- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-08
- Bylos Nr.
- eI-3140-331/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Ina Kirkutienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 17I-192 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, šį Sprendimą persiuntė Migracijos valdybai, prašydamas spręsti pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašo panaikinti Departamento Sprendimą, įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pareiškėjui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2.1. Paaiškino, kad pareiškėjas turėjo tris leidimus laikinai gyventi, nuo 2015 metų yra teisėtai šalyje ir siekia vykdyti veiklą joje, o nuo 2014 m. balandžio 22 d. yra UAB „Rytų lotosas“ (toliau – ir Bendrovė) vadovas ir akcininkas. Taip pat pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 3 d. papildomai įsigijo įmonę UAB „Parmeda“ (toliau – ir Įmonė), kurioje turi 100 procentų akcijų ir yra įmonės vadovas. Įmonės įstatinis kapitalas sudaro 29 000 Eur. Pareiškėjas pateikė Departamentui Bendrovės įstatus, akcininkų sąrašą, darbo sutartis, akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, išrašą iš VĮ Registrų centro, kurie patvirtina pareiškėjo teisę gauti D vizą.
2.2. Departamentas neigiamai vertino faktus, kad pareiškėjas UAB „Parmeda“ įsigijo iš UAB „Borisela“, atstovaujamos N. S.. Pareiškėjas nori vykdyti ūkinę ekonominę veiklą Lietuvos Respublikoje, tačiau nemoka valstybinės kalbos ir neišmano visų teisės aktų reikalavimų dėl juridinių asmenų steigimo. UAB „Borisela“ vykdo teisėtą veiklą, pirkti ir parduoti įmonės akcijas yra leistina, visa ši veikla yra vieša, nes juridinių asmenų steigimas yra registruojamas viešame registre. Pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra įregistruota UAB „Borisela“, butas nuosavybės teise priklauso A. I., kuris yra UAB „Interway LT“ prokuristas, tačiau tai nesudaro pagrindo išduoti D vizą. Pareiškėjas sąžiningai deklaruoja visą savo veiklą bei gyvenimo vietą Lietuvos Respublikoje, pateikė Departamentui prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo kaip UAB ,,Parmeda“ akcininkas ir direktorius, Bendrovė šiuo metu veiklos nevykdo, nes verslas nesisekė, todėl pareiškėjas nori pradėti naują verslą.
2.3. Departamentas Sprendimą grindžia spėjimais, nesusijusiomis aplinkybėmis dėl akcijų pirkimo iš UAB ,,Borisela“ ir gyvenimo A. I. priklausančiame bute bei fakto, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo įsteigęs įmonę. Pareiškėjas visada laikėsi reikalavimų, reikiamų leidimui gyventi gauti, o nepasisekus verslui, kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo, nes yra realios aplinkybės bei teisinis pagrindas. Pareiškėjas yra pateikęs banko išrašą, kuriuo grindžia turimas pajamas, turi draudimą bei atitinka kitus formalius / būtinus Įstatyme nustatytus reikalavimus. Departamentas nepaaiškino, kuo pasireiškė nelegali migracija, nes šiuo metu pareiškėjas yra ne Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti). Be to, nuo 2014 metų, kai pradėjo keliauti ir kurti verslą Lietuvoje, jis nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, visada turėjo galiojantį teisinį pagrindą būti Lietuvos Respublikoje, turi pakankamai lėšų gyventi Lietuvos Respublikoje, siekia plėtoti naują verslą. Pareiškėjas yra architektas, nori įsigyti nuosavą būstą Lietuvoje. Klausimas dėl vizos pareiškėjui išdavimo buvo sprendžiamas du mėnesius – prašymas dėl vizos buvo pateiktas 2018 m. sausio 9 d., likus 16 dienų iki leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo pabaigos, o sprendimas priimtas tik 2018 m. gegužės 7 d.
2.4. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 14–18) paaiškino, kad atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nes bendrovės steigėja yra UAB ,,Borisela“, kurią atstovavo N. S.. N. S. nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. buvo Įmonės direktore, o pareiškėjas bendrovės direktoriumi paskirtas nuo 2017 m. lapkričio 10 d., pareiškėjas turėjo 3 leidimus laikinai gyventi. Šiuo metu UAB ,,Interway LT“ direktorė yra N. S., buvusi ir UAB „Borisela“ direktore. Įmonė įregistruota (duomenys neskelbtini), šiuo adresu yra registruotas butas, nuosavybės teise priklausantis A. I., kuris yra UAB ,,Interway LT“ prokuristas. Minėtu adresu yra registruojamos įmonės, kurių akcijos yra parduodamos užsieniečiams, siekiantiems legalizuotis Šengeno erdvėje, o N. S. per savo vadovaujamas įmones steigia įmones, kurios taip pat yra registruotos minėtu adresu. Pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 22 d. yra vienintelis bendrovės akcininkas ir direktorius, todėl nuo įmonės įsteigimo iki šiol jis turi galimybę savo nuožiūra vykdyti įmonės veiklą ir daryti jai įtakos. Bendrovėje šiuo metu nėra įdarbintų darbuotojų, pareiškėjas joje buvo įdarbintas nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2016 m. sausio 25 d.
3.1. Pareiškėjas nesiekė Bendrovės veiklos vykdymo, o nuo 2015 m. lapkričio 10 d., tapęs UAB ,,Interway LT“ valdybos nariu, pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi. UAB ,,Interway LT“ valdybos nariais taip pat yra dar 5 trečiųjų šalių piliečiai ir nei vienas iš jų nebuvo UAB ,,Interway LT“ akcininku. Pareiškėjas bendrovės akcijas įgijo ne teisėtos veiklos vykdymui, o siekdamas formaliai atitikti reikalavimus daugkartinei nacionalinei vizai gauti bei legalizuotis Šengeno erdvėje, siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, t. y. užsienietis teikė prašymą išduoti nacionalinę vizą kaip Įmonės akcininkas ir direktorius, kuri įsteigta ne anksčiau kaip prieš metus iki jo prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, nors minėtas užsienietis šiuo metu yra akcininkas ir direktorius Bendrovės, kuri buvo įsteigta 2014 metais.
Šalies argumentai
3.2. Pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo nagrinėjamas ilgiau nei tai yra nustatyta teisės aktuose, tačiau tai nenulėmė neteisėto ar nepagrįsto Sprendimo priėmimo. Dėl prašymo nagrinėjimo sudėtingumo, Departamentas sprendimo dėl nacionalinės vizos išdavimo laikotarpį pratęsė, Sprendimo priėmimas užtruko dėl to, kad buvo būtina surinkti visą susijusią informaciją. Be to, prašymo pateikimas neįteisina užsieniečių buvimo Lietuvoje bei nesuponuoja fakto, kad viza bus išduota.
Atsiliepimas
3.3. Atsakovo Departamento atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. gegužės 7 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Nustatyta, kad pareiškėjas yra Irano Islamo Respublikos pilietis (b. l. 25), kuris turėjo 3 leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jie galiojo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. lapkričio 23 d., nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. sausio 27 d. ir nuo 2016 m. sausio 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d. (b. l. 65).
5.1. Pareiškėjas 2018 m. sausio 9 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą, nurodydamas, kad turi Lietuvoje verslą, yra UAB ,,Parmeda“ akcininkas ir direktorius (b. l. 19–21). 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjas Departamentui pateikė paaiškinimą, kuriame teigė, kad Lietuvoje vykdo verslą nuo 2014 metų, o veiklos pradžioje buvo įkurta Bendrovė. Pareiškėjas nurodė, kad turi Londone išduotą architekto diplomą, yra įgijęs patirties projektavimo bei statybos valdymo srityje dirbdamas su įvairiais projektais Irane, turi patirties tekstilės gaminių dizaino bei gamybos srityje, jo vardu yra įregistruota nemažai tekstilės dizaino projektų. Bendrovėje pareiškėjas dirbti pradėjo nuo 2015 metų, kai gavo pirmąjį leidimą laikinai gyventi, jis buvo UAB ,,Interway LT“ valdybos nariu. Sužinojęs, kad leidimo laikinai gyventi dėl darbo Bendrovėje negaus, nes 2015 metais keitėsi Įstatymas, pareiškėjas įkūrė Įmonę. Pareiškėjas vizos laukė nuo 2018 m. sausio 25 d., prašymą buvo pateikęs 2018 m. sausio 9 d., o šiuo metu neturi dokumento, kuris patvirtintų gyventojo statusą (b. l. 123–124).
5.2. Departamentas Sprendime konstatavo, kad UAB „Parmeda“ steigėja yra UAB ,,Borisela“, kurią atstovavo N. S., nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d. buvusi Įmonės direktore. Pareiškėjas Įmonės direktoriumi paskirtas nuo 2017 m. lapkričio 10 d. Departamento duomenimis, pareiškėjas turėjo 3 leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo metu UAB ,,Interway LT“ direktorė yra N. S., buvusi ir UAB „Parmeda“ direktorė. Bendrovė įregistruota (duomenys neskelbtini), bute, kuris nuosavybės teise priklauso A. I., kuris yra UAB ,,Interway LT“ prokuristas. Departamento duomenimis, šiuo adresu registruojamos įmonės, kurių akcijos parduodamos užsieniečiams, siekiantiems legalizuotis Šengeno erdvėje, o N. S. per savo vadovaujamas įmones steigia įmones, kurios taip pat registruojamos minėtu adresu. Pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 22 d. yra vienintelis Bendrovės akcininkas ir direktorius. Šiuo metu Bendrovėje nėra įdarbintų darbuotojų, o pareiškėjas joje buvo įdarbintas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 17 d. iki 2016 m. sausio 25 d. Pareiškėjas, 2015 m. lapkričio 10 d. tapęs UAB ,,Interway LT“ valdybos nariu, pateikė prašymą, nors šios įmonės valdybos nariais taip pat yra dar 5 trečiųjų šalių piliečiai ir nei vienas nebuvo šios įmonės akcininku. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas siekė formaliai atitikti reikalavimus daugkartinei nacionalinei vizai gauti ir tokiu būdu legalizuotis Šengeno erdvėje, todėl atsisakė pareiškėjui išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (b. l. 5–7).
6. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas), 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 562/2006 (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 810/2009 (toliau – ir Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – Aprašas).
6.1. Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies c papunktyje nustatyta, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos – jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas ir turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Pagal Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies c punktą, viena iš numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygų yra ta, kad jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas.
6.2. Vizų kodekse, kaip viena svarbiausių vizų politikos sričių, nurodytas neteisėtos imigracijos sustabdymas (Preambulės 3 straipsnis). Vizų kodekse įvardyti prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindiniai kriterijai. Vienu pagrindinių kriterijų įvardinta tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Vizų kodekse itin daug dėmesio skiriama neteisėtos migracijos pavojaus vertinimui. Konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
6.3. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Užsienietis privalo pateikti galiojantį kelionės dokumentą pasienio kontrolės punkte (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Kelionės dokumentas – tai užsienio valstybės piliečio pasas ar jį atitinkantis dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę bei pripažintas Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Pagal Įstatymo 11 straipsnio l dalį, užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje, kirsdami išorines Europos Sąjungos sienas, privalo turėti vizas. Viza – tai į užsieniečio kelionės dokumentą įklijuojamas įklijos formos leidimas, leidžiantis atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu (Įstatymo 2 straipsnio 33 dalis). Įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad yra dviejų rūšių vizos: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza.
6.4. Aprašo 70.10 papunktyje nustatyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduota užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens, įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje. Pagal Aprašo 78.11 papunktį, Aprašo 70.10 papunktyje nurodytu atveju daugkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis, be kita ko, turi pateikti– įmonės įsteigimo ar įsigijimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad įmonės nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita), dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės dalyvis ir kad jo į įmonę investuotos lėšos ar turtas sudaro ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų, arba dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, ir dokumentą, patvirtinantį, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
6.5. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas su vizų išdavimu susijusių teisės aktų nuostatas, 2013 m. gruodžio 19 d. priimtame prejudiciniame sprendimas byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, be kita ko, nurodė, kad: 1) pagal Vizų kodekso 32 straipsnio
1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas); 2) Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra
10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 punktas); 3) Vizų kodekso
4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio Kodekso 32 straipsnio 1 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatuose išvardytais pagrindais; Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą ,,nelegalios migracijos riziką“, skirti ,,ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams nustatyti, ar kyla ,,pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių; kompetentingos institucijos turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso
32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (60–62 punktai);
4) nereikalaujama, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Priešingai, jos turi nustatyti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo (68 punktas). Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas svarbiais ir patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares (72 punktas).
7. Pareiškėjo teigimu, Departamentas Sprendimą grindžia spėjimais, nesusijusiomis aplinkybėmis dėl akcijų pirkimo iš UAB ,,Borisela“ ir gyvenimo A. I. priklausančiame bute bei faktu, kad pareiškėjas jau anksčiau buvo įsteigęs įmonę. Pareiškėjas nurodo, kad visada laikėsi reikalavimų, reikiamų leidimui gyventi gauti, o nepasisekus verslui, kreipėsi dėl nacionalinės vizos išdavimo, nes yra realios aplinkybės bei teisinis pagrindas vizai išduoti.
8. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, nes UAB „Parmeda“ akcijas pareiškėjas įgijo ne teisėtos veiklos vykdymui, o siekdamas formaliai atitikti reikalavimus daugkartinei nacionalinei vizai gauti bei legalizuotis Šengeno erdvėje, jis siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje – pareiškėjas teikė prašymą išduoti nacionalinę vizą kaip bendrovės, kuri įsteigta ne anksčiau kaip prieš metus iki jo prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, akcininkas ir direktorius, nors šiuo metu yra Bendrovės, kuri buvo įsteigta 2014 metais, akcininkas ir direktorius.
9. Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, palaiko atsakovo poziciją. Byloje nustatytos aplinkybės, jų visuma (aplinkybės susijusios su įmonės steigėjais), aiškiai patvirtina, kad pareiškėjo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o siekimas formaliai atitikti teisės aktų reikalavimus nacionalinei vizai gauti, legalizuotis Šengeno erdvėje. Teismo vertinimu, pareiškėjas, įsigijęs UAB „Parmeda“ akcijas, siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, kadangi, kaip minėta, jis teikė atsakovui prašymą išduoti nacionalinę vizą kaip bendrovės „Parmeda“, kuri įsteigta ne anksčiau kaip prieš metus iki jo prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, akcininkas ir direktorius, nepaisydamas to, kad jis yra kitos bendrovės – UAB „Rytų lotosas“, įsteigtos 2014 metais, akcininkas ir direktorius, taigi, dėl šių aplinkybių gali kilti šio užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
10. Teismas pažymi, kad nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nuostatas, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – tai vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais. Todėl pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pažymėjo, kad vertinant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į anksčiau nurodytas Lietuvos migracijos politikos gaires, kurios nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-4046-756/2015; Nr. eA-4840-756/2016; Nr. A-2005-662/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo, jo sąžiningo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, jo tikslas yra ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, o įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, o tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
11. Pareiškėjo teigimu, jis visuomet laikėsi reikalavimų, reikiamų leidimui gyventi gauti, turi pajamų ir draudimą bei atitinka formalius Įstatyme numatytus reikalavimus.
12. Teismas negali sutikti su šiais teiginiais, nes LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respublika ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
13. Pareiškėjas teigia, kad dėl užsitęsusio pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą nagrinėjimo ir Migracijos departamento neveikimo jis nebeturėjo teisinio pagrindo būti Lietuvoje.
14. Byloje esantys įrodymai aplinkybės patvirtina, o atsakovas neneigia, kad pareiškėjo prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo nagrinėjamas ilgiau nei tai yra nustatyta teisės aktuose, tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Visų pirma, pažymėtina, kad Departamentas pratęsė prašymo nagrinėjimo terminą dėl to prašymo nagrinėjimo sudėtingumo, pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko ne dėl sąmoningo vilkinimo, bet dėl objektyvių priežasčių, t. y. būtinybės surinkti visą susijusią informaciją. Antra, prašymas išduoti vizą neįteisina užsieniečių buvimo Lietuvoje, tuo labiau prašymo pateikimas nesuponuoja fakto, kad viza užsieniečiui bus išduota. LVAT, pasisakydamas dėl užsieniečių prašymų nagrinėjimo terminų, yra konstatavęs, kad pareiškėjo argumentai, susiję su prašymo nagrinėjimo trukme ir padarytais procedūriniais pažeidimais, „nėra reikšmingi, kadangi nėra pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio pažeidimai būtų apriboję objektyvų visų ginčui reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir nulėmę Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą“ (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. eA-3081-556/2018, Nr. eA- 3009-624/2017).
15. Teismas laiko, kad atsisakymas išduoti daugkartinę nacionalinę vizą savaime neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti bendrovės veiklą pasitelkiant įgaliotus atstovus, ar, kaip bendrovių „Parmeda“ ar UAB „Rytų lotosas“ akcininkui ir direktoriui, gavus Šengeno vizą. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858- 2720/2014).
16. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami ir jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas pažymi, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepažeidė procedūrinių reikalavimų, ginčijamas Sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.1Dokumentai ir duomenys, kuriais remdamasis Departamentas priėmė skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame Sprendime, daugumą jų pateikė pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas negalėjo teikti įrodymų ar susipažinti su bylos medžiaga, todėl pareiškėjo argumentai, kad Departamentas, atsisakydamas išduoti leidimą, neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą, nėra pagrįsti.
17. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nustatytas taisykles, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, tenkinti pareiškėjos skundo, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o Departamento 2018 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 17I-192 paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
18. Teismui konstatavus, kad Departamento 2018 m. gegužės 7 d. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pareiškėjui ir priimti naują sprendimą.
19. Netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą..
20. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.