- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-07
- Bylos Nr.
- I-2440-342/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01626-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- D.J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
2015 m. gruodžio 3 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D.J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D.J. (toliau – pareiškėjas) skundu (b.l. 3) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovė) po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną buvimo dieną minėto komisariato areštinėje. Nurodo, kad nuo 2015-06-30 iki 2015-07-02 ir nuo 2015-09-03 iki 2015-09-08 buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kamerose nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Prašymą grindžia aplinkybe, jog nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui, todėl laisvo ploto nebuvo. Akcentavo, jog elektros instaliacija ir apšvietimas netvarkingi, sienos apipelijusios, drėgnos, kamerose buvo šalta, miego inventorius dvokė, kamerose esantys baldai surūdiję, šviesos beveik nebuvo. Pažymi, kad pareigūnai neregistravo jo teikiamų skundų, žemino jo orumą. Dėl tokių nurodytų įkalinimo sąlygų patyrė dvasinį ir fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašo tenkinti skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu. Paaiškino, jog neturtinę žalą įvertino 100 Eur už kiekvieną buvimo areštinės kameroje dieną suma dėl sveikatos būklės.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b.l. 13-14) prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas. Nurodo, kad visi gaunami skundai yra registruojami, o pareiškėjas pats nepateikė ir komisariatas neturi jokių įrodymų, kad pareiškėjas skundėsi komisariato administracijai ar kitoms institucijoms. Akcentuoja, kad kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus, kurie turi būti taikomi, nes vėlesnės higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ yra taikomi tik tie, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pabrėžia, jog reikalavimai dėl dirbtinės apšvietos nėra taikomi. Nurodo, jog kameros yra švarios, jose įrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos per langus, kurie yra sandarūs, kamerose nėra drėgmės, oro temperatūra tinkama. Pabrėžia, jog kamerose įrengti baldai ir sanitariniai mazgai atitinka higienos normos reikalavimus. Akcentuoja, kad pareiškėjo laikymo areštinės kamerose metu nustatytas minimalus ploto tenkančio vienam asmeniui pažeidimas yra labai nežymus. Mano, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankamas būdas pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl prašo nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovės atstovui nedalyvaujant (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl susidėvėjusių kamerų sienų, lubų, grindų paviršių, dėl drėgmės ir pelėsių kamerose buvimo, netinkamo apšvietimo kamerose, netinkamos kamerose esamos oro temperatūros, netinkamų kamerose esančių baldų, netinkamo miegui skirto inventoriaus, dėl skundų neregistravimo.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).
Kaip matyti iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-09-23 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-24409 (b.l. 15), pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2015-06-30 iki 2015-07-02 (kameroje Nr. 27, žmonių skaičius – 2, vienam asmeniui tenkantis plotas – 6,81 kv.m.), nuo 2015-09-03 iki 2015-09-07 (kameroje Nr. 24, žmonių skaičius – 4, vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,875 kv.m.), nuo 2015-09-07 iki 2015-09-08 (kameroje Nr. 8, žmonių skaičius – 2, vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,61 kv.m.). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais pateiktais duomenimis, nors pareiškėjas argumentuoja, kad pateikti duomenys yra neteisingi. Teismas vertina tai, kad pats pareiškėjas nepateikė teismui jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių kameros plotus, ar ginčo laikotarpiu buvusių asmenų kitokį skaičių, nei nurodyta tarnybiniame pranešime. Taip pat teismas vertina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo (tas pats dalykas), tarp tų pačių šalių (pareiškėjas ir atsakovė – Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities VPK), ir tuo pačiu pagrindu (nurodyti tie patys neteisėti pareigūnų veiksmai, iš kurių kildinama neturtinė žala, tas pats laikymo areštinės kameroje laikas – 2015-06-30 iki 2015-07-01), jau išnagrinėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo ir 2015-09-17 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1930-583/2015 skundas atmestas, todėl nagrinėjamu atveju vertintinas pareigūnų veiksmų teisėtumas laikotarpiais nuo 2015-09-03 iki 2015-09-07 ir nuo 2015-09-07 iki 2015-09-08. Minėto tarnybinio pranešimo pagrindu teismas konstatuoja, kad 5 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui areštinės kamerose tenkantis plotas (plotas svyravo nuo 3,61 kv.m. iki 4,87 kv.m). Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad dėl kamerų perpildymo trūko oro yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-02-11 LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015 ir kt.). Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-06-18 įsakymu Nr. 182, 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma, originali redakcija, galiojusi pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu) reglamentuoja policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą (1 punktas). Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2 punktas). Higienos normos HN 37:2009 6 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas). Minėtos higienos normos 23 punktas nustato, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. (21 punktas). Gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju ir šaltuoju metų laiku turi būti mažiausiai 18 laipsnių (24 punktas). Policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas (31 punktas). Visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs. Patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių (48 punktas). Policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais (56 punktas).
