Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės ,,Nordimpeksas“ bankroto byloje Nr. eB2-5714-866/2015,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai aiškino ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį ir nepagrįstai konstatavo, jog egzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas apriboti V. R. vadovavimo teisę, nes eismams nagrinėjant baudžiamąją bylą įmonės veikla buvo sustabdyta, ir jam nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; nutartis iškelti bankroto bylą nėra įsiteisėjusi, todėl nekyla pareiga perduoti turtą, dokumentus bei kitą informaciją; byloje nėra duomenų, kad jis kaip nors kitaip trukdė bankroto procedūroms. Teismas klausimą dėl vadovavimo teisės apribojimo nepagrįstai sprendė bankroto bylos iškėlimo stadijoje, nes šis klausimas spręstinas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas, taikydamas sankciją, numatytą ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje, pažeidė non bis in idem principą, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas už tų pačių teisės aktų pažeidimą.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria apribota apelianto teisė 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras, kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

CPK 3 straipsnio 1 dalyje be kita ko, nustatyta, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymą ne kartą yra nurodyta, kad įmonės bankroto proceso metu jos buvusiam vadovui teismas gali taikyti draudimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, nustačius bent vieną iš nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų: 1) buvęs vadovas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, arba 2) po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, arba 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, ar 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1741/2013).

Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija taikytina ne tik už esamų dokumentų ir turto neperdavimą (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.), bet ir už tai, kad įmonės vadovas tinkamai nevykdė savo pareigų, kurias privalėjo vykdyti pagal įstatymų reikalavimus: organizuoti buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės tvarkymą, vykdyti buhalterinių dokumentų apskaitą ir archyvavimą, teikti metines finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui, sudaryti kreditorių bei debitorių sąrašus ir t. t. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.66 str. 4 d., 2.82 str. 3 d., 2.87 str., Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 d., Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.). Taip pat nurodyta, kad visais atvejais, taikydamas teisinę atsakomybę bei spręsdamas dėl konkrečios sankcijos dydžio (masto), teismas turi atsižvelgti ir įvertinti visas svarbias bylos aplinkybes, laikytis proporcingumo principo, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 str. 4 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-583/2014). Pasisakydami dėl šios įmonių bankroto įstatyme numatytos priemonės taikymo tikslų teismai yra pažymėję, kad tokia priemone siekiama drausminti nesąžiningus, neveiklius įmonės vadovus.

Taigi teismo teisė taikyti šias įstatymo numatytas sankcijas tiesiogiai siejama su įmonės valdymo organų, kurių veikla, be kita ko, yra grindžiama pasitikėjimu (lot. fiducia), pareiga laikytis sąžiningos verslo praktikos, taip pat su siekiu užtikrinti kreditorių interesų apsaugą, operatyvų ir ekonomišką bankroto procesą, be kita ko, taip pat ir jo inicijavimą.

Nesutiktina su suinteresuoto asmens argumentu, kad nagrinėjamoje byloje jo teisė eiti vadovo pareigas apribota nesant tam teisinio pagrindo. Šį atsakovo argumentą paneigia byloje esantis rašytinis įrodymas – Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendis, kuris, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 str. 2 p.; el. b. l. 50-84.). Taigi tai, kad apeliantas tyčia nesąžiningai organizavo įmonės buhalterinę apskaitą ir finansinės atskaitomybės tvarkymą bei pasisavino didelės vertės įmonės turtą, kurį iššvaistė, jau yra įrodyta išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje. Elgdamasis priešingai atsakingo valdymo standartams, pasisavinęs ir iššvaistęs didelės vertės įmonės turtą apeliantas pažeidė ne tik baudžiamojo įstatymo normas, bet ir pačios įmonės, jos kreditorių interesus, o taip pat apsunkino įmonės bankroto procedūras.

Be to, kas paminėta, apeliacinis teismas, būdamas fakto instancija, pažymi, kad šio teismo nutartyje (civilinė byla Nr. e2-330-157/2016), kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis (CPK 182 str., 339 str.), nustatyta, jog įmonė yra nemokus rinkos dalyvis, kuris apelianto iniciatyva veiklos nevykdo dar nuo 2011 m. Tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi ne įmonės vadovas, o kreditorius. Dėl nurodytų priežasčių apelianto argumentas, kad neegzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas apriboti jo vadovavimo teises yra atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 str.).

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad klausimas dėl jo teisių apribojimo negalėjo būti sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje.

Šiuo klausimu visų pirma pabrėžtina tai, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymo galimybės įstatymų leidėjas nesusiejo su bankroto bylos stadija ar bankroto byloje dalyvaujančio asmens (pvz., bankroto administratoriaus ar kreditoriaus) kreipimusi į teismą dėl jos taikymo. Tai reiškia, kad teismas, nustatęs faktus apie bent vieną iš aukščiau nurodytų aptariamos sankcijos taikymo pagrindų (konkrečius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus (neveikimą)), turi ex officio (savo iniciatyva) spręsti dėl tokiam įmonės vadovui teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo.

Kaip jau minėta, šiuo atveju apelianto neteisėti veiksmai jo vadovaujamos bendrovės bei valstybės atžvilgiu yra jau konstatuoti įsiteisėjusius nuosprendžiu, todėl teismas turėjo pagrindą ĮBĮ numatytą sankciją taikyti iškėlęs bendrovei bankroto bylą. Toks šios nuostatos aiškinimas atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytus tiek įmonių bankroto, tiek civilinio proceso teisės principus, pareigas, kylančias iš bankroto bylose vyraujančio viešojo intereso, o taip pat įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintą reikalavimą aiškintis ir šalinti įmonių bankroto priežastis, bankroto procedūras vykdyti ne formaliai, nuosekliai, kuo operatyviau.

Teismas taip pat atmeta apelianto argumentus dėl principo non bis in idem pažeidimo. Visų pirma, kaip minėta anksčiau, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu šis asmuo nuteistas už apgaulingą įmonės apskaitos tvarkymą, buhalterinių dokumentų suklastojimą, sukčiavimą bei didelės vertės svetimo turto iššvaistymą (BK 222 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 3 d. bei 184 str. 2 d.). Kaip matyti iš minimo nuosprendžio rezoliucinės dalies, baudžiamasis teismas jo atžvilgiu netaikė BK 67, 68² straipsniuose nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių apribojančių teisę dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla. Antra, ši IBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatyta sankcija nagrinėjamoje byloje atsakovui taikyta ne vien už ankščiau paminėtus baudžiamuosius pažeidimus, už kuriuos jis yra nuteistas, bet ir už nagrinėjamoje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus (CPK 180 str.).

Taigi, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, suinteresuotajam asmeniui taikytas teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu ribojimas negali būti vertinamas kaip tapatus atsakovui taikytai baudžiamajai atsakomybei.

Taigi teismas, remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmeta kaip nepagrįstą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Informuoti Juridinių asmenų registrą, kad V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) apribota teisė 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.