Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-421-166/2013

Teisėjas Jeugenijuš Jaglinski Teisminio proceso Nr.1-15-1-00514-2010-1

2013 m. spalio 17 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. ir nuteistas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2011-01-19 iki 2011-01-21 bei jo kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2011-01-21 iki 2011-02-21.

Priteista iš S. K. nukentėjusiojo J. K. naudai 195.399 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt penki tūkstančiai tris šimtai devyniasdešimt devyni litai) turtinei žalai atlyginti.

Priteista iš S. K. nukentėjusiojo P. K. naudai 6950 Lt (šeši tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt litų) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas už tai, kad pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

jis, laikotarpyje nuo 2009 kovo mėn. iki 2010 metų gegužės mėnesio, turėdamas laisvą priėjimą, pagrobė P. K. priklausantį turtą, buvusi (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bute ir lauke, o būtent: du dujų suvirinimo balionus, vieno kaina 50 lt, bendrai sumai 100 Lt, 5 špyžinius radiatorius, vieno kaina 40 Lt, bendrai sumai 200 Lt, 50 m. metalinių vamzdžių, vieno metro kaina 2 Lt, bendrai sumai 100 Lt, metalinę vonią 100 Lt vertės, trifazį elektros variklį su reduktoriumi betono maišyklei 150 Lt vertės, 38 vnt. avių išdirbtų odų, vienos kaina 100 Lt ir 25 vnt. veršelių išdirbtų odų, vienos kaina 100 Lt bendrai sumai 6300 Lt, iš viso pagrobė P. K. turto 6950 Lt sumai.

Be to jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, tuo pačiu laikotarpiu pjūkliuku metalui pjauti nupjovė pakabinamą spyną ir įsibrovė į J. K. priklausantį metalinį garažą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kur pagrobė J. K. priklausantį turtą, o būtent: 65.000 JAV dolerių, kupiūromis po 100 dolerių iš jų apie 5000 dolerių buvo kupiūromis po 50 dolerių tai yra 169650 Lt (pagal 2010-05-01 valiutų kursą), 3000 Lenkijos zlotų įvairiomis kupiūromis tai yra 2649 Lt. (pagal 2010-05-01 valiutų kursą), vyrišką apvalų be dirželio auksinį laikrodį „Zaria“, 25 g, 2500 Lt vertės, 15 vnt. moteriškų stambių auksinių žiedų su akutėmis įvairių splavų, vieno žiedo svoris 6 gr, vieno kaina 600 Lt bendrai 9000 Lt sumai, 16 vnt. auksinių vestuvinių žiedų, iš jų 8 vyriški vieno svoris 4 gr, kaina 400 Lt bei 8 moteriški, vieno svoris 3 gr, vieno kaina 300 Lt bendrai 5600 Lt sumai, 30 vnt. moteriškų auksinių žiedų su dviem burbuliukais, vieno svoris 2 gr, vieno kaina 200 Lt, bendrai 6000 Lt sumai, iš viso pagrobė J. K. turto už 195.399 Lt.

Šiais savo veiksmais S. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiųjų atstovas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, dalyje dėl pagrobtų daiktų kiekio ir bausmės. Kitoje dalyje skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendis keistinas dalyje, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2, 3 punktai).

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir byloje pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį kaltinamojo S. K. atžvilgiu. Apygardos teismas iš esmės sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais Apylinkės teismo nuosprendis yra išsamiai motyvuotas, pakankamai išanalizuoti kaltinamojo, nukentėjusųjų, liudytojų parodymai, apžiūros protokolai, pagal teisinę pagalbą atsiųsta medžiaga bei kita rašytinė bylos medžiaga ir padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, jog kaltinamojo S. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. Tačiau aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl pagrobtų daiktų apimties neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nuteistajam S. K. neteisingai paskirta bausmė, dėl ko nuosprendis keistinas BPK 328 str. 2 p. 3 p. numatytais pagrindais (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl S. K. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį

Nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 3 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nors apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nesigilino į jo parodymus, tačiau aukštesnės instancijos teismas tokį argumentą vertina kritiškai ir jis yra atmestinas.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. K. atžvilgiu, nesigilino į jo parodymys ar kitaip būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 3 d.

Nors apeliantas neigia dalyvavęs jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, tačiau tokia nuteistojo S. K. pozicija kolegijos vertintina, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo S. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įvykio aplinkybes, nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti.

Bylos duomenimis nustatyta, šio fakto neginčija ir pats nuteistasis S. K., jog nuo 2008 metų apeliantas gyveno adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. S. K. buvo apgyvendintas su sąlyga, kad minėtame bute turės padaryti remontą, prižiūrėti aplinką, šerti šunį, todėl tuo tikslu jam buvo duoti nuo buto raktai. 2010 metų gegužės mėnesį nukentėjusysis J. K., negalėdamas prisiskambinti S. K., atvykęs minėtu adresu aptiko, kad garažo spyna buvo nupjauta, o atidaręs duris pastebėjo, jog pavogti visi pinigai ir auksiniai papuošalai. Taip pat buvo dingę ir kiti lauke bei namuose laikyti daiktai. Nors pasak nuteistojo S. K., jis iš P. ir J. K. pinigų, aukso dirbinių nei kitų daiktų nevogė, tačiau priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies paties nuteistojo, nukentėjusiųjų P. K., J. K., liudytojų parodymais, kitais objektyviais rašytiniais bylos duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją. Iš nuteistojo S. K. parodymų matyti, jog jis turėjo raktus nuo visų patalpų, tame tarpe ir nuo garažo, tačiau nukentėjusysis J. K. neigia davęs S. K. raktus nuo garažo, juolab leidęs nupjauti spyną ir nurodo, kad apeliantui buvo duoti raktai tik nuo buto, pirties ir sandėliuko. Aukštesnės instancijos teismui nėra pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. K. parodymais, tuo tarpu nuteistojo S. K. versija, jog raktas nuo garažo jam buvo duotas, kelia pagrįstų abejonių. Mažai tikėtina, kad nukentėjusysis raktą nuo garažo, kuriame laikė didelę sumą pinigų bei aukso dirbinius, būtų davęs apeliantui. Dėl to neįtikinama nuteistojo S. K. versija, jog garažo spyną jis nupjovė, kadangi pametė nuo spynos raktus, kurių kaip nustatyta bylos duomenimis jam nukentėjusysis nedavė. Kadangi nuteistasis leidimo užeiti į garažą neturėjo, į vidų jis patekdavo savavališkai. Kad nuteistasis patekdavo į garažą, nurodo liudytojai I. L., N. K., kurie matė, kaip S. K. buvo užėjęs į J. K. priklausantį garažą. Be to, liudytojas S. S. parodė, kad S. K. iš jo buvo pasiskolinęs pjūkliuką metalui pjauti, sakydamas, jog reikia atpjauti metalo gabalą, o po kelių mėnesių išsikraustė ir išsivežė savo daiktus. Be kitų įrodymų netikėtas nuteistojo S. K. išsikraustymas iš nukentėjusiojo namų, apie tai nepranešus buto savininkui, apie save nepalikus jokių žinių, be to, neatsakinėjant į telefoninius skambučius leidžia taip pat daryti išvadą, jog būtent S. K. padarė vagystę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog sužinojus faktą, kad apeliantas S. K. nusipirko sodybą, nukentėjusysis J. K. kartu su liudytojais E. T. ir A. T. buvo nuvykę į Jurbarko rajoną, (duomenys neskelbtini)., į S. K. sodybą, kur nuteistasis S. K. prisipažino pavogęs pinigus ir auksą. Netikėti nukentėjusiojo J. K., liudytojų E. T., A. T. parodymais kolegija neturi pagrindo, net ir pats nuteistasis S. K. kaip užstatą nukentėjusiajam paliko savo automobilį Opel Zafirą. Kolegija vertina kritiškai nelogišką nuteistojo S. K. paaiškinimą, jog automobilį jis davė vien dėl to, kad nukentėjusysis apsiramintų. Be to byloje yra 2011-01-19 tarnybinis pranešimas, jog po kratos darymo 2011-01-19 pas S. K., pastarasis prisipažino, jog iš garažo, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) pagrobė JAV dolerių sumą ir iškeitė į litus, jam išėjo 72.000 Lt. Byloje neginčijamai įrodyta ir tai, jog S. K. 2009-11-27 Medicinos banke pakeitė į litus 8274 JAV dolerių, 2009-11-27 Swedbanke pakeitė į litus 14.900 JAV dolerių ir 2010-04-17 Swedbanke pakeitė į litus 10.000 JAV dolerių.

Nors nuteistasis S. K. nurodo, kad pinigus už kuriuos jis nusipirko sodybą bei įgijo kitus daiktus, uždirbo Rusijoje, tačiau byloje esantys faktiniai duomenys kolegijai leidžia abejoti šia apelianto keliama versija. Kaip matyti iš nuteistojo S. K. parodymų, jis nuo 1975 m. iki 1988 m. dirbo Onegos mieste vyriausiuoju architektu. 1988 m. jis įkūrė kooperatyvą „duomenys neskelbtini“, kur buvo kooperatyvo pirmininku, tačiau 1992 m. buvo paskelbtas kooperatyvo bankrotas ir jis buvo uždarytas. Tačiau baudžiamojoje byloje yra gautos iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų pagal teisinės pagalbos prašymą medžiagos, iš kurių matyti, kad kooperatyvas „duomenys neskelbtini“ vieningame Rusijos valstybiniame rejestre neregistruotas (t 3 b.l. 127-128, vertimas t 4, b.l. 13-14), taip pat pagal bylos esančius duomenis matyti, kad S. K. 1992-04-13 atleistas dėl kooperatyvo likvidavimo, 1992-01-16 priimtas Onegos miesto ir rajono administracijos vadovo nutarimas dėl kooperatyvo “duomenys neskelbtini” veiklos nutraukimo dėl jo nemokumo, kuriame nurodyta, kad kooperatyvas “duomenys neskelbtini” nemokus, nesumokėta tiekėjams ir banko paskolos, banko sąskaitoje pinigų nėra (t.3, b.l.131-141, vertimas t. 4, b.l. 17-28). Šie duomenys paneigia nuteistojo S. K. versiją, jog 100.000 JAV dolerių pervedė į bankų sąskaitas likvidavus kooperatyvą „duomenys neskelbtini“. Taip pat nuteistasis S. K. nurodo, jog 1992 m. jis savo vardu atidarė nuosavą įmonę „duomenys neskelbtini“, įmonė užsiėmė baldų gamyba, prekyba, joje dirbo apie 300 žmonių ir šioje įmonėje S. K. dirbo nuo 1992 m, iki 2000 m. bei buvo šios įmonės savininkas, taip pat nurodė, kad įmonės apyvarta siekė 2,5-3 mln. dolerių. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. K. Rusijoje nėra užregistruotas kaip individualus verslininkas, neturi atidarytų bankų sąskaitų, neturi Rusijoje jokio kilnojamojo turto, nėra duomenų, kad tokį turtą būtų turėjęs. Be to, liudytoja G. K. parodė, kad S. K. nuo 1987 m. dirbo staliumi, įkūręs kooperatyvą „duomenys neskelbtini“ asmeninių sąskaitų neturėjo, S. K. įsteigtoje parduotuvėje „duomenys neskelbtini“, priešingai nei teigė apeliantas, buvo pardavinėjama avalynė ir drabužiai, parduotuvės apyvarta buvo labai maža ir ji veikė nuostolingai. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas V. N.. Taip pat, nuteistasis S. K. nurodo, jog pinigus jis uždirbo Rusijoje, Onegos mieste ir savo asmeninius pinigus jis laikė „Inkom“ banke ir „Severnyj“ banke, o įmonės „duomenys neskelbtini“ pinigai buvo „Onegos promstroj banke“. 70.000 JAV dolerių jis nuėmė nuo savo asmeninių sąskaitų minėtuose bankuose. Pinigus nuėmė 2000 metais rugpjūčio mėnesį, dienos neprisimena, iš karto „Inkom“ banke nuėmė 40.000 JAV dolerių, o „Severnyj“ banke 30.000 JAV dolerių. Tačiau iš Rusijos Federacijos gautų duomenų matyti, kad Onegos rajone nėra Inkom banko, Severnyje banko, Promstroj banko arba jų filialų, o individuali įmonė „duomenys neskelbtini“ nevykdo veiklos nuo 1995 metų (t.3, b.l. 148, vertimas t.4, b.l. 35). Taigi iš byloje esančių objektyvių duomenų matyti, kad Rusijoje tokių bankų filialų, kuriuos nurodė apeliantas ir kuriuose jis neva laikė pinigus, tais metais nebuvo.

Nors pasak apelianto, nuo 2000 m. grįžęs į Lietuvą, jis turėjo apie 100.000 JAV dolerių, tačiau tai paneigiama tai pat ir nuteistojo S. K. sutuoktinės G. K., jos vaikų V. N., J. N., liudytojos J. N., kurie gyvena Rusijoje parodymais, apie tai, kad S. K. į Lietuvą išvyko, kadangi jam nesisekė verslas, pinigų ar kitokio turto jis neturėjo ir išvyko tik su viršutiniais drabužiais. Pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šių liudytojų parodymais, iš Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų pateiktais dokumentais ir paneigė S. K. pateiktą versiją, kad jis pinigus uždirbo Rusijoje ir į Lietuvą atsivežė 100.000 JAV dolerių. Aukštesnės instancijos teismui nenuoseklūs ir prieštaringi nuteistojo S. K. parodymai bei keliama versija apie pinigų atsivežimą iš Rusijos yra taip pat neįtikinama, vertintina kritiškai be to, ji paneigta aukščiau aptartais ir byloje esančiais objektyviais duomenimis.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis neturėjo jokių santaupų, dirbo už maistą ir cigaretes ir nieko per laikotarpį nuo 2000-2009 metų neįsigijo – neatitinka tikrovės. Vis tik aukštesnės instancijos teismui nuteistojo S. K. keliama versija, kad būdamas Lietuvoje jis turėjo didelę sumą pinigų, abejoti leidžia ir jo paties gyvenimo būdas bei gyvenimo sąlygos Lietuvoje. Iš nukentėjusiųjų Petro ir J. K., liudytojų I. S., A. V., A. B. parodymų matyti, kad nuteistasis P.K. pinigų neturėjo, gyveno ir dirbo pas savininkus už maistą, cigaretes. Liudytojai nuteistąjį S. K. apibūdina, kaip panašų į vargšą, neturintį turto, žmogų. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog gyvendamas (duomenys neskelbtini), taip pat P. K. ūkyje jis dirbo UAB „duomenys neskelbtini“. Iš tiesų, iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, kad S. K. šioje įmonėje dirbo 2008-11-26 iki 2009-05-29, iki kol buvo atleistas. Taip pat pažymoje nurodytas ir už minėtą laikotarpį gautas darbo užmokestis, tačiau nurodytos gautos pinigų sumos yra labai nedidelės, kas akivaizdžiai neatitinka jo turėtoms išlaidoms (t 3 b.l. 7). Nors nuteistasis S. K. nurodo, kad dirbo darbininku kaimo turizmo sodyboje, tačiau byloje nėra duomenų pagrindžiančių apelianto teiginius. Priešingai, iš Valstybinės mokesčių inspekcijos pateikto rašto matyti, kad S. K. metinių pajamų mokesčio ir turto deklaracijų už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2009 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai nėra pateikęs (t 3 b.l. 57). Pastebėtina, kad tuo laikotarpiu M. K., net ir dirbdamas neoficialius ar atsitiktinius darbus, mažai tikėtina, kad būtų uždirbęs tokią pinigų sumą, už kurią būtų nusipirkęs sodybą. Abejonių kelia ir tai, kad S. K. grįžęs į Lietuvą, nuo 2000 m, iki 2009 m., kai nusipirko sodybą, nebandė įsigyti jokio būsto, nors pagal jo pateikiamą versiją, pinigų jis turėjo, tačiau abejojo ar liks Lietuvoje. Vis tik ta aplinkybė, kad jis tuos metus gyveno pas atsitiktinius žmones, leidžia kolegijai šią versiją vertinti kritiškai. Taip pat apeliantas nurodo, kad 2006 m. jis įsigijo automobilį RENAULT-19 už 15 000 Lt, kurį sudaužė, tačiau netrukus po avarijos, 2007 m. jis įsigijo kitą automobilį, Citroen, už 12 000 Lt. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šią nuteistojo versiją, kad jis automobilius turėjo ir juos įsigijo už jo nurodomas sumas. Priešingai, byloje yra 2010-03-10 pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. buvo įsipareigojęs nupirkti automobilį Subaru Forester 2,OXE 1S MT už 88 200,00 Lt (t 2 b.l. 52-57). Tai, kad laikotarpyje nuo 2009 m. pabaigos, netrukus po vagystės, nuteistojo išlaidos ir poreikiai smarkiai išaugo, patvirtina kratos metu paimti ir byloje esantys kvitai bei išrašai. Kaip matyti iš byloje esančio 2012-02-27 tarnybinio pranešimo, jog išanalizavus 2011-01-19 kratos metu pas S. K. adresu Jurbarko r., (duomenys neskelbtini). ir 2010-10-07 liudytojos E. T. pagal daiktų, dokumentų pateikimo protokolą gautus dokumentus, nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2009-09-03 iki 2010-07-22 S. K. išleido 95.534,81 Lt. Be to, byloje yra duomenų jog nuteistasis S. K. 2010 metais pridavinėjo į lombardą vyriškus auksinius žiedus. Nors apeliantas ir nurodo, kad auksiniai žiedai buvo jo, atsivežti iš Rusijos, tačiau sugretinus faktus, apie tai, kad iš J. K. buvo pavogti ir auksiniai dirbiniai (žiedai) galima daryti išvadą, jog S. K. pridavinėjo būtent iš J. K. pavogtus žiedus.

Byloje nustatyta ir nukentėjusiųjų J. K., P. K., liudytojos E. T. parodymais patvirtinta, jog nukentėjusysis J. K. galėjo uždirbti pagrobtą pinigų sumą bei turėti nurodytus aukso dirbinius. Be to, nukentėjusysis pateikė eilę dokumentų, pagrįstai patvirtinančių pinigų ir aukso dirbinių priklausomybę. Netikėti tokiais nukentėjusiųjų bei liudytojos parodymais dėl pagrobtų pinigų bei aukso dirbinių kiekio ir jų vertės, teismas neturi pagrindo, todėl šioje dalyje J. K. pareikštas civilinis ieškinys pagrįstai buvo tenkintinas visoje apimtyje.

Taip pat S. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir dėl radiatorių, odų bei variklio vagystės. Nuteistasis apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad radiatorius jis atidavė kaimynui, 8 kailius išmetė už tvarto, kad kailius jis P. K. leidimu buvo pasiėmęs jais siūti kailinius sau ir P. K., tačiau kailius ir odas užbrokavo ir jų P. K. negrąžino. Liudytoja N. K. patvirtino, jog S. K. leido jos broliui Jurijui paimti radiatorius iš buto, kurį apeliantas nuomavo. Nukentėjusysis P. K. parodė, kad savavališkai jis minėtų daiktų niekam neleido atiduoti ar išvežti. Apeliantas pats patvirtino, jog radiatorius atidavė kaimynui, o kadangi nukentėjusysis daiktų atiduoti neleido ir nuteistasis S. K. tai padarė savavališkai, pirmos instancijos teismas pagrįstai tai pripažino kaip vagystę iš nukentėjusiojo P. K.. 2012-03-21 papildomai apklaustas liudytoju P. K. parodė, kad pagrobtas variklis gulėjo namuose, adresu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į tai, jog raktu nuo buto, tuo metu disponavo nuteistasis S. K., darytina pagrįsta išvada, kad būtent jis neteisėtai minėtą daiktą taip pat pasisavino, tai yra pavogė. Taip pat apklaustas nukentėjusysis P. K. parodė, kad odos, gulėjo minėtame bute antresolėse. Be to nukentėjusysis P. K. parodė, jog 2009 metų antroje pusėje S. K. jam skambino ir sakė, kad nori siūtis verstos odos kailinius jam ir sau, tačiau nesakė, kad iš jo kailių, tačiau taip ir nepadarė. Apeliantas iš dalies patvirtino, kad buvo paėmęs juos, tikslu siūti kailinius, tačiau kailinių nepasiuvo ir paimtų medžiagų negrąžino, todėl pagrįstai inkriminuota ir odų vagystė ir nukentėjusiojo, nes pastarasis neleido jų imti. Nors byloje ir nėra tiesioginių liudytojų mačiusių, kaip nuteistasis S. K. vogė pinigus, aukso dirbinius bei kitus daiktus, tačiau vis tik aukščiau išdėstytos aplinkybės visumoje pagrįstai kolegija leidžia daryti išvadą, dėl nuteistojo S. K. kaltės, o jo gynybinę versiją atmesti, kaip nepagrįstą. Byloje yra ne vienas netiesioginis įrodymas dėl S. K. padarytos vagystės bei nustatyti faktai paneigiantys S. K. versijas.

Tačiau nuteistasis be kitų daiktų, kurių vagystė yra įrodyta, neigia pagrobęs dujų balionus, vonią bei vamzdžius. Nuteistasis S. K. nurodo, jog vamzdžius išsivežė pats J. K., o dujų balionų, vonios jis nematė. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, minėti daiktai buvo laikomi lauke. Kadangi daiktai buvo laikomi neuždaroje patalpoje, o kieme – atviroje teritorijoje, todėl faktiškai priėmimas prie jų buvo galimas ir kitiems pašaliniams asmenims ir prie jų dingimo S. K. galėjo ir neprisidėti. Be abejo, pagrįstai įtarimas krinta ant apelianto, kadangi tuo metu jis ten gyveno bei prie šių daiktų galėjo prieiti ir jais pasinaudoti, tačiau nuteistasis S. K. neigia šiuos daiktus pasisavinęs, o ir tokie jo parodymai objektyviais bylos duomenimis nėra pilnutinai paneigiami. Aukštesnės instancijos teismo nuomone byloje neužtenka tų netiesioginių įrodymų ir nėra kitų patikimesnių duomenų, kad apeliantas pagrobė kaltinime nurodytus 2 dujų suvirinimo balionus, 50 m. metalinių vamzdžių, metalinę vonią. Pažymėtina, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog šioje byloje nėra patikimų įrodymų, kad S. K. pagrobė lauke buvusius daiktus: 2 dujų suvirinimo balionus, 100 Lt vertės, 50 m. metalinių vamzdžių, 100 Lt vertės, metalinę vonią, 100 Lt vertės, todėl šios įrodytomis pripažintos aplinkybės iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies šalintinos. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių keistinas ir apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti priteisimo nukentėjusiajam P. K.. Iš skundžiamo pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad, nustatydamas P. K. padarytos turtinės žalos dydį, pirmos instancijos teismas rėmėsi pareikštu civiliniu ieškiniu, kuriame be kita ko buvo nurodyta, jog buvo pagrobti ir 2 dujų suvirinimo balionai, 50 m. metalinių vamzdžių, metalinė vonia ir jį pilnai patenkino. Tačiau aukštesnės instancijos teismui pašalinus įrodytomis pripažintas aplinkybes, tai yra dalies daiktų vagystes, atitinkamai sumažinamas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam P. K..

Nors apeliantas nurodo, jog teismas nesigilino į jo parodymus, o tyrėjas rėmėsi tik J. K. ir P. K. parodymais ir neatliko išsamaus tyrimo, tačiau pastebėtina, kad teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra nuoseklūs, tačiau ir kitais liudytojų parodymais, kurie vienas kitą papildo ir sutampa bendrai esminėse detalėse ir kartu su rašytiniais byloje esančiais objektyviais duomenimis, pagrįstai leido teismui daryti išvadą dėl padarytos vagystės ir apelianto kaltės. Tuo tarpu apelianto parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis S. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme, nurodydavo skirtingą pinigų kilmę, skirtingas savo darbovietes, be to, nuteistasis buvo prisipažinęs padaręs vagystę, o vėliau savo parodymus pakeitė ir pradėjo neigti kaltę. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai padarė išvadą, jog tokie S. K. parodymai nėra nuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems, dėl ko nuteistojo S. K. parodymus kolegija vertina kaip siekį suklaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei teismą. Pastebėtina ir tai, jog net jei kai kurie apeliaciniame skunde nurodyti faktai ir yra tikri, tačiau nuteistasis jais bando manipuliuoti, tai yra, tuos faktus priderindamas prie savo versijos, bando kaltę paneigti. Vis tik byloje yra pakankamai duomenų patvirtinančių nuteistojo kaltę.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo S. K. kaltės (išskyrus apeliacinio teismo pašalintą dalį pagrobtų daiktų kiekio). Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistojo parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, nuteistojo S. K. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 3 d.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad vagystę (BK 178 straipsnis) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą. Pagal BK 178 str. 3 d. atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, šiuo konkrečiu atveju – nukentėjusiesiems priklausantys pinigai, aukso dirbiniai kiti daiktai. Nagrinėjamu atveju S. K. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, pavogė didelės vertės svetimą turtą, nuteistojo tyčia apėmė siekį pavogti svetimus daiktus. Kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo dalyvavimas grobiant nukentėjusiųjų turtą visiškai įrodytas ir nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d.

Dėl S. K. skirtinos bausmės ir civilinio ieškinio

Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. K. bausmę atsižvelgė, kad S. K. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nusikaltimu padaryta didelė turtinė žala, kurios nuteistasis neatlygino, civilinių ieškinių nepripažįsta, nors pradžioje ir prisipažino padaręs vagystę, tačiau po to parodymus pakeitė ir kaltę neigia. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Be to, S. K. praeityje vieną kartą teistas, teistumas išnykęs, psichiatrinėse įstaigose nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašytas, baustas administracine tvarka, iki nusikalstamos veikos padarymo neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į visas šias aplinkybes ir paskyrė nuteistajam S. K. 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vis tik aukštesnės instancijos teismas laiko, kad paskirta S. K. bausmė yra per griežta, o bausmės tikslų bus pasiekta paskyrus apeliantui švelnesnę bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nors ir nežymiai sumažinta nusikalstamos veikos apimtis, visgi kolegija dar ir atsižvelgia į nuteistojo S. K. pensinį amžių, kad nuteistajam 66 metai, dėl ko kolegijos manymu, kiek švelnesnė laisvės atėmimo bausmė bus pakankama ir atitiks BK 41 str. 2 d. nustatytą bausmės paskirtį. Kadangi aukštesnės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę nuteistajam, dėl to S. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažintina iki 2 metų. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, apeliantui dar labiau švelninti bausmės, tai yra atidėti bausmės vykdymą (BK 75 str.) ar taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas, nėra pagrindo.

Taip pat, kolegija atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes konstatuoja, jog visumoje P. K. civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai, priteista įrodyta suma, tačiau aukštesnės instancijos teismui pašalinus įrodytomis pripažintas aplinkybes, tai yra dalies daiktų vagystes: dviejų dujų suvirinimo balionų, kurio vieno kaina 50 lt, bendrai sumai 100 Lt, 50 m. metalinių vamzdžių, vieno metro kaina 2 Lt, bendrai sumai 100 Lt, metalinės vonios 100 Lt vertės, pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti atitinkamai mažinamas 300 Lt, t.y. iki 6650 Lt.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 2, 3 punktais,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį pakeisti.

Iš Vilniaus apylinkės teismo nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad S. K. pagrobė nukentėjusiajam P. K. priklausantį turtą: du dujų suvirinimo balionus, 100 Lt vertės, 50 m. metalinių vamzdžių, 100 Lt vertės, metalinę vonią, 100 Lt vertės.

S. K. paskirtą 2 (dviejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. sumažinti iki 2 (dviejų) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. K. nukentėjusiojo P. K. naudai priteistą civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti sumažinti iki 6650 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.