Atsakovas teismui pateikė rašytinius įrodymus: 1999-06-11 Policijos generalinio komisaro patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį (b.l. 16-17), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-02-22 įsakymas Nr. 5-V-142 „Dėl leidimo pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį“ (b.l. 17A), 2005-01-11 Pripažinimo tinkamomis naudotis aktas (b.l. 19A), 2005-02-18 Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktas (b.l. 18A-19), iš kurių nustatyta, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengtas praustuvas ir kitas būtinas inventorius, kamerų vėdinimas: natūralus ir mechaninis. Todėl tokie atsakovo veiksmai atitinka Higienos normos 23 punkto reikalavimus. Atsakovas teismui pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 (b.l. 21-22), kuriame užfiksuoti faktai tiriant areštinėse laikomų asmenų skundų aplinkybes laikotarpiu nuo 2013-2015. Patikrinimo metu buvo atlikti patalpų temperatūros, oro judrumo, santykinės drėgmės matavimai ir nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 24 punkto reikalavimų pažeidimų. Taip pat konstatuota, kad kamerose yra mechaninė ištraukiamoji ventiliacija, patikrintose kamerose, dušinėje ant sienų, lubų pelėsių nebuvo, pagal teisės aktų reikalavimus atliekama dezinfekcija, lovų čiužiniai nesuplyšę, kameros švarios. Nors paminėtame rašytiniame įrodyme – patikrinimo akte – užfiksuoti Higienos normos 37:2009 21 punkto neatitiktis dėl dirbtinės apšvietos (areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx), tačiau pagal Higienos normos 2 punktą veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl dirbtinės apšvietos neatitikimas nevertinamas kaip pažeidimas. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas vėlesniu laikotarpiu (2015 m. rugsėjo mėnesį), nei atliktas visuomenės sveikatos centro patikrinimas, tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, jog pareiškėjo laikymo areštinės kamerose laikotarpiu buvo kitokios sąlygos, nei užfiksuotos 2015 m. balandžio mėnesį. Tačiau šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pats nėra teikęs jokių skundų nei policijos komisariato administracijai, nei kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų. Ir nors pareiškėjas nurodo, kad policijos komisariatas jo skundų neregistruodavo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė jokių objektyvių įrodymų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Nors atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, neužtikrinus higienos normų reikalavimų laikymąsi.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius D.J. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą
Pareiškėjas prašo priteisti po 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną praleistą dieną areštinės kameroje, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo areštinės kamerose sąlygų, jis patyrė dvasinį ir fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, buvo pažemintas jo orumas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į neilgą kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (5 paras buvo pažeista asmens teisė būti laikomam kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas būtų ne mažesnis kaip 5 kv.m.), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepimo teiginiu, kad šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje trukmę (5 paras), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais. Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo nagrinėjimo apimtį, į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 15 Eur (CK 6.250 straipsnis). Tokio dydžio neturtinės žalos dydis priteisiamas atsižvelgiant ir į formuojamą teismų praktiką – nuo 3 iki 5 eurų už kiekvieną praleistą dieną (žr. LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015). Teismo nuomone pareiškėjas nepagrindė, kodėl jo patirta žala turi būti įvertinta būtent po 100 Eur už kiekvieną praleistą dieną policijos komisariato areštinėje, nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo. Todėl skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pareiškėjui priteistina 15 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo D.J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D.J. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 15 Eur (penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Sprendimą per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.