teismas minėtų liudytojų paaiškinimus, kurie faktus žinojo tik iš pasakojimų, pripažino aukštesnės galios nei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažyma Nr. S-392-M, kurioje nurodyta, kad žinių, jog B., O., P., J. ir V. M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo perkelti į (duomenys neskelbtini), nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta.
Teismas taip pat rėmėsi P. M. 1995 m. kovo 7 d. kreipimesi į Lietuvos žemės ūkio ministeriją su tėvais repatrijavo į Lietuvą, kur kartu su jais gyveno, kol nebuvo perkelti į kitą ūkį, tačiau savo kreipimesi P. M. kalbėjo apie savo tėvus, bet nieko neužsiminė, kad kartu buvo perkeltas į Lietuvos teritoriją su tėvais. Minimas tik faktas, kad P. M. kartu su tėvais buvo (duomenys neskelbtini), ? tai buvo trečias ūkis, į kurį buvo perkelti O. ir A. M.. Teismas rėmėsi ir prijungtoje O. M. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo byloje esančiais A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), ir J. S., gimusio (duomenys neskelbtini), paaiškinimais, jog jie prisimena, kad apie 1941 m. į (duomenys neskelbtini), esantį netoli (duomenys neskelbtini), buvo įkelti M. šeima: tėvas A., motina O. su vaikais P., V., J. ir kt. Šių asmenų teismas negalėjo apklausti, nes jie yra mirę, tačiau teismas jų paaiškinimus vertino kartu su visais kitais byloje surinktais įrodymais. Pažymi, kad P. M. kreipimesi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją yra minima, kad A. ir O. M. šeima iš Lenkijos teritorijos buvo atkelta į (duomenys neskelbtini), ? J. S. ir A. M. paaiškinimuose minima, kad jie atsimena M., atkeltus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), ? tai jau antras ūkis, į kurį buvo perkelta A. ir O. M. šeima. Teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad paaiškinimuose yra prieštaravimų. Jis taip pat neatsižvelgė į Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. T-9229-M nurodytą informaciją, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo M. J. buto–ūkio lape įrašyti: M. J., gim. (duomenys neskelbtini) (tėvo vardas nenurodytas), šeimos galva, nevedęs, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, brolis M. A., g. (duomenys neskelbtini) (tėvo vardas nenurodytas, santykis su šeimos galva – taip dokumente), dirbantis šeimos narys, brolis M. J.., g. (duomenys neskelbtini) (vardas sutrumpintas), brolis M. V., g. (duomenys neskelbtini), sesuo M. O., g. (duomenys neskelbtini) (santykis su šeimos galva – taip dokumente), sesuo M. M., g. (duomenys neskelbtini) Skiltyje „Gimimo vieta“ įrašyta, kad visi šeimos nariai gimė (duomenys neskelbtini). Čia P. M. taip pat nėra įrašytas, todėl kyla prieštaravimas iš P. M. kreipimosi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, kuriame P. M. mini 1943 m. (duomenys neskelbtini), kad lyg ir gyveno su P. ir O. M. šeima, tačiau 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo M. J. buto–ūkio lape P. M. nėra. Pažymi, kad iš šių neatitikimų galima daryti prielaidą, jog P. M., iki įkeldinimo į Lietuvos Respublikos teritoriją jau nebuvo A. ir O. M. šeimos narys, todėl esant prieštaravimams, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad P. M. buvo A. ir O. M. šeimos narys, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos.
Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi ir Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus išduotomis pažymomis, kuriose buvo konstatuota, jog P. M. turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, ir iš esmės įvertino, kad pakanka duomenų patvirtinančių apie P. M. teisę gauti neatlygintinai žemę, turėtą jo tėvų, kadangi dėl to, kad minėtos pažymos buvo parengtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą (pažymų priėmimo metu – 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą), todėl Tarnybos Vilkaviškio skyriaus vedėjas priėmė 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-07-28 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ ir 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006-11-24 pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“. Vilkaviškio skyriaus vedėjas papildomai priėmė ginčijamus įsakymus, kuriais pakeitė minėtus įsakymus ir taip nusprendė pagal Pažymą Nr. 1 bei Pažymą Nr. 2 P. M. nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų.
Šalies argumentai
Pareiškėjai V. M., J. M., I. B. ir G. M. prašo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti galioti.
Pareiškėjai paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-704-2004 išaiškino, jog iš Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos matyti, kad neatlygintinas žemės suteikimas nuosavybėn yra siejamas su konkrečios šeimos, kuriems priklausė žemė, nario statusu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1189-2007 išaiškino, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė, susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą šeimos sąvoką, pripažįstant asmenį šeimos nariu, jo amžius neturi jokios reikšmės. Atkreipia dėmesį, kad Pažyma Nr. 1 ir Pažyma Nr. 2 patvirtina, jog A. ir O. M. šeima valdė 56 ha žemės valdą. Tokiam žemės plotui dirbti buvo reikalinga darbo jėga, tačiau M. samdinių neturėjo, o tai dar kartą patvirtina, kad visa šeima, taip pat ir P. M., gyveno kartu ir savo jėgomis dirbo žemę. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad P. M. sulaukus (duomenys neskelbtini) amžiaus, egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog jis nebebuvo A. M. ir O. M. šeimos nariu, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai bei pateiktam šeimos nario statuso apibrėžimui.
Pareiškėjai pažymi, kad žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai procesas buvo pradėtas dar 1995 m., kai P. M. pateikė prašymą grąžinti jam tėvų valdytą žemę. Vilkaviškio žemėtvarkos skyrius 2006 m. pripažino, kad šis asmuo turi teisę gauti žemę neatlygintinai, iš viso 41,99 ha. Išdavus Pažymą Nr. 1 ir Pažymą Nr. 2, buvo pripažinta, kad P. M. atitinka visas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo sąlygas, taip pat ir kad jis atitiko A. bei O. M. šeimos nario statusą, todėl tiek jis, tie jo artimieji giminaičiai pagrįstai tikėjosi, kad ateityje jiems nekils pareiga iš naujo įrodinėti šią faktinę aplinkybę. Po daugiau nei 10 metų pareikalavus iš naujo įrodyti, jog P. M. 1941 m. kartu su tėvais buvo įkeldintas į Lietuvos Respubliką, pažeidžiamas tiek rungimosi principas, tiek teisėtų lūkesčių principas, nes akivaizdu, jog po tiek laiko pareiškėjų įrodinėjimo galimybės yra iš esmės apsunkintos: tiek P. M., tiek kiti liudytojai, tiesiogiai matę 1941 m. įvykius, jau yra mirę. Kadangi Tarnyba sudarė tokias faktines aplinkybes, kad šiuo metu nebeįmanoma pagrįsti P. M. įkeldinimo faktą tiesiogiai šiuos įvykius mačiusių liudytojų parodymais, pareiškėjai mano, kad atsakomybę dėl apsunkintos jų įrodinėjimo galimybės bei dėl to kylančias neigiamas pasekmes turi prisiimti atsakovas.
Pareiškėjai kategoriškai nesutinka su Tarnybos argumentais, kad liudytojų E. Ž., J. Ž. ir H. B. parodymai prieštarauja Lietuvos centrinio archyvo duomenims. Pažymi, kad Lietuvos archyvų departamento Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažymėjime Nr. S-392-14 yra nurodyta: „žinių kad <...>P., <...> M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo perkelti į (duomenys neskelbtini) nepilnai išlikusiose archyvo dokumentuos nerasta“. Teigia, kad šie archyvo duomenys negali būti laikomi įrodymu, paneigiančiu faktą, jog P. M. buvo A. M. šeimos narys. Pareiškėjams nėra aišku, kokiems archyvo duomenims prieštarauja minėti liudytojų parodymai, jei archyve apskritai neišliko duomenų apie P. M.. Pažymi, kad Lietuvos centriniame valstybės archyve taip pat nebuvo rasta duomenų, jog P. M. 1941 m. būtų vedęs ar būtų kitos šeimos nariu, o tai taip pat paneigia atsakovo argumentus dėl liudytojų parodymų prieštaravimo rašytiniams įrodymams.
Pareiškėjai nesutinka, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenys turi aukštesnę įrodomąją galią nei liudytojų E. Ž., J. Ž. bei H. B. parodymai. Tarnyba nenurodo, kuo remdamasi konstatuoja, kad byloje esantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimas turi aukštesnę įrodomąją galią nei minėtų liudytojų parodymai. Abejotina, ar duomenų neišsaugojimas / jų nebuvimas archyve gali turėti aukštesnę įrodomąją galią, nei liudytojų, kurie patvirtino faktą, jog P. M. kartu su tėvais buvo įkeldintas Lietuvos Respublikos teritoriją, parodymai.
Pažymi, kad iš P. M. surašyto prašymo turinio bei pirmosios instancijos teismui pateiktų paaiškinimų akivaizdžiai matosi, jog jis identifikuoja save kaip A. ir O. M. šeimos narį, bei dėstydamas faktines aplinkybes apie tėvų repatrijavimą į Lietuvą, turi omenyje ir save. Taigi, atsakovo teiginiai, kad P. M. nieko nėra paminėjęs apie jo įkeldinimo faktines aplinkybes bei jo dėstomos faktinės aplinkybės prieštarauja Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenims, nėra pagrįsti.
Pareiškėjai pažymi, kad jeigu P. M. nebūtų kartu su tėvais įkeltas į pirmąjį ūkį (duomenys neskelbtini), akivaizdu kad jis nebūtų įkeltas ir į antrąjį (duomenys neskelbtini) ūkį. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, A. M. ir J. S. rašytiniai paaiškinimai yra tinkamas įrodymas, pagrindžiant P. M. įkeldinimo faktą.
Pareiškėjų nuomone, byloje esančių duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo įrodyta, jog P. M. kartu su tėvais A. M. ir O. M. 1941 m. buvo įkeldintas į Lietuvos Respublikos teritoriją. Teigia, kad teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai nurodė, kuriais konkrečiai įrodymais remiasi, priimdamas sprendimą, todėl nėra jokio pagrindo jo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamos apeliacine tvarka administracinės bylos dalyką sudaro juridinę reikšmę turinčio fakto, kaip pagrindo subjektinei teisei pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą įgyti, nustatymas, remiantis teismui pateiktais šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, nepilnai išlikusiais archyviniais bei kitais rašytiniais duomenimis.
Pareiškėjai G. M., I. B., V. M. ir J. M. yra P. M., mirusio (duomenys neskelbtini), vaikai ir teisių perėmėjai (įpėdiniai). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad P. M. su 1997 m. rugsėjo 24 d. prašymu kreipėsi į Vilkaviškio rajono Vilkaviškio apylinkės agrarinės reformos tarnybą, prašydamas grąžinti nuosavybėn buvusių savininkų A. ir O. M. turėtą 60 ha žemės, buvusią (duomenys neskelbtini).
Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 28 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusio savininko A. M. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 27,99 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 27,99 ha žemės. Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. parengė pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodė, kad pagal P. M. pateiktus dokumentus apie buvusios savininkės O. M. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 14 ha žemę, P. M. turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės.
Vėlesniais atsakovo įsakymais, kuriuos pareiškėjai prašo panaikinti, buvo nuspręsta nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų:
Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 19VĮ-(14.19.2)-394 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. 19VĮ-(14.19.2)-1434 „Dėl Marijampolės apskrities Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. liepos 28 d. pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ buvo nuspręsta pakeisti 2013 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-1434 bei jį išdėstyti taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. liepos 28 d. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“;
Tarnybos Vilkaviškio skyrius 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 19VĮ-(14.19.2)-395 „Dėl NŽT Vilkaviškio skyriaus vedėjo 2014 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 19Vl-(14.19.2)-44 „Dėl Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 24 d. pažymos Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ naikinimo“ pakeitimo“ buvo nuspręsta pakeisti 2014 m. sausio 9 d. įsakymą Nr. 19VĮ-(14.19.2.)-44 bei jį išdėstyti taip: „Nesuteikti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypo P. M. pagal Marijampolės apskrities administracijos Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2006 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. 3 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai 14 ha žemės.
Ginčijami įsakymai buvo grindžiami jų neatitikimu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytoms sąlygoms, nes žemė nuosavybėn neatlygintinai negali būti suteikiama mirusiojo asmens, pateikusio prašymą, įpėdiniams, be to, Tarnybos teigimu, P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, nebuvo jų šeimos nariu.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, pateiktus aktualius Žemės reformos 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygų išaiškinimus, nustatė, kad P. M., įkeldinant A. ir O. M. į Lietuvos Respublikos teritoriją, buvo jų šeimos nariu, padarė išvadą, kad pareiškėjai, jo vaikai ir įpėdiniai, esant aiškiai išreikštai P. M. valiai, būdami jo teisių perėmėjais, turi teisę gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus.
Atsakovas Tarnyba, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti, argumentavo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje, be pagrindo teikė prioritetą liudytojų paaiškinimams, kurie prieštaringi, ir nesirėmė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažyma Nr. S-392-M, kurioje nurodyta, kad žinių, jog B., O., P., J. ir V. M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo perkelti į (duomenys neskelbtini), nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Apeliantas teigė, kad teismas negalėjo remtis Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. liepos 28 d. pažyma Nr. 3 „Vilkaviškio rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. lapkričio 24 d. pažymą Nr. 3, nes jos parengtos pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.
Teisėjų kolegija administracinėje byloje dėl taikytinų Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų bei su tuo susijusių reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo aspektus aptaria atsižvelgdama į apeliacinio skundo pagrindinius argumentus.
Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, kurių šeimos buvo įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 metų iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose, – žemės sklypai pagal šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eilę žemei įsigyti, bet ne didesnio ploto, negu šie asmenys turėjo žemės nuosavybės teise arba gavo naudotis įkeldinant juos į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir ne didesni kaip 150 ha bendro ploto (įstatymo 2007 gegužės 10 d. red. Nr. X-1121). Sprendžiant dėl asmens subjektinės teisės gauti neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės, turi būti konstatuotos iš esmės du teisiškai reikšmingi faktai – šeimos įkeldinimas į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėtų ūkių Lenkijos ir Vokietijos tuometinėse teritorijose ir Lietuvos Respublikos piliečio buvimas šios šeimos nariu.
Nagrinėjamoje byloje pateikiamas rašytinis įrodymas – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažymėjimas Nr. S-392-M, kuriame nurodyta, kad 1941 m. kovo 3 d. atvyko į Lazdijų evakuacijos punktą ir 1941 m. kovo 4 d. išvyko iš jo į (duomenys neskelbtini) M. A., A., g. (duomenys neskelbtini), M. J., A., g. (duomenys neskelbtini), M. O., A., g. (duomenys neskelbtini), M. M., A., g. (duomenys neskelbtini), atvykę iš (duomenys neskelbtini). Pažymos pastabose nurodyta, jog žinių, kad B., O., P., J., V. M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo perkelti į (duomenys neskelbtini), nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Byloje pateikiama Vilkaviškio vyskupijos Lazdijų R. K. Šv. Onos parapijos klebono 1997 m. spalio 4 d. pažymoje nurodoma, kad artimųjų teigimu, P. M., sūnus A. M. ir O. M., yra gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Aptarti duomenys neprieštarauja jokiems kitiems byloje surinktiems duomenims ir laikytini pakankamais patvirtinti, kad būtent P. M. tėvų A. M. ir O. M. šeima 1941 m. buvo perkelta į (duomenys neskelbtini). Dėl pastarojo fakto byloje iš esmės nėra ginčo, atsakovas, savo poziciją grįsdamas įrašu minėtoje archyvo pažymoje, jog žinių, kad B., O., P., J., V. M. 1941 m. iš (duomenys neskelbtini) prievarta buvo perkelti į (duomenys neskelbtini), nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta, teigia, kad byloje nėra duomenų, kad 1941 m. perkėlimo į Lietuvą iš Lenkijos tuometinės teritorijos metu P. M., būdamas (duomenys neskelbtini) amžiaus, buvo A. M. ir O. M. šeimos nariu. Tarnybos teigimu, apskritai nėra rašytinių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti tokį faktą, o liudytojų paaiškinimai yra prieštaringi.
Kitoje byloje pateikiamoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1998 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. T-9229-M nurodoma, kad žinių apie A. M. (duomenys neskelbtini) laukuose turėtą žemę nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta. Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žiniose, (duomenys neskelbtini) gyventojo M. J. butų-ūkio lape įrašyti M. J., g. (duomenys neskelbtini) (tėvo vardas nenurodytas), šeimos galva, nevedęs, ūkininkas, šeimininkas be samdinių, brolis M. A., g. (duomenys neskelbtini) (tėvo vardas nenurodytas, santykis su šeimos galva – taip dokumente), brolis M. J.., g. (duomenys neskelbtini) , brolis M. V., g. (duomenys neskelbtini), sesuo M. O., g. (duomenys neskelbtini) (santykis su šeimos galva – taip dokumente), M. M., g. (duomenys neskelbtini), visų gimimo vieta įrašyta (duomenys neskelbtini). Žemės ūkio valdybos archyviniame fonde, Vilkaviškio apskrities 1943 m. kovo 10 d. žiniose apie iškeltuosius žemės ūkio valdytojus ir jų paliktą turtą įrašytas iš (duomenys neskelbtini) iškeltas M. J. (tėvo vardas, gimimo metai nenurodyti), turėjęs 35,92 ha ūkį.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime yra pažymėjęs, kad „apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1189/2007, aiškindamas aptariamą Žemės reformos įstatymo normą, yra pažymėjęs, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000 m., 802 p.) (t. p. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-704/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-1815/2005).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad P. M. 1941 m. buvo A. M. ir O. M. šeimos nariu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1421-858/2015, pateiktu šeimos sąvokos išaiškinimu bei vertino byloje surinktus duomenis pagal įrodymų vertinimo administraciniame procese taisykles. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad terminas „šeima“, taikant Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnį, turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas bendrinėje kalboje, t. y. „šeima“ – žmonių grupė susidedanti iš tėvų, vaikų (kartais ir artimų giminaičių), gyvenančių kartu. Šiuo išaiškinimu yra remiamasi ir kitose nagrinėjamose administracinėse bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-960-858/2015). Taigi, sprendžiant dėl asmens šeimos nario statuso, reikšmingu kriterijumi laikytinas gyvenimas kartu, nepriklausomai nuo amžiaus (pilnametystės) ar net giminystės laipsnio. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad lemiančiu kriterijumi negali būti nei perkėlimo į Lietuvą tuo pačiu momentu su kitais šeimos nariais faktas (archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažymėjimas Nr. S-392-M), nes archyvo dokumentai nėra pilnai išlikę, nei gyventojų surašymo 1942 m. gegužės 27 d. žinios ar Vilkaviškio apskrities 1943 m. kovo 10 d. žinios apie iškeltuosius žemės ūkio valdytojus ir jų paliktą turtą (archyvo 1998 m. gruodžio 29 d. pažyma Nr. T-9229-M), nes archyvuose išlikusi informacija užfiksuota prieštaringai, nepilnai (pvz., A. M., g. (duomenys neskelbtini), nurodomas J. M., g. (duomenys neskelbtini) broliu, kartu gyvenančiais asmenimis nurodomi ir J. bei V. M., nors duomenų apie jų perkėlimą nėra, ir pan.).
Nagrinėjamoje byloje įrodomąją reikšmę turintis juridinis faktas, kad P. M. buvo A. ir O. M. šeimos nariu jų perkėlimo į Lietuvą metu, nustatytinas įvertinus visus byloje esančius duomenis – proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, dokumentus ir kitus rašytinius įrodymus (ABTĮ 57 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas vertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijumi (ABTĮ 57 str. 6 d.). Minėtos įrodinėjimą reglamentuojančios įstatymo nuostatos reiškia, kad teismas, nustatydamas byloje juridiškai reikšmingus faktinius duomenis, negali teikti prioriteto rašytiniams įrodymams, jie turi būti tiriami kartu su kitais duomenimis byloje, įrodinėjimo procese vertinant visų surinktų duomenų atitikimą vieni kitiems ir šalinant galimus prieštaravimus.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismas turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Pripažįstama, kad įrodymų pakanka tada, kai jie sudaro tikimybę, jog faktas egzistuoja, nors tam tikrų abejonių dėl fakto gali išlikti, tačiau įrodymų pakankamumo taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai, ar ginčo šalių nurodyti duomenys patvirtina tas aplinkybes, kurias jos dėsto.
Įstatymo leidėjas nėra nustatęs reikalavimo nagrinėjamai bylai reikšmingo juridinio fakto nustatymui remtis tik dokumentais ar tik tam tikrais rašytiniais įrodymais, todėl atmestini apelianto argumentai, kad apie P. M. buvimą A. ir O. M. šeimos nariu reikia spręsti teikiant prioritetą archyvo pažymoje apie šeimos perkėlimą užfiksuotiems duomenims (archyvo 1999 m. vasario 4 d. pažymėjimas Nr. S-392-M).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas, kad nėra oficialių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad P. M. kartu su savo tėvais buvo įkeldintas į Lietuvą nėra, ar kad P. M. įkeldinimo metu buvo sukūręs savo šeimą, ar kad gyveno atskirai nuo savo tėvų ir vedė atskirą ūkį, pagrįstai rėmėsi nuosekliais pareiškėjų paaiškinimais, byloje apklausti apklaustų liudytojų E. Ž., J. Ž. (abu liudytojai gyvena A. ir O. M. Lenkijoje turėtos žemės kaimynystėje) ir H. B. parodymais, kurie patvirtino, jog P. M. įkeldinimo metu buvo nevedęs, savo šeimos sukūręs nebuvo, todėl gyveno kartu su savo tėvais ir vedė bendrą ūkį. Liudytojais apklausti asmenys nurodė, kad iš savo tėvų, paties P. M. ir kitų asmenų pasakojimų žino, jog iki iškeldinimo 1941 m. P. M. kartu su savo broliais ir seserimis gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., dirbo žemę ir tuo pačiu vedė bendrą ūkį. Apelianto argumentus, kad liudytojai nepažinojo A. ir O. M., todėl jų parodymais negalima remtis, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atmeta, nes, atsižvelgiant į praėjusį labai ilgą laiko tarpą nuo vykusios repatriacijos, realių galimybių rasti asmenis, tiesiogiai prisimenančius to meto konkrečius įvykusius faktus, praktiškai nėra. Abejoti apklaustų liudytojų nešališkumu, jų turimos informacijos šaltinių autentiškumu ir objektyvumu teismui nebuvo pagrindo, todėl šių asmenų parodymai, vadovaujantis logikos dėsniais, taikant teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, laikytini pakankamai patikimais duomenimis, nustatant bylai reikšmingus faktus. Be to, jie laikytini anaiptol neprieštaraujančiais, tik papildančiais archyvuose užfiksuotas žinias bei atitinkančiais kitus pirmosios instancijos teismo įvertintus duomenis (P. M. 1995 m. kovo 7 d. prašyme Lietuvos žemės ūkio ministerijai nurodytas aplinkybes, jog jis kartu su tėvais repatriavo (buvo įkeldintas) į Lietuvą, kur kartu su tėvais gyveno, kol nebuvo vėl perkelti į kitą ūkį (prijungtoje O. M. nuosavybės teisės į žemę atstatymo byloje esantys A. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir J. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) paaiškinimai).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo sudėtingumą šioje byloje nulėmė paties atsakovo prieštaringas, pareiškėjų teisėtų lūkesčių neatitinkantis elgesys, nes 2006 m. liepos 28 d. ir lapkričio 24 d. išduodamas pažymas, jis savo veiksmais patvirtino, kad pretendentas P. M. pateikė pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo teisę į Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte (buvusiame 3 punkte) numatytą valstybinės žemės sklypo suteikimą nuosavybės neatlygintinai. Vėliau, praėjus ilgam laiko tarpui (beveik 10 metų), padarius priešingą išvadą, pareiškėjų galimybės įrodinėti reikšmingas aplinkybes liudytojų parodymais buvo apribotos, nes asmenų, tiesiogiai prisimenančių aktualaus meto įvykius, objektyviai lieka mažiau.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos aplinkybes, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, kad teismas bylai reikšmingus faktus nustatė objektyviai, ištyręs visus duomenis, tinkamai taikė įrodinėjimą administraciniame procese reglamentuojančias taisykles ir principines nuostatas, ištirtų duomenų visetas sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti byloje reikšmingą faktą, kad P. M. 1941 m. gyveno kartu su savo tėvais A. ir O. M., vedė bendrą ūkį, iki pat jų iškeldinimo į Lietuvą, t. y. buvo A. ir O. M. šeimos nariu, bei padaryti išvadas, kad P. M. turėjo teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaip šeimos, įkeldintos į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. iš nuosavybės teise turėto ūkio tuometinėje Lenkijos teritorijoje, narys, o jam mirus, jo turėtas turtines teises paveldėjo pareiškėjai. Priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.