Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio ir Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo L. M. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 233 straipsnio 3 dalį – 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – 5 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir L. M. paskirta galutinė subendrinta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į laisvės atėmimo bausmę santykiu 1:1 įskaitytas L. M. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. vasario 20 d. 19.35 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. M. 2020 m. vasario 17 d., apie 22.20 val., veikdamas bendrininkų grupėje su V. M., siekdami pagrobti svetimą turtą, įsibrovė per duris į patalpą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų V. D. ir N. D. atžvilgiu: jis pats sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajai V. D. į galvą, grasino kad ją užmuš, V. M. papurškus dujų V. D. į akis ir papurškus dujų lovoje gulinčiam N. D., po to V. M. sudavus tris smūgius V. D. į dešinę ranką ir įpjovus jai dešinę ranką peiliu, bei sudavus N. D. ne mažiau penkių smūgių į įvairias kūno vietas, taip sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajam N. D., o nukentėjusiajai V. D. padarydami pjautinę žaizdą dešiniame rieše, poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairiame skruoste, dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje-nežymų sveikatos sutrikdymą ir pagrobė svetimą, V. D. ir N. D. priklausantį turtą, bendros 234 eurų vertės: pinigus - 185 eurus, 20 vnt. 1 l talpos tuščių plastikinių butelių nuo alaus, bendros 2 eurų vertės, geltoną plastikinį maišą 1 euro vertės, įvairius maisto produktus, bendros 31 eurų vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele bendros 15 eurų vertės, bei pagrobdami neteisėtai įgijo svetimą, N. D. priklausančią elektroninę mokėjimo priemonę – nukentėjusiojo vilkėtos striukės kišenėje buvusią AB „Swedbank“ ,,Mastercard“ mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir, tęsdami nusikalstamus veiksmus, šią svetimą elektroninę mokėjimo priemonę laikė savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), iki 2020 m. vasario 21 d. ją kratos metu rado policijos pareigūnai.

2. Be to, L. M., 2020 m. vasario 19 d., apie 21.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su V. M., siekė paveikti 2020 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-07116-20 nukentėjusiąja pripažintą V. D., kad ši minėto ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus: neteisėtai, atvirai, prieš V. D. ir N. D. valią, kartu su V. M. įsibrovė per duris į jų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jis pats, reikalaudamas atsiimti pareiškimą iš policijos dėl 2020 m. vasario 17 d. įvykio, ranka trenkė V. D. per kairįjį skruostą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, bei vaikščiodami su V. M. po namus, tyčiodamiesi baugino V. D. ir N. D., kad šie po jų pačių įvykdyto plėšimo nebeturi maisto, pinigų ir telefono pagalbai išsikviesti.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo nusikalstamos veikos teisinio kvalifikavimo bei prašoma atidėti paskirtos bausmės vykdymą iš dalies.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015; 2K-272-648/2015; 2K-349-648/2017). Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnį ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

8. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad L. M. ir V. M., turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą turtą ir veikdami kartu, kaltiname nurodytu laiku bei vietoje, įsibrovė į gyvenamąjį namą ir panaudodami fizinį smurtą pagrobė svetimą, V. D. ir N. D. priklausantį bendros 234 Eur vertės turtą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas L. M. ir V. M. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Skundu nuteistojo gynėjas neginčija L. M. fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius V. D. ir N. D. panaudojimo, tačiau kaip galima suprasti iš skundo turinio, teigia, jog, fizinis smurtas buvo naudojamas kerštaujant už tai, kad nuteistasis buvo išvarytas iš nukentėjusiųjų namų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ši versija prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas pabrėžė, jog nukentėjusiosios V. D. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, tačiau visi prieštaravimai buvo pašalinti teisiamojo posėdžio metu pagarsinus jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir juos patikslinus. Teismas konstatavo, jog esminėse aplinkybėse jie sutampa, todėl jais netikėti ir nesiremti teismas neturi pagrindo, tokio pagrindo neįžvelgia ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija. Nukentėjusioji V. D. nuo pat pirmosios apklausos parodė, jog iškart po nuteistųjų L. M. ir V. M. įsibrovimo į kambarį, L. M. puolė prie jos ir sudavė jai kumščiu į veidą, grasino, kad užmuš, klausė, kur pinigai ir reikalavo juos atiduoti. Jis užstūmė foteliu verandos duris, kad ji negalėtų išeiti. Pasodino ją ant fotelio ir neleido judėti. Nukentėjusioji matė, kaip nuteistieji vaikščiodami ieško pinigų bei kaip L. M. ima jos medžiaginį maišą ir krauna į jį įvairius maisto produktus ir plastikinius alaus butelius. Kadangi ji vis nesakė kur pinigai, nuteistieji ją mušė. Nukentėjusiosios sutuoktinis N. D. tuo metu gulėjo lovoje, V. M. pradėjo tikrinti jo kišenes, o vėliau nukentėjusįjį taip pat sumušė (1 t., b. l. 150, 154, 169; 4 t., b. l. 154-159). Tai patvirtino ir nukentėjusysis N. D. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu parodęs, jog gulint lovoje pajuto smūgį į galvą bei atsimerkęs pamatė, jog vienas iš įsibrovusių asmenų apieško jo striukės kišenes. Dėl smūgio atsikelti negalėjo, vyrą nustūmė nuo savęs, tačiau tuomet tas vyras pradėjo jį daužyti kumščiais ir jis prarado sąmonę (1 t., b. l. 188-189). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nuteistųjų L. M. ir V. M. fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas įveikti nukentėjusiųjų pasipriešinimą bei tikslu užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, o ne kerštaujant. Teismo įsitikinimą šiuo atžvilgiu sustiprina ir tai, kad pats nuteistasis L. M. duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog jokio keršto nukentėjusiajai V. D. neturėjęs (4t., b. l. 154; 5 t., b. l. 42). Todėl nuteistojo L. M. ir V. M. padaryta veika atitinka kvalifikuoto plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, sudėtį. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas L. M. nusikalstamą veiką, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

10. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo L. M. paskirta laisvės atėmimo bausme nurodant, kad ji yra aiškiai per griežta bei prašoma jos vykdymą iš dalies atidėti.

11. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį baudžiama laisvės atėmimu iki 7 metų. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 7 metų. Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki 4 metų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. M. už šias nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių terminus nustatė mažesnius nei sankcijų vidurkiai. Pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4, dalies, 5 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas už atskiras nusikalstamas veikas L. M. paskirtas bausmes subendrino apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir jam paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 8 mėnesiams. Teisėjų kolegija su tokia nuteistajam paskirta bausme sutinka.

13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. M., jos skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į jo asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino ir kitus bausmės skyrimui reikšmingus bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). L. M. padarė 4 baigtus tyčinius nusikaltimus, iš kurių 1 priskiriamas sunkių, 2 apysunkių ir 1 nesunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3-5 dalys). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai įvertino, kad nuteistasis nebe pirmą kartą pažeidžia įstatymus – anksčiau L. M. teistas už nusikaltimus nuosavybei (3 kartus) bei sveikatai (vieną kartą). Nuteistasis iki skundžiamo nuosprendžio nedirbo ir nedirba iki šiol, byloje nėra jokių duomenų apie nuteistojo veiklas, kuriomis jis siekia gauti lėšų pragyvenimui. Tai leidžia L. M. charakterizuoti tik neigiamai. Įvertinus minėtas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės už atskiras veikas ir galutinė subendrinta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nelaikytinos aiškiai per griežtomis, todėl neteisingomis. Juolab, apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė nei vieno argumento, kodėl pirmosios instancijos teismo pakirtos bausmės jam yra per griežtos. Taigi teisėjų kolegija nenustatė pagrindo bausmes švelninti.

14. Atmetamas apeliacinio skundo prašymas taikyti nuteistajam L. M. BK 75 straipsnio 3 dalį ir iš dalies atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad, be kita ko, laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies gali būti atidėtas tik tada, kai teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 3 dalis). Svarstant BK 75 straipsnio taikymo galimybes nuteistajam L. M., svarbūs bylos duomenys apie praeityje jo padarytas nusikalstamas veikas ir už jas taikytų bausmių jam poveikis bei teismo įsitikinimas, kad nuteistojo tinkamos ir efektyvios resocializacijos procesą galima užtikrinti jo neizoliuojant nuo visuomenės.

15. Kaip jau minėta, L. M. praeityje buvo ne kartą teistas, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei. Iš to darytina išvada, kad nuteistasis savo nusikalstamų polinkių nesistengia pakeisti, jam sudėtinga laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių. L. M. elgesio nepakeitė ir jam anksčiau taikytos švelnesnės baudžiamosios teisės priemonės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistajam taikyta probacija nebuvo sėkminga, kadangi už probacijos sąlygų nesilaikymą laisvės apribojimo bausmė jam buvo pakeista į areštą (4 t., b. l. 69-72). Patikrinus administracinių nusižengimų registro išrašą apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, matyti, kad nuteistasis baustas administracine tvarka ir byloje nėra duomenų apie nei vieną iš jam paskirtų administracinių nuobaudų (baudų) tinkamą įvykdymą (5 t., b. l. 95). Nuteistasis L. M. niekur nedirba, apie jo socialinius ryšius taip pat byloje nėra jokių duomenų, jų nepateikta ir apeliaciniame skunde. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo gali būti pagrįstas ir rezultatyvus. Šiuo atveju nuteistasis L. M. nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir nepasinaudojo galimybe įrodyti, kad jis padarė teigiamas išvadas iš savo ankstesnio teistumo ir esmingai pakeitė savo gyvenimą pozityvia linkme. Taigi teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi anksčiau jau aptartus bylos duomenis, apibūdinančius nuteistąjį bei jo padarytas nusikalstamas veikas, sprendžia, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo manyti, kad L. M. bausmės tikslus galima pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio 3 dalį.

16. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį L. M. yra 108 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

17. Pagal nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

18. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo.

19. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliacinis procesas vyko rašytinio proceso tvarka. Nuteistasis L. M. apeliacinio skundo pats nerašė, o įgaliojo advokatą L. Zaukevičių jį parengti. Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pažymoje visos išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje, siejamos būtent su apeliacinio skundo parengimu, o ne gynyba apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju, išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš L. M. priteistinos. Kita vertus, apeliacinio skundo apimtis nėra didelė – 1 lapas, jame nekeliami sudėtingi įstatymo taikymo klausimai. Advokatas L. Zaukevičius gynė nuteistąjį ir pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir didelių jo laiko sąnaudų, kitaip nei nurodyta pateiktoje pažymoje (6 val.), minėtam skundui paruošti nereikalavo. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog už gynėjo advokato paslaugas parengiant apeliacinį skundą prašoma išieškoti 108 Eur suma yra pernelyg didelė, neproporcinga šio proceso sudėtingumui bei advokato atliktam darbui, todėl ši suma mažinama iki, kolegijos vertinimu, teisingos ir protingos sumos – 40 Eur.

20. Skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog L. M. nuosprendžiu paskirtą bausmę turi atlikti pataisos namuose. Pažymėtina, kad 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (nuo 2020 m. liepos 1 d.) atsisakyta teismui nebūdingos funkcijos – nustatyti, kokioje įstaigoje asmuo atliks bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 65 straipsnį, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą, nustatytą Kalėjimų departamento, siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį ir jame nurodydamas bausmės atlikimo įstaigą neatsižvelgė į pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl ši nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl bausmės atlikimo vietos yra šalintina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. M. gynėjo advokato Laimučio Zaukevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Pašalinti iš Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2020 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies nuorodą dėl pataisos įstaigos rūšies parinkimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą tenkinti iš dalies ir išieškoti iš nuteistojo L. M. 40 (keturiasdešimt) Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų.