Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Kauno TI veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. birželio 25 d. (b. l. 17).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatoriaus arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus ABTĮ 24 str. 2 d. 6 p., 25 str., 56 str. 4 d., 68 str.).

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Atitinkamai skaičiuojant kameros gyvenamąjį plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017 ).

Atsakovės atstovo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3432 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 55-58) patvirtina, kad pareiškėjas Kauno TI byloje ginčijamu laikotarpiu kalėjo kamerose Nr. 160, 335, 230, 155, kuriose buvo nuo 1 iki 4 asmenų. Pareiškėjo kalinimo metu šiose kamerose skirtingais laikotarpiais jam teko nuo 3,65 kv. m iki 16,13 kv. m gyvenamojo ploto.

Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie kamerų gyvenamąjį plotą, jose kalėjusių asmenų skaičių neginčijo, nepateikė teismui jokių duomenų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus ir jose kalėjusių asmenų skaičių, todėl teismas vadovaujasi Kauno TI pateiktais duomenimis spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Nustačius, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo kamerose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu Kauno TI neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. kamerose natūralus apšvietimas buvo per silpnas, o dirbtinis – per ryškus, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, higienos priemonių išduodamas kiekis buvo per mažas, todėl pareiškėjo nuomone, jis patyrė neturtinę žalą.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ pavirtintų taisyklių 14.1 punktą kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Iš byloje esančios foto lentelės matyti, kad kameroje yra įrengtas standartinis skaidraus stiklo langas (b. l. 61). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į Kauno TI administraciją su prašymu įjungti dirbtinį apšvietimą, dėl kameroje esančios tamsos. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos natūralios apšvietos atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Teismas atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl per stipraus dirbtinio apšvietimo Kauno TