Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovams Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo grąžinti į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už visą pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 20-TE-641 „Dėl R. S. ir D. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) dalį dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą); 2) grąžinti pareiškėją į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigas (suteikiant viršilos laipsnį); 3) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš vidaus tarnybos dienos (2017 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. birželio 28 d. tarnybiniu pranešimu bei 2017 m. liepos 4 d. patikslintu pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo buvo informuotas, kad atlikus tarnybinį patikrinimą yra duomenų, jog pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą: 1) eidamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – ir Kėdainių rajono PK) Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigas kartu su tyrėja R. S. gavę iš Kauno AVPK budėtojo pranešimą (ROIK 0117000319760) apie įvykusį eismo įvykį bei atvykęs į įvykio vietą ir pamatęs, kad įvykyje dalyvavo to paties skyriaus vyriausiasis patrulis L. T., kuris bando pasišalinti iš įvykio vietos, pareiškėjas buvo šališkas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, liudininkams nustatyti, nesulaikė bei nesistengė sulaikyti ir į policijos įstaigą nepristatė asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, nepatikrino L. T. girtumo; 2) įvykio vietoje nesiėmė visų galimų priemonių eismo įvykyje nukentėjusiosios I. S. turtui apsaugoti, dėl ko iš įvykio vietos neaiškiomis aplinkybėmis dingo nukentėjusiosios I. S. mobilaus ryšio telefonas; 3) būdamas įvykio vietoje bei gavęs duomenų, kad eismo įvykyje galbūt dalyvavo policijos darbuotojas, apie tai nedelsiant neinformavo Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus (toliau – ir VTV OV skyrius) pareigūno (budėtojo). Pareiškėjas Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriui 2017 m. birželio 29 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nesutiko su jam inkriminuojamais pažeidimais ir nurodė, kad pamatęs eismo įvykyje dalyvavusį automobilį AUDI A5, suprato, jog minėtu automobiliu naudojasi L. T., tačiau, ar jis jam priklauso, pareiškėjas nežinojo. Pareiškėjas teigė eismo įvykio vietoje L. T. nematęs, jis priėjęs nebuvo, eismo įvykio vietoje buvę asmenys, liudytojai bei kolegos jam nenurodė, kad automobilį vairavo L. T., taip pat nenurodė, link kur jis pasišalino ar kur galėtų būti. Pareiškėjas nurodė, kad gavęs pranešimą apie eismo įvykį, jis vairavo automobilį, prie policijos pajėgų vieneto (PPV) darbo vietos prisijungęs nebuvo, pranešimo neskaitė ir nežinojo, jog budėtojas nežino, kad įvykyje dalyvauja pareigūno automobilis ar pareigūnas, dėl to ryšio priemonėmis nieko nepranešė, o mobiliojo ryšio telefoną buvo palikęs Kėdainių rajono PK patalpose. Pareiškėjas teigė, kad įvykio vietoje su R. S. apie tai, ar ji pateikė pranešimą budėtojui, nekalbėjo; įvykio vietoje buvo daug pašalinių asmenų; pareiškėjas padėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojams suteikti pagalbą nukentėjusiajai ir ją įkelti į automobilį, vėliau matavo atstumus įvykio vietos schemai braižyti. Pareiškėjas nesutiko su Kauno AVPK viršininko 2017 m. liepos 27 d. tarnybinio patikrino išvada Nr. 20-IS-105 (toliau – ir Išvada, tarnybinio patikrinimo išvada), kad jis tinkamai neapsaugojo įvykio vietos ir nesiėmė priemonių nukentėjusiosios turtui apsaugoti. Dėl telefono dingimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, be to telefonas rastas. Taigi, pareiškėjo veikos vertinimas neatitinka tarnybinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių ir tyrimo duomenų. Pareiškėjas būtinus pirminius veiksmus pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 (toliau – ir Instrukcija, Policijos patrulių veikios instrukcija), 44.7 ir 44.9 punktų reikalavimus (imtis visų priemonių įvykyje dalyvavusių asmenų turtui gelbėti ir apsaugoti – užtikrinti įvykio vietos apsaugą) eismo įvykio vietoje atliko laiku ir tinkamai, ir tokie jo veiksmai negalėjo būti pripažinti kaip žeminantys pareigūno vardą, todėl skundžiamas įsakymas turi būti panaikintinas.Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 (toliau – ir Nurodymas) 1.1 punktas įpareigoja policijos darbuotojus informuoti apie galimą pareigūno, bet ne pareigūno automobilio dalyvavimą įvykyje, kuris gali sukelti atgarsį. Be to, pagal Nurodymo 1.2 punktą policijos įstaigų vadovai buvo įpareigoti su Nurodymu supažindinti visus pavaldžių įstaigų darbuotojus. Pareiškėjas nepamena, jog būtų supažindintas su Nurodymu, tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo supažindinimo su Nurodymu faktą.Pareiškėjo teigimu, tarnybinio patikrinimo metu nebuvo detaliai ir nuosekliai nustatytos visos aplinkybės, kokius konkrečiai veiksmus rezonansą sukėlusio 2017 m. birželio 13 d. eismo įvykio metu atliko kiekvienas jame buvęs pareigūnas, liudytojų nurodytos ir ypatingos reikšmės pareiškėjo veiksmų vertinimui turėjusios aplinkybės (kiek pareigūnų buvo įvykio vietoje ir pan.) nesutampa su kitais tarnybinio patikrinimo metu gautais duomenimis.Pareiškėjas pabrėžė, kad jis neturėjo jokio asmeninio motyvo tyčia nuslėpti savo kolegos L. T. sukeltą eismo įvykį. Tarnybinio tyrimo metu nebuvo įvertintos ir analizuotos aplinkybės, jog pareiškėjas yra 20 metų stažą turintis policijos pareigūnas, kuris ir amžiumi, ir darbo patirtimi skiriasi ne tik nuo eismo įvykį padariusio L. T., bet ir kitų savo kolegų (R. S.). Jo nei su L. T., nei su R. S. nesiejo jokie asmeniniai santykiai. Pareiškėjas jokiais savo veiksmais pareigūno vardo nepažemino, buvo teisingas ir nešališkas, savo tarnybines pareigas eismo įvykio vietoje atliko tinkamai. Pareiškėjas teigė, kad jis labai išgyveno dėl priimto nepagrįsto Įsakymo, visiško jo pateiktų argumentų ignoravimo, t. y. pareiškėjas patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų, prarado pragyvenimo šaltinį bei per visą gyvenimą užtarnautą socialinę garantiją – galimybę po 4 mėnesių išeiti į pensiją, tai lėmė neužtikrintumą ateitimi, emocinį sutrikimą ir nerimą. Visą savo gyvenimą ir karjerą pareiškėjas siejo su darbu policijoje, todėl neteisėtas atleidimas ir atsakovo pozicija dėl pareiškėjo viešojoje erdvėje (kai kuriose visuomenės informavimo priemonėse buvo nurodyti pareiškėjo asmens duomenys) pareiškėjui ir jo šeimai yra didelis išgyvenimas. Žalą pareiškėjas siejo su jam sukeltu stresu, rūpesčiais ir laiko, energijos sąnaudomis visoms sukeltoms problemoms teisingai, teisėtai ir pagrįstai išspręsti. Pareiškėjas prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad 2017 m. birželio 19 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Kauno AVPK Imuniteto skyriaus vyriausiojo tyrėjo, atliekančio viršininko funkcijas, tarnybinį pranešimą Nr. 20-PR2-24280, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, dirbdamas Kauno AVPK Kėdainių rajono PK RS vyriausiuoju patruliu ir būdamas asmeniškai atsakingas už įvykio vietoje būtinų pirminių veiksmų atlikimą, surinktos informacijos kokybę ir išsamumą, 2017 m. birželio 13 d. vykdydamas tarnybines pareigas, su tyrėja R. S. atvykęs į eismo įvykio vietą ir pamatęs, kad įvykyje dalyvavęs automobilis AUDI A5, priklauso to paties skyriaus vyriausiajam patruliui L. T., bei matydamas, jog L. T. vaikšto įvykio vietoje ir aplink ją, tačiau bando pasišalinti iš įvykio vietos ir tokiu būdu išvengti jam gresiančios atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, buvo šališkas, nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, eismo įvykio liudininkams nustatyti, nesulaikė bei nesistengė sulaikyti ir į policijos įstaigą nepristatė asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, nepatikrino L. T. neblaivumo; būdamas įvykio vietoje tinkamai neapsaugojo įvykio vietos, nesiėmė visų galimų priemonių eismo įvykyje nukentėjusios turtui apsaugoti, dėl ko iš įvykio vietos neaiškiomis aplinkybėmis dingo nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefonas. Be to, būdamas įvykio vietoje ir turėdamas pareigą apie tai, kad eismo įvykyje galbūt dalyvavo policijos darbuotojas, nedelsiant informuoti Kauno AVPK VTV OV skyriaus pareigūną (budėtoją), to nepadarė.Atlikus tarnybinį patikinimą buvo konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Policijos įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.4, 44.5, 44.6, 44.7, 44.8, 44.9 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punktą; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 4.1, 4.6, 4.8, 4.9, 4.28 punktus, taip pat nevykdė Kauno AVPK Kėdainių PK Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno AVPK 2017 m. sausio 12 d. viršininko įsakymu Nr. 20-V-28 (toliau – ir Pareigybės aprašymas), 6.3, 6.4 punktuose numatytų funkcijų ir pažemino policijos pareigūno vardą.Atsakovas pažymėjo, kad visos įvykio aplinkybės buvo nustatytos tarnybinio patikrinimo metu gavus liudytojų V. V., T. G., R. S., R. J., R. K., D. M. paaiškinimus. Liudytojai V. V., T. G., R. S. ir R. J. patvirtino, kad su L. T. įvykio vietoje kalbėjo būtent pareigūnai R. S. ir D. Š.Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjas nesielgė sąžiningai ir su pagarba visuomenei, nebuvo teisingas ir nešališkas, priėmė neteisėtus ir neobjektyvius sprendimus, taip parodė nepagarbą, pažemino ir paniekino eismo įvykio metu nukentėjusiosios teisę į nešališką ir teisėtą įvykio aplinkybių nustatymą, padaryto eismo įvykio ištyrimą, dėl teisės pažeidimo kalto asmens nustatymą, nesivadovavo visuotinai priimtomis moralės normomis, savo elgesiu nesistengė būti pavyzdžiu kitiems asmenims, tokiu būdu nesaugojo profesinės garbės, gero policijos pareigūno vardo, o savo veiksmais ir elgesiu pažemino policijos pareigūno vardą bei pakirto pasitikėjimą policijos sistema, dėl ko pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda (atleidimas iš tarnybos) yra teisėta ir pagrįsta.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, jog tarnybinio patikrinimo išvados duomenys patvirtina, kad atsakovas atliko tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo, kurio metu buvo nustatyti pareiškėjo padaryti tarnybiniai pažeidimai, kurių esmė – pareiškėjas nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nesulaikė bei nesistengė sulaikyti ir į policijos įstaigą nepristatė asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, turėdamas pareigą nedelsiant pranešti atsakingiems pareigūnams apie įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną, to nepadarė. Be kita ko, teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas įvykio vietoje, sąmoningai nefiksavo liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų apie avariją sukėlusį asmenį, sąmoningai nesiėmė teisės aktuose numatytų priemonių, kad transporto priemonę vairavęs L. T. būtų sulaikytas įvykio vietoje, kai jis dar buvo nepasišalinęs iš įvykio vietos, nors įvykio vietoje buvę asmenys į jį tiesiogiai nurodė kaip asmenį, vairavusį transporto priemonę AUDI A5. Be to, pareiškėjas sąmoningai tiesioginio vadovo neinformavo apie tai, kad avarijos kaltininku gali būti tame pačiame policijos komisariate dirbantis policijos pareigūnas L. T. Ištyręs administracinėje byloje esančius įrodymus teismas nustatė iš esmės analogiškas faktines aplinkybes kaip ir atsakovo Išvadoje bei prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo.Teismas sprendė, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neapsaugojo įvykio vietos ir eismo įvykyje dalyvavusių asmenų turto (Instrukcijos 44.7 p., 44.9 p.). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui nebuvo inkriminuotas eismo įvykyje nukentėjusio asmens telefono dingimas, dėl įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla ir ši aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo nagrinėjimo dalykas (Instrukcijos 44.7 p.). Teismo vertinimu, pareiškėjui taip pat nepagrįstai buvo inkriminuotas Instrukcijos 44.9 punkto pažeidimas (neapsaugojo įvykio vietos) – teismas nurodė, kad jam nebuvo pateikti jokie įrodymai, jog pareiškėjas sąmoningai nevykdė minėto punkto reikalavimų. Teismas sprendė, kad visi pirminiai procesiniai veiksmai (išskyrus pažeidėjo nustatymą ir sulaikymą bei tinkamą liudytojų apklausą) buvo atlikti.Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis L. T. pažinojo, žinojo, kokiu automobiliu jis naudojasi ir šį automobilį matė įvykio vietoje, tačiau įvykio vietoje L. T. nematė, kaip prieštaraujančius tarnybinio patikrinimo išvadoje įtvirtintoms faktinėms aplinkybėms. Teismas pažymėjo, jog prokuroras nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo nustatė kaltus pareiškėjo veiksmus, iš esmės tapačius kaip ir nustatyti atsakovo Išvadoje. Teismas taip pat atmetė ir liudytojos R. S. parodymus, nes jie prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, pareiškėjas ir liudytoja įvykio metu buvo viename ekipaže (porininkai), abu turėjo pareigą teisės aktų nustatyta tvarka įforminti eismo įvykį, nustatyti kaltą asmenį, jį sulaikyti ir kt., tačiau šių pareigų sąmoningai nevykdė. Liudytoja dėl savo pareigų neatlikimo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, dėl pareigūno vardo pažeminimo (iš esmės už analogiškų kaip ir pareiškėjas veiksmų neatlikimą) atleista iš vidaus tarnybos. Teismo vertinimu, tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad liudytoja siekia padėti pareiškėjui išvengti tarnybinės atsakomybės. Be to, tiek pareiškėjo, tiek ir liudytojos parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitų liudytojų, taip pat tarnybinio patikrinimo metu duotiems parodymams. Teismas neturėjo pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir tarnybinio tyrimo metu apklaustų liudytojų T. G., R. J., R. S., V. V. parodymais, išdėstytais Išvadoje (įvykio vietoje, kai jau buvo atvykę policijos darbuotojai (vyras ir moteris), buvo automobilio AUDI vairuotojas; liudytojai apie tai pasakė policijos pareigūnei ir parodė vairuotoją; išvažiuodami iš įvykio vietos liudytojai matė, kad AUDI vairuotojas kalbėjosi su atvykusiais policijos pareigūnais). Teismas nurodė, kad liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštarauja kitiems įrodymams ir teismo (taip pat ir prokuroro) nustatytoms faktinėms aplinkybėms, baudžiamojo proceso metu jie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jų parodymais tikslinga remtis priimant procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje.Teismas pažymėjo, kad nusikaltimas ir pareigūno vardo pažeminimas gali būti padarytas ta pačia veika, tačiau ir nesant veikoje visų nusikaltimo sudėties požymių, ji gali būti pripažinta žeminančia pareigūno vardą. Ginčo atveju pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, prieštaraujantis teisės aktams elgesys (neveikimas) yra visiškai įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra apibendrinti Išvadoje. Teismas vertino, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą tinkamai atlikti tarnybą vykdyti tiesiogines savo funkcijas, įvykio vietoje nesivadovavo jam žinomais ir suprantamais teisės aktų, reglamentuojančių jo tarnybą tiesiogines funkcijas, reikalavimais, įvykio vietoje nesiėmė jokių veiksmų sulaikyti automobilio AUDI vairuotoją (policijos pareigūną L. T.), pristatyti jį į policijos įstaigą patikrinti ir nustatyti jo blaivumo (girtumo), tuo sąmoningai leido netrukdomai L. T. pasišalinti iš eismo įvykio vietos, neužkirto kelio jo daromam akivaizdžiam administraciniam nusižengimui (pasišalinimui iš eismo įvykio vietos), nuslėpė informaciją nuo vadovybės apie kolegos sukeltą eismo įvykį, nors pranešti apie tai buvo profesinė (tarnybinė) pareiga, nefiksavo įvykio liudytojų svarbių parodymų, tokiu būdu tyčia neatliko savo pareigų ir įgaliojimų, taip apsunkindamas pirminį eismo įvykio aplinkybių tyrimą. Pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo apie Nurodymą, teismas vertino kaip nepagrįstus, nes atsakovo teigimu, su šiuo nurodymu pareiškėjas buvo supažindintas mokymų metu, be to, žinoti Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymus jį įpareigoja inter alia Įstatymo, Instrukcijos nuostatos. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo porininkė ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys turėjo mobilius telefonus, kuriais pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti. Teismo vertinimu, tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Teismas nurodė, kad vertinant nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, akivaizdu, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą, nes pareiškėjo veiksmai nėra suderinami teisės aktų reikalavimais bei pareigūno etika, kurios jis turi laikytis tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu, taip pat ir pareigūnui keliamais aukštesnio elgesio standartais ir griežtesniais reikalavimais ne vien dėl keliamų profesinių ir bendrųjų reputacijos standartų, bet ir dėl autoriteto kitiems institucijos darbuotojams. Teismas pažymėjo, kad kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Teismas vertino ir tai, kad pareiškėjo veiksmus stebėjo įvykio vietoje buvę asmenys, kiti policijos pareigūnai, gelbėjimo tarnybos pareigūnai. Teismas nenustatė jokių esminių procedūrinių pažeidimų, leidžiančių panaikinti skundžiamą administracinį aktą. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) 21.5 punkte įtvirtintą tikrintojo teisę gauti kitą reikiamą informaciją, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos duomenimis. Teismas vertino, jog byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo veiksmai (neveikimas), dėl kurių atleistas iš vidaus tarnybos, buvo atlikti sąmoningai, pareiškėjas žinojo, kad priešingų teisei veiksmų atlikimas akivaizdžiai nesiderina su tarnybos paskirtimi ir pareigūno statusu bei etika, tokios aplinkybės pagrindžia jo kaltę dėl inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo padarymo, todėl atsakovas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti tyčinį tarnybinį nusižengimą ir taikyti griežčiausią sankciją – atleidimą iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą. Aplinkybė, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo inkriminuoti Instrukcijos 44.7 ir 44.9 punktų pažeidimai, teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo jo veiksmus (neveikimą) vertinti švelniau. Teismas, darė išvadą, kad skundžiamo Įsakymo dalis dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos yra teisėta ir pagrįsta. Nenustačius neteisėtų Kauno AVPK pareigūnų veiksmų, negali būti tenkinami ir pareiškėjo išvestiniai skundo reikalavimai dėl grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

25.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai kvalifikavo pareiškėjo veiką ir kaltės nebuvimą, teismo sprendimas priimtas remiantis išimtinai atsakovo nurodytais teiginiais ir argumentais.

25.2. Tarnybinio patikrinimo išvada (ir pareiškėjo atleidimas) grindžiama iš esmės ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant duomenų, kad pareiškėjas tyčia piktnaudžiavo tarnyba. Įtarime nurodyta galimai padaryta nusikalstama veika nebuvo patvirtinta neabejotinais pareiškėjo kaltės įrodymais.

25.3. Teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas sąmoningai neinformavo tiesioginio vadovo apie tai, jog avarijos kaltininku galimai yra jo kolega pareigūnas L. T., ir tokie pareiškėjo veiksmai laikytini pareigūno vardo pažeminimu. Pareiškėjas pažymi, kad jis neturėjo pareigos informuoti tiesioginio vadovo, nes pareiga yra informuoti budėtoją. Nepagrįstas vertinimas, kad R. S. ir pareiškėjas, būdami porininkai, privalėjo veikti kartu ir abu informuoti apie automobilio AUDI galimą vairuotoją, nes pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijos 43 punktą įvykio vietai vadovauja policijos patrulio vyresnysis, kuriuo buvo paskirta R. S.. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjas yra supažindintas su Nurodymu.

25.4. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareigūnės R. S. ir jos viršininko K. G. paaiškinimų dėl 2017 m. birželio 13 d. eismo įvykio informavo fakto, t. y., R. S. teigė informavusi savo tiesioginį viršininką K. G. apie įvykio aplinkybes, bet K. G. teigė, kad jam niekas neskambino (nėra išklotinės).

25.5. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas teisingai inkriminavo pareiškėjui Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.4, 44.5, 44.6, 44.8 punktų reikalavimų pažeidimus. Pareiškėjas pažymi, kad policijos patrulių pareigas atvykus į eismo įvykio vietą reglamentuoja Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63–72 punktų nuostatos, tačiau jos pareiškėjui nebuvo inkriminuotos, todėl akivaizdu, jog atsakovas netinkamai inkriminavo pareiškėjui padarytus tarnybinius nusižengimus.

25.6. Teismas neatsižvelgė, į tai, kad nei vienas apklaustas liudytojas nepatvirtino aplinkybės, jog būtent pareiškėjas, būdamas eismo įvykio vietoje ir atlikdamas būtinus pirminius veiksmus, būtų informuotas liudytojų ir trečiųjų asmenų apie tai, jog įvykio vietoje vaikšto eismo įvykį sukėlęs asmuo ir pareiškėjas tyčia jam leido pasišalinti.

25.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai nefiksavo liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų apie avariją sukėlusį asmenį. Pareiškėjo teigimu, R. S., būdama policijos patrulio vyresnioji ir tyrėja, bendravo su eismo įvykio liudytojais, užsirašinėjo jų anketinius duomenis, o pareiškėjas atliko kitus būtinus ir privalomus veiksmus, todėl negali būti konstatuota, kad pareiškėjas sąmoningai nefiksavo liudytojų parodymų.

25.8. Teismas netinkamai vertino liudytojų (T. G., R. J., R. S. ir V. V.) parodymus, jog jie matė tik vieną automobilį ir du policijos pareigūnus, bendraujančius su L. T. Pareiškėjo teigimu, liudytojams būnant eismo įvykio vietoje, buvo du policijos ekipažai ir keturi pareigūnai (19.23 val. atvyko pareigūnai A. U. ir J. M.), todėl nėra pagrindo teigti, kad su L. T. kalbėjo būtent D. Š.

25.9. Tarnybinis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, nepašalinus prieštaravimų tarp liudytojų parodymų ir faktinių duomenų, siekiant kuo greičiau pateikti jo rezultatus visuomenei parodant gerą policijos įvaizdį, todėl pasirinkta patraukti tarnybinėn atsakomybėn pirmo į įvykio vietą atvykusius policijos ekipažo pareigūnus, jiems iškelti baudžiamąsias bylas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiais, kad jo veiksmai negali būti vertinami kaip pareigūno vardo pažeminimas. Apeliantas daugiau nei 20 metų būdamas pareigūnu, davusiu priesaiką, žinojo jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokė, kokie teisės aktuose numatyti veiksmai turi būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jo elgesys laikytinas sąmoningu valiniu pasirinkimu. Nesutiktina su teiginiu, kad aplinkybė, jog R. S. buvo ekipažo vyresnioji, atleidžia D. Š. nuo teisės aktais nustatytos pareigos vykdymo pranešti apie įvykyje galimai dalyvavusį pareigūną. Apeliantas turėjo pareigą išsiaiškinti, ar Kauno AVPK budėtojui buvo apie įvykį pranešta nustatyta tvarka.Apeliacinio skundo argumentas, kad tyrimas atliktas iš esmės remiantis ikiteisminio tyrimo surinktais duomenimis, nepagrįstas. Atliekant tarnybinį patikrinimą buvo pasiremta ikiteisminio tyrimo dokumentais, tačiau patikrinimo išvada buvo surašyta remiantis tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, liudytojų parodymais.Apelianto teiginys, kad liudytojai išvykdami iš įvykio vietos įvykio kaltininką galėjo matyti su kitu policijos pareigūnu, o ne su D. Š., iš esmės paneigiamas paties apelianto į bylą pateiktais Vieningos pajėgų valdymo sistemos (VTVS) duomenimis, liudytojų parodymais.Aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nereiškia, kad D. Š. neatliko veiksmų, žeminančių policijos pareigūno vardą. Pareigūno vardo pažeminimas siejamas su akivaizdžiu vidaus sistemos tarnybos autoriteto žeminimu.Nepagrįsta apelianto pozicija, kad teismas skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasis tik atsakovo pateiktais argumentais. Teismas liudytoja teisme apklausė R. S., išklausė abi ginčo šalis. Teismas objektyviai vertino R. S. parodymus ir pagrįstai nusprendė juos atmesti kaip nepatikimus, kadangi jie prieštaravo kitų liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir tarnybinio patikrinimo metu teiktiems paaiškinimams, kitiems bylos duomenims.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 20-TE-641 „Dėl R. S. ir D. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ tiek, kiek jame numatyta dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Skundžiamu sprendimu teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, tarnybinio patikrinimo išvadą ir byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas skundžiamu Įsakymu iš vidaus tarnybos atleistas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (kai savo poelgiu pažemina pareigūno vardą) teisėtai, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad tarnybinio patikrinimo išvada (ir pareiškėjo atleidimas) grindžiama iš esmės ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, o ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant duomenų, kad pareiškėjas tyčia piktnaudžiavo tarnyba, įtarime nurodyta galimai padaryta nusikalstama veika nebuvo patvirtinta neabejotinais pareiškėjo kaltės įrodymais, atmestinas. Tarnybinio patikrinimo išvada patvirtina, kad pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas ne dėl nusikalstamų veikų padarymo, o inter alia (be kita ko) dėl Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.4, 44.5, 44.6, 44.8 punktų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2 1.1 punkto; Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1, 4.6, 4.8, 4.9, 4.28 punktų nevykdymą. Pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas nusižengimas, už kurį taikoma savarankiška atsakomybė, todėl tai galima atriboti nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos, kurios galima teisinė pasekmė yra baudžiamoji atsakomybė. Tarnybinio patikrinimo išvada (I t., b. l. 16–35) patvirtina, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne dėl nusikalstamų veikų padarymo. Šiuo atveju netinkamas pareiškėjo, kaip pareigūno, elgesys yra įrodytas tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, kurie yra išsamiai aprašyti ir apibendrinti Išvadoje. Atleidimui iš vidaus tarnybos nebuvo būtinas teismo nuosprendis ar ikiteisminio tyrimo institucijos nutarimas. Be to, prokuroras 2017 m. lapkričio 21 d. priimtame Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamojo D. Š. atžvilgiu nurodė: 1) tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad D. Š. nesiėmė neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam teisės pažeidimui, nesulaikė bei nesistengė sulaikyti ir į policijos įstaigą nepristatė asmens, padariusio įstatymų uždraustą veiką, turėdamas pareigą nedelsiant pranešti atsakingiems pareigūnams apie įvykyje dalyvavusį pareigūną, to nepadarė ir tokiu būdu pažemino pareigūno vardą; 2) su konstatuotais pažeidimais atlikus tarnybinį patikrinimą, kuriuos įtariamasis D. Š. padarė vykdydamas savo įgaliojimus, ir Policijos įstaigos vadovo priimtu sprendimu, sutiktina (II t., b. l. 22–26).

Pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo pareigos informuoti apie įvykį tiesioginio vadovo, nes pareiga yra informuoti tik budėtoją, ir tai turėjo atlikti patrulio vyresnysis, kuriuo buvo paskirtas ne jis, o R. S., atmestini. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymo Nr. 5-N-2, 1.1 punktas įpareigoja policijos darbuotojus informuoti apie galimą pareigūno, dalyvavimą įvykyje. Jame nėra išlygos, kad ši pareiga gali būti nevykdoma neįsitikinus, kad informaciją apie įvykyje dalyvavusį pareigūną pateikė kitas policijos patrulis. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad pats pareiškėjas teigė, jog įvykio vietoje su R. S. apie tai, ar ji pateikė pranešimą budėtojui, jie nekalbėjo (II t., b. l. 64). Šios aplinkybės apeliaciniame skunde pareiškėjas neginčija, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad jis esą manė, jog budėtoją ar kitą pareigūną apie policijos pareigūno padarytą pažeidimą informavo jo bendradarbė. D. Š. 2017 m. liepos 5 d. apklausos protokole (II t., b. l. 16) nurodo, kad jis būdamas eismo įvykio vietoje suvokė, jog „L. (įvykio kaltininkui T.) iš šitos situacijos tikrai nėra jokių šansų išsisukti“. Taigi, pareiškėjas suprato, kad eismo įvykį sukėlė jo bendradarbis policijos pareigūnas L. T., ir neturėdamas duomenų, kad apie tai, kad budėtojas yra informuotas, nepranešė budėtojui apie eismo įvykį sukėlusį policijos pareigūną. Šiame kontekste atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareigūnės R. S. ir jos viršininko K. G. paaiškinimų dėl 2017 m. birželio 13 d. eismo įvykio informavimo fakto. Kartu atmestinas ir apelianto argumentas, kad jis nepadarė pažeidimo dėl nepranešimo apie eismo įvykyje dalyvavusį bendradarbį dėl to, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas yra supažindintas su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. kovo 1 d. nurodymu Nr. 5-N-2. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, policijos pareigūnas turi žinoti Lietuvos policijos generalinio komisaro priimtus teisės aktus, nes jį įpareigoja inter alia (be kita ko) Įstatymo, Instrukcijos nuostatos. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtas aktas buvo nepaskelbtas, ar kitaip jam neprieinamas.Apeliantas teigia, jog Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas teisingai inkriminavo pareiškėjui Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44.4, 44.5, 44.6, 44.8 punktų reikalavimų pažeidimus, nes policijos patrulių pareigas atvykus į eismo įvykio vietą reglamentuoja Policijos patrulių veiklos instrukcijos 63–72 punktų nuostatos, tačiau jos pareiškėjui nebuvo inkriminuotos. Vertinant šį apelianto argumentą pažymėtina, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju taikomas ne tik Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44 punktas, kuriame nurodyta, kad atvykęs į įvykio vietą, policijos patrulis privalo, jei vykdomas teisės pažeidimas, imtis visų teisėtų priemonių jam užkardyti (44.4. p.), išsiaiškinti įvykio aplinkybes (44.5. p.), persekioti asmenį (-is), įtariamą (-us) padarius teisės pažeidimą, kol jis (jie) bus sulaikytas (-i) (44.6. p.), nustatyti įvykio liudytojus (44.8), bet ir Instrukcijos 63 punkto nuostatos, kurios reglamentuoja policijos patrulių veiksmus, atvykus į eismo įvykio vietą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atvyko būtent į eismo įvykio vietą. Instrukcijos 63 punkte, be kita ko, yra įtvirtinta, kad, atvykęs į eismo įvykio vietą, policijos patrulis privalo pranešti budėtojui <...> (63.1 p.), nustatyti transporto priemonių vairuotojus, su eismo įvykiu susijusius asmenis ir liudytojus, paimti jų rašytinius paaiškinimus <...> (63.2 p.), išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio teisės pažeidimo protokolą (-us) (63.6 p.). Kaip matyti iš anksčiau pacituotų Instrukcijos 44 ir 63 punktų nuostatų, jos savo esme yra panašios: būtina išsiaiškinti įvykio aplinkybes (44.5 p. ir 63.2 p.); policijos patrulis privalo, jei vykdomas teisės pažeidimas, imtis visų teisėtų priemonių jam užkardyti (44.4 p.), nustatyti įvykio liudytojus (44.8), o pagal Instrukcijos 63.6 papunktį policijos patrulis turi nustatyti įvykio kaltininką (-us) ir surašyti jam (jiems) administracinio teisės pažeidimo protokolą (-us). Todėl apelianto argumentas, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas teisingai inkriminavo pareiškėjui Policijos patrulių veiklos instrukcijos 44 punkto, esančio skyriuje „Policijos veiksmai, reaguojant į pranešimus apie įvykius“, reikalavimų pažeidimus, nes policijos patrulių pareigas atvykus į eismo įvykio vietą reglamentuoja Instrukcijos 63–72 punktų nuostatos, tačiau pažeidimai pagal jas nebuvo inkriminuoti, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes anksčiau pacituotos Instrukcijos 44 ir 63 punktų nuostatos iš esmės yra analogiškos. Kartu pažymėtina, kad atsakovo Išvada paminėtu aspektu (nurodant Instrukcijos tik 44 punkto nuostatas) nėra korektiška, tačiau tai savaime nepaneigia pareiškėjo padaryto pažeidimo ir pagal Instrukcijos specialiąsias nuostatas, reglamentuojančias policijos patrulių veiksmus, atvykus į eismo įvykio vietą, t. y. pagal 63 punktą.Pareiškėjo argumentas, kad nei vienas apklaustas liudytojas nepatvirtino aplinkybės, jog jis buvo informuotas liudytojų ir trečiųjų asmenų apie tai, jog įvykio vietoje vaikšto eismo įvykį sukėlęs asmuo ir pareiškėjas tyčia jam leido pasišalinti, nėra teisiškai reikšmingas, nes teisės aktai, inter alia (be kita ko) Instrukcijos 44 ir 63 punktų nuostatos įpareigoja ne kitus (trečiuosius) asmenis, o policijos patrulį, atvykusį į eismo įvykį, pačiam imtis aktyvių veiksmų. Nagrinėjamu atveju ypač atsižvelgtina į tai, kad keletas liudytojų nurodė, kad eismo įvykio kaltininkas buvo įvykio vietoje, pats apeliantas pripažįsta, kad atpažino kolegos automobilį, o eismo įvykyje dalyvavęs policijos pareigūnas L. T., kaip nurodyta įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendime, paaiškino, kad po autoįvykio išlipo iš savo vairuojamos transporto priemonės, blaškėsi avarijos vietoje, matė, kad yra žmonių ir suprato, kad kažkas iškvietė nukentėjusiajai medikus. Įvykio metu atvykęs kitas policijos ekipažas nustatė, kad automobilis priklauso L. T. (pareiškėjo 2017 m. lapkričio 8 d. apklausos protokolas, b. l. 14). Apeliantas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų aiškinantis įvykio aplinkybes (Instrukcijos 44.5 p. ir 63.2 p.); ėmėsi veiksmų persekioti asmenį, įtariamą padarius teisės pažeidimą, kol jis bus sulaikytas (Instrukcijos 44.6. p.), nustatyti įvykio kaltininką, dėjo pastangas surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą (Instrukcijos 63.6 p.). Apelianto teiginys, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai nefiksavo liudytojų R. J., T. G., R. S. parodymų apie avariją sukėlusį asmenį, nes R. S., būdama policijos patrulio vyresnioji ir tyrėja, bendravo su eismo įvykio liudytojais, užsirašinėjo jų anketinius duomenis, o pareiškėjas atliko kitus būtinus ir privalomus veiksmus, vertintinas kritiškai. Šis teiginys prieštarauja ankstesniems pareiškėjo prokurorui 2017 m. lapkričio 8 d. duotiems parodymams: pamenu, kad iki medikams išvežant nukentėjusią merginą, visą laiką aš buvau netoli tos apvirtusios mašinos. Kolegė R. buvo kažkur netoliese, bet aš jos veiksmų nesekiau ir ką ji konkrečiai darė, aš nemačiau; kažkuriuo metu mačiau, kad kolegė R. fotografavo įvykio vietą, bet aš jos veiksmų nesekiau, tai ką ji konkrečiai veikė ir kur vaikštinėjo, aš nežinau (II t., b. l. 19–21). Byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad paskirta vyresniąja policijos patrulė R. S. apeliantui trukdė atlikti Instrukcijoje (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) nurodytas pareigas, arba duomenų, kad visas teisėtas priemones pareiškėjas panaudojo ir tai nedavė rezultatų. Instrukcijos specialiosiose 63 punkto nuostatose, taip ir Instrukcijos bendrosiose 44 punkto nuostatose, nėra nurodyta, kad tam tikrus veiksmus atlieka tik patrulio vyresnysis. Vadinasi, nurodytos pareigos yra priskirtos kiekvienam patruliui, atvykusiam į eismo įvykio vietą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tiek pareiškėjo, tiek liudytojos tarnybinių pareigų apimtis bei turinys iš esmės nesiskyrė – jie privalėjo veikti kartu, derinti savo veiksmus, konsultuotis tarpusavyje, bendrais veiksmais išaiškinti eismo įvykio aplinkybes, sulaikyti pažeidimą padariusį asmenį.Taigi pareiškėjas, kaip nustatyta Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenustatė įvykio kaltininko, nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, taip sudarydamas prielaidas eismo įvykį sukėlusiam bendradarbiui iš įvykio vietos pasišalinti. Taigi pareiškėjas kaip policijos pareigūnas elgėsi priešingai, nei numatyta minėtoje instrukcijoje. Apeliantas teigia, kad Teismas netinkamai vertino liudytojų (T. G., R. J., R. S. ir V. V.) parodymus; nėra pagrindo teigti, kad su L. T. (įvykio kaltininku) kalbėjo būtent D. Š.. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytus ikiteisminio tyrimo metu, tarnybinio tyrimo metu apklaustų liudytojų T. G., R. J., R. S., V. V. parodymus kad įvykio vietoje, kai jau buvo atvykę policijos darbuotojai (vyras ir moteris), buvo automobilio Audi vairuotojas. Išvažiuodami iš įvykio vietos liudytojai matė, kad automobilio „Audi“ vairuotojas kalbėjosi su atvykusiais policijos pareigūnais. Tarnybinio patikrinimo metu atliktų apklausų metu jie patvirtino savo duotus parodymus. Liudytojas R. K. (gelbėjimo tarnybos darbuotojas) taip pat parodė, kad jis kalbėjo su Audi automobilio vairuotoju eismo įvykio vietoje, kai į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnų ekipažas. Išvados duomenys patvirtina, kad pirmieji į įvykio vietą atvyko pareiškėjas ir R. S.. Teismas neturi pagrindo netikėti paminėtų liudytojų parodymais. Jų parodymai nuoseklūs, neprieštarauja kitiems įrodymams ir teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tuo tarpu pareiškėjo parodymai yra prieštaringi, antai jis teigia, kad nepranešė budėtojui apie eismo įvykyje dalyvavusį policijos pareigūną dėl to, kad apskritai nežinojo, kad turi tokią pareigą, nes nebuvo supažindintas su Policijos generalinio komisaro aktu, kitu atveju jis teigia, kad nepranešė dėl to, kad manė, jog apie eismo įvykį budėtoją informavo vyresnioji patrulė. Vienu atveju pareiškėjas teigia, kad jis nežinojo, ar eismo įvykį sukėlė jo bendradarbis policijos pareigūnas L. T., kitu atveju kaip užfiksuota apklausos protokole, jis nurodo, kad būdamas eismo įvykio vietoje suvokė, jog „L. (įvykio kaltininkui T.) iš šitos situacijos tikrai nėra jokių šansų išsisukti“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateikta faktinių aplinkybių vertinimo pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas padarė pažeidimus ir tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą. Vertinant Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo veiksmais ir elgesiu, ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas tokiu elgesiu pažemino pareigūno vardą, konstatuotina, kad tokie pareiškėjo veiksmai nėra suderinami ir su pareigūno etika. Policijos pareigūnas taip pat privalo laikytis etinių normų.Pažymėtina, jog kai tarnybinio nusižengimo tyrimo metu yra konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas, Statutas nesuteikia vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovui diskrecijos priimti kokį nors kitą sprendimo variantą, išskyrus tą, kuris nustatytas Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punkte, taigi, asmens atleidimas iš tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktu, yra imperatyvi šiame Statute nustatyta teisinė pasekmė, kuri negali būti keičiama kitomis alternatyviomis priemonėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas, pažeminęs pareigūno vardą, ginčijamu atsakovo Įsakymu teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš tarnybos, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 20-TE-641 „Dėl R. S. ir D. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos“ dalis dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 62 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra teisėta ir pagrįsta. Pripažinus šį Įsakymą teisėtu ir pagrįstu bei nenustačius neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų, negali būti tenkinami ir pareiškėjo reikalavimai dėl jo grąžinimo į vidaus tarnybą bei vidutinio darbo užmokesčio už pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.