- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-30
- Bylos Nr.
- 2S-626-755/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-00397-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Pareiškėjas
- P. Z.
- Suinteresuotas asmuo
- Anykščių rajono savivaldybės administracijos Civilinės
- Kategorijos
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-626-755/2014
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. rugsėjo 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. Z. atskirąjį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-525-266/2014 pagal pareiškėjo P. Z. pareiškimą, esant suinteresuotam asmeniui Anykščių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui (toliau – CM skyrius), dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. Z. su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – giminystės santykį, kad jis, Z. P., gimęs 1928 m. sausio 15 d., gyvenantis (duomenys neskelbtini) ir Anykščių rajono apylinkės teismo 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2/1-298/92 minimas A. P., mirusio 1953 m., ir U. P., mirusios 1962 m., gyvenusių (duomenys neskelbtini), įvaikis Z. P. yra vienas ir tas pats asmuo- būtent jis pareiškėjas Z. P.. Teismo posėdžio metu, įvertinęs suinteresuoto asmens pareikštą pastabą, pareiškėjas papildė savo pareiškimą ir prašė įpareigoti CM skyrių P. Z. gimimo įraše padaryti pakeitimus, vietoje biologinių tėvų įrašyti tėvais A. P. ir U. P.. Pareiškime bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jis yra gimęs 1928 metais. Jo tėvai buvo J. Ž. ir R. Z.. Nuo 1937 metų pareiškėją buvo įsivaikinę jo tėvo sesuo U. Z. P. su savo vyru A. P.. 1992 metais teismas priėmė sprendimą dėl jo įvaikinimo ir to sprendimo pagrindu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į U. P. ir A. P. valdytą žemę. Šiuo metu jis nori paveldėti S. P. - jo įtėvio A. P. brolio M. P. dukros turtą. To padaryti jis negali, nes 1992 metų teismo sprendime nėra nurodyta jo gimimo data bei U. P. ir A. P. anketiniai duomenys, todėl CM skyrius atsisako jam išduoti gimimo liudijimą, kuriame būtų įrašyti jo tėvais U. P. ir A. P..
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 26 d. nutartimi civilinę bylą pagal pareiškėjo P. Z. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nutraukė. Teismas nustatė, jog 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2/1- 298/1992 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. A., miręs 1953 metais ir P. U., mirusi 1962 matais, gyvenę (duomenys neskelbtini), buvo įvaikinę Z. P.. 2014 m. vasario 13 d., pareiškėjo P. Z. įgaliotas asmuo kreipėsi į Anykščių rajono CM skyrių su prašymu ištaisyti P. Z. gimimo įrašą Nr. 20, sudarytą 1928 m. sausio 22 d., Anykščių Rk bažnyčioje pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. CM skyrius atsisakė tenkinti tokį P. Z. prašymą, nes kilo abejonių dėl teismo sprendime minimų asmenų tapatybių, nes sprendime nurodyti tik asmenų vardai ir pavardės. Tuomet pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą- giminystės santykį, kad pareiškėjas P. Z. ir teismo sprendime minimas A. P. ir U. P. įvaikis P. Z. yra vienas ir tas pats asmuo, būtent pareiškėjas P. Z.. Toks faktas jam reikalingas tam, kad jo gimimo įraše tėvais būtų įrašyti teismo sprendime nurodyti asmenys U. P. ir A. P.. Pakeitus gimimo įraše tėvus, jis galėtų paveldėti S. P., A. P. brolio M. P. dukters – turtą. Teismas pažymėjo, kad 1992 m. rugsėjo 11 d. teismo sprendimu nustatytas įvaikinimo faktas tuo metu sukėlė pareiškėjui P. Z. teisines pasekmes, nes buvo priimtas tikslu atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą ar mišką. Tik juridinio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę. Pareiškėjui nustatytas įvaikinimo faktas nebuvo juridiškai įformintas. Pagal LR CPK 444 str. 2 d. 1 p. negalima nustatyti vaiko tėvystės ar motinystės, taip pat ir negimininių santykių. Asmenų giminystės faktą patvirtina civilinės būklės aktų įrašai ar jų pagrindu išduodami liudijimai. Jei vaiko gimimo liudijime vaiko tėvu įrašytas kitas asmuo, kol šis įrašas nenuginčytas, negalima tėvystės fakto nustatyti ypatingąja teisena. Pareiškimu pareiškėjas ginčija gimimo akto įrašo, kuriame jo tėvais įrašyta R. Z. ir J. Ž., teisingumą, siekdamas nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad tai jis buvo įvaikintas, tuo pagrindu ištaisyti gimimo akto įrašą apie tėvus, įrašant kad jo įtėviai yra A. P. ir U. P., kad paveldėtų mirusios S. P.- A. P. brolio Mykolo dukters, palikimą. Pareiškėjo prašymas pareikštas dėl reikalavimo paneigti jo kilmę iš tam tikro asmens ir pripažinti jo kilmę iš kito asmens, t.y. iš esmės dėl tėvystės nuginčijimo ir nustatymo. Tokie reikalavimai negali būti sprendžiami vadovaujantis LR CPK 444-448, 514-516 straipsnių nuostatomis. Pagal suformuluotą Aukščiausiojo Teismo praktiką, teismas tokio pareiškimo turėjo nepriimti, o jei jį priėmė, tai civilinę bylą privalo nutraukti. Šioje byloje teismas pareiškėjo pareiškimą priėmė, todėl bylą teismas nutraukė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (apeliantas) P. Z. apeliaciniu (atskiruoju) skundu prašo Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-06-26 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinantį jo prašymą; prijungimui prie šio apeliacinio skundo nagrinėjimo pareikalauti civilinės bylos Nr. 2-525-266/2014 medžiagą. Nurodo, jog nutartis yra priimta šališkumo pagrindu, neatitinka protingumo, teisėtumo, teisingumo kriterijų ir yra išnagrinėta ne prašymo apimtyje. Pareiškimas teismui dėl juridinio fakto nustatymo buvo paduotas tik todėl, kad CM skyriui kilo abejonių dėl to ar jis, P. Z. yra tas pats asmuo P. Z., minimas Anykščių rajono apylinkės teismo 1992-09-11 sprendime kaip įvaikintas A. ir U. P. civilinėje byloje Nr. 2-1-298/92, nes tame teismo sprendime nenurodyti įvaikinto P. Z. kitokių duomenų, išskyrus tik jo vardą ir pavardę. Be to, CM skyrius rekomendavo kreiptis į teismą tik dėl minimo 1992 m. teismo sprendime esančių P. Z. anketinių duomenų papildymo, jokių kitokių reikalavimų nekėlė. Todėl iškilo būtinybė ne nuginčyti įrašus apie savo tėvus teisme, o tik įrodinėti savo tapatybę su teismo sprendime minimu įvaikintu bendrapavardžiu. Jei CM valdininkėms būtų reikėję gauti iš jo kitokį juridinį faktą patvirtinantį teismo sprendimą, būtų teismą paprašęs nustatyti kitokį juridinį faktą,tačiau teismo posėdžio metu CM atstovai teismui paaiškino, kad notaro reikalavimu pateikto prašymo dėl gimimo įrašo pataisymo jie vis vien negalės atlikti, net jei teismas ir pripažins, kad jis ir 1992-09-11 teismo sprendime minimas įvaikintas P. Z. vienas ir tas pats žmogus. Be to, teismas nukrypo nuo prašymo esmės, išėjo iš jo ribų ir pradėjo bylą nagrinėti iš esmės pagal paveldėjimo teisės prizmę ir pareiškėjo buvusio įvaikinimo pripažinimo teisme dabartines pasekmes, spręsdamas ne tai ar pareiškėjas gali būti tapatinamas su žmogumi, paminėtu 1992-09-11 teismo sprendime, o ar jo tada įvykusio įvaikinimo pripažinimas yra faktinis, ar jau juridinis ir kokias tai sukelia pasekmes dabartyje, svarstyti kas buvo jo biologiniai tėvai, kas buvo jais įrašyti į jo gimimo liudijimą ir kaip būtent jis turi šiuos aktus nuginčyti ir pakeisti. Vien tik teismo iniciatyva buvo pradėta aiškintis ir, atsakydamas į teismo klausimus, pareiškėjas turėjo paaiškinti, kad ateityje jis ketina pakeisti savo tėvų vardus gimimo akte, įrašant į jų vietą savo teismo keliu pripažintus įtėvius. Pareiškėjas reikalavimo tėvystės nuginčijimo ir nustatymo nebuvo pateikęs.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Anykščių rajono savivaldybės administracijos CM skyrius nurodo, kad nesutinka su skundo prašymu. Pareiškėjas P. Z. per savo įgaliotąją R. P. kreipėsi į CM skyrių norėdamas ištaisyti savo gimimo įrašą Nr. 20, įrašytą 1928 m. rugsėjo 22 d. Anykščių Rk bažnyčioje ir prašė duomenis apie jo biologinius tėvus pakeisti į įtėvius pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 1992-09-11 sprendimu įvaikinimo fakto nustatymą. Minėtas teismo sprendimas buvo priimtas tikslu P. Z. paveldėti Poviloniams priklausančią žemę. Tame pačiame teismo sprendime teismas nustatė, kad juridiškai P. jo įvaikinimo nebuvo įregistravę, tačiau nusprendė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. A. ir P. U. buvo įvaikinę Z. P.. Įvaikinimai visada buvo ir yra fiksuojami civilinės būklės aktų įrašais. Teismas nenustatė kada ir kur buvo sudarytas įvaikinimo akto įrašas. Taip pat nebuvo priimtas teismo sprendimas ir naujai įvaikinti P. Z.. Todėl CM skyrius prašė teismo išaiškinimo, kaip procesiškai galima įvykdyti tai, ko nėra. Įvaikinimo nebuvo, o teismas priima sprendimą fiksuoti įvaikinimą. Savo atsisakyme ištaisyti P. Z. gimimo įrašą, CM skyriui kilo abejonių ne tik dėl teismo sprendime minimo P. Z. tapatybės, bet ir dėl A. P. bei U. P. tapatybių, kadangi 1992 metų teismo sprendime nenurodyti šių asmenų anketiniai duomenys. CM skyrius teismo proceso metu kreipėsi į teismą su pasiūlymu papildyti pareiškėjo prašymą - įpareigoti CM skyrių padaryti P. Z. gimimo įraše pakeitimus, vietoj biologinių tėvų įrašant nustatytus įtėvius. Pareiškėjas ir jo advokatė prašymui neprieštaravo ir CM skyriaus prašymas buvo nagrinėtas bylos eigoje.
Atskirasis skundas netenkintinas. Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-06-26 nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p). Atskirajam skundui paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir taikė CPK 293 str. 1 d., 444 str. nuostatas, tinkamai savo procesinį sprendimą motyvavo. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, todėl jiems pritariant jie visi nekartojami.
CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatose nurodytos aplinkybės, lemiančios galimybę nustatinėti juridinę reikšmę turinčius faktus teisme: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai. Teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, su kuriais susietas asmens subjektinės teisės atsiradimas, pasikeitimas, pabaiga.
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – giminystės santykį, kad jis, Z. P. ir Anykščių rajono apylinkės teismo 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2/1-298/92 minimas A. P. ir U. P. įvaikis Z. P. yra vienas ir tas pats asmuo. Nurodė, kad Anykščių rajono savivaldybės administracijos CM skyrius atsisakė patenkinti pareiškėjo 2014 m. vasario 13 d. prašymą ir ištaisyti jo gimimo įrašą Nr. 20, sudarytą 1928 m. rugsėjo 22 d. Anykščių Rk bažnyčioje, pagal Anykščių rajono apylinkės teismo 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendimą (b. l. 6-8). Tada pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis ir teismo sprendime minimas įvaikis P. Z. yra vienas ir tas pats asmuo. Bylos medžiaga nustatyta ir pareiškėjas to neginčija, jog 1992 m. rugsėjo 11 d. teismo sprendimu juridinę reikšmę turintis faktas, kad U. ir A. P. buvo jį įvaikinę, buvo nustatytas tuo tikslu, kad atkurti nuosavybės teises į P. žemę. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tą patį teismo sprendimą nori panaudoti paveldėjimo tikslams ir prašo teismo nustatyti, jog tai jis buvo įvaikintas A. P. ir U. P.. Kadangi, kaip jau minėta, teismine tvarka nustatomi tik tokie faktai, kurie sukelia teisines pasekmes, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už pareiškimo reikalavimo ribų, pradėjo bylą nagrinėti iš esmės pagal paveldėjimo teisės prizmę ir pareiškėjo buvusio įvaikinimo pripažinimo teisme dabartines pasekmes. Teismas pagrįstai nagrinėjo, ar tokio juridinio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, siekiant paveldėti mirusios S. P. – A. P. brolio M. dukters, palikimą.
Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas nustatė specialus įstatymas - LR įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų (1991 m. birželio 18 d. Nr. I-1454). Šio įstatymo 2 straipsnis apibrėžė ratą asmenų, kurie turi teisę įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka pretenduoti į nuosavybės teisių atstatymą. Pagal minėto įstatymo 2 str. 1 d. 2 p., mirus buvusiam turto savininkui, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma ne tik mirusiojo savininko vaikams, bet ir jo įvaikiams. LR Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1992 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. I-2563 “Dėl priemonių agrarinei reformai plėtoti” 3 p. nustatė, kad tais atvejais, kai faktiniai įtėviai įvaikinimo juridiškai nėra įforminę, įvaikinimo faktas gali būti nustatytas teismo sprendimu. Tačiau toks įvaikinimo faktas galėjo būti nustatytas tik tuo atveju, jei šio fakto nustatymas susijęs su nuosavybės teisės į žemės sklypą ar mišką atstatymu. Tokiu būdu, paminėtais teisės aktais buvo numatyta galimybė teismine tvarka suteikti juridinę reikšmę faktinio įvaikinimo faktui, nors jis anksčiau nebuvo įteisintas pagal galiojusius įstatymus. Tuo buvo padaryta išimtis iš bendros taisyklės, suteikusi galimybę pagal kitokią teisinę procedūrą ir atgręžtine tvarka įrodyti ir juridiškai įforminti egzistavusį faktinį įvaikinimą, taip pat nustatyta galimybė tokio juridinio fakto pagrindu pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Tik juridinio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, kaip giminaičiams pagal kilmę. Todėl į teismą galima kreiptis ne dėl įvaikinimo fakto nustatymo, bet dėl įvaikinimo įregistravimo fakto nustatymo (CPK 444 str. 1 d. 3 p.). Vadovaudamasis tuo, kad paveldėjimas galimas tik juridinio įvaikinimo atveju, CM skyrius pasiūlė kreiptis į teismą patikslinti teismo sprendimo duomenis apie įtėvius. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad pagal bendrąją taisyklę įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu jis įforminamas įvaikinimo metu galiojusių norminių teisės aktų nustatyta tvarka.Teismas teisingai pažymėjo, jog pagal teisinį reglamentavimą tam, kad gimimo įrašas būtų pakeistas, įrašytojo tėvo tėvystė turi būti nuginčyta bei nustatytas tėvystės faktas, kuris negali būti nustatytas ypatingąja teisena. Pareiškėjas byloje pats pripažįsta, kad tokiu būdu jo įvaikinimas įteisintas nebuvo (b. l. 3-4). Anykščių rajono apylinkės teismo 1992 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 6) buvo nustatytas ne pareiškėjo įvaikinimo įregistravimo faktas, bet jo įvaikinimo faktas. Tokio juridinio fakto nustatymas sukėlė teisines pasekmes tuo atveju, kai pareiškėjas pretendavo atkurti nuosavybės teises į mirusių jo įtėvių valdytą žemę, tačiau negali sukelti teisinių pasekmių, siekiant paveldėti mirusios S. P. – A. P. brolio M. dukters, palikimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą - jo tapatybę su teismo sprendime minimu įvaikintu bendrapavardžiu nagrinėjamu atveju negalėjo būti tenkintas.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, kurias reikėjo taikyti, todėl ją keisti ir naikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti.