Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-01-22 · Administracinė byla Nr. I2-2247-426/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-01-22
Bylos Nr.
I2-2247-426/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07872-2023-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Violeta Balčytienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I2-2247-426/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07872-2023-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. sausio 22 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

dalyvaujant pareiškėjui D. D. (D. D.),atsakovo atstovei A. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (per Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. D. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2023 m. liepos 24 d. atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S115435, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skunde (b. l. 1–3) pareiškėjas paaiškina, kad atsakovas atsisako jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes nepateikė aiškios ir vienareikšmės pozicijos Krymo pusiasalio aneksijos klausimu, kad Migracijos departamentas tiesiog perkėlė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadas į sprendimą ir visiškai nevertino jo asmeninių aplinkybių visumos, duomenų apie šeimą, darbą, padarytus pažeidimus.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad kaip ir tėvai, jis gimė Ukrainoje, ten turi daug giminaičių. Lietuvoje gyvena nuo 1985 m., čia baigė mokyklą, turėjo 1998–2023 m. galiojusius leidimus nuolat gyventi. Niekada neatliko karinės tarnybos, nebuvo teistas ir neturėjo ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Lietuvoje gyvena jo motina, dirbanti pensininkė, Lietuvos Respublikos pilietė, čia palaidotas tėvas. Rusijoje gyvena pareiškėjo duktė, kuri lanko J. B. vardo lituanistinę mokyklą.

Pareiškėjas paaiškina, kad atsakydamas į Klausimyną, taip pat 2023 m. birželio 1 d. Migracijos departamente vykusios papildomos apklausos, kuomet buvo daromi vaizdo ir garso įrašai, metu aiškiai nurodė, jog nepritaria Rusijos vykdomiems kariniams veiksmais Ukrainos teritorijoje. Vietoj tiesioginių klausimų apie Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, jo tris kartus paklausė apie Krymą, kam jis legitimiai priklauso. Pareiškėjas akcentuoja, kad yra pasakęs, jog nesidomi politika ir apie situaciją gali spręsti tik remdamasis atvirais informacijos šaltiniais.

Migracijos departamentas savo sprendime nurodo faktus, kurie, pareiškėjo manymu, nesusiję su išvada, jog jis gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Prašo skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą.

Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, jog, jo nuomone, 11 klausimo formuluotė yra dviprasmiška, paklausus atsakovo darbuotojo, ką reiškia „legitymu“, paaiškinimo nesulaukė. Nurodė, jog šiuo metu nedirba, butą nuomoja. Gyvendamas Lietuvoje, Klaipėdoje, teikė psichologo konsultacijas, padėjo motinai, broliui.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka.

Atsiliepime (b. l. 35–38) paaiškina, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes čia gyvena jo motina, Lietuvos Respublikos pilietė. 2023 m. balandžio 11 d. atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai“) pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir papildė prierašu „Įvyko referendumas“. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 12 d. užpildė dar vieną Klausimyną, kuriame, atsakydamas į tą patį klausimą, pažymėjo, kad Krymas priklauso Ukrainai ir papildė prierašu „Pasaulio bendruomenė kol kas nepripažįsta referendumo“.

Atsakovas nurodo, kad vadovaudamasis VSD rekomendacijom, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo poziciją dėl Krymo okupacijos, 2023 m. birželio 1 d. atliko dar vieną jo apklausą. Paklausus, kam, jo nuomone, teisėtai priklauso Krymas, užsienietis atsakė, kad jis ten negyvena, todėl nežino, to reikia klausti žmonių, kurie gyvena. Paminėjo, kad per televiziją matė, jog Kryme įvyko referendumas ir žmonės norėjo įstoti į Rusiją. Pakartojus klausimą, pažymėjo, kad jis negali pasakyti, tai turi pasakyti kitos šalys, Europos šalys. Trečią kartą paprašius pasakyti nuomonę, jis nurodė manantis, kad, jeigu N. C. atidavė Krymą Ukrainai, tai Krymas ir turėtų būti Ukrainos.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo paklausus, kodėl pildydamas pirmą Klausimyną pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis atsakė, kad Kryme niekada nebuvo, neturi ten giminių ar draugų, o pildydamas antrą Klausimyną pakeitė nuomonę, nes paskaitęs suprato, jog ten įvyko referendumas ir dauguma žmonių išreiškė norą įstoti į Rusiją, o jis nežino, ar tai įvyko teisėtai, ar ne.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius nustatė, kad jis 1998–2023 m. turėjo leidimus nuolat gyventi, bet studijavo ir dirbo tik Rusijoje (2006 m. baigė universitetą Maskvoje, 2006–2023 m. dirbo Rusijoje 2 darbovietėse). Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas niekada nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. Čia gyvena jo motina, Lietuvos Respublikos pilietė, ir brolis, Rusijos Federacijos pilietis.

Atsakovo nuomone, skundo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Akcentuoja, kad ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs apklausos metu išsakytą poziciją dėl Krymo priklausomybės VSD išvados kontekste ir atsižvelgęs į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui. Taip pat įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, ginčijamo sprendimo proporcingumą. Pažymi, kad įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybes bei nustatė, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo laikinai gyventi neišdavimas – proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad jis atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimus, tiek teismų praktiką. Akcentuoja, kad ginčijamu atveju nesprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė jo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su juo susijusios aplinkybės.

Migracijos departamentas mano, kad teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė iš esmės palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą atmesti vadovaujantis atsiliepime išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas su skundu nesutinka.

Atsiliepime (b. l. 27–31) nurodo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

Pildant Migracijos departamento pateiktą Klausimyną, pareiškėjo atsakymas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai su prierašu „Įvyko referendumas“, VSD vertinimu, rodo, kad jis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką ir gyvendamas Lietuvoje gali būti panaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas tos valstybės valdžiai asmuo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime paaiškina, kad pareiškėją pripažino kaip galintį kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo 1998–2023 m., kiti skunde nurodyti argumentai negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Pažymi, kad Migracijos departamentas 2023 m. birželio 27 d. panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Rusijos Federacijoje jis gyveno 19 mėnesių). Be to, VSD atsiliepime nurodo, kad Rusijos Federacijoje gyvena pareiškėjo nepilnametė dukra, o jis pats niekada nėra dirbęs ir šiuo metu nedirba Lietuvos Respublikoje. VSD vertinimu, surinkta pakankamai duomenų apie pareiškėjo stiprius ryšius su Rusija. Tai leidžia teigti, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o interesas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad čia gyvena motina. Skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 23S115435 (b. l. 40–45) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, Rusijos Federacijos pilietis, Migracijos departamentui 2023 m. balandžio 11 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo motina, Lietuvos Respublikos pilietė (b. l. 52–58).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2023 m. balandžio 11 d. pareiškėjas užpildė Klausimyną (b. l. 58–64), atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir papildė prierašu „Įvyko referendumas“. Kitą dieną, t. y. 2023 m. balandžio 12 d., užsienietis užpildė dar vieną Klausimyną (b. l. 70–76), kuriame pažymėjo, kad Krymas priklauso Ukrainai su prierašu „Pasaulio bendruomenė kol kas nepripažįsta referendumo“.

VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 (b. l. 32–33) konstatavo, kad pildydamas Migracijos departamento Klausimyną pareiškėjas nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jei užsienietis teigiamai atsako į klausimyno 10 klausimą ir (arba) atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. VSD, atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, siūlė atsakovui konkretų sprendimą dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvoje priimti atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes.

Iš ginčijamo Sprendimo ir skundo nustatyta, jog vadovaujantis VSD rekomendacijomis, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo poziciją dėl Krymo okupacijos, Migracijos departamente 2023 m. birželio 1 d. atlikta apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad gimė Ukrainoje, Lietuvoje gyvena nuo 1985 m., čia baigė mokyklą, mokėsi universitete Maskvoje, nes studijoms Lietuvoje neturėjo lėšų. Šiuo metu gyvena tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, Maskvoje gyvena jo nepilnametė duktė. Dėl karinių veiksmų Ukrainoje teigė, kad nepritaria tam, kas vyksta Ukrainoje, kadangi ten gyvena giminaičiai ir tai jam labai nepatinka. Pareiškėjo nuomone, tos problemos turėtų būti sprendžiamos be karo, diplomatiniu keliu. Pareiškėjas nežinojo, dėl ko kariauja, tačiau mano, kad ukrainiečiai gina savo tėvynę, o karas, galimai, kilo dėl oligarchų interesų. Paklausus, kam, jo nuomone, teisėtai priklauso Krymas, jis atsakė, kad ten negyvena, todėl nežino. Apklausos metu pareiškėjas paminėjo, jog per LRT matė, kad Kryme įvyko referendumas ir žmonės norėjo įstoti į Rusiją. Pakartojus klausimą, jis negalėjo pasakyti, kam teisėtai priklauso Krymas, tai turi pasakyti kitos šalys, Europos šalys. Trečią kartą paprašius pasakyti savo nuomonę, pareiškėjas atsakė, kad jeigu N. C. atidavė Krymą Ukrainai, tai jis ir turėtų būti Ukrainos. Patikslinus, kodėl jis, pildydamas pirmą Klausimyną, pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, atsakė, kad jis Kryme niekada nebuvo, neturi ten giminių ar draugų, o pildydamas antrą Klausimyną, pakeitė nuomonę, nes daugiau paskaitęs suprato, jog ten įvyko referendumas ir dauguma žmonių išreiškė norą įstoti į Rusiją, tik nežinojo, ar tai įvyko teisėtai, ar ne. Užtikrintai ir aiškiai pasakyti, kam priklauso Krymas, negalėjo, manė, jog tai turi nuspręsti ten gyvenantys žmonės („jeigu jie nori būti su Rusija, tai tegul būna su Rusija“). Pareiškėjas dar kartą pakartojo, kad jis perskaitė Vikipedijoje, jog Kryme įvyko referendumas ir dauguma žmonių norėjo būti kartu su Rusija.

Migracijos departamentas 2023 m. liepos 24 d. ginčijamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, konstatavo, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, kreipiasi į teismą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Ginčo santykius reglamentuoja UTPĮ, kurio 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Rusijos Federacijos piliečių vykimo iš Rusijos Federacijos teritorijos į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį ir atgal per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę atlieka policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. To paties įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD.

UTPĮ 5 straipsnyje numatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsakovas priėmė Sprendimą neišduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas šį UTPĮ nurodytą pagrindą konstatavo įvertinęs jau aptartą VSD Išvadą. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat parodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad valstybės saugumas – esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT ne kartą pasisakė, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra UTPĮ įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju skunde pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė vadovaudamasis tik VSD Išvadoje pateikta informacija, pats neatliko jokio individualaus vertinimo, pagrindžiančio realią ir akivaizdžią grėsmę. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kritiškai. Visų pirma, VSD Išvadoje pažymėjo, kad jeigu užsienietis, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas šios valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams, dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD nuomone, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, užsieniečių, pritariančių Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Taigi, pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui ir vien tik faktinė aplinkybė, jog Lietuvoje gyvena jo motina, neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, trečiojo suinteresuoto asmens atliktą vertinimą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo šeiminiai ryšiai, siekis likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčijamame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvoje 2020 m. buvo 13, 2021 m. – 52, 2022 m. –125 dienas, nuo 2023 m. vasario 19 d. iki 2023 m. birželio 21 d. – iš 204 dienų buvo 94. Ši aplinkybė įrodo, jog pareiškėjas, nors ir turėjo tuo metu leidimus nuolat gyventi, tačiau Lietuvos Respublikoje būdavo pakankamai trumpai. Iš to galima daryti pagrįstą išvadą, jog gyvenimas Lietuvoje nebuvo jo pagrindinis tikslas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentui nesuteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, jis UTPĮ nėra įpareigotas gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus. VSD padarytų išvadų teisėtumą ir pagrįstumą patikrina bylą nagrinėjantis teismas, taigi, nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją. Teisėjų kolegija, visapusiškai ir objektyviai ištyrusi rašytinius įrodymus, sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens Išvada dėl perspektyvinio pareiškėjo grėsmės vertinimo ir tai, jog jo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei valstybės nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame konstatuota, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina, kad, priešingai nei skunde nurodo pareiškėjas, atsakovas atliko individualų jo vertinimą: Sprendimą priėmė įvertinęs apklausos metu išsakytą poziciją dėl Krymo priklausomybės VSD išvados kontekste, įvertinęs atsakymus, kurie leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjo pažiūras. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, ginčijamo sprendimo proporcingumas. Pažymėtina, kad Sprendimo dalyje „Migracijos departamento vertinimas“ buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, nustatyta, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o leidimo laikinai gyventi neišdavimas – proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad Migracijos departamente apklausos metu jis pats nurodė, kad gimęs Ukrainoje, Lietuvoje gyvena nuo 1985 m., čia baigė mokyklą, studijavo Maskvos universitete. Pareiškėjas nurodė, kad gyvena tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Maskvoje gyvena pareiškėjo nepilnametė duktė, kuriai, remiantis Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazės duomenimis (b. l. 52–54), nėra išduotų dokumentų, suteikiančių ar patvirtinančių teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

Akcentuotina ir tai, kad nors pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota nuo 1999 m. (b. l. 52–54), tačiau Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi, užsieniečio ryšiai su Lietuva neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį praleidžia ne Lietuvos Respublikoje, o Rusijoje, patvirtina byloje esantys duomenys apie jo Lietuvos Respublikos išorės sienos kirtimus ir užsieniečio kelionės dokumente esantys valstybių sienų kirtimo spaudai, iš kurių matyti pareiškėjo trumpi vizitai Lietuvos Respublikoje (b. l. 77–78).

Atsakovo surinkti duomenys įrodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nuolat negyvena, atvyksta tik retkarčiais aplankyti motinos. Nustatyta ir tai, kad jo tėvas miręs (b. l. 48), o duktė – Rusijos Federacijos pilietė, ji Lietuvoje negyvena, jis pats niekada nėra dirbęs ir šiuo metu taip pat nedirba Lietuvos Respublikoje (b. l. 47, 71).

Atsakovo Sprendime (b. l. 7) nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas, 2023 m. kovo 20 d. teikdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, tačiau jis nebuvo priimtas nustačius UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, pateikė ir paaiškinimą, kad nuo 2020 m. iki 2021 m. laikinai negalėjo būti Lietuvoje, nes tuo metu lankė programuotojų kursus Rusijos Federacijoje, Maskvos (duomenys neskelbtini) universitete ir 2020 m. gegužės 25 d. Rusijos Federacijos universiteto išduotą pažymą, kurioje nurodyta, jog nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. lankė kursus. Nors byloje šie dokumentai nepridėti, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina faktą, kad pareiškėjas nėra nutraukęs ir neketina nutraukti ryšių su Rusijos Federacija, kur gyveno iš eilės 19 mėnesių, bei leidžia daryti išvadą, jog užsienietis yra lojalus būtent šiai valstybei. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, įskaitant Lietuvos, nacionaliniam saugumui.

Sutiktina su atsakovo vertinimu, kad žodinės apklausos metu užsieniečio pateikti paaiškinimai dėl atsakymų į Klausimyno 11 klausimą ir išreikšta pozicija nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintai sienų neliečiamybei. Pareiškėjo sąmoninga pozicija neišreikšti vienareikšmės nuomonės Krymo aneksijos klausimu rodo, kad gyvendamas Lietuvoje nuo 1985 m., jis savo pažiūrų nesieja su viešai reiškiama Lietuvos visuomenės pozicija dėl Rusijos Federacijos vykdomų karinių bei okupacinių veiksmų Ukrainoje ir ignoruoja šią poziciją, taip pat rodo Rusijos karinių veiksmų palaikymą. Tokią poziciją deklaruojantis asmuo akivaizdžiai kelia grėsmę Lietuvos visuomenės rimčiai bei nacionaliniam saugumui. Pažymėtina, kad Rusijos Federacijos režimui palankumą reiškiantis asmuo Rusijos žvalgybos ir saugumo struktūrų gali būti panaudotas, kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant juos žvalgybos ir saugumo struktūrų operacijoms užsienio valstybėse vykdyti, o tai nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti trečiojo suinteresuoto asmens išvadomis, kuriomis pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliete, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena motina, šios šalies pilietė. Laikytina, kad atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi –proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, pateisinanti karo nusikaltimus ir nesuderinama su valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Akcentuotina ir tai, kad nėra teisės aktais nustatytos pareigos leisti užsieniečiui apsigyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį, kad atsisakius pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jo bendravimas su motina, nėra ribojamas, nes pareiškėjo motina turi galimybę neribotai lankytis pas pareiškėją ir gyventi Rusijoje. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjo motina – Lietuvos Respublikos pilietė, savaime nesuteikia jam teisės gauti leidimo laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Europos žmogaus teisių konvencija (toliau –EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo asmeniniai/šeiminiai ryšiai nėra reikšmingesni už grėsmę valstybės saugumui.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Lietuvos Konstitucijoje ar EŽTK ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pareiškėjas yra privatus asmuo, kuris išreiškė savo pažiūras inicijuotų administracinių procedūrų dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo metu, o ne per plačiai visuomenei ar jos daliai prieinamas priemones, tai tik iš dalies apriboja jo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui neigiamą vertinimą. Nors ir nėra tikslios sąvokos palaikymas, demonstruojamas Rusijos vyriausybės veiksmams ir politikai, apibrėžties, ji gali būti suprantama, kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruojamos pozicijos, atsakant į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“, vertinimu. Pareiškėjo sąmoninga pozicija, teisinant Rusijos (t. y. valstybės, kurios pilietis jis yra) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, sudaro pakankamą pagrindą vertinimui, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms. Laikytina, kad atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 klausimo atsakyme) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis atsakymais į 11 klausimą ir apklausos metu pateikta informacija.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą ar buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Vien tai, kad motina yra Lietuvos Respublikos pilietė ir gyvena Lietuvoje, nereiškia, jog pareiškėjas turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas bus išduotas ir jam. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, kuris iš esmės atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus (yra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti), jį priėmęs kompetentingas subjektas laikėsi pagrindinių ir esminių procedūrų, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, UTPĮ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. (D. D.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Violeta BalčytienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas