- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-271/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Business Review“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Business Review“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1196-368/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Brėkšma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Business Review“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2010 m. gruodžio 29 d. ieškovas UAB „Brėkšma“ ir atsakovas UAB „Business Review“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią už 50 000 Lt atsakovui buvo parduotas ieškovo turtas: pastatas - neutralizavimo stotis, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo aikštelė, kiti statiniai (inžineriniai) – tvora, esantys (duomenys neskelbtini).
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartimi ieškovui UAB ,,Brėkšma“ iškelta bankroto byla, o 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių 163 780,45 Lt finansiniai reikalavimai.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Brėkšma“ prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento UAB „Brėkšma“ ir UAB „Business Review“ 2010 m. gruodžio 29 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį ir taikyti restituciją natūra. Nurodė, kad ginčo sandoris pažeidė įmonės kreditorių teises ir interesus, prieštaravo įmonės tikslui – pelno siekimui, sandorio šalys buvo nesąžiningos, kadangi turtas parduotas žymiai pigiau, nei vidutine rinkos kaina.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento UAB „Brėkšma“ ir UAB „Business Review“ 2010 m. gruodžio 29 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį ir taikė restituciją natūra – priteisė UAB „Brėkšma“ iš UAB „Business Review“ pastatą - neutralizavimo stotį, kitus statinius (inžinerinius) – kiemo aikštelę, kitus statinius (inžinerinius) – tvorą, esančius (duomenys neskelbtini), o iš UAB „Brėkšma“ priteisė UAB „Business Review“ 50 000 Lt.
Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu (2010 m. gruodžio 29 d.) įmonė turėjo 77 852,23 Lt pradelstą skolą valstybės ir savivaldybės biudžetams, o ieškovas nemokėjo mokesčių VMI nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio. Be to, ieškovo skola VSD fondo biudžetui 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 27 491,03 Lt, UAB ,,Brėkšma“ ginčo sutarties pasirašymo metu turėjo kitų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams: buvo skolingas 2038,44 Lt UAB „Baltijos Stiliks“; 798,79 Lt - UAB „Smiltinės medis“, 3 034,63 – UAB „Autospecas“, 169,40 Lt - UAB „Eurikana ir Ko“. Tokiu būdu teismas sprendė, kad UAB ,,Brėkšma“ faktinis nemokumas (objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių kreditoriams, kurių vykdymo terminai yra suėję) egzistavo dar iki tol, kol įmonei iškelta bankroto byla. Pažymėjo, kad paties atsakovo pateiktoje 2011 m. sausio 21 d. kredito sutartyje ginčo nekilnojamieji daiktai, esantys (duomenys neskelbtini), įvertinti 355 000 Lt, o ginčo sutartimi turtas perleistas apie 6 kartus pigiau nei vidutinė jo rinkos vertė. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalių (UAB „Brėkšma“ ir UAB „Business Review“) derybos dėl nekilnojamųjų daiktų pardavimo nelaikytinos tuo imperatyvu, sukėlusiu UAB „Brėkšma“ neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorį, juo labiau, kad UAB „Business Review“ kredito sutartį su banku sudarė 2011 m. sausio 21 d., t. y. po 2010 m. gruodžio 29 d. pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymo.
Spręsdamas dėl sandorio šalių sąžiningumo, Šiaulių apygardos teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, kaip suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu juridinis asmuo, elgėsi apdairiai ir iki ginčijamo sandorio sudarymo pasidomėjo ieškovo patikimumu, prašė informacijos apie jo finansinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, svarstė, ar ginčo sandoris nepažeis kitų skolininko kreditorių interesų, bandė išsiaiškinti priežastis, dėl kurių ieškovo turtas parduodamas net 6 kartus pigiau, nei buvo įvertintas, ir ar toks sandorius nesumažins ieškovo mokumo ir pan. Juo labiau, kad pats atsakovas pripažino, jog pradelstos skolos valstybės ir savivaldybės biudžetams 2010 m. gruodžio 29 d. sutarties pasirašymo metu egzistavo. Be to, pirmosios instancijos teismo nuomone, 2010 m. gruodžio 29 d. sutarties šalių sąžiningumą paneigia ir tas faktas, kad nepraėjus nė savaitei po ginčo sandorio sudarymo, šalys sudarė patalpų ir įrengimų panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „Business Review“ perdavė UAB „Brėkšma“ neatlygintinai naudotis patalpomis ir įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Business Review“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą Šiaulių apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:
Teismas, spręsdamas dėl UAB „Brėkšma“ finansinės padėties ir gebėjimo atsiskaityti su kreditoriais sandorio sudarymo metu, pasisakė dėl juridinio asmens (įmonės) UAB „Brėkšma“ dalyvio (direktoriaus A. K.) teisių ir pareigų, nors minėtas asmuo į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas. Be to, ginčo turtas yra įkeistas bankui, kuris taip pat nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą.Atsakovo atstovas teismui iki 2012 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio pradžios pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl atstovo ligos, o teismui posėdžio neatidėjus, atsakovas ne tik kad negalėjo pasisakyti teismo posėdyje, tačiau ir pateikti bylai reikšmingų dokumentų bei prašymų ir tokiu būdu buvo pažeista atsakovo teisė į tinkamą procesą.Teismo nurodytos ieškovo skolinių įsipareigojimų sumos nėra didelės ir neleidžiančios teigti, kad įmonės finansinė situacija buvo sunki, dėl ko įmonė negalėjo sudaryti sandorių.2010 m. gruodžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta, kadangi bankas suteikė atsakovui tikslinį kreditą, t. y. finansavo ginčo sandorį.Vien tai, kad UAB „Brėkšma“ sandorio sudarymo metu jokių įsipareigojimų kreditoriams, išskyrus mokestines prievoles, neturėjo ir įmonė buvo moki, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovas pagrįstai sprendė dėl sandorio galimumo. Atsakovas žinojo, kad UAB „Brėksma“ sąskaitos nėra areštuotos, o kitaip tikrinti UAB „Brėkšma“ finansinius įsipareigojimus atsakovas net neturėjo jokios galimybės, kadangi nėra ta institucija, kuriai yra suteikti įgalinimai (prieinamumas) domėtis kito ūkio subjekto finansine veikla.Teismo liko neįvertinta 2003 m. kovo 13 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 3, iš kurios matyti, kad UAB „Plamega“ (iš kurios turtą įsigijo UAB „Brėkšma“) tą patį turtą įsigijo už 59 165,45 Lt, o vadovautis UAB „Verslavita“ turto vertinimu teismas neturėjo pagrindo, kadangi turto vertinimo ataskaita nebuvo pateikta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Brėkšma“ prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 8 d. pažyma patvirtina, kad UAB „Brėkšma“ mokesčių nemokėjo jau nuo 2009 metų rugpjūčio mėnesio, kas pagrindžia teismo išvadą dėl faktinio UAB „Brekšma“ nemokumo ginčo sandorio sudarymo dieną. UAB „Brėkšma“ įsipareigojimai kreditoriams UAB „Baltijos stiliks“, UAB „Smiltinės medis“, UAB „Autospecas“ ir UAB „Eurikana ir ko“ atsirado dar 2008, 2009 metais ir nebuvo įvykdyti iki bankroto bylos UAB „Brėkšma“ iškėlimo. 2010 m. gruodžio 29 d. pirkimo - pardavimo, 2011 m. sausio 21 d. kredito sutartyse, o taip pat 2011 m. sausio 5 d. hipotekos lakšte nurodytos žymiai didesnės ginčo turto vertės, todėl preziumuotina, jog ginčo sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 4 p.). 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu nėra pasisakyta dėl jokių AB „Snoras“ teisių ir pareigų, o pagal apelianto pateiktą papildomą susitarimą visas kreditas turi būti grąžintas iki 2013 m. gegužės 27 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu apeliantas sprendimo nepagrįstumą, visų pirma, bando pagrįsti, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais procesinės teisės normų pažeidimais ir nurodo, kad teismas nepagrįstai neįtraukė bylos dalyviais buvusio ieškovo direktoriaus A. K. bei banko (BAB bankas SNORAS), kuriam yra įkeistas ginčo sutartimi parduotas turtas. Tačiau, priešingai negu teigia apeliantas, skundžiamu sprendimu dėl buvusio ieškovo vadovo teisių ir pareigų nepasisakyta, o pats apeliantas nenurodo, apie kokias konkrečiai A. K. teises ir pareigas pasisakyta skundžiamame sprendime bei apsiriboja deklaratyviu teiginiu apie procesinės teisės normos pažeidimą. Skundžiamu sprendimu taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo turto hipotekos panaikinimo ar pabaigos, dėl ko teigti apie banko teisių pažeidimą taip pat nėra pagrindo. Be to, pagal paties apelianto su skundu pateiktą 2012 m. liepos 27 d. susitarimą dėl sutartinio įkeitimo lakšto pakeitimo (133 b. l.) apeliantas susitarė su banku, kad prievolė (dydis - 23 000 Lt), kurios įvykdymui buvo įkeistas ginčo turtas, bus įvykdyta iki 2013 m. gegužės 27 d.
Apelianto atstovas į 2012 m. gruodžio 6 d. posėdį, kurio metu byla buvo išnagrinėta iš esmės, neatvyko nurodęs, kad to negali padaryti dėl ligos (65 b. l.), tačiau pagal CPK 246 straipsnį atstovo liga nėra svarbi priežastis, dėl kurios teismas turi atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, teikdamas prašymą pirmosios instancijos teismui, apelianto atstovas pažymos apie ligą nepateikė, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas. Apeliantas nurodo, kad bylą išnagrinėjus jo atstovui nedalyvaujant, jis neteko galimybės pateikti teismui reikšmingų dokumentų ir prašymų, tačiau kodėl jis jų nepateikė iki teismo posėdžio pradžios kartu su atsiliepimu į ieškinį, nepaaiškino. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nekonkretizuoja, kokie tai svarbūs dokumentai ir prašymai bei neteikia jų apeliacinės instancijos teismui.
Tuo tarpu tai, kad sudarant ginčo sandorį ieškovas turėjo pradelstų įsipareigojimų valstybės ir savivaldybės biudžetams, SODRAI bei kitiems sprendime nurodytiems kreditoriams, patvirtina byloje surinkti įrodymai, kurių apeliantas nepaneigė. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčo turtas buvo parduotas už šešis kartus mažesnę kainą nei buvo jo reali vertė, turėjo pagrindą pripažinti, kad sandoriu buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai, o jo šalys buvo nesąžiningos. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą, sudaro pagrindą taikyti sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją (CK 6.67 str. 4 p.), ką patvirtina, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir faktas, jog nepraėjus nė savaitei po ginčo sandorio sudarymo, šalys sudarė patalpų ir įrengimų panaudos sutartį, pagal kurią atsakovas UAB „Business Review“ perdavė UAB „Brėkšma“ neatlygintinai naudotis patalpomis ir įrengimais, esančiais (duomenys neskelbtini).
Nesutikdamas su teismo nustatyta ginčo turto verte apeliantas nurodo, kad byloje liko neįvertinta 2003 m. kovo 13 d. negyvenamųjų patalpų pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią ginčo turtas buvo įgytas už 59 165,45 Lt. Tačiau nagrinėjamuoju atveju svarbi yra ne nurodyta dešimties metų senumo aplinkybė (juo labiau, kad jau po metų tas pats turtas buvo parduotas ieškovui už 73 450 Lt), o tai, kad nepraėjus mėnesiui po ginčo sutarties sudarymo pats atsakovas įkeitė minėtą turtą nurodęs, kad jo vertė, kuri buvo nustatyta būtent pagal UAB ,,Verslavita“ turto vertinimo ataskaitą, yra 355 000 Lt (59 b. l.), o pačioje ginčo sutartyje šalys nurodė, kad vidutinė parduodamo turto vertė yra 311 120 Lt (8-9 b. l.). Tuo tarpu tai, kad bankas suteikė atsakovui kreditą ginčo turtui pirkti, priešingai negu teigia apeliantas, negalėjo sukurti ieškovui pareigos tokią sutartį sudaryti.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės sprendžiant šalių ginčą neturi, todėl dėl jų nepasisakytina, o atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.