Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Jūratė Varanauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo M. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui biudžetiniai įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ bei pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovui M. P. dėl darbo sutarties pripažinimo niekine ir neteisėtai įgytų lėšų grąžinimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims biudžetiniai įstaigai „Biudžetinių įstaigų buhalterinė apskaita“ ir A. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas M. P. 2013-08-28 kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti LR Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013-07-24 sprendimą darbo byloje Nr. APS-1-10952, nustatyti, kad ieškovo darbdavys yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išieškoti iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovui priklausantį darbo užmokesčio įsiskolinimą, delspinigius už vėluojamą sumokėti darbo užmokestį, priteisti bylinėjimosi išlaidas, sprendimo dalį dėl vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio priteisimo nukreipti vykdyti skubiai.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2013-10-01 pateikė priešieškinį, kurio praš4: pripažinti niekine nuo sudarymo momento M. P. ir A. P. pasirašytą 2000-12-20 darbo sutartį Nr. 2, priteisti iš M. P. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos naudai 79 094, 84 Lt nepagrįstai įgytų lėšų ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Siekiant užtikrinti sprendimo įvykdymą, nepranešus M. P., atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumą (79 094, 84 Lt) atitinkančius kilnojamuosius ar nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias M. P., esančias pas jį ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad prašoma priteisti suma ieškovui M. P., kaip fiziniam asmeniui, yra didelė, todėl atsakovo teigimu, ieškovas gali siekti sumažinti savo turtą, perleisti jį tretiesiems asmenims, tuo sumažindamas realias galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovas pažymėjo, kad bylos aplinkybės prima face patvirtina ieškovo M. P. nesąžiningumą, todėl galima grėsmė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas gali perleisti turtą tretiesiems asmenims, taip siekdamas padaryti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 3 d. nutartimi atsakovo prašymą tenkino, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštavo M. P. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą esantį pas ieškovą ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai - turtines teises ir pinigines lėšas, iš esmės neviršijant reikalavimo sumos – 79 094, 84 Lt. Nurodė, kad bendrą atsakovo priešieškinio reikalavimo sumą sudaro 79 094, 84 Lt, o tai, kaip iš fizinio asmens prašoma priteisti piniginio reikalavimo suma yra didelė. Teismas sprendė, kad dėl didelės priešieškinio sumos gali kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, t. y. tikėtinas ieškovo M. P. žymaus dydžio prievolės nevykdymas. Tenkindamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas taip pat atsižvelgė į byloje keliamo teisinio ginčo esmę. Ieškovo pateikti duomenys apie ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes (atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad su M. P. sudaryta darbo sutartis turinti neteisėtą tikslą – neatliekant jokių darbo funkcijų ir neturint teisinių pagrindų tokioms funkcijoms atlikti darbo užmokesčio forma gauti lėšų), teismo nuomone, leidžia manyti, kad galimai palankaus teismo sprendimo atveju ieškovo M. P. elgesys gali būti nesąžiningas ir ieškovas gali imtis veiksmų, siekiant apsunkinti teismo sprendimo vykdymą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas M. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepagrindė priešieškinio reikalavimų, priešieškinį pateikė tik po 13 metų trukusių darbo teisinių santykių, tai yra praleido senaties terminus tokiam reikalavimui pareikšti. Be to, apeliantas, reikšdamas ieškinį, net neprašė taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui ieškinio užtikrinimui, nors ieškinio patenkinimo atveju priteistina suma taip pat būtų didelė net ir Vilniaus m. savivaldybei. Taip pat apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo nepilnamečių vaikų interesus, nes apelianto areštuotos piniginės lėšos turi būti skirtos vaikų išlaikymui.

Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepime išdėstė motyvus nurodydamas, jog nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009). Tačiau ši prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas, paduodamas atskirąjį skundą, taip pat gali paneigti šią prezumpciją, pateikiant duomenis, įrodančius jo (gerą) turtinę padėtį (CPK 12 str., 178 str., 314 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakovo materialinių reikalavimų, kurių suma sudaro 79 094, 84 Lt, užtikrinimui pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytas laikinųjų apsaugos priemonių rūšis – apelianto nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų areštus. Kaip pagrindinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvą tiek atsakovas, tiek ir pirmosios instancijos teismas nurodė didelę ieškinio sumą. Kaip jau minėta, vien didelė ieškinio (šioje byloje – priešieškinio) suma nesudaro pagrindo savaime taikyti laikinąsias apsaugos priemones – kiekvieną kartą turi būti atsižvelgiama į tai, ar reikalavimo suma yra didelė konkrečiam asmeniui, t. y. ar apelianto turtinė padėtis yra tokia gera, kad teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu nepateikė teismui jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, duomenų apie savo (bei sutuoktinės) finansinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturint duomenų apie apeliantui nuosavybės teise priklausančios turto ir įsipareigojimų santykį, negalima spręsti, kad jo turtinė padėtis yra gera ir netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas nepasunkėtų ar nepasidarytų neįmanomas. Kitų argumentų dėl grėsmės galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebuvimo apeliantas teismui nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nepateikė pakankamų įrodymų, kurie leistų įvertinti jo tikslią finansinę padėtį bei paneigti prezumpciją, kad 79 094, 84 Lt dydžio ieškinio suma apelianto finansinės padėties atžvilgiu yra didelė (CPK 12 str., 178 str.). Todėl atskirojo skundo argumentai, atmestini kaip neįrodyti ir nepaneigiantys būtinybės jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 12, 144 str. 1 d., 178 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas priešieškinyje nurodė savo argumentus ir pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Priešieškinį patenkinus, iš atsakovo būtų priteista skola ir ieškovui atsirastų galimybė skolos išieškojimą nukreipti į ieškovo turtą. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad procesas pagal priešieškinį pradėtas akivaizdžiai neteisėtai. Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad priešieškinys preliminariai nepagrįstas, ar pirmosios instancijos teismas preliminariai jo nevertino. Pažymėtina, kad preliminariai vertinat ieškinio (priešieškinio) pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neturi išsamiai pasisakyti dėl ginčo esmės, nes faktinės bylos aplinkybės ir šalių pozicija ginčo klausimu bus įvertintos bylą nagrinėjant iš esmės.

Teismas pažymi, kad jei apelianto finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jam nėra didelė, gali be itin ženklių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 str. 2 d.) ir tokiu būdu išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tuo atveju, jei realiai būtų areštuotas turtas, kurio areštas neproporcingai suvaržo apelianto veiklą, apeliantas turi teisę prašyti pakeisti areštuotą turtą kitu.

Atmestinas kaip nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, jog dėl pritaikyto arešto piniginėms lėšoms yra apsunkintas piniginių lėšų, skirtų apelianto nepilnamečių vaikų išlaikymui, panaudojimas. Iš antstolio V. M. Turto aprašo (b. l. 121-122) matyti, kad vykdant ginčijamą nutartį yra aprašytas apeliantui priklausantis nekilnojamasis turtas ir transporto priemonė, duomenų apie areštuotas pinigines lėšas byloje nėra, kas, teismo nuomone, nesudaro pagrindo teigti, kad pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas, o pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka tiek interesų pusiausvyros, tiek ir lygiateisiškumo, ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalimi, 336 ir 338 straipsniais, teisėja

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.