Telšių apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja Aušra Diržienė, susipažinusi su G. B. skundu dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Akmenės rajono apylinkės teisme 2016-11-15 gautas G. B. skundas, kuriuo prašo E. S. ir S. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį; pripažinti G. B. civiliniu ieškovu ir priteisti iš kaltinamųjų solidariai 10000 Eur neturtinę žalą.

Skundas nepriimtinas ir grąžintinas jį padavusiam asmeniui (BPK 412 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 straipsnis reglamentuoja skundo, paduodamo privataus kaltinimo tvarka, turinį. Šių kategorijų bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimą palaiko privatus kaltintojas. Privataus kaltinimo procesas vyksta teisme, be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodytos veikos, kuriomis yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. Baudžiamajame procese (taip pat ir privataus kaltinimo bylose) galioja iš esmės tie patys principai, tarp kurių vienas svarbiausių principų yra rungimosi principas (BPK 7 str.) bei teisė į gynybą (BPK 10 str.). Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kuo grindžiamas kaltinimas ir, atitinkamai, turėti galimybę gintis nuo jam reiškiamų kaltinimų. Kaltinimas turi būti suformuotas tinkamai, o pačiame skunde turi būti nurodyti kaltinimus patvirtinantys konkretūs ir aiškūs bylos duomenys, kaltinimas negali būti reiškiamas abstrakčiais teiginiais. BPK 412 str. 2 d. apibrėžtas nukentėjusiojo skundo privataus kaltinimo tvarka turinys, kadangi privataus kaltinimo tvarka raštu paduodamas skundas atlieka kaltinamojo akto funkciją, todėl jam keltini didesni formalūs reikalavimai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nekonkretaus ir neaiškaus skundo perdavimas nagrinėti teisiamajame posėdyje pažeistų kaltinamo asmens teises žinoti kuo yra kaltinamas ir jo teisę į gynybą, o pats teismas formuluoti kaltinimo negali, nes taip prisiimtų baudžiamąjį persekiojimą inicijuojančio asmens vaidmenį. BPK 412 str. 3 d. nurodyta, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

BPK 412 straipsnyje, apibrėžiant nukentėjusiojo skundo turinį, vienareikšmiai nurodyta, jog skunde ar pareiškime privalomai turi būti išdėstytos (be kitų duomenų) esminės nusikalstamos veikos aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos turinčios reikšmę aplinkybės, bei pateikti duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes.

Šiuo atveju G. B. teismui pateiktu privataus kaltinimo skundu prašo E. S. ir S. D. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., tačiau kokiomis aplinkybėmis, kieno ir kokiais konkrečiais veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas G. B., iš pateikto skundo yra neaišku. Skunde nurodoma, kad G. B. su išmatymo pažįstamomis merginomis R. L. ir S. M. 2016-05-16 buvo nuvykęs į S. B. priklausančią sodybą, kurioje jis buvo apsvaigintas neaiškios kilmės medžiagomis, atsipeikėjo tik vėlyvą vakarą vežamas taksi, bet dėl apsvaigimo jis gerai negalintis prisiminti visų įvykių. Pareiškėjo teigimu, buvo pasinaudota jo bejėgiška būkle, kurią sukėlė neaiškios kilmės medžiaga, ir ties (duomenys neskelbtini) kaltinamieji jį tempė iš taksi automobilio, E. S. galimai jam sudavė smūgius rankomis. Tačiau prie skundo pridėti rašytiniai įrodymai, t.y. 2016-05-18 pranešimas apie įtarimą, patvirtina, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame G. B. įtariamas, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 dalyje. G. B. įtariamas, kad 2017-05-17 apie 00.00 val. ties (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje ir matant kitiems asmenims, tyčia iš chuliganiškų paskatų atsisakė išlipti iš automobilio, bandė sėstis į taksi vairuotojų E. S. ir P. D. vietas, be to, koja spyrė E. S. į kairę ranką, sugadino jo mobilųjį telefoną. Iš prie skundo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad G. B. dėl jo sveikatos sutrukdymo masto kreipėsi tik 2016-05-24, o kaltinimą dėl jam padaryto kūno sužalojimo reiškia praėjus pusei metų nuo įvykio. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrindas pripažinti, kad šiuo atveju nėra aiškūs ir konkretūs bylos duomenys, dėl pareiškėjo skunde nurodytų įvykio aplinkybių yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra prieštaringos, kadangi teigdamas, jog jis buvo apsvaigintas ir dėl to nieko neprisimenantis, vis dėlto nurodo, kad galimai jam smūgius rankomis sudavė E. S. ir abu kaltintojai jį vilko iš automobilio.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys ir į tai, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia, tiek tiesiogine, tiek netiesiogine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558/2006), todėl pareiškėjas, reikšdamas kaltinimą pagal BK 140 str. 1 d., turi pagrįsti kaltinamųjų veiksmus ir šiuo aspektu – pateikti pakankamus duomenis, patvirtinančius, jog kaltinamo asmens veiksmai buvo tyčiniai ir juose nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių.

Be to, jei privataus kaltinimo skunde išdėstytas aplinkybes gali patvirtinti liudytojų parodymai, skunde turi būti nurodyti tokių liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta (BPK 412 str. 2 d.). Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, jis remiasi liudytojų R. L. ir S. M. parodymais, tačiau nepateikia šių asmenų duomenų, tuo užkirsdamas teismui galimybę šiuos asmenis apklausti teismo posėdyje.

Be to, pareiškėjas G. B. ir S. D. kaltina padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 1 dalyje. Kaltinimą grindžia tuo, kad kaltinamieji melagingai pranešė policijai apie pareiškėjo padarytą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog už šmeižimą atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia melagingus prasimanymus, jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių tyčinį melagingų duomenų apie pareiškėją paskleidimą.

Be to, konkrečiomis aplinkybėmis neapibrėžtas patirtos neturtinės žalos dėl kaltinamųjų veiksmų pagrįstumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kaltinamuoju patraukė S. D., tačiau iš pateikto pranešimo apie įtarimą pareiškėjui matyti, kad nukentėjusiuoju asmeniu yra nurodomas P. D..

Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pateiktas skundas neatitinka BPK 412 str. 2 d. numatytų reikalavimų, todėl jis negali būti priimamas ir yra grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Teismas, remiantis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo G. B. privataus kaltinimo skundo nepriimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos gavimo gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Akmenės miesto apylinkės teismą.