- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-07
- Bylos Nr.
- 2-352-781/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- VšĮ „Antavilių pensionatas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
dalyvaujant ieškovo VšĮ „Antavilių pensionatas“ atstovams direktoriaus pavaduotojui A. B. ir advokatei O. V.,
atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovei teisininkei A. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Antavilių pensionatas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškovui šiuo metu nuomos sutarties (prieš tai – panaudos sutarties) pagrindu perduotų atsakovei nuosavybės teisėmis (prieš tai – Lietuvos Respublikos turto, patikėjimo teise valdyto Vilniaus apskrities viršininko administracijos) priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo turtas, ginčo pastatai), pagerinimo išlaidų atlyginimo, kurį atliko ieškovas.
II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 551 459 Eur (1 904 077,61 Lt) nekilnojamojo turto pagerinimo išlaidų, procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodo, kad VšĮ „Antavilių pensionatas“ jam patikėtą valstybės turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valdė 2002 m. liepos 1 d. Panaudos sutarties Nr. 116 (toliau – panaudos sutartis) ir jos vėlesnių pakeitimų pagrindu iki panaudos davėjo Vilniaus apskrities viršininko administracijos likvidavimo. Pažymi, kad minėta panaudos sutartis buvo nutraukta 2010 m. rugsėjo 13 d. nutraukimo protokolo Nr. LVL-154 pagrindu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d., likvidavus panaudos davėją Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Anot ieškovo, 2011 m. kovo 2 d. su atsakove Vilniaus miesto savivaldybe buvo sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. A2-466-2321-12.14.1.17-TR2 (toliau – nuomos sutartis) tam pačiam nekilnojamajam turtui kaip ir minėtoje panaudos sutartyje, taip pat tam pačiam tikslui – socialinių paslaugų teikimui neįgaliems ir senyviems žmonėms. Ieškovo teigimu, perdavus valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą patikėjimo teise atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, visos teisės ir pareigos pagal aukščiau nurodytą panaudos sutartį (su jos pakeitimais) perėjo atsakovei. Ieškovas nurodo, kad panaudos sutarties ir 2006 m. kovo 21 d. papildomo susitarimo (toliau – papildomas susitarimas) pagrindu 2006-2010 m. atliko minėto ilgalaikio nekilnojamojo turto remonto ir rekonstrukcijos darbus už 2 058 891,01 Lt; pažymi, jog 2013 m. sausio 1 d. minėtos investicijos likutinė vertė, atskaičius nusidėvėjimą, siekia 1 904 077,61 Lt. Pabrėžia, kad minėtame papildomame susitarime šalys (ieškovas ir panaudos davėjas Vilniaus apskrities viršininko administracija) nustatė, jog atlikus remonto ir rekonstrukcijos darbus panaudos gavėjo (ieškovo) lėšomis, įdėtos lėšos tampa VšĮ „Antavilių pensionatas“ finansiniu turtu. Ieškovo teigimu, nurodyta nuostata atitinka ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.501 straipsnio 1 dalies normą, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išnuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą; anot ieškovo, minėta nuostata taikoma ir panaudos sutartims. Ieškovo manymu, jo įdėtos investicijos į nekilnojamojo turto pagerinimą turi būti atlygintos, o jas atlyginti turėtų tokio pagerinto nekilnojamojo turto perėmėjas-valdytojas. Ieškovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju likvidavus Vilniaus apskrities viršininko administraciją, nuomotojo funkcijas perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, su kuria, kaip minėta, 2011 m. kovo 2 d. buvo pasirašyta nuomos sutartis dėl minėtų pastatų, tačiau nuomos sutartyje nebuvo nurodytos ieškovo atliktos finansinės investicijos (galimai dėl neapsižiūrėjimo). Ieškovas nurodo, kad atsakovė ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo ieškovo reikalavimo ir (ar) jo dydžio, tačiau nurodė, jog šiuo metu neturi teisinių ir finansinių galimybių atlyginti turto pagerinimo išlaidų. Ieškovas aiškina, kad investavęs didelę sumą bei pagerinęs nekilnojamąjį turtą, tuo pačiu pagerino pensionate gyvenančių globojamų žmonių gyvenimo sąlygas, jų buitį, sveikatos palaikymą, todėl, anot ieškovo, po tokių ieškovo veiksmų geriau sprendžiamos socialinės problemos, o būtent – labiausiai pažeidžiamų senyvo amžiaus ir žmonių su negalia problemos, kas yra viena iš atsakovės pagrindinių funkcijų. Ieškovas teigia, kad visi klausimai dėl finansinių investicijų į valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo suderinti su tuometiniu nekilnojamojo turto valdytoju – Vilniaus apskrities viršininko administracija, tuo tarpu atsakovei perėmus šį ieškovo pagerintą turtą, atsakovei atsirado pareiga kompensuoti ieškovo patirtas išlaidas.
Ieškovas papildomai nurodo, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, jog pagal panaudos sutartį perdavus panaudos gavėjui turtą, šio turto pagerinimo išlaidos neatlyginamos, netaikoma panaudos sutartims, kurios sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d. Ieškovas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju minėta panaudos sutartis buvo sudaryta 2012 m. liepos 1 d., tačiau faktiškai santykiai dėl minėto turto perdavimo (ir faktinis perdavimas) ieškovui prasidėjo (ir įvyko) gerokai anksčiau, nei buvo sudaryta panaudos sutartis, todėl toks pažeidimas laikytinas formaliu, kuris neužkerta ieškovui reikalauti kompensuoti jo atliktus atsakovės valdomo turto pagerinimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsiliepime į patikslintą ieškinį (taip pat ir kituose procesiniuose dokumentuose) bei jos atstovė teismo proceso metu su ieškovo reikalavimais nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad remiantis nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančiu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme įtvirtintu reglamentavimu (minėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalis), panaudos gavėjui už valstybės ar savivaldybių turto pagerinimus neatlyginama, todėl, anot atsakovės, 2006 m. sudarytas papildomas susitarimas, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog esant poreikiams ir finansinėms galimybėms atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus gavėjo lėšomis, kurios tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu, yra niekinis ir negaliojantis ab initio. Taigi, anot atsakovės, minėtas susitarimas prieštaravo imperatyviai Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 daliai, numatančiai, jog panaudos gavėjui už valstybinio turto pagerinimus neatlyginama; atsakovės vertinimu, papildomo susitarimo prieštaravimas įstatymo normoms negali būti laikomas formalumu, todėl ieškovas iš neteisėto sandorio negalėjo įgyti jokių teisių. Atsakovė pažymi, kad ji jokių iš panaudos sutarties kylančių teisių ir pareigų neperėmė. Aiškina, kad atsakovė ginčo turtą savo nuosavybėn perėmė tik po to, kai 2010 m. rugsėjo 13 d. buvo nutraukta tarp ieškovo ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos sudaryta panaudos sutartis, todėl, anot atsakovės, nutraukus minėtą panaudos sutartį, iš šios sutarties kylančios šalių teisės ir pareigos pasibaigė, todėl nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, jog ir po panaudos sutarties nutraukimo iš jos kylančios teisės bei pareigos perėjo trečiajam asmeniui – atsakovei; taigi, atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovė perėmė turtą, tačiau neperėmė jokių iš nutrauktos panaudos sutarties kylančių pareigų.
Atsakovės vertinimu, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo pagal CK 6.501 straipsnį, būtina nustatyti kasacinio teismo praktikoje nustatytų sąlygų visetą, kurio nagrinėjamu atveju, anot atsakovės, nėra, nes Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta speciali norma, reglamentuojanti valstybinio turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimą, bei joje buvo numatyta kitokia valstybinio turto pagerinimo išlaidų atlyginimo tvarka – draudžianti panaudos gavėjui atlyginti pagerinimo išlaidas. Be to, atsakovės teigimu, ieškovas neįrodė, jog visiems 2006-2010 m. atliktiems darbams buvo gautas panaudos davėjo sutikimas. Atsakovė taip pat pažymi, kad tokio pobūdžio bylose ieškovas turi įrodyti ne kiek lėšų investavo į svetimą daiktą, tačiau kiek dėl šių investicijų geresnis (brangesnis) tapo daiktas, t. y. kiek padidėjo jo vertė; atsakovės nuomone, ieškovas tik įvardijo investuotas sumas, tačiau tai savaime nereiškia, jog ginčo turtas buvo pagerintas ir neįrodyta kokiai būtent sumai. Atsakovė papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo pateiktuose atliktų darbų aktuose nurodoma, jog atlikti darbai nepagerina naudingųjų turto savybių ir nepailgina jo naudingo tarnavimo laiko. Atsakovė nurodo, kad nors byloje buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, tačiau nei ieškovas, nei teismo ekspertas taip ir neatsakė į klausimą kiek ginčo turtas pagerėjo dėl ieškovo atliktos rekonstrukcijos. Be to, atsakovė pažymi, kad ginčo turtas buvo remontuojamas siekiant padaryti jį tinkamą ieškovo vykdomai veiklai, todėl tai negali būti laikoma daikto pagerinimu ir atitinkamai reikalaujama iš ginčo turto savininko grąžinti investuotas lėšas. Atsakovė pabrėžia, kad net teismo ekspertas ekspertizės akte patvirtino, jog pagal esamus duomenis neįmanoma nustatyti atliktų statybos darbų kiekių ir jų vertės, nes ieškovo sąmatose užfiksuoti darbai ir pateikti skaičiavimai neatitinka faktinės situacijos, tuo tarpu vykdytų darbų projektinės dokumentacijos nėra.
Atsakovė pažymi, kad nors ieškovas ir vykdo socialiai reikšmingą veiklą, tačiau jis ją vykdo atlygintinai, t. y. už teikiamas paslaugas gauna pelną; be to, teigia, jog savivaldybė yra suteikusi ir kitiems asmenims patalpas, kurie taip pat investuoja nuosavas lėšas į tokio turto remontą, tačiau atsakovė šių išlaidų jiems nekompensuoja.
Atsiliepimas
Atsakovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose ir jos atstovė teismo posėdžio metu nurodo, kad byloje pateiktas ekspertizės aktas neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, numatytų reikalavimų, todėl teismas neturėtų juo vadovautis, nes teismo ekspertas netinkamai taikė vertinimo metodus, netinkamai nustatė turto vertę, vertino ne atskirus pastatus, o bendrai visą pastatų kompleksą (nors tai jam nebuvo pavesta), todėl, anot atsakovės, eksperto nustatyta vertė neatitinka tikrosios pastatų vertės, buvusios iki jų remonto; be to, pažymi, jog ekspertizės akte nėra aptartos net esminės atskirų pastatų charakteristikos (eksperto nurodytas bendras patalpų plotas nesutampa nei su vienu rašytiniuose dokumentuose užfiksuotu pastatų plotu), nepaaiškinta, kodėl nustatyta vertė ženkliai skiriasi nuo oficialiuose dokumentuose nurodytos pastatų vertės; anot atsakovės, minėtos ekspertizės atlikimui buvo pasitelktas kitas ekspertas, nors teismo paskirtas ekspertas neturėjo teisės perduoti jam suformuluoto įpareigojimo kitam asmeniui; be to, ekspertas net neatsakė į paskutinį ir iš esmės pagrindinį jam suformuluotą klausimą dėl ginčo pastatų vertės padidėjimo po atliktų remonto darbų.
III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės
2002 m. liepos 1 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ buvo sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis Nr. 116, pagal kurią panaudos davėjas (Vilniaus apskrities viršininkas) perdavė panaudos gavėjui (ieškovui) laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudotis jo įstatuose nurodytai veiklai vykdyti patikėjimo teise valdomą valstybės ilgalaikį turtą (įskaitant ir ginčo turtą), kurio likutinė vertė – 2 026 255,46 Lt, ir trumpalaikį turtą, kurio likutinė vertė – 786 498,31 Lt; 2002 m. liepos 1 d. turto perdavimo-priėmimo aktas Nr. 85 patvirtina, kad ginčo turtas faktiškai buvo perduotas ieškovui.
Vilniaus apskrities viršininko administracija ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ 2006 m. kovo 21 d. sudarė Papildomą susitarimą Nr. 1-1-33 prie 2002 m. liepos 1 d. sutarties Nr. 116, kuriame papildė minėtą panaudos sutartį punktu (1.4), kuriame nustatė, jog „esant poreikiams ir finansinėms galimybėms atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus gavėjo lėšomis, kurios tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu“.
Nustatyta (ir byloje ginčo dėl to iš esmės nekilo), kad ieškovas 2006-2010 m. atliko ginčo turto remonto ir rekonstrukcijos darbus.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą dėl sutikimo priimti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį ir kitą turtą Nr. 1-1590, kuriame sutiko neatlygintinai perimti savivaldybės nuosavybėn savarankiškajai savivaldybės funkcijai įgyvendinti Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį, Vilniaus apskrities viršininko administracijos patikėjimo teise valdomą ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ panaudai perduotą nekilnojamąjį ir kitą turtą (įskaitant ir ginčo turtą). Minėto sprendimo 5 punkte nustatyta, kad perdavimo-priėmimo aktas gali būti pasirašytas tik tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija nutrauks sudarytas su VšĮ „Antavilių pensionatas“ perimamo turto panaudos ir žemės sklypo sutartis.
Iš viešų duomenų nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. birželio 29 d. sprendimu dėl turto perdavimo Nr. 986 nutarė perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, įskaitant ir ginčo turtą.
2010 m. rugsėjo 13 d. nutraukimo protokolu Nr. LVL-154 likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutraukė Valstybės turto panaudos sutartį Nr. 116.
2010 m. rugsėjo 22 d. Valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo nuosavybės teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. LVL-158 likviduojama Vilniaus apskrities viršininko administracija perdavė, o Vilniaus miesto savivaldybė nuosavybėn priėmė valstybės nuosavybės teise priklausantį ir Vilniaus apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą ginčo turtą.
Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo likviduota (išregistruota) 2010 m. spalio 11 d.
Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 9 d. sprendimu dėl pastatų ir patalpų išnuomojimo ne konkurso būdu VšĮ Antavilių pensionatui Nr. 1-1954 nusprendė išnuomoti ne konkurso būdu VšĮ „Antavilių pensionatas“ dešimčiai metų, nustatant 1 kv. m nuomos kainą – 1 Lt per mėn., savivaldybei nuosavybės teise priklausančius pastatus ir patalpas (įskaitant ginčo turtą).
2011 m. kovo 2 d. Vilniaus miesto savivaldybė ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ sudarė Negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį Nr. A2-466-2321-12.14.1.17-TR2, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo ginčo turtą VšĮ „Antavilių pensionatas“; nustatytas nuomos terminas nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2021 m. kovo 1 d. Minėtos sutarties 5 punkte šalys susitarė, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.
Nustatyta, kad ieškovas, po nurodytų atliktų ginčo turto pagerinimų ir nuomos sutarties sudarymo, ne vieną kartą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl atliktų ginčo turto rekonstrukcijos darbų kaštų/išlaidų užskaitymo kaip ieškovo finansinių investicijų arba jų grąžinimo ieškovui, tačiau atsakovė (ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija) su tokiais prašymais nesutiko, argumentuodama tuo, jog neturi teisinių ir finansinių galimybių atlyginti ieškovui turto pagerinimo išlaidų.
Byloje teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartimi buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė; ekspertizės aktas gautas teisme 2017 m. rugsėjo 7 d.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
IV. Teismo argumentai ir motyvai
CK 6.501 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje bendrąją nuomininko teisę į išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, nustatyta, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas ar sutartis numato ką kita.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.629 straipsnyje nustatyta, kad neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (straipsnio 1 dalis); neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos (minėto straipsnio 2 dalis). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad CK 6.501 straipsnio 1 dalyje nustatytas turto pagerinimo išlaidų atlyginimas taikomas ir panaudos sutartims.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).
Pagal bendrąją taisyklę būtinomis atlygintinomis turto pagerinimo išlaidomis pripažįstamos tokios, dėl kurių padidėjo nuosavybės objekto, kaip tokio, vertė, t. y. atlyginamos ne patirtos šiam tikslui būtinos išlaidos, o dėl šio pagerinimo patalpų vertės padidėjimo procentas – iš esmės atlyginama ne tai, kiek lėšų asmuo įdėjo (investavo), o tai, kiek dėl tų įdėjimų (investicijų) geresnis (brangesnis) tapo pats daiktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokias teisės aiškinimo ir taikymo taisykles yra suformavęs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010; 2015 m. sausio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015).
Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus ir teismo eksperto ekspertizės akte padarytas išvadas, laiko įrodytais ieškovo teiginius, kad jo investicijų į ginčo turtą vertė sudaro ne mažesnę nei 551 459 Eur (1 904 077,61 Lt) sumą; ekspertas nustatė, jog atliktų remonto darbų rinkos vertė 2010 m. liepos 1 d. (pasibaigus rekonstrukcijai) sudarė 3 713 000 Lt, t. y. faktiškai būtent tokia suma ginčo turto vertė padidėjo po ieškovo atliktų remonto darbų (vertinant tik minėtus remonto darbus, neatsižvelgiant į kitus faktorius). Pažymėtina, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų (o būtent – 2006 m. kovo 21 d. papildomo susitarimo) matyti, jog panaudos davėjas (Vilniaus apskrities viršininko administracija) iš esmės leido ieškovui daryti ginčo turto pagerinimus. Taigi, darytina išvada, kad iš esmės egzistavo pirmos trys nurodytos sąlygos dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo (panaudos gavėjas pagerino naudotą neatlygintinai daiktą; panaudos gavėjas turėjo panaudos davėjo leidimą daryti daikto pagerinimus; panaudos gavėjas iš esmės įrodė turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį).
Kita vertus, kaip minėta, 2002 m. liepos 1 d. tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ sudaryta Valstybės turto panaudos sutartis Nr. 116 (bei atitinkamai 2006 m. kovo 21 d. Papildomas susitarimas Nr. 1-1-33) buvo nutraukta 2010 m. rugsėjo 13 d. nutraukimo protokolu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. Minėtą nutraukimo protokolą pasirašė ir ieškovas; byloje nėra pateikta įrodymų, jog ieškovas būtų nesutikęs ir (ar) ginčijęs panaudos sutarties nutraukimą (CPK 12, 178 straipsniai). CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju panaudos sutarties šalių teisės ir pareigos pagal minėtą sutartį pasibaigė (įskaitant ir dėl turto pagerinimo išlaidų kompensavimo). Viena vertus, CK 6.221 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas, tačiau nagrinėjamu nenustatyta, jog ieškovas, atlikęs ginčo turto pagerinimo darbus, iki panaudos sutarties nutraukimo (ir po) būtų reikalavęs iš panaudos davėjo (Vilniaus apskrities viršininko administracijos) ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo.
Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo turtas atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotas (ir jos priimtas; 2010 m. rugsėjo 22 d.) tik po to, kai buvo nutraukta nurodyta panaudos sutartis (2010 m. rugsėjo 14 d.), todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovo pozicija, jog atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, perėmusi minėtą ginčo nekilnojamąjį turtą, automatiškai perėmė ir visas teises bei pareigas pagal aukščiau nurodytą panaudos sutartį (su jos pakeitimais/papildymais), nes, kaip minėta, panaudos sutartis (atitinkamai ir teisės bei pareigos pagal ją) pasibaigė (ją nutraukus). Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. birželio 9 d. sprendimo dėl sutikimo priimti savivaldybės nuosavybėn nekilnojamąjį ir kitą turtą (įskaitant ir ginčo turtą) 5 punkte nustatė, jog perdavimo-priėmimo aktas gali būti pasirašytas tik tada, kai Vilniaus apskrities viršininko administracija nutrauks sudarytas su VšĮ „Antavilių pensionatas“ perimamo turto panaudos ir žemės sklypo sutartis; taigi, teismo vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybė aiškiai išreiškė savo valią neperimti įsipareigojimų pagal minėtą panaudos sutartį (ar pačios panaudos sutarties tolesnio vykdymo), bei vėliau, po panaudos sutarties nutraukimo ir ginčo turto perėmimo, 2011 m. kovo 2 d. sudarė su ieškovu naują ginčo turto nuomos sutartį, kurios 5 punkte šalys susitarė, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Šiuo atveju pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; nuo 2014 m. spalio 1 d. – 14 straipsnio 5 dalyje) buvo nustatyta, jog panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už pagerinimą neatlyginama; papildomai buvo nustatyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki 2002 m. gegužės 23 d. įstatymo Nr. IX-900 įsigaliojimo, t. y. iki 2002 m. birželio 19 d. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas ir Vilniaus apskrities viršininko administracija dėl ginčo turto pagerinimo išlaidų kompensavimo/grąžinimo 2002 m. liepos 1 d. sudarytoje panaudos sutartyje nebuvo susitarę; tik 2006 m. kovo 21 d. papildomame susitarime šalys papildė minėtą panaudos sutartį punktu (1.4), kuriame nustatė, jog „panaudos gavėjas, esant poreikiams ir finansinėms galimybėms atlikti papildomus remonto ar rekonstrukcijos darbus gavėjo lėšomis, kurios tampa viešosios įstaigos finansiniu turtu“. Taigi, teismo vertinimu, nors minėtu punktu šalių papildyti įsipareigojimai ir nėra visiškai aiškūs (dėl nepakankamai aiškios formuluotės), tačiau, įvertinus kitas panaudos sutarties sąlygas, tolesnius šalių veiksmus (ieškovo pradėtus rekonstrukcijos darbus), galima daryti prielaidą, jog šalys tarėsi būtent dėl ieškovo planuojamų remonto darbų ir investicijų į juos kompensavimo, nustatant, jog ieškovo lėšos, panaudotos ginčo turto remonto ar rekonstrukcijos darbams, taps ieškovo finansiniu turtu.
Kita vertus, kaip minėta, tiek panaudos sutarties, tiek papildomo susitarimo sudarymo metu galiojantis teisinis reglamentavimas imperatyviai nustatė, kad panaudos gavėjui, pagerinusiam pagal panaudos sutartį perduotą turtą, už pagerinimą neatlyginama; minėtame reglamentavime nebuvo nustatyta jokių išimčių.
Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008).
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir VšĮ „Antavilių pensionatas“ 2006 m. kovo 21 d. sudarytas Papildomas susitarimas Nr. 1-1-33 prie 2002 m. liepos 1 d. panaudos sutarties Nr. 116 prieštaravo imperatyviam Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. birželio 19 d. iki 2014 m. spalio 1 d.; nuo 2014 m. spalio 1 d. – 14 straipsnio 5 dalyje) nustatytam reglamentavimui (su kuo ieškovas iš esmės bylos nagrinėjimo metu sutiko), todėl minėto papildomo susitarimo nuostatos teisiškai negalėjo sukelti šalims (o tuo labiau vėliau ginčo turtą perėmusiam asmeniui – atsakovei) jokių pasekmių, nes jos buvo neteisėtos, t. y. šalys savo susitarimu negalėjo pakeisti, apriboti, ar panaikinti imperatyvios teisės normos galiojimo ir taikymo. Teismas kritiškai vertina ieškovo argumentus, kad minėtas pažeidimas laikytinas formaliu, nes šiuo atveju šalių susitarimu buvo iš esmės siekiama priešingo rezultato/tikslo, nei buvo/yra nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme; tuo labiau, jog minėtas papildomas susitarimas buvo sudarytas jau beveik po ketverių metų nuo minėtos įstatymo nuostatos (13 straipsnio 3 dalies) įsigaliojimo.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja iš atsakovės, ginčo turto perėmėjos, jo atliktų ginčo turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, nes, visų pirma, panaudos sutartis ir atitinkamai papildomas susitarimas, kuriame ir buvo numatytas galimas tokių išlaidų kompensavimas, yra pasibaigę (nutraukus panaudos sutartį), taip pat atsakovė nėra perėmusi ieškovo nurodytų pareigų iš panaudos davėjos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos); antra, minėto papildomo susitarimo nuostatos prieštaravo imperatyviam teisiniam reglamentavimui, todėl nesukėlė (negalėjo sukelti) šalims jokių teisinių pasekmių. Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl ginčo pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo.
Netenkinus pagrindinio ieškovo reikalavimo dėl pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo, netenkintinas ir ieškovo išvestinis reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, o ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis, ekspertizės išlaidos, atstovavimo išlaidos) jam neatlygintinos. Atsakovei iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikus įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jos atsakovei taip pat neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš ieškovo priteistinos 9,25 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
Ieškovo VšĮ „Antavilių pensionatas“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, kuriai atstovauja Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl pastatų pagerinimo išlaidų priteisimo, atmesti.
Priteisti iš ieškovo VšĮ „Antavilių pensionatas“, j. a. k. 191784043, 9,25 Eur (devynis eurus 25 ct) pašto išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.