Kauno apygardos teismo nutartis

2019-03-19 · Civilinė byla Nr. e2S-749-264/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-03-19
Bylos Nr.
e2S-749-264/2019
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-00060-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Aušra Baubienė
Atsakovas
N. G.
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
  • 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-749-264/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00060-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.; 3.3.1.14.; 3.3.2.4. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 19 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo N. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3731-752/2019 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui N. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Kauno keleivių aptarnavimo centras“, atstovaujama bankroto administratoriaus mažosios bendrijos „Dombringa“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 21 387,54 Eur turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškiniu prašė taikyti atsakovui N. G. laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamąjį turtą.

2. Nurodė, kad atsakovas gali be jokių suvaržymų perleisti jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo atsakovo turto ir teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų neįmanomas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis N. G. nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbti).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2019 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Ieškovės VMI prie FM reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo atsakovo N. G. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, neviršijant 21 387,54 Eur sumos.

4. Teismas, atsižvelgdamas į bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, ieškinyje nurodytus ieškovės argumentus, darė išvadą, kad esamoje bylos stadijoje nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas.

5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės pareikšto reikalavimo suma – 21 387,54 Eur, laikytina didele, ypatingai, kai atsakovas yra fizinis asmuo.

6. Teismas sprendė, kad nors ieškovė ir nepateikė įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą, tačiau atsižvelgus į ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovas neužtikrino, kad jo vadovaujama įmonė laikytųsi CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, mokestinė nepriemoka iki šiol yra nepadengta, teismui kyla abejonių dėl atsakovo sąžiningumo.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis atsakovui paskirta administracinė nuobauda administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2016-1049/2018 pripažinus jį padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Atskirajame skunde atsakovas N. G. prašo panaikinti 2019 m. sausio 9 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - atmesti ieškovės VMI prie FM prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti N. G. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbti), bet ne daugiau kaip 21 387,54 Eur. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Skundžiama teismo nutartis neatitinka CPK 144 str. nuostatų ir faktinės aplinkybės patvirtina, kad nėra grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymui.

1.2. Neatsižvelgta į atsakovo turtinę padėtį.

1.3. Teismas ydingai sprendė atsakovo sąžiningumo klausimą. Skundžiamoje nutartyje teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovo nesąžiningumą. Teismas dar iki bylos nagrinėjimo pradžios, neišklausęs atsakovo, nusprendė, kad teismui kyla abejonių dėl atsakovo sąžiningumo. Tokia teismo išvada, neišnagrinėjus bylos iš esmės, yra negalima ir rodo išankstinę teismo nuomonę dėl bylos baigties.

1.4. Nepagrįstai pripažino atsakovą nesąžiningu, kadangi: nutarimas administracinėje byloje nepreziumuoja asmens nesąžiningumo civilinės atsakomybės taikymo atveju; nutarimas administracinėje byloje yra tik vienas iš rašytinių įrodymų, kuris turi būti vertinamas visų įrodymų kontekste; atsakovas už bendrovės prievoles atsako subsidiariai, esant įstatyme numatytoms sąlygoms bendrovės vadovo atsakomybei kilti; administraciniame nutarime bylą nagrinėjantis teismas nurodė, kad yra lengvinančių N. G. administracinę atsakomybę aplinkybių - pripažino padaręs nusižengimą, gailisi. Sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė VMI prie FM prašo palikti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3731-752/2019 nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Atsakovas nepateikė įrodymų, susijusių su ieškinio sumos reikšmingumu (įrodymų apie gerą turtinę padėtį), kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. nagrinėjamu atveju, atsakovas ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą, kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių didelės ieškinio sumos prezumpcijos taikymo pagrįstumą šioje byloje (taigi ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą).

9.2. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą, tačiau įrodymų, kad atsakovas pasinaudojo šia teise, taip pat nebuvo pateikta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

11. Byloje sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

12. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17, 146 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir preliminaraus ieškinio pagrįstumo vertinimo

13. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

14. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

15. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną, ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015). Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Taigi, teismo atliekamas preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

16. Nagrinėjamu atveju ieškovė VMI prie FM savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovui N. G. grindžia ieškinyje išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, pateikė jos nuomone šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad preliminariai ieškinys negali būti laikomas pagrįstu. Ar ieškinio materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus nustatyta tik ištyrus ir įvertinus su ieškiniu ir vėlesnėse proceso stadijose pateiktus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės ir priėmus joje sprendimą. Todėl teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl su ieškiniu pateiktų įrodymų pakankamumo ieškovės nurodytiems argumentams patvirtinti priimant tarpinį procesinį sprendimą – taikant laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakant jas taikyti. Vadovaujantis aukščiau nurodytais motyvais konstatuotina, kad ieškovės ieškinys yra galimai pagrįstas.

Dėl grėsmės būsimam teismo sprendimo vykdymui vertinimo

17. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šios sąlygos egzistavimą grindžia aplinkybe, jog atsakovo valdoma įmonė – bankrutuojanti UAB „Kauno keleivių aptarnavimo centras“ nustatytais terminais nesumokėjo deklaruotų mokesčių, jos atžvilgiu buvo pradėtas mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, tačiau išieškojimo veiksmai nebuvo rezultatyvūs, kadangi atsakovo valdoma įmonė registruoto nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi, jai iškelta bankroto byla (el. b. l. 1-2,7). Atsakovo N. G. teigimu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, jog jam priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbti), kurio vertė 38 374,50 Eur (pagal VĮ Registrų centro duomenis), ženkliai viršija ieškovės pareikšto ieškinio sumą (el. b. l. 80).

18. Kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis ir tikslas yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo sėkmingą įvykdymą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tuo atveju, kai yra reali grėsmė, jog dėl kokių nors aplinkybių teismo sprendimas nebus įvykdytas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės reikalavimai, galimai priėmus palankų ieškovei sprendimą, gali tapti neįmanomais įvykdyti. Nors atsakovas N. G., kaip teigia, turi nekilnojamojo turto, tačiau tai nepaneigia jo galimybės siekti išvengti piniginių prievolių vykdymo perleidžiant savo turtą tretiesiems asmenims. Kaip teisingai nurodo atsakovas, jo atžvilgiu priimtas nutarimas administracinėje byloje nepreziumuoja asmens nesąžiningumo civilinės atsakomybės taikymo atveju, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, N. G., kaip jis teigia, turėdamas didelės vertės turto, 21 387,54 Eur dydžio mokestinę nepriemoką ieškovei galėjo sumokėti dar 2017 metais, nepradėjus išieškojimo vykdyti priverstine tvarka iš jo valdomos įmonės, tačiau to nepadarė. Taigi, šios aplinkybės rodo atsakovo nesąžiningumą ir siekį išvengti prievolių įvykdymo gera valia. Vadovaujantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones.

19. Pažymėtina, kad atsakovas, siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti teismui įrodymus, kurie paneigtų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindo buvimą. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie darbovietes ir jose jam mokamą darbo užmokestį (el. b. l. 82-85), tačiau teismas įvertinęs pateiktų duomenų turinį sprendžia, jog jie nepaneigia, kad 21 387,54 Eur suma atsakovui kaip fiziniam asmeniui yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog nors atsakovas atskirajame skunde teigia, kad jam priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbti), kurio vertė 38 374,50 Eur, tačiau prie atskirojo skundo nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, jog atsakovas neįrodė, kad, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankus teismo sprendimas bus įvykdytas. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės egzistavimo būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

20. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kiti atskirojo skundo argumentai teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus bei atsakovo atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, dėl ko priėmė teisiškai pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Aušra Baubienė