Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-47-464/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-15
Bylos Nr.: 2A-47-464/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02348-2014-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dalia Kačinskienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Egidijus Žironas
Ieškovas: viešosios įstaigos ,,Antavilių pensionatas“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos

Kategorijos

2.6.8.8Sutarčių aiškinimas
2.6.16.12pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.17pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-47-464/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02348-2014-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.8; 2.6.16.12; 2.6.17. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos ,,Antavilių pensionatas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-352-781/2018 pagal ieškovės viešosios įstaigos „Antavilių pensionatas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė VšĮ ,,Antavilių pensionatas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 1-3), kurį patikslinusi (t. 3, b. l. 219-221) prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 551 459 Eur nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidas, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2002-07-01 su Vilniaus apskrities viršininko administracija pasirašė Valstybės turto panaudos sutartį Nr. 116, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininkas jai perdavė laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti patikėjimo teise valdomą valstybės ilgalaikį turtą, be kita ko, ir turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Prie šios sutarties 2006-03-21 sudarytas papildomas susitarimas, kuriuo sutartis buvo papildyta 1.4 punktu. Šiame punkte nustatyta, kad, esant poreikiams ir finansinėms galimybėms, ieškovė gali atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus savo lėšomis, kurios tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu. Teigia, kad 2006-2010 m. atliko ginčo turto remonto ir rekonstrukcijos darbus už 596 296,05 Eur.

3. Likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010-09-13 nutraukimo protokolu Nr. LVL-154 nuo 2010-09-14 panaudos sutartį nutraukė. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo nuosavybės teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. LVL-158 likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė, o atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė 2010-09-22 nuosavybėn priėmė valstybei nuosavybės teise priklausantį ir Vilniaus apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą ginčo turtą. Atsakovė 2011-02-09 sprendimu dėl pastatų ir patalpų išnuomojimo ne konkurso būdu nusprendė ginčo turtą išnuomoti ieškovei, nuomos sutarties terminas – 10 m. Šalys 2011-03-02 pasirašė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį.

Šalies argumentai

4. Ieškovės teigimu, perdavus valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise atsakovei, visos teisės ir pareigos pagal aukščiau nurodytą panaudos sutartį (su jos pakeitimais) perėjo būtent atsakovei. Kadangi po 2006-2010 m. atliktų turto pagerinimo darbų minėtos investicijos likutinė vertė, atskaičius nusidėvėjimą, siekia 551 459 Eur, šias išlaidas ir prašo priteisti iš naujosios turto patikėtinės, t. y. atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2018-02-07 sprendimu (t. 3, b. l. 240-246) ieškovės VšĮ ,,Antavilių pensionatas“ ieškinį atmetė, priteisė valstybės naudai iš ieškovės 9,25 Eur pašto išlaidų.

6. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo 2008-09-19 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008 išaiškinimais, nurodė, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų kompensavimo nuomininkui arba panaudos gavėjui CK 6.501 ir 6.629 straipsnių pagrindu, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.

7. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus rašytinius įrodymus ir teismo eksperto ekspertizės akte padarytas išvadas, pripažino įrodytais ieškovės teiginius, kad jos investicijų į ginčo turtą vertė sudaro ne mažesnę nei 551 459 Eur (1 904 077,61 Lt) sumą. Ekspertas nustatė, kad atliktų remonto darbų rinkos vertė 2010-07-01 sudarė 1 075 359,13 Eur, t. y. faktiškai būtent tokia suma ginčo turto vertė padidėjo po ieškovės atliktų remonto darbų. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje esantis 2006-03-21 papildomas susitarimas teikia pagrindą vertinimui, jog panaudos davėja Vilniaus apskrities viršininko administracija iš esmės leido ieškovei daryti ginčo turto pagerinimus.

8. Tai nustatęs, pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad iš esmės egzistavo pirmos trys iš keturių sąlygų, kurioms esant ieškovė galėtų reikalauti daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, t. y. panaudos gavėjas pagerino naudotą neatlygintinai daiktą, panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus, panaudos gavėjas iš esmės įrodė turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį.

9. Tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ketvirtosios būtinosios sąlygos, t. y. įstatymų ar šalių sutartimi nenustatyta kitokia šių išlaidų atlyginimo taisyklė. Šiuo aspektu pažymėjo, kad panaudos sutartis buvo nutraukta 2010-09-13, todėl jos šalių teisės ir pareigos pagal minėtą sutartį pasibaigė (įskaitant ir sąlygas dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo). Ginčo turtas atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas ir jos priimtas tik po to, kai buvo nutraukta nurodyta panaudos sutartis, todėl teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, perėmusi minėtą ginčo nekilnojamąjį turtą, automatiškai perėmė ir visas teises bei pareigas pagal aukščiau nurodytą panaudos sutartį (su jos pakeitimais / papildymais).

10. Priešingai, Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-06-09 sprendimo Dėl sutikimo priimti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį ir kitą turtą (įskaitant ir ginčo turtą) 5 punkte nustatė, jog perdavimo–priėmimo aktas gali būti pasirašytas tik tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija nutrauks su ieškove sudarytas perimamo turto panaudos ir žemės sklypo sutartis. Tuo, teismo vertinimu, atsakovė aiškiai išreiškė savo valią neperimti įsipareigojimų pagal minėtą panaudos sutartį (ar pačios panaudos sutarties tolesnio vykdymo), juolab kad po įvykusio panaudos sutarties nutraukimo ir ginčo turto perėmimo ji 2011-03-02 sudarė su ieškove naują sutartį dėl ginčo turto nuomos, kurios 5 punkte šalys aiškiai susitarė, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.

11. Teismas atkreipė dėmesį ir į teisinį tokio pobūdžio santykių sureguliavimą, nurodęs, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir ieškovės 2006-03-21 sudarytas papildomas susitarimas prie panaudos sutarties prieštaravo imperatyviam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002-06-19 iki 2014-10-01; nuo 2014-10-01 – 14 str. 5 d.) nustatytam reglamentavimui. Tokiu atveju papildomo susitarimo nuostatos teisiškai negalėjo sukelti šalims (o tuo labiau vėliau ginčo turtą perėmusiam asmeniui – atsakovei) jokių pasekmių, nes jos buvo neteisėtos. Šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvios teisės normos galiojimo ir taikymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė VšĮ ,,Antavilių pensionatas“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 1-4) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018-02-07 sprendimą ir priimti naują – jos ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Teismo išvados dėl atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės nesutikimo atlyginti turto pagerinimo išlaidas bei dėl jų dydžio yra nepagrįstos. Byloje esantis atsakovės 2014-07-17 raštas Nr.A51-57907/14(2.14.1.17- EK5) patvirtina, kad atsakovė pripažino dabar jai priklausančio turto pagerinimo darbų atlikimą ir neatsisakė šių išlaidų ieškovei apmokėti, tik nurodė tuo metu neturėjusi finansinių ir teisinių galimybių tą padaryti.

12.2. Priešingai nei sprendė teismas, sutikimą priimti nuosavybėn turtą atsakovė išreiškė tebegaliojant panaudos sutarčiai, kurios papildymas leido ieškovei atlikti turto pagerinimo darbus, o panaudos davėjas patvirtino, jog pagerinimo išlaidas apmokės. Panaudos sutartis nutraukta 2010-09-13 nutraukimo protokolu nuo 2010-09-14. Taigi atsakovė, perimdama turtą tebegaliojant panaudos sutarčiai, sutiko su šios sutarties sąlygomis ir prisiėmė šios sutarties įvykdymo sąlygas.

12.3. Pasirašydamas sutikimą apmokėti valstybės turto pagerinimo išlaidas Vilniaus apskrities viršininkas neabejotinai žinojo įstatymų reikalavimus, šis papildomas susitarimas iki šiol nėra pripažintas negaliojančiu, atsakovė ir šioje byloje nepareiškė priešieškinio. Todėl dėl valstybės institucijų reorganizacijos ar kitų veiksmų ieškovė negali turėti tokių turto praradimų, juolab lėšos panaudotos valstybės turto pagerinimui ir atsakovės funkcijų vykdymui.

12.4. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro pažyma) patvirtina, kad iki pasirašant papildomą susitarimą dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo buvo atlikti kiti būtini pasiruošimo veiksmai ir tik po jų pasirašytas papildomas susitarimas. Galutinis atsiskaitymas su darbus atlikusiu subjektu UAB „Slatesta“ įvyko tik 2010 m. pabaigoje, jam pabaigus visus darbus. Tai reiškia, kad turto pagerinimo darbai buvo baigti jau esant sutartiniams santykiams su atsakove. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad rekonstrukcijos darbai pradėti 2006 m., buvo pabaigti 2010 m.

12.5. Panaudos sutartis nutraukta nuo 2010-09-14, o nuomos sutartis su atsakove pasirašyta tik 2011-03-02. Todėl turi būti laikoma, kad laikotarpiu nuo ginčo pastatų perėjimo ieškovės nuosavybėn iki naujos nuomos sutarties sudarymo galiojo senoji panaudos sutartis, nes priešingu atveju nėra aišku, kokiu pagrindu tuo laikotarpiu ieškovė valdė ginčo pastatus.

12.6. Ieškovė, pasikeitus turto savininkui, įvykus valstybės institucijos Vilniaus apskrities viršininko administracijos, davusios sutikimą vykdyti turto rekonstrukciją atlygintinai, likvidavimui, neturėjo jokių realių galimybių sustabdyti vykdomus darbus, nes tokie veiksmai neabejotinai būtų pabloginę atsakovei priklausančio turto būklę. Be to, dėl atliktų turto pagerinimo darbų atsakovei priklausantis nekilnojamas turtas buvo padidintas 649,35 kv. m.

Atsiliepimas

13. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 4, b. l. 7-12) prašo procesą nutraukti, o jo nenutraukus – apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

13.1. Ieškovės apeliacinį skundą pasirašė jos darbuotojas – direktorius B. F.. Kartu su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta įrodymų, jog šis asmuo turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl laikytina, kad jis negalėjo tokio skundo pasirašyti. Dėl šių priežasčių pradėtas apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.

13.2. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė 2014-07-17 raštu nesutiko atlyginti jos reikalaujamos sumos. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad atsakovė vertina ieškovės vykdomas socialines funkcijas, tačiau kartu aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyta, kad nėra nei finansinių, nei teisinių galimybių, t. y. teisinio pagrindo, atlyginti reikalaujamas sumas. Ieškovė iškreipia šio rašto turinio prasmę ir jį interpretuoja visiškai neteisingai. Nei savivaldybė, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracija niekada nesutiko su ieškovės keliamu reikalavimu.

13.3. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-06-09 priėmė sprendimą Nr. 1- 1590 sutikti neatlygintinai iš valstybės savivaldybės nuosavybėn perimti ginčo pastatus, tačiau su sąlyga, kad iki turto perdavimo Vilniaus apskrities viršininko administracija nutrauks sudarytas sutartis (įskaitant ir panaudos sutartį) su ieškove. Taigi atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad perims ginčo pastatus savo nuosavybėn tik tokiu atveju, jeigu panaudos sutartis su ieškove bus nutraukta. Todėl negali būti laikoma, kad atsakovė sutiko perimti iš panaudos sutarties kylančias teises ir pareigas.

13.4. Panaudos sutartis nutraukta nuo 2010-09-14, o ginčo pastatų priėmimo–perdavimo aktas pasirašytas 2010-09-22, t. y. jau nutraukus panaudos sutartį. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad savivaldybė aiškiai išreiškė savo valią neperimti įsipareigojimų pagal panaudos sutartį ir jų neperėmė.

13.5. Nutraukus panaudos sutartį ieškovė turėjo pareigą grąžinti jai perduotą turtą valstybei, o pasirašydama 2011-03-02 priėmimo–perdavimo aktą ieškovė patvirtino, kad ginčo pastatus perėmė valdyti tik nuo minėtos datos. Taigi net jeigu ieškovė laikotarpiu nuo panaudos sutarties nutraukimo iki 2011-03-02 faktiškai naudojosi ginčo pastatais, ji tą darė be teisėto pagrindo.

13.6. Ieškovė papildomą susitarimą sudarė ne su savivaldybe, o su Vilniaus apskrities viršininko administracija, todėl jeigu ir galėtų, tai reikalavimus, grindžiamus ieškinyje nurodytais argumentais, turėtų kelti tik subjektui, su kuriuo minėtas susitarimas buvo sudarytas. Savivaldybei negali kilti jokios neigiamos pasekmės dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos atliktų / neatliktų veiksmų.

13.7. Ieškovės dėstomos aplinkybės, kad po remonto darbų galimai padidėjo ginčo pastatų plotas ar, kad už darbus ji galutinai atsikaitė 2010 m., nepatvirtina situacijos specifiškumo. Šiuo atveju buvo atliktas valstybinio turto, kurį ieškovė valdė neatlygintinai, remontas, kuris buvo būtinas tam, kad ginčo pastatai atitiktų higienos normas ir ieškovė galėtų teikti asmenų apgyvendinimo paslaugas. Ši situacija yra tipinė, niekuo neišsiskiriant iš kitų, ir įstatymo reglamentuojama labai aiškiai – tokiais atvejais už remonto darbus panaudos gavėjui neatlyginama.

13.8. Ieškovė teikia paslaugas atlygintinai ir už kiekvieną apgyvendintą asmenį jai apmokama pagal jos nustatytus įkainius. Be to, šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė panaudos pagrindais patalpas yra suteikusi apie 100 skirtingų įstaigų, kurios taip pat vykdo socialiai reikšmingą veiklą ir remontuoja joms suteiktas patalpas. Pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017-04-25 sprendimu Nr. 1-920 patvirtintą Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų bei kito ilgalaikio materialiojo turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo 12 punktą kiekvienas panaudos gavėjas, gaudamas patalpas panaudos teise, įsipareigoja kas du metus panaudoti savo lėšas einamajam ir kapitaliniam suteikiamu patalpų remontui atlikti. Taigi visi panaudos gavėjai investuoja tam tikras nuosavas lėšas į savivaldybei priklausantį, bet jų neatlygintinai valdomą, turtą. Todėl ieškovo situacija nėra kažkuo išskirtinė ar specifinė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl teisės reikalauti pastatų pagerinimo išlaidų kompensavimo iš atsakovės

14. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos šalys nesutaria dėl to, ar atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija iš likviduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos perėmusi jai valstybės patikėjimo teise perduotą nekilnojamąjį turtą, kuriame įsikūrusi apeliantė VšĮ ,,Antavilių pensionatas“, kartu perėmė ir visas teises bei pareigas pagal apeliantės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-07-01 sudarytą panaudos sutartį ir prie jos 2006-01-23 pasirašytą papildomą susitarimą. Apeliantė laikosi pozicijos, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovė kartu su kitomis teisėmis bei pareigomis iš likviduotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos perėmė ir sutartinę pareigą atlyginti jos patirtas valstybinio turto pagerinimo išlaidas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės faktiškai ir teisiškai nepagrįstais argumentais nesutinka.

15. Byloje yra nustatyta, kad apeliantė su Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002-07-01 pasirašė valstybės turto panaudos sutartį Nr. 116 (t. 1, b. l. 30-31), kuria apeliantei buvo perduotas laikinai ir neatlygintinai naudotis jos įstatuose nurodytai veiklai vykdyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdomas valstybės ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (1.1. p.). Šalys 2006-03-21 pasirašė papildomą susitarimą Nr. 1-1-33 (t. 1, b. l. 32), kuriuo ši sutartis buvo papildyta 1.4 punktu, jame nurodant, kad panaudos gavėja (apeliantė) įsipareigoja, esant poreikiams ir finansinėms galimybėms, atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus gavėjo (t. y. pačios apeliantės) lėšomis, kurios tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu.

16. Apeliantė savo reikalavimą atlyginti jai perduoto turto pagerinimo išlaidas grindžia būtent minėta papildoma sutarties nuostata. Priešingai nei teigia apeliantė, jos nurodyto papildomo susitarimo turinys nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad šiuo susitarimu Vilniaus apskrities viršininko administracija prisiėmė pareigą atlyginti apeliantės patirtas turto pagerinimo išlaidas.

17. Visų pirma pažymėtina, kad viešosios įstaigos (t. y. apeliantės, nes būtent tokia yra jos veiklos forma) finansinio turto samprata, kuriuo turėjo tapti jos būsimos investicijos į remontą ar rekonstrukciją, nei pačioje sutartyje, nei papildomame susitarime nebuvo atskleista ar detaliau aptarta, taip pat aiškiai nebuvo sulygta, kad šias jos investicijas į remonto ar rekonstrukcijos darbus, tapusius viešosios įstaigos finansiniu turtu, įsipareigoja kompensuoti panaudos davėja Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kokiomis sąlygomis.

18. Tuo tarpu pačioje 2002-07-01 sutartyje panaudos davėjai buvo nustatyta teisė reikalauti, kad ne tik einamąjį remontą bei pastato priežiūros darbus, bet ir kapitalinį remontą savo lėšomis atliktų būtent panaudos gavėja (t. y. apeliantė), kuri, atitinkamai, įsipareigojo tokį neatidėliotiną kapitalinį remontą atlikti. Susitarimo, kad tokio remonto kaštai gali būti panaudos gavėjai atlyginami, šioje sutartyje nėra. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į neatlygintino naudojimosi valstybei priklausančiu turtu faktą, tokio susitarimo sutartyje nesudarymas yra pakankamai logiškas ir visiškai suprantamas.

19. Sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193 straipsnyje ir išplėtotos kasacinio teismo praktikoje. Pagal CK 6.193 straipsnį sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 d.); visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (2 d.). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 d.).

20. Aiškinant sutartį pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 str. 1 d.), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007, 2011-11-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011).

21. Šiuo metu, kai sutarties ir papildomo susitarimo viena iš šalių (Vilniaus apskrities viršininko administracija) jau yra likviduota, įvertinti sutarties papildymo 1.4 punkto tikslų bei motyvų pagal šalių ketinimų metodą (CK 6.193 str.) objektyviai nėra įmanoma. Tokiu atveju sutartis aiškintina pagal turiningojo aiškinimo ir pagal sutarties vykdymo metodus.

22. Apeliantė įrodinėja, kad papildomu susitarimu buvo sutarta dėl papildomų panaudos davėjo pareigų (pareigos atlyginti turto pagerinimo išlaidas), tačiau šiame susitarime nurodyta, kad jis sudaromas siekiant išplėsti pačios panaudos gavėjos (t. y. apeliantės) teises bei įsipareigojimus, o ne nustatyti kuriuos nors naujus įsipareigojimus panaudos davėjai. Sutarties papildyme aiškiai ir vienareikšmiškai numatyta apeliantės teisė, esant jos poreikiams ir galimybėms, atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus, juos atliekant pačios lėšomis, kurios tampa jos finansiniu turtu. Tuo atveju, jei šalys iš tiesų būtų sudariusios susitarimą dėl panaudos davėjos prievolės kompensuoti apeliantės patirtus kaštus, jos neabejotinai būtų aptarusios ne tik tokio atlyginimo tvarką, bet ir pačią darbų eigą, pareigą informuoti apie ketinamus atlikti konkrečius darbus, jų pagrindimą patvirtinančių įrodymų pateikimą bei akceptavimą, darbų priėmimą ir išlaidų jiems pagrįstumo pripažinimą ir pan. Menkai tikėtina, kad sutarties šalys, būdamos savo srities profesionalėmis, užsiimančiomis viešųjų paslaugų, jų administravimo teikimu, patikėto valstybinio turto naudotojos bei administratorės, nebūtų aptarusios paminėtų ir esminių tokiam susitarimui sąlygų, o valstybės institucija būtų besąlygiškai perleidusi apeliantei teisę nuspręsti, kiek ir kokių darbų reikalinga (tikslinga) atlikti ar būtų įsipareigojusi atlyginti bet kokias, neapibrėžto dydžio, apeliantas išlaidas. Nėra tikėtina ir tai, kad į sutartį šalys būtų įtraukusios įstatymo imperatyvui prieštaraujančią sąlygą, apie ką teisėjų kolegija dar pasisakys.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, atitinkamo susitarimo egzistavimo nepatvirtina ir sutarties šalių veiksmai vykdant sutartį ir jos papildymą. Apeliantė tvirtina, kad valstybės turto pagerinimo darbai atlikti 2006-2010 m. laikotarpiu, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, su pranešimais dėl į turtą investuotų lėšų atlyginimo ji kreipėsi tik 2013-12-23–2013-04-10 (t. 1, b. l. 11, 15, 38, 40), t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams po darbų atlikimo. Iš byloje esančių 2007-12-29, 2008-12-31, 2009-12-31 aktų dėl atliktų ilgalaikio turto remonto darbų (t. 1, b. l. 121,194; t. 2, b. l. 49) matyti, kad pati apeliantė savo patvirtintuose aktuose nurodė, kad atlikti remonto darbai tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu. Taigi ir šis faktas, kai apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji po remonto darbų atlikimo kreipėsi į valstybės turto patikėtines dėl tokio turto pagerinimo išlaidų priteisimo, tik dar labiau pagrindžia išvadą, jog sutarties šalys susitarimo dėl tokių išlaidų atlyginimo nebuvo sudariusios.

24. Vadinasi, nesant sutarties papildyme aiškiai identifikuojamo susitarimo dėl kompensavimo, jo tvarkos bei sąlygų, juolab pačioje sutartyje sulygus, kad visi darbai turi būti atliekami pačios apeliantės sąskaita, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentacija, kad panaudos davėja jai buvo įsipareigojusi atlyginti lėšas, investuotas į perduoto neatlygintinai naudotis pastato rekonstrukciją ir remonto darbus, o dabar šį įsipareigojimą tenka įvykdyti atsakovei. Argumentai, kad atsakovė, perimdama iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdytą valstybės turtą, kartu perėmė ir pastarosios teises bei prievoles pagal panaudos sutartį, atmestini kaip nepagrįsti.

25. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010-06-09 sprendimu Dėl sutikimo perimti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį ir kitą turtą (t. 2, b. l. 205-206) sutiko neatlygintinai perimti Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį, Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdomą ir apeliantei perduotą nekilnojamąjį ir kitą turtą. Sprendimo 5 punkte nustatyta, kad perdavimo–priėmimo aktas gali būti pasirašytas tik tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija nutrauks su apeliante sudarytas turto panaudos ir žemės nuomos sutartis. Apeliantė ir likviduojama panaudos davėja 2010-09-13 pasirašė nutraukimo protokolą (t. 2, b. l. 204), kuriuo sutarė, kad 2002-07-01 sutartis nutraukiama nuo 2010-09-14. Atsakovė ir likviduojama institucija 2010-09-22 pasirašė valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo nuosavybės teise, perdavimo ir priėmimo aktą (t. 2, b. l. 207-208). Iš šių rašytinių įrodymų matyti ne tik tai, kad 2002-07-01 panaudos sutartis šalių sutarimu buvo nutraukta, bet ir tai, kad jos nutraukimas buvo viena iš esminių sąlygų, kuriai esant atsakovė sutiko perimti turtą iš apskrities viršininko administracijos. Toks faktinis šalių elgesys, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo apeliantė, patvirtina, kad atsakovė sutiko perimti tik patį turtą, bet ne administracijos viršininko teises ar pareigas pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį, ir šį turtą iš viršininko administracijos perėmė tik po to, kai buvo nutraukta dėl jo anksčiau sudaryta su apeliante panaudos sutartis. Nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime, nei kituose dokumentuose, priimtuose likviduojant Vilniaus apskrities viršininko administraciją, taip pat nebuvo numatyta, kad jis perduoda, o atsakovė įsipareigoja perimti teises ir pareigas pagal sudarytas su kitais asmenimis sutartis.

26. Konstatuotina, kad atsakovei nei faktiškai, nei teisiškai nebuvo ir objektyviai negalėjo būti perduotos buvusios panaudos davėjos pareigos apeliantei, kurių, pažymėtina, neturėjo ir ji pati.

27. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbi yra ir apeliantės su atsakove 2011-03-02 sudarytos negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialaus turto nuomos sutarties (t. 2, b. l. 214-216) sąlyga, kad nuomininkei (apeliantei), pagerinusiai išnuomotą turtą (atlikus paprastąjį, kapitalinį remontą ir / ar rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama (5 p.). Tokia sutarties nuostata aiškiai liudija, kad atsakovė neketino ir ateityje neketina atlyginti tokio pobūdžio išlaidų.

28. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir tokius apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė niekada neneigė savo pareigos kompensuoti turto pagerinimo išlaidas, o to nepadarė dėl lėšų trūkumo. Apeliantė juos grindžia vieninteliu byloje esančiu rašytiniu įrodymu –Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014-07-17 raštu (t. 1, b. l. 20). Kaip matyti iš šio dokumento turinio, jame atsakovė pripažino apeliantės vykdomų socialinių funkcijų svarbą ir reikšmingumą, kas neabejotinai reikalauja lėšų, tačiau pažymėjo, kad dėl imperatyvių savivaldybės turto nuomą ir biudžeto planavimą reguliuojančių teisės aktų šiuo metu neturi teisinių ir finansinių galimybių atlyginti turto pagerinimo išlaidas. Taigi šis dokumentas patvirtina ne apeliantės, o atsakovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, kad pagerinimo išlaidų išmokėjimas nėra galimas, nes neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindai.

29. Apeliantės skundo teiginiai, kad jos lėšomis buvo padidintas patalpų plotas, t. y. padidinta valstybei priklausančio turto vertė, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra reikšmingi. Apeliantė jai perduotu valstybės turtu iki 2011-03-02 nuomos sutarties sudarymo naudojosi neatlygintinai. Į bylą ji nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovės atsikirtimus, kad ieškinyje nurodytu laiku buvo atlikti būtini remonto darbai, kad pastatas atitiktų higienos normas ir būtų užtikrintas tinkamas paslaugų teikimas. Pačios apeliantės parengtame atsakovei adresuotame rašte Dėl investicijų į savivaldybės turtą (t. 1, b. l. 17) taip pat pripažįstama, kad buvo suremontuotos pensionato vidaus patalpos už 1 973 686 Lt, pakeisti baldai, įvairi vidaus įranga, automobiliai bei kitas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, turint tikslą pagerinti gyventojų gyvenimo sąlygas bei teikiamų globos ir slaugos paslaugų kokybę. Vadinasi, visos šios išlaidos yra neatsiejamai susijusios su apeliantės vykdoma veikla ir teikiamomis paslaugomis. Atitinkamai, aplinkybė, kad buvo padidintas patalpų plotas ir įrengta daugiau vietų pensionato gyventojams, yra naudinga ne tik atsakovei, bet, visų pirma, pačiai apeliantei, kadangi tokiu būdu ji užsitiktino didesnių pajamų gavimą.

Dėl sutarties sąlygos atitikties imperatyviam reguliavimui

30. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas iš svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos. Kitaip tariant, šalys, sudarydamos sutartį, negali susitarimu pakeisti įstatyme nustatytų imperatyvų ar juos ignoruoti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visuomenės interesus, viešąją tvarką, joms būdingi aiškiai išreikšti draudimai, įsakmūs įpareigojimai. Teisės normos, kuriomis nustatomos alternatyvios veikimo galimybės, kylančios iš normose vartojamų žodžių „gali“, „turi teisę“, „leidžiama“, paprastai yra dispozityvios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2011, 2015-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015).

31. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su valstybei priklausančiu ir apeliantei laikinai perduotu valdyti ir naudotis turtu, todėl, kaip teisingai konstatuota skundžiamame teismo sprendime, šiam ginčui aktualios Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normos (redakcija galiojusi nuo 2002-06-19 iki 2014-10-01), į kurias, be abejonės, sudarydamos sutartį turėjo atsižvelgti ir jos šalys. Šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Ir nors iki 2002-06-19 galiojusioje šio įstatymo redakcijoje turto pagerinimo išlaidų atlygimo klausimas nebuvo reglamentuojamas, naujoje įstatymo redakcijoje jo leidėjas pažymėjo, kad nuostata dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikoma tik toms sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002-05-23 įstatymo Nr. IX-900 įsigaliojimo, t. y. iki 2002-06-19 (Žin., 2002, Nr. 60-2412). Tiek pati sutartis, tiek ir jos papildymas, kuriuo remiasi apeliantė, buvo sudaryti po 2002-06-19.

32. Nei aptartoje teisės normoje, nei kituose šio ar kitų įstatymų nuostatose nėra numatyta alternatyvi galimybė, t. y. leidimas šalims pasirinkti, kas apmokės pagal panaudos sutartį perduoto valstybės turto pagerinimo išlaidas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvi ir sutarties šalių negalėjo būti keičiama.

33. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja taisyklė, jog įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju minėta taisyklė nėra pažeidžiama. Vilniaus apskrities viršininko administracija panaudos sutartį pasirašė 2002-07-01, o nauja sąlyga, kuria, pasak apeliantės, ir buvo susitarta dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, sutartis papildyta dar vėliau, t. y. 2006-03-21. Aptariamas įstatymo imperatyvas galioja visoms be išimties sutartims, sudarytoms po 2002-06-19. Kadangi ginčo sutartis buvo sudaryta jau įsigaliojus 2002-05-23 įstatymo redakcijai, o ginčo turto perdavimo ir priėmimo aktas pasirašytas 2002-07-01 (t. 2, b. l. 203), šalims naujai įtvirtintas imperatyvus jau galiojo.

34. Tai nustačiusi, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad įstatyminiam imperatyvui prieštaraujančios sutarties sąlygos jos šalims negali sukelti jokių teisinių ar materialinių padarinių. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja ir toks bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Taigi ir iš neteisėtos sandorio sąlygos, net jei ją būtų galima vertinti kaip panaudos davėjos įsipareigojimą atlyginti remonto / rekonstrukcijos išlaidas (bet nagrinėjamu atveju to nėra), jokie teisėti apeliantės lūkesčiai negalėjo susiformuoti.

35. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą išspręsti taip, kaip to siekia apeliantė, nenustatė.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

36. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį procesą nutraukti, motyvuodama CPK reikalavimų neatitinkančio apeliacinio skundo pateikimu, t. y. jis nėra pasirašytas teisinį išsilavinimą turinčio apeliantės darbuotojo / advokato.

37. Viena vertus, atsakovė teisi teigdama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantės vardu tik jos vadovo pasirašytą apeliacinį skundą, neįvertinęs aplinkybės, kad kartu su juo nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys jį pasirašiusio asmens teisę parengti ir pateikti tokio pobūdžio dokumentą. Teisėjų kolegija pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje 2019-01-17 nutartimi (t. 4, b. l. 18-20) nustatė apeliantei terminą iki 2019-01-25 tokiam apeliacinio skundo trūkumui pašalinti – pateikti nustatyta tvarka pasirašytą apeliacinį skundą.

38. Apeliantė iki nustatyto termino apeliacinio skundo trūkumus pašalino ir pateikė tiek vadovo, tiek ją atstovaujančios advokatės pasirašytą procesinį dokumentą. Pagal CPK 316 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nustatęs atitinkamus procesinio dokumento trūkumus, visų pirma turi pasiūlyti jį pateikusiam asmeniui juos pašalinti, o tik to nepadarius tokį skundą laikyti nepaduoti. Įstatymo leidėjas, priešingai nei to reikalauja atsakovė, nenumatė galimybės vien nustačius tokį trūkumą apeliacinį procesą nutraukti.

39. Kadangi apeliacinio skundo trūkumai per nustatytą terminą buvo ištaisyti, atsakovės prašymas šį skundą laikyti nepaduotu ar nutraukti pradėtą apeliacinį procesą netenkinamas.

40. Atmetus apeliantės VšĮ ,,Antavilių pensionatas“ apeliacinį skundą, jos patirtos išlaidos, ruošiant šį procesinį dokumentą, neatlygintinos. Atsakovė įrodymų, patvirtinančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė Dalia Kačinskienė Egidijus Žironas