Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-1498-811/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-11-25
Bylos Nr.: eI-1498-811/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04386-2018-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas: I. U., H. U.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Lukas Stankevičius

Administracinė byla Nr. eI-1498-811/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04386-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Lukui Stankevičiui,atsakovės atstovei Stanislavai Altuchovai,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. U. ir H. U. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. nutartimi priimti pareiškėjų I. U. ir H. U. skundo reikalavimai panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimus Nr. (7.46- 4.7.2) FR0682-313 ir Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-314, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimus Nr. 68-128 ir 68-129. Tuo pačiu pareiškėjai pateikė 2019 m. spalio 10 d. prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad mokestinis ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjų pajamų bei išlaidų balanso (ne)tikslumo bei iš to sekusių mokesčių administratoriaus išvadų, esą pareiškėjai 2009-2011 m. turėjo nedeklaruotų pajamų. Nesutinka su mokesčių administratorius išvadomis, nes, pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai ir ženkliai padidino pareiškėjų išlaidas gyvenamojo namo statyboms ir nepripažino pareiškėjų pajamų.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 kartą jau panaikino mokesčių administratoriaus sprendimus, kuriuose pareiškėjams buvo priskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM), baudos bei delspinigiai ir įpareigojo mokesčių administratorių atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą. Pareiškėjų teigimu, šio teismo sprendimo mokesčių administratorius realiai neįvykdė (faktiškai jį ignoravo), o pareiškėjų atžvilgiu tiesiog surašė naujus aktus dėl iš esmės tų pačių mokestinių nepriemokų nustatymo. Pareiškėjai nurodo, kad teismas panaikino skundžiamus sprendimus atmetęs tiek paties mokesčių administratoriaus atliktus gyvenamojo namo statybos darbų kainos skaičiavimus, tiek teismo eksperto S. Zverev išvadas dėl darbų kainos, kaip neatitinkančius protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų.

Pareiškėjų nuomone, atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą, teritorini mokesčių administratorius priskaičiavo pareiškėjams atitinkamai 8 436,05 EUR ir 8 524,97 Eur GPM nepriemokas, iš esmės ignoravo teismo sprendimo motyvus, o gyvenamojo namo statybos darbų kainas grindė S. Zverev ekspertizės aktu, kurį, kaip nepatikimą ir neatspindintį pareiškėjų patirtų išlaidų, atmetė teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendimu, nepašalino Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio pažeidimo ir pripažino, kad pareiškėjai turėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje nurodytas lėšas (viso 142 376 Lt), tačiau be pagrindo šias lėšas priskyrė iki 2009 m. patirtų išlaidų padengimui ir padarė nepagrįstą išvadą, jog mokesčių mokėtojų pajamų bei išlaidų balansas 2008 m. gruodžio 31 d. buvo neigiamas. Tuo pačiu teigia, kad padaryta neteisėta išvada, jog K. R. negalėjo perduoti 170 000 Lt santaupų I. U. bei atmetė mokesčių mokėtojų poziciją dėl A. L. statybos skirtų lėšų.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodo, kad ekspertizei atlikti ekspertas S. Zverev pasirinko atkuriamosios vertės metodą pagal UAB „Sistela“ parengtus bei VĮ „Statybos produkcijos sertifikavimo centras“ patvirtintus nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainynus (NTK) ir padarė šias išvadas: gyvenamojo namo, esančio J. J. g. 53, Kačerginėje (toliau – Namas), pastatyto mišriu būdu, statybos kaštai 2006–2011 metais buvo apie 794 684 Lt (230 156 EUR); 2006 metais – 143 539 Lt, 2007 metais – 285 890 Lt, 2008 metais – 260 676 Lt, 2009 metais – 48 965 Lt, 2010 metais – 35 454 Lt, 2011 metais – 20 160 Lt. Teigia, kad tiksliai apskaičiuoti tikrąsias statybos išlaidas pagal ekspertui pateiktą medžiagą nėra galimybės ir nurodo, kad Namo statybos kaštai, jeigu jis būtų pastatytas ūkio būdu, sumažėtų apie 19,90 % nuo statybos kaštų.

Teigia, kad nepaisant teismo vertinimo, jog mokesčio administratoriaus pagal aritmetinį vidurkį tarp pareiškėjų nurodytos Namo statybos išlaidų sumos (415 000 Lt), nekilnojamojo turto kadastro duomenyse nurodytos gyvenamojo namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) sumos (864 000 Lt) ir UAB „Sistela“ apskaičiuotų statybos darbų vertės (948 817 Lt) nustatyta Namo statybos išlaidų suma neatitiko protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų, mokesčių administratorius pareiškėjams papildomai priskaičiuotas mokėtinas GPM sumas grindžia būtent ir išimtinai vien tik eksperto S. Zverev išvadomis. Pareiškėjai nurodo su tokia mokesčių administratoriaus pozicija kategoriškai nesutinkantys. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 straipsnyje yra įtvirtintu teismo sprendimo ir nutarties privalomumo principu ir teigia, kad esant priimtam bei įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kuriuo paneigta galimybė vadovautis eksperto S. Zverev atliktais skaičiavimais nustatant pareiškėjų patirtas išlaidas gyvenamojo namo statyboms, Kauno AVMI privalėjo atlikti naują mokestinį patikrinimą ir rinkti naujus įrodymus pareiškėjų patirtoms išlaidoms apskaičiuoti. Tačiau mokesčių administratorius to nedarė, o patikrinimo aktus, netgi neskundęs paties teismo sprendimo, grindė jam prieštaraujančiomis (teismo paneigtomis) išvadomis, taigi, pažeidė pareigą vadovautis teismo sprendime padarytomis išvadomis bei išaiškinimais ir priėmė akivaizdžiai neteisėtus bei naikintinus patikrinimo aktus.

Tuo pačiu nurodo, kad teismas sprendime konstatavo, jog mokesčių administratorius, taikydamas statybos organizavimo būdą – mišriu būdu visam Namo statybos laikotarpiui, nepagrindė šių savo argumentų, nors statybos organizavimo būdo nustatymas turi esminę įtaką ginče. Mano, kad atlikdamas pakartotinį patikrinimą mokesčių administratorius privalėjo surinkti medžiagą, pagrindžiančią Namo statybos būdą atitinkamu laikotarpiu, tačiau šios pareigos neįgyvendino, t. y. teismo sprendimo neįvykdė. Pareiškėjų teigimu, pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius kreipėsi į ekspertą S. Zverev dėl Namo statybos būdo, o pastarasis nurodė, jog „mažai tikėtina“, kad namo savininkas realiai galėjo vykdyti gyvenamojo namo statybos darbus ūkio būdu, todėl mano, kad mokesčių administratorius savo išvadas dėl Namo statybos būdo (o kartu ir statybos kaštų) grindžia ne konkrečiais įrodymais, o prielaidomis (abejonėmis) kurias šioje ginčo stadijoje privalo paneiginėti pareiškėjai. Atsižvelgdami į tai, daro išvadą, kad buvo pažeistas MAĮ 67 straipsnis, o mokestinė prievolė pareiškėjams nustatyta nepagrįstai.

Papildomai nurodo, kad teismo sprendime buvo įvardinti konkretūs eksperto atliktų skaičiavimų trūkumai, į kuriuos mokesčių administratorius privalėjo reaguoti pakartotinio mokestinio patikrinimo metu rinkdamas duomenis mokestinei prievolei pagrįsti: pagal pačios NTK sudarančios UAB „Sistela“ paaiškinimus, NTK pagrindu eksperto S. Zverev paskaičiuota Namo statybos darbų kaina galėtų būti ženkliai mažesnė, nei kad nustatė ekspertas; NTK kainos nėra diferencijuojamos pagal statybos organizavimo būdus, kas svarbu vertinant ir skaičiuojant Namo statybos kaštus. Pareiškėjų teigimu, dėl šių trūkumų mokesčių administratorius pakartotinio mokestinio patikrinimo metu iš esmės nepasisakė ir neatliko absoliučiai jokių eksperto skaičiavimų koregavimo, t. y. neatsižvelgė nei į UAB „Sistela“ rengiamų NTK kainų skirtumą nuo rinkos kainų, nei į tai, kad Namas (bent jo dalis) statytas ūkio būdu.

Teigia, kad atsižvelgiant į UAB „Sistela“ paaiškinimą, kad lyginant ir analizuojant skaičiuojamąsias kainas su duomenimis pirkimų rezultatuose bei sutartyse, kainos sutartyse yra 10-15 % mažesnės už skaičiuojamąsias (t. y. kainas, apskaičiuotas pagal NTK). Todėl akivaizdu, kad maksimalios pareiškėjų išlaidos Namo statyboms (rangos būdu) rinkos kainomis būtų 15 % mažesnės, nei kad nurodyta NTK kainynuose bei savo skaičiavimuose (kuriuos teismas atmetė) rėmėsi teismo ekspertas.

Nurodo, kad pagal antrąją ekspertas S. Zverev išvadą Namą pastačius ūkio būdu, statybos darbų kaina mažėtų papildomais 19,90 procentų. Teigia, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nepaneigė pareiškėjų nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjai gyvenamąjį namą pastatė taupydami – pigiau įsigydami medžiagas Lenkijoje, naudodami turimas medžiagas, pirkdami pigesnius, nei vidutinės rinkos kainos, statybos darbus bei tam tikrus darbus atlikdami ūkio būdu. Taigi, NTK pagrindu atlikti gyvenamojo namo statybos darbų kainų skaičiavimai turėtų būti mažinami papildomais 19,90 procento. Mano, kad eksperto S. Zverev išvadomis būtų galima remtis tik kaip atskaitos tašku, įvertinant UAB „Sistela“ pateiktus duomenis dėl NTK kainynų ir rinkos kainos skirtumų bei kainų skirtumus pagal statybos būdą. Pagal šiuo metu surinktą mokestinio ginčo medžiagą maksimalūs Namo statybos darbų kaštai galėtų būti apskaičiuojami tokiu būdu: pagal eksperto pirmąją išvada, kaip atskaitos tašku, bei pačios NTK sudariusios UAB „Sistela“ duomenis, Namo statybos rangos būdu kaštai (rinkos kainomis) siektų ne daugiau, kaip 675 481,40 Lt (794 684 Lt - 15 %); pagal tai, kas nurodyta bei antrąją eksperto išvadą, Namo statybos kaštai papildomai turėtų būti sumažinti 19,90 procento ir sudarytų ne daugiau, kaip 541 060,60 Lt arba 156 701,98 Eur (675 481,40 Lt – 19,90 procento). Nurodo, kad ši suma, apskaičiuota atsižvelgus į rinkos kainas bei kainas statant ūkio būdu, artima būtent pareiškėjo aktualiu laikotarpiu deklaruotai sumai (415 000 Lt), eksperto UAB “Skena” nustatytai statybos darbų kainai (457 830 Lt) bei gyvenamojo namo mokestinei vertei (120 482 Eur arba 416 000 Lt).

Teigia, kad mokesčių administratorius į šias aplinkybes bei teismo išvadas neatsižvelgė ir neatliko jokių korekcijų S. Zverev atliktuose skaičiavimuose, o Namo statybos darbų kainą nustatė net 794 684 Lt (arba 230 156 Eur), t. y. daugiau nei 30 procentų didesnę už maksimalią įmanomą sumą. Mano, kad mokesčių administratoriaus išvados dėl Namo statybos darbų kainos yra nepagrįstos, prieštarauja teismo sprendimui ir yra nepagrįstai padidintos.

Pareiškėju teigimu, atlikdamas pakartotinį mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius nesurinko absoliučiai jokių naujų įrodymų, nenustatė naujų aplinkybių, o sprendimus (bei nepagrįstai nustatytą mokestinę prievolę) grindė teismo sprendimui prieštaraujančiomis ir teismo jau paneigtomis išvadomis, todėl pakartotinį mokestinį patikrinimą laiko atliktu netinkamai.

Tuo pačiu teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nes pareiškėjai neteisėtų veiksmų, dėl kurių nebūtų galima apskaičiuoti mokesčio įprasta tvarka, neatliko, pateikė mokesčių administratoriui visas būtinas deklaracijas, laiku ir tinkamai deklaravo turimą turtą ir pajamas, sumokėjo priklausančius mokesčius. Nurodo, kad jokie teisės aktai neįpareigojo pareiškėjų rinkti bei saugoti jiems nuosavybės teise priklausančio Namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjai už 2009 metus nedeklaravo gautų kitų turėtų pajamų ir atitinkamai nuo jų nesumokėjo mokesčių laiko nepagrįstomis, nes mokesčių administratorius šias išvadas padarė apskaičiavęs per aukštas Namo statybos kainas.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus išvadomis, kad pareiškėjai 2009 m. sausio 1 d. negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio, nes 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje nurodytas 142 376 Lt santaupas panaudojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. Teigia, kad mokestinio ginčo medžiagoje nėra absoliučiai jokių šias prielaidas pagrindžiančių (ar galinčių pagrįsti) įrodymų – nesurinkti atsiskaitymų už atitinkamus darbus datas pagrindžiantys įrodymai, todėl akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus išvados yra nepagrįstos.

Teigia, jog visuotinai žinoma, kad statybos darbai įprastai pilnai apmokami po to, kai jie būna atlikti, o brangiausi darbai yra patiriami statybos darbų pabaigoje, t. y. apdailos, įrengimo ir panašūs darbai. Šiuo atveju nekilnojamojo turto registre 2008 m. rugsėjo 26 d. buvo įregistruotas 86 procentų baigtumas, o statybos darbai baigti 2011 metais. Todėl teigia, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjai galėjo patirti santykinai didesnes išlaidas (pvz. skaičiuojant statybos darbų mėnesiui) po 2009 m. sausio 1 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas H. U. 2009-2010 m. deklaracijose, pateiktose dar iki mokestinio patikrinimo pradžios, deklaravo 438 000 Lt namo vertę, o mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad ženklią dalį išlaidų patyrė po 2009 m. sausio 1 d.

Nesutinka su mokesčių administratorius teiginiu, kad į 142 376 Lt sumą turi būti įskaičiuojama iš S. S. gauta lėšų suma, o taip pat iš UAB „Samsonas“ gauti dividendai, kadangi abu epizodai įvyko dar iki 2003 m. gruodžio 31 d., nes, pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius netyrė, nevertino ir nieko nepasisakė dėl šių lėšų kilmės, pareiškėjų piniginių srautų tiriamu laikotarpiu ir nepateikė absoliučiai jokių motyvų, pagrindžiančių (ar galinčių) pagrįsti išvadą dėl iš S. S. bei UAB „Samsonas“ gautų lėšų įskaitymo į 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje nurodytus duomenis. Šios sumos į pripažintas pareiškėjų santaupas įskaitytos prielaidų pagrindu, taip sumažinant pareiškėjų pajamas, todėl pažeistos MAĮ 67 straipsnio nuostatos.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada dėl iš pareiškėjos motinos K. R. gautų 170 000 Lt. Teigia, kad mokesčių administratorius skirtingai vertino dvi analogiškas situacijas, pripažindamas, kad S. S. galėjo sukaupti 40 000 Lt santaupų, o K. R. kartu su sutuoktiniu negalėjo sukaupti 170 000 Lt, todėl negalėjo perduoti šios sumos pareiškėjams. Teigia, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog K. R. 1993 m. liepos 1 d. turėjo vos 3 100 Lt santaupų, nepagrįsta absoliučiai jokiais faktiniais duomenimis, nes pats mokesčių administratorius nurodė, kad K. R. išlaidos (61 625 Lt) tiriamuoju laikotarpiu viršijo jos pajamas (58 350 Lt). Taip pat mokesčių administratorius nenustatė, kad K. R. būtų gavusi nedeklaruotų pajamų. Mano, kad šio ginčo faktinės aplinkybės iš esmės atitinka situaciją, kuri buvo nagrinėjama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1750/2010 ir patvirtina, jog K. R. iki pensijos kartu su sutuoktiniu neabejotinai buvo sukaupusi santaupų, kurias galėjo perduoti savo dukrai pareiškėjai I. U.. Teigia, kad K. R. visą savo gyvenimą dirbo Kauno mėsos kombinate, t. y. tuo metu itin patrauklia laikytoje darbovietėje, tuo pačiu užsiėmė sodininkyste ir iš šios veiklos gavo pajamų. Be to, Kauno mėsos kombinate, o vėliau - Kauno pieno kombinate dirbo velionis K. R. sutuoktinis K. R., kuris buvo ne kartą apdovanotas bei skatintas, įgijo nusipelniusio racionalizatoriaus garbės vardą. Abu sutuoktiniai dirbo sovietmečiu K. R. – virš 40 metų, K. R. – virš 30 metų) ir kaip buvo įprasta, lėšas kaupė slapta, o atkūrus nepriklausomybę jų nelaikė bankuose. Bendrai sukauptomis lėšomis (grynaisiais pinigais) disponavo K. R.. R. turėjo įsigiję nekilnojamojo turto. Taigi, pareiškėjams akivaizdu, kad minėti asmenys be abejonės turėjo finansines galimybes sukaupti 170 000 Lt sumą, kuri buvo perduota pareiškėjai I. U..

Dėl mokesčių administratoriaus argumento, kad K. R. neteikė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto ir metinių pajamų mokesčių deklaracijų, teigia, kad mokesčių administratorius turėjo įvertinti, jog 2003 m. K. R. buvo 79 metai, tuo metu ji nebegaudavo jokių reguliarių pajamų išskyrus pensiją, todėl K. R. nebeturėjo tikslo pildyti deklaraciją ne tik dėl to, kad nebuvo GPM mokėtoja, bet ir baimindamasi dėl saugumo viešai atskleisti duomenis apie savo turtą ir santaupas. Todėl mano, kad šiuo atveju privaloma atsižvelgti į visas aplinkybes vertinant K. R. ir S. S. sovietmečiu gautas pajamas bei sukauptą turtą, t. y. pirmiausia turi būti vertinami duomenys apie tų asmenų turėtą registruotiną turtą, darbo užmokestį ir galimybes iš atitinkamo turto sugeneruoti pajamas – santaupas ir neturėtų būti aklai vadovaujamasi 2007 m. LVAT praktika, nustatančia pareigą visas pajamas grįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, nes ši praktika suformuota ženkliai vėliau ir esant jau visiškai kitokiai teisinei sistemai, kuri iš esmės skyrėsi nuo sovietinių laikų, kada K. R. ir S. S. sukaupė didelę dalį ginčui aktualių santaupų.

Papildomai nurodo, kad pareiškėjai su K. R. gyveno nuo 1985 m. ir vedė bendrą ūkį. Iš mokesčių administratoriui teikiamų banko sąskaitos išrašų matyti, jog H. U. patirdavo didesnes, nei įprasta, vartojimo išlaidas (ką nustatė ir mokesčių administratorius). Taigi, H. U. apmokėdavo tiek R., tiek U. vartojimo išlaidas (o vėliau dalinai ir dukros su žentu). Dėl šios priežasties dalies vartojimo išlaidų nuo 1985 m. K. R. nepatirdavo, juolab, negalėjo patirti tokioje apimtyje, kokioje nurodė mokesčių administratorius. Kadangi buvo vedamas bendras ūkis, jungtinės veiklos pagrindu U. disponavo R. lėšomis, įskaitant ir mokesčių administratoriui nurodytais 170 000 Lt. Visa tai pagrindžia pareiškėjų paaiškinimus mokestinio patikrinimo metu, kad K. R. perdavė pinigines lėšas pareiškėjams valdyti, be to ji ir taip ketino visą savo turtą perduoti savo dukrai I. U..

Pateikė duomenis apie K. R. ir K. R. iki 1986 m. gautas pajamas iš archyvų ir teigia, kad K. R. 1959-1986 m. laikotarpyje gavo 64 152,22 rublių (vidutiniškai 233,29 rublio kas mėnesį),K. R. 1965-1984 m. laikotarpyje gavo 16 810,02 rublių (vidutiniškai 94,98 rublio kas mėnesį). Teigia, kad pagal Statistikos departamento viešai skelbiamus duomenis, vidutinės mėnesio pajamos 1985 m. vienam šeimos nariui buvo 160 rublių, darbo užmokestis sudarė 75,3 procento šių pajamų, taigi, vidutinis (statistinis) darbo užmokestis buvo 120 rublių (160 x 75,3 procento = 120, 48). Teigia, kad vien iš darbo užmokesčio R. šeima vidutiniškai vienam sutuoktiniui gaudavo 164,14 rublių ((233,29+94,98)/2), t. y. 36 procentus didesnes nei statistines mėnesio pajamas. Be to, pareiškėjų teigimu, R. gavo pajamų ir iš kitų šaltinių - už dėstymą K. R. kas mėnesį būdavo papildomai išmokama apie 2.6 tūkst. rublių, be to sovietmečiu jie paveldėjo turto iš artimųjų giminaičių, todėl realios R. pajamos buvo žymiai didesnės, nei nurodytas jų darbo užmokestis. Tuo pačiu nurodo neturintys galimybių pagrįsti iki 1965 m. R. gautų pajamų, kadangi šie dokumentai archyvuose saugomi 50 metų ir yra sunaikinti. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius sprendimuose neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja I. U. deklaravo 2009 m. turėjusi 170 000 Lt lėšų ne banke, o tai sutapo su mokestinio patikrinimo metu nurodyta iš K. R. gauta 170 000 Lt pinigų suma.

Nesutinka su mokesčių administratoriaus teiginiu, kad pareiškėjai neįrodė fakto, jog K. R. perdavė lėšas pareiškėjams. Šį faktą K. R. patvirtino 2010 m. rugpjūčio 7 d. raštu, be to neracionalu reikalauti, kad artimieji giminaičiai, kurie veda bendrą ūkį, tarpusavyje pasirašinėtų pinigų perdavimo aktus ar kitus dokumentus. Be to teigia, kad liko neįvertinta aplinkybė, jog pareiškėja I. U. yra vienintelė K. R. palikuonė ir paveldėtoja, t. y. pareiškėja bet kuriuo atveju būtų paveldėjusi K. R. santaupas.

Teigia, kad mokesčių administratorius nesistengė surinkti duomenų apie R. pajamas sovietmečiu, o vadovavosi vien tik statistiniais rodikliais ir duomenimis apie gautas senatvės pensijas ir

Reikalavo iš pareiškėjų pateikti įrodymus apie beveik prieš dešimtmetį vykdytas Namo statybas, pagrįsti dar prieš 1993 m. turėtas pinigų sumas, pateikti įrodymus apie pareiškėjų tėvų sovietmečiu gautas pajamas. Mano, kad buvo pažeisti proporcingumo, lygiateisiškumo bei teisinių santykių stabilumo principai ir pareiškėjams perkelta nepagrįstai didelė įrodinėjimo našta ir, nustačius, kad K. R. galėjo skirti 19 000 Lt, nepagrįstai į pareiškėjų pajamų balansą neįtraukta 150 000 Lt suma, dėl ko pareiškėjams buvo priskaičiuota nepagrįstai didelė mokestinė nepriemoka.

Tuo pačiu pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad A. L. su žmona, kuri yra pareiškėjų dukra, Namo statybai skyrė 200 000 Lt. Pareiškėjų teigimu, pareiškėjai ir A. L. Namo statybas finansavo lygiomis dalimis, nes taip buvo sutarta prieš statybas, o vėliau įforminta atitinkamais dovanojimo dokumentais. Teigia, kad pareiškėjas H. U. su 2015 m. spalio 15 d. pastabomis mokesčių administratoriui pateikė A. L. patvirtinimą, jog gyvenamojo namo statybai jis galėjo suteikti iš viso iki 350 000 Lt, t. y. tarp H. U. ir A. L. dar prieš statybų pradžią buvo susitarimas, kad šalys statybos kaštus dalinsis maždaug pusiau ir taip darė de facto. Nurodo, kad patikslinti duomenys mokesčių administratoriui buvo pateikti atsižvelgiant į netikėtą mokesčių administratoriaus išvadą dėl labai didelės Namo statybos kainos. Visgi, pareiškėjai, akcentuodami aplinkybę, kad nuo Namo statybos pradžios iki mokestinio patikrinimo praėjus beveik 10 metų, teigia pripažįstantys, kad niekada nevedė tikslios statybos darbų vertės apskaitos, todėl nei A. L., nei pareiškėjai mokestinio tyrimo metu negalėjo tiksliai nurodyti kiekvieno skirtos sumos, todėl mokesčių administratoriui teiktuose duomenyse galėjo nurodyti ne visiškai tikslias sumas, nes jas objektyviai galėjo tiesiog užmiršti.

Teigia, kad A. L. skyrė apie pusę lėšų gyvenamojo namo statybai, dėl ko L. buvo padovanota pusė Namo, kuris yra dviejų butų. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius nepakeistų išvados dėl Namo statybos kaštų (nesivadovautų eksperto nustatyta kaina), atitinkamai turėtų būti laikoma, kad A. L. Namo statybai skyrė proporcingai daugiau - iki 350 000 Lt (apie pusę statybos kainos), nes Namą pareiškėjai pasidalino su A. L. ir jo žmona pusiau (1/2 dalis Namo padovanota M. L.). Tačiau teigia, kad mokesčių administratorius šių aplinkybių visiškai nevertino ir pripažino, kad ankstesni A. L. paaiškinimai, kad Namo statyboms jis skyrė 200 000 Lt, yra objektyvesni.

Nurodo, kad mokesčių administratorius nevertino pareiškėjų išsamių paaiškinimų, o ginčijamuose sprendimuose tik perrašė patikrinimo aktuose nurodytas aplinkybes, todėl neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos ir nepagrįstai pareiškėjams priskaičiavo GPM, baudas ir delspinigius.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skundą iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime nurodo su pareiškėju skundu nesutinkanti, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjų pakartotinis mokestinis patikrinimas buvo atliktas naudojant pirminių patikrinimų metu surinktą medžiagą, 2017 m. rugsėjo 25 d. teismo ekspertizės aktą, pakartotinio patikrinimo metu gautus paaiškinimus ir nustatyta, kad pareiškėjams už 2009-2010 metus trūksta pajamų patirtoms išlaidoms pagrįsti – kiekvienam po 195 506 Lt, nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir jie turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų.

Teigia, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu kaip patikimu įrodymu Namo statybos išlaidas paskaičiavo vadovaudamasis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi atlikto Lietuvos Respublikos teismo eksperto 2017 m. rugsėjo 25 d. teismo ekspertizės aktu, kuriame nustatyta, kad Namo, pastatyto 2006-2011 m. mišriu būdu, statybos kaštai 794 684 Lt, t. y. 2006 m. – 143 539 Lt, 2007 m. – 285 890 Lt, 2008 m. – 260 676 Lt, 2009 m. – 48 965 Lt, 2010 m. – 35 454 Lt, 2011 m. – 201 60 Lt.

Atsakovės vertinimu, pareiškėjų teiginiai dėl pakartotinio patikrinimo metu neatliktų veiksmų bei nenustatytų naujų aplinkybių yra nepagrįsti. Nurodo, kad vykdydami teismo sprendimą siekiant kuo objektyviau įvertinti Namo statybos organizavimo būdą, t. y. ūkio ar mišriu būdu pareiškėjai statė Namą, atsakovė kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau - VTPSI), į teismo ekspertą S. Zverev, kuris atliko teismo paskirtą Namo statybos kainos nustatymo ekspertizę.

Teigia, kad VTPSI paaiškino, kad nuo 2005 m. lapkričio 17 d. iki 2012 m. birželio 29 d. galiojusiose Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijose buvo nustatyta, kad „statyba ūkio būdu - statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir tinkamas naudoti statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius rangos sutarties, naudojant statytojo darbo jėgą, jam priklausančius statybos produktus, įrengimus“. Statytojas (užsakovas) turi teisę pasirinkti statybos organizavimo būdą: rangos, ūkio ar mišrų (dalį darbų atliekant rangos, dalį ūkio būdu), statinio statybos valdymo ar kitus būdus, kurie neprieštarautų įstatymams ar kitiems teisės aktams“. Nurodė, kad 2006-2011 m. statytojas turėjo teisę pasirinkti statybos organizavimo būdą: rangos, ūkio ar mišrų. Mišrus statybos organizavimo būdas yra toks, kai dalis darbų atliekama rangos būdu, o dalis - ūkio būdu.

LR teismo ekspertas S. Zverev paaiškino, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 75 punkte nustatyta statinio statybos rangovo sąvoka „statinio statybos rangovas - Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kita užsienio organizacija ar jų padalinys, turintys šio įstatymo nustatytą teisę užsiimti statyba ar vykdantys statybą rangos sutarties pagrindu“. Statybos įstatymo 8 straipsnio 86 punkte nustatyta ūkio būdu sąvoka: „statyba ūkio būdu - statybos organizavimo būdas, kai statybos darbai atliekami ir statinys sukuriamas statytojo rizika, nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik statytojo darbo jėgą“. Statybos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad „statytojas (užsakovas) turi teisę: pasirinkti statybos organizavimo būdą: rangos, ūkio ar mišrų (dalį darbų atliekant rangos, dalį - ūkio būdu), statinio statybos valdymo ar kitus būdus, kurie neprieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymams ar kitiems teisės aktams“. Teigia, kad S. Zverev paaiškino, jog sistemiškai aiškinant statybą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad tuo atveju, kai visus statybos darbus atlieka samdomi fiziniai (ir/ar juridiniai) asmenys (gali būti vienas rangovas visiems darbams arba sudarant kelias sutartis su skirtingais rangovais atskiriems statybos darbams vykdyti) - tai yra statyba rangos būdu. Kai dalį statybos darbų atlieka samdomi fiziniai (ir/ar juridiniai) asmenys, o dalį ūkio būdu (t. y. nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik statytojo darbo jėgą) - tai yra mišrus statybos darbų organizavimo būdas. S. Zverev taip pat paaiškino, kad mažai tikėtina (o praktiškai - beveik neįmanoma), kad namo savininkas realiai galėjo vykdyti gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 407,12 kv. m., tūris – 1 759 kub. m. statybos darbus ūkio būdu, t. y. nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik savo, kaip statytojo darbo jėgą, tam neturint atitinkamos kvalifikacijos ir įgūdžių, be samdomų specialistų pagalbos. Pagal tokių atvejų praktiką, statant namą, atskiriems statybos darbams (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai, santechnikos, elektrotechnikos darbai ir t.t.) buvo samdomi tos srities specialistai (firmos, brigados, pavieniai asmenys ir t.t.), kurie realiai (fiziškai) ir atliko minėtus darbus.

Nurodo, kad pakartotinio patikrinimo metu įvertinus nustatytas aplinkybes (darbus atliko samdomi juridiniai ir fiziniai asmenys), Statybos įstatymo nuostatas, kvalifikuotą teismo eksperto išaiškinimą (kai dalį statybos darbų atlieka samdomi fiziniai (ir/ar juridiniai) asmenys, o dalį ūkio būdu (t. y. nesudarius statybos rangos sutarties, naudojant tik statytojo darbo jėgą) - tai yra mišrus statybos darbų organizavimo būdas) nustatyta, kad Namas pastatytas mišriu būdu.

Teigia, kad siekdamas nustatyti naujas/reikšmingas aplinkybes, pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius taip pat kreipėsi į A. K., kuris statybos techninės priežiūros sutartyje nurodytas kaip Namo statybos techninis prižiūrėtojas, ir jis nurodė, kad su juo buvo pasirašyta statybos techninės priežiūros sutartis dėl Namo, tačiau jis jokių techninės priežiūros darbų nevykdė.

Atsakovės manymu, pakartotinio patikrinimo metu teismo įpareigojimas įvykdytas tinkamai - iš naujo atliktas Namo statybos išlaidų apskaičiavimas.

Vadovaujasi teismo suformuota teisės aiškinimo praktiką dėl ekspertizės akto, kaip įrodymų šaltinio, vertinimo, pagal kurią ekspertinio tyrimo metu gauti konkretūs faktiniai duomenys gali būti paneigti, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo. Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti tai, kad ekspertizės akto turinys prieštaringas, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai taip pat ir tais atvejais, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Akcentuoja, kad pareiškėjai teismo eksperto S. Zverev išvados neginčijo, todėl vertina ją kaip oficialų rašytinį įrodymą ir teigia, jog pagrįstai vadovavosi šiuo dokumentu nustatant Namo statybų išlaidas.

Nurodo, kad patikrinimo metu atsakovė mokesčius apskaičiavo vadovaudamasi MAĮ 70 straipsniu ir VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – Taisyklės), nustačiusi, jog nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu. Atsakovės vertinimu, MAI 70 straipsnio 1 dalies nuostata reglamentuoja tik mokestinės prievolės dydžio nustatymą, bet nėra skirta nustatyti mokestinės prievolės atsiradimo pagrindus. Kadangi pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, taip pat nepateikė Namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčiai jiems apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas bei Taisykles, todėl pareiškėjų argumentą dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo neturint tam teisinio pagrindo laiko nepagrįstu.

Teigia, kad siekiant nustatyti pareiškėjų piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžiai (2009 m. sausio 1 d.), mokesčių administratorius vertino pareiškėjų ankstesnių laikotarpių gautas pajamas ir patirtas išlaidas. Nurodo, kad pareiškėjai yra pateikę Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijas, kuriose nurodė 260 000 Lt piniginių lėšų, turėtų ne banke (pareiškėjas – 185 000 Lt, pareiškėja- 75 000 Lt). Mokesčių administratorius nurodo, kad siekdamas įvertinti pareiškėjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai, pakartotinio patikrinimo metu pripažino šias sumas bei atliko laikotarpio nuo 2004 m. iki 2008 m. pajamų išlaidų balanso perskaičiavimą. Kadangi dividendai iš UAB „Samsonas“ ir pareiškėjo motinos S. S. padovanotos lėšos buvo gautos iki 2003 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius padarė išvadą, kad šios sumos jau yra deklaruotos pareiškėjo pateiktoje deklaracijoje.

Įvertinęs pareiškėjų turėtų piniginių lėšų ne banke likutį 2004 m. sausio 1 d., mokesčių administratorius konstatavo, kad laikotarpyje nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjų pajamų ir išlaidų balansas buvo neigiamas – 40 770 Lt, t. y. grynųjų pinigų likučio 2009 m. sausio 1 d. datai pareiškėjai negalėjo turėti, todėl pakartotinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų sumų perskaičiavimo neatliko. Atkreipia dėmesį į tai, kad pirminio patikrinimo metu pareiškėjų laikotarpio nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotas balansas buvo neigiamas – 131 679 Lt, tačiau pakartotinio patikrinimo metu pripažinus aukščiau nurodytas pareiškėjų deklaruotas ne banke turėtas sumas, neigiamas balansas žymiai sumažėjo. Todėl pareiškėjų argumentus, kad nėra jokių prielaidas, jog turėtos ir mokesčių administratoriaus pripažintos santaupos buvo panaudotos iki 2009 m. sausio 1 d., pagrindžiančių (ar galinčių pagrįsti) įrodymų vertina kritiškai.

Mokesčių administratorius nurodo, kad patikrinimo metu atlikęs išsamų K. R. pajamų bei išlaidų tyrimą nustatė, jog K. R. 2008-2009 m. galėjo duoti pareiškėjai ne daugiau kaip 19 096 Lt, tačiau neturėjo finansinių galimybių duoti pareiškėjams 170 000 Lt sumos. Nurodo, kad pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui iš archyvo gautų duomenų R. gautų pajamų suvestinėje lentelėje nurodytiems duomenims patvirtinti. Todėl į šiuos duomenis mokesčių administratorius neatsižvelgė. Tuo pačiu pareiškėjams nepateikus dokumentų, patvirtinančių R. gautas pajamas iš sodininkystės, kitų šaltinių ir gautų priedų, pareiškėjų teiginius šiuo aspektu laiko deklaratyviais.

Teigia, kad pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Jeigu iki nurodytos datos gyventojas nedeklaravo turėto turto, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010). Nurodo, kad K. R. neteikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, todėl tuo pripažino, kad didesnių sumų nei 50 000 Lt ji neturėjo. Teigia, jog atsižvelgė ne tik išsamia K. R. pajamų ir išlaidų analize, bet ir pačių pareiškėjų 2013 m. paaiškinimais, kuriuose jie nepasisakė apie iš K. R. apie gautas pajamas. Be to, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2015 m. vasario 24 d. liudytojo apklausos protokole pareiškėjas negalėjo paaiškinti šių lėšų gavimo aplinkybių – sumos, datų, kokiu būdu gauta. Todėl mano, kad K. R. galimybė perduoti pareiškėjams 170 000 Lt sumą įvertinta tinkamai.

Nurodo, kad mokesčių administratorius, nustatydamas Namo statybai iš A. L. gautas lėšas, vadovavosi paties A. L. paaiškinimais bei bankinių pavedimų išrašais. A. L. 2014 m. vasario 10 d. pateiktame paaiškinime ir 2015 m. balandžio 4 d. liudytojo apklausos protokole nurodė, kad kartu su žmona M. L. Namo statybai skyrė apie 200 000 Lt: 100 000 Lt – iki 2008 m., apie 20 000 Lt 2008 m., 40 000 Lt 2009 m., 40 000 Lt 2010 m. Tuo pačiu pareiškėjas pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad A. L. Namo statyboms prisidėjo tik 125 000 Lt suma. Vadovaujasi LVAT išaiškinimu, kad pirminiai paaiškinimai yra objektyvesni, nei teikiami po mokestinio patikrinimo ir įvykių versijos keitimą vertina kaip siekį išvengti mokestinių prievolių. Teigia, kad A. L. indėlis į Namo statybas nustatytas tinkamai.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimą iš esmės jame nurodytais argumentais ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Tuo pačiu atkreipė dėmesį į pernelyg dideles bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad byla nėra sudėtinga, teismų praktika šios kategorijos bylose yra nusistovėjusi ir nėra nauja. Tuo pačiu teigė, kad ataskaitose paslaugos kartojasi ir įtrauktos išlaidos, nesusijusios su šiuo mokestiniu ginču.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVM ir VMI prie FM sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo.

Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą ir 2015 m. lapkričio 18 d. Nr. (04.7.2)-FR0682-721 nurodė pareiškėjui H. U. sumokėti 8 138,62 Eur GPM, 4 053,31 Eur GPM delspinigių, 2 442 Eur GPM baudą; 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-759 nurodė pareiškėjai I. U. sumokėti 8 170,47 Eur GPM, 4 063,39 Eur GPM delspinigių, 2 451 Eur GPM baudą.

VMI prie FM 2016 m. vasario 5 d. sprendimais Nr. 68-30 ir 68-31 patvirtino minėtus Kauno AVMI sprendimus. Pareiškėjų skundus dėl šių VMI prie FM sprendimų išnagrinėjusi Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2016 m. gegužės 18 d. sprendimais Nr. S- 101 (7- 43/2016) ir Nr. S-102 (7-42/2016) patvirtino VMI prie FM sprendimus.

Nesutikdami su nurodytais sprendimais, pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 nurodė, kad Namas faktiškai buvo baigtas statyti 2008 m., tačiau mokesčių administratorius vienu iš Namo statybos išlaidų įvertinimo šaltinių pasirinko nekilnojamojo turto kadastro duomenyse nurodytą gyvenamojo namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) sumą (864 000 Lt), kuri apskaičiuota 2011 m. rugpjūčio 5 d. Teismas sprendė, kad 864 000 Lt suma nustatyta remiantis kito laikotarpio, nei vyko statyba, duomenimis, todėl konstatavo, kad mokesčių administratoriaus atliktas Namo statybos išlaidų sumos apskaičiavimas, kuris yra esminis piniginių lėšų likučiui apskaičiuoti, neatitinka protingumo ir teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijų. Atsižvelgdamas į tai, teismas panaikino Kauno AVMI, VMI prie FM ir MGK sprendimus ir įpareigojo Kauno AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą.

Kauno AVMI atliko pakartotinį pareiškėjų GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-314 patvirtino 2018 m. liepos 17 d. patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjai I. U. sumokėti 8 524,97 Eur GPM, 7 015,61 Eur GPM delspinigių, 2 557 Eur GPM baudą; 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-313 patvirtino 2018 m. liepos 17 patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui H. U. sumokėti 8 493,40 Eur GPM, 6 991,42 Eur GPM delspinigių ir 2 548 Eur GPM baudą.

VMI prie FM ginčijamu 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 68-128 pakeitė Kauno AVMI 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-314 ir nurodė pareiškėjai sumokėti 8 524,97 Eur GPM, 4 343,39 Eur GPM delspinigių, 2 557 Eur GPM baudą.

VMI prie FM ginčijamu 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 68-129 pakeitė Kauno AVMI 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-313 ir nurodė pareiškėjui sumokėti 8 493,40 Eur GPM, 4 192,73 Eur GPM delspinigių ir 2 548 Eur GPM baudą.

Mokesčių administratorius minėtus sprendimus priėmė nustatęs, kad pareiškėjams trūksta pajamų (po 195 506 Lt kiekvienam) 2009-2010 m. patirtoms išlaidoms pagrįsti, todėl atsižvelgęs į pareiškėjų patirtas išlaidas, sprendė, kad jos viršijo pareiškėjų pajamas ir konstatavo, kad pareiškėjai turėjo įstatymo nustatyta tvarka neapmokestinamų pajamų. Atsižvelgdamas į tai ir nustatęs, kad pareiškėjai nedeklaravo gautų pajamų ir nuo jų nesumokėjo mokesčių, taip pat nepateikė Namo statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl nėra galimybės mokesčių bazės apskaičiuoti įprastu būdu, mokesčių administratorius pritaikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir apskaičiavo pareiškėjams GPM ir su juo susijusias sumas.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja MAĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004-05-29) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 papunktis). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius gali taikyti išlaidų metodą.

Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Toks vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 14-17 punktai).

Pagal MAĮ 8 straipsnį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Nagrinėjamuoju atveju ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti remiantis išlaidų metodu. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius turėjo teisę atlikti mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo įvertinimą remiantis išlaidų metodu, nes pareiškėjų išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo jo deklaruotas pajamas (Taisyklių 4.1 punktas). Mokesčių administratorius nustatė, kad piniginių lėšų trūkumas susidarė dėl to, kad pareiškėjas patyrė išlaidų Namo statybos reikmėms, todėl mokesčių administratorius turėjo pagrindą taikyti išlaidų metodą ir nustatyti pareiškėjų pajamas ginčo laikotarpiu bei jas apmokestinti. Nustačius, kad pareiškėjai gavo kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, buvo pagrindas tikrinti pareiškėjų gautų pajamų kilmę, šiuo pagrindu atlikti mokestinį patikrinimą. Pažymėtina, kad pareiškėjai mokesčių administratoriaus įvertinimo, atlikto remiantis išlaidų metodu, neginčija, tačiau nesutinka su toliau nurodytomis sumomis, kurias, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius turėjo įtraukti į pareiškėjo pajamas.

Dėl grynųjų pinigų likučio tikrinamojo laikotarpio pradžiai (2009 m. sausio 1 d.)

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjai 2009 m. sausio 1 d. negalėjo turėti grynųjų pinigų likučio, nes 142 376 Lt deklaruotų santaupų panaudojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. Jų teigimu, 2008 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamojo turto registre registruotas Namo baigtumas – 86 procentai, statybos darbai baigti 2011 m., o, anot pareiškėjų, visuotinai yra žinoma, kad statybos darbai įprastai pilnai apmokami po to, kai jie būna atlikti, ir kad brangiausios statybos išlaidos patiriamos statybos darbų pabaigoje.

Iš ginčijamų sprendimų matyti, kad pareiškėjai yra pateikę Vienkartines gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijas (toliau – Deklaracijos), kuriose pareiškėjai nurodė ne banke turėję 260 000 Lt (185 000 Lt pareiškėjas, 75 000 Lt pareiškėja).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2008 m. rugsėjo 26 d. Namo baigtumas buvo 86 procentai. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių jų nurodytas aplinkybes, kad už darbus, kurie buvo atlikti iki 2008 m. rugsėjo 26 d., jie atsiskaitė ir didžiausią statybos išlaidų dalį patyrė po 2008 m. rugsėjo 26 d., nes tiek apmokėjimo už statybos darbus faktas, tiek statybos išlaidų dydis nėra visuotinai žinoma aplinkybė, kurios įrodinėti nereikia. Aplinkybė, kad pareiškėjas 2009-2010 m. deklaracijose nurodė 438 000 Lt Namo vertę ir kad mokestinio patikrinimo metu teigė ženklią išlaidų dalį patyręs po 2009 m. sausio 1 d., nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes, kaip jau minėta, nėra Namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų.

Tuo pačiu mokesčių administratorius atsižvelgė į tai, kad pareiškėjai iki 2003 m. gruodžio 31 d. gavo dividendus iš UAB „Samsonas“ bei pinigus, kuriuos dovanojo pareiškėjo motina S. S., ir sprendė, kad pareiškėjai įtraukė šias sumas į Deklaracijas.

Pareiškėjai su šiomis mokesčių administratoriaus išvadomis nesutinka, teigdami, kad mokesčių administratorius šias išvadas grindė prielaidomis ir nepagrįstai sumažino pareiškėjų pajamas, tačiau jokių argumentų bei įrodymų, iš kurių galima būtų paneigti mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, nepateikė.

Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimas pinigines lėšas <...>, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją. Jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio Įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Kadangi pareiškėjai laikėsi šios Įstatymo nuostatos ir Deklaracijose nurodė ne bankuose turimas lėšas, mokesčių administratorius nagrinėjamuoju atveju pagrįstai vertino, kad pareiškėjai Deklaracijose buvo nurodę iki 2003 m. gruodžio 31 d. iš UAB „Samsonas“ gautų dividendų bei iš pareiškėjo motinos S. S. gautas sumas.

Jokių kitų argumentų dėl pareiškėjų grynųjų pinigų likučio nustatymo 2009 m. sausio 1 d. pareiškėjai nenurodė, todėl konstatuotina, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjų deklaruotų sumų pripažinimas ir pareiškėjų 2004-2008 m. laikotarpio pajamų ir išlaidų balanso perskaičiavimas yra pagrįstas.

Dėl namo vertės.

Kaip nurodyta aukščiau, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 nustatė, kad Namas faktiškai buvo baigtas statyti 2008 m., tačiau mokesčių administratorius vienu iš Namo statybos išlaidų įvertinimo šaltinių pasirinko kito laikotarpio (2011 m. rugpjūčio 5 d.), nei vyko Namo statyba nekilnojamojo turto kadastro duomenyse nurodytą gyvenamojo namo atkūrimo kaštų (statybinės vertės) 864 000 Lt sumą.

Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų paaiškinimus, 2006 m. lapkričio 17 d. statybos rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbiami), Statybos įstatymo nuostatas, teismo eksperto išaiškinimą ir nustatė, kad Namas pastatytas mišriu būdu. Pareiškėjai iš esmės šios mokesčių administratoriaus aplinkybės neginčija - nurodo, kad Namas (bent jo dalis) statytas ūkio būdu.

Pareiškėjai iš esmės nesutinka su mokesčių administratoriaus atliktu Namo statybos išlaidų apskaičiavimu.

Iš ginčijamų Kauno AVMI sprendimų matyti, kad mokesčių administratorius Namo statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamasis 2017 m. rugsėjo 25 d. ekspertizės aktu (toliau – Ekspertizės aktas) ir atlikęs pareiškėjų pajamų bei išlaidų analizę ir nustatė, kad 2006-2011 m. Namo statybos kaštai sudarė 794 684 Lt: 2006 m. – 143 539 Lt, 2007 m. – 285 890 Lt, 2008 m. – 260 676 Lt, 2009 m. – 48 965 Lt, 2010 m. – 35 454 Lt, 2011 m. – 20 160 Lt.

Mokesčių administratorius atsikirsdamas į pareiškėjų pastabas dėl patikrinimo akto, nurodė, kad Ekspertizės akte statybos kaštai, nesant tikslių duomenų, įvertinti diferencijuojant pagal statybos organizavimo būdą ir statybos darbai apskaičiuoti vertinant, kad 50 procentų statybos išlaidų buvo patirta rangos būdu, 50 procentų – ūkio būdu.

Pareiškėjai skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunduose mokesčių administratoriui, t. y., kad eksperto S. Zverev Ekspertizės aktą Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė 2018 m. kovo 6 d. sprendimu kaip nepatikimą ir neatspindintį pareiškėjų patirtų išlaidų. Tuo pačiu nesutinka su aplinkybe, kad mokesčių administratorius Namo statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamasis Ekspertizės aktu. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti, nes minėtame sprendime teismas Ekspertizės akto nevertino kaip nepatikimo ar neatspindinčio pareiškėjų patirtų išlaidų.

Pareiškėjai teigia, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius neatsižvelgė į UAB „Sistela“ rengiamų NTK kainų skirtumą nuo rinkos kainų, nei į tai, kad Namas (bent jo dalis) statytas ūkio būdu. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamuoju atveju patys pareiškėjai neneigia aplinkybės, kad ne visas Namas buvo statytas ūkio būdu. Pareiškėjai nepateikė mokesčių administratoriui jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų matyti, kokiu būdu ir kuria apimtimi jie statė Namą, t. y. kokia namo dalis statyta ūkio būdu, o kokia – rangos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai Namo statybos išlaidas apskaičiavo vadovaudamas Ekspertizės aktu, kuriame Namo statybos darbų kaina apskaičiuota vertinant, kad 50 procentų statybos išlaidų pareiškėjai patyrė rangos būdu, 50 procentų – ūkio būdu ir nepažeidė ABTĮ 16 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo privalomumo principo.

Nesutiktina su pareiškėjų argumentu, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu privalėjo surinkti medžiagą, pagrindžiančią Namo statybos būdą atitinkamu laikotarpiu, nes tokia pareiga Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 nebuvo nustatyta. Be to, ginčo nėra dėl aplinkybės, kad pareiškėjai neturi dokumentų Namo statybos išlaidoms pagrįsti atskirais laikotarpiais.

LVAT šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad mokesčių administratorius, taikydamas išlaidų metodą, neturi pareigos įrodyti kada, iš kur ir kokias pajamas gavo mokesčių mokėtojas, kurio išlaidos viršijo pajamas. Mokesčių administratorius turi nustatyti aplinkybes, lemiančias būtinumą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju buvo nustatytos. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis (nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius surinko faktinius duomenis, kad pareiškėjų išlaidos viršijo jų pajamas) ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjai jokių duomenų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas, nepateikė, o vien nesutikimas su mokesčių administratoriaus išvadomis tėra tik pareiškėjų nuomonė. Pareiškėjai nepagrindė aplinkybės, kad Namas buvo statytas išimtinai ūkio būdu, be to ir patys nurodė, kad ne visi statybos darbai buvo atliekami šiuo būdu, todėl mokesčių administratoriui neturint duomenų apie statybos ūkio būdu apimtis, nekilo pareiga Ekspertizės akte nurodytų Namo statybos išlaidų mažinti 19,90 procento.

Dėl K. R. dovanotų lėšų.

Patikrinimo metu atlikęs K. R. pajamų bei išlaidų tyrimą, mokesčių administratorius nustatė, jog K. R. 2008-2009 m. galėjo duoti pareiškėjai ne daugiau kaip 19 096 Lt, tačiau neturėjo finansinių galimybių duoti pareiškėjams 170 000 Lt sumos.

Pareiškėjai su šia mokesčių administratoriaus išvada nesutinka, tačiau jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. R. su sutuoktiniu turėjo sovietmečiu slapta sukauptų lėšų, taip pat buvo gavę pajamų iš sodininkystės, nepateikė.

Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 4 straipsnio 1 dalį nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalėjo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą turtą, t. y. pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ar kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 Lt. Jeigu iki nurodytos datos gyventojas nedeklaravo turėto turto, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, šiuo turtu negali būti grindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad K. R. neteikė 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos dėl senyvo amžiaus bei baimindamasi dėl saugumo viešai atskleisti duomenis apie savo santaupas ir turtą, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes mokesčių administratoriui nesuteikta galimybė atsižvelgti į šias aplinkybes. Be to, pagal MAĮ 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių administratoriui pateikta informacija apie mokesčių mokėtoją laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams, taigi duomenys apie mokesčių mokėtoją nėra viešinami ir tai negali būti pagrindas baimintis dėl tokių duomenų atskleidimo.

Aplinkybė, kad pareiškėjų teigimu, pareiškėja nurodė 2009 m. turėjusi 170 000 Lt ne banke, nėra svarbi nagrinėjamuoju atveju, nes iš pareiškėjos 2013 m. birželio 5 d. paaiškinimo matyti, kad ji nurodė lėšų gavimo šaltinius ir nėra nurodžiusi, jog 170 000 Lt gavo iš savo motinos K. R.. Apie aplinkybę, kad 170 000 Lt pareiškėjai gavo iš K. R., nenurodė ir pareiškėjas 2013 m. birželio 5 d. paaiškinime. Pareiškėjų skunde pateiktoje lentelėje, kurioje anot pareiškėjų, pateikti susisteminti duomenys apie K. R. 1965-1984 m. ir jos sutuoktinio 1959-1986 m. gautas pajamas, nurodytos informacijos nepagrindžia jokie byloje esantys įrodymai. Atsižvelgiant į tai ir nesant duomenų, patvirtinančių K. R. finansines galimybes perduoti 170 000 Lt pareiškėjams, mokesčių administratoriaus išvada, kad tokio dydžio sumos K. R. pareiškėjams neperdavė, laikytina pagrįsta.

Pareiškėjų teiginys, kad liko neįvertinta aplinkybė, jog pareiškėja yra K. R. palikuonė, todėl bet kuriuo atveju būtų paveldėjusi K. R. santaupas, nėra reikšmingas nagrinėjamuoju atveju, nes

Dėl iš A. L. gautų pajamų.

Pareiškėjai nesutinka su mokesčių administratoriaus konstatuota aplinkybe, kad pareiškėjų dukters sutuoktinis A. L. Namo statybai skyrė 200 000 Lt, nes, anot pareiškėjų, iš kartu su pareiškėjo H. U. 2015 m. spalio 15 d. mokesčių administratoriui kartu su pastabomis pateikto A. L. patvirtinimo matyti, kad pastarasis asmuo galėjo suteikti iki 350 000 Lt sumą Namo statyboms.

Teismas su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka. Kaip matyti iš pareiškėjo mokesčių administratoriui teikto 2013 m. birželio 5 d. paaiškinimo, pareiškėjas nurodė, kad namo statybai iš A. L. gavo 125 000 Lt per visą namo statybos laikotarpį. A. L. 2014 m. vasario 10 d. teiktame paaiškinime bei 2015 m. balandžio 4 d. liudytojo protokole yra nurodęs, kad kartu su žmona M. L. prie namo statybų prisidėjo apie 200 000 Lt suma: 100 000 Lt – iki 2008 m., apie 20 000 Lt – 2008 m., 40 000 Lt – 2009 m., 40 000 Lt – 2010 m.

Nagrinėjamuoju atveju mokesčių administratorius A. L. skirtą sumą Namo statyboms vertino pareiškėjų naudai, t. y. konstatavo, kad A. L. skirta suma yra ne ta, kurią nurodė pareiškėjas 2013 m. birželio 5 d. (125 000 Lt), o suma, kurią nurodė pats A. L. (200 000 Lt).

Aplinkybė, kad pareiškėjas su A. L. susitarė prisidėti lygiomis dalimis prie Namo statybos, nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad A. L. galėjo prisidėti prie Namo statybos iki 350 000 Lt suma, nes šią sumą patvirtinančių duomenų byloje nėra, o mokesčių administratoriaus nustatyta namo vertė ir aplinkybė, kad A. L. prie statybų prisidėjo lygiomis dalimis, nepatvirtina pareiškėjų argumento, kad A. L. skyrė namo statyboms būtent 350 000 Lt. Mokesčių administratorius pagrįstai vertino kartu su pareiškėjo H. U. 2015 m. spalio 15 d. pastabomis mokesčių administratoriui pateiktą A. L. patvirtinimą dėl Namui skirtos 350 000 Lt sumos kaip gynybinę pareiškėjo poziciją, nes minėtas patvirtinimas pateiktas po pirminio patikrinimo akto surašymo (2015 m. liepos 22 d.) dienos. Jokių kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nėra.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjai neginčija aritmetinio GPM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo. Pareiškėjų skundas grindžiamas nesutikimu su tuo, kaip mokesčių administratorius pritaikė MAĮ 70 straipsnį, teigiant, kad nepagrįstai buvo nevertinti pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir ginčijamuose sprendimuose tik perrašytos patikrinimo aktuose nurodytos aplinkybės, todėl neįvykdyta MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga ir nepagrįstai priskaičiuotas pareiškėjams GPM ir su juo susijusios sumos. Pažymėtina tai, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalies nuostatą mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiančiam paneigti apskaičiuotas sumas ir nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014 ir kt.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai reikšdami nesutikimą su mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis apsiribojo vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų pateikimu, tačiau nepagrindė jų konkrečiais įrodymais, todėl skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas pareiškėjų pajamų vertinimas, atmestini kaip nepagrįsti.

Apibendrinant tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai priimti atsižvelgus į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-79-561/2018 pateiktus išaiškinimus, tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti šių sprendimų nei pareiškėjų nurodytais, nei kitais motyvais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Netenkinus pareiškėjo skundo, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų I. U. ir H. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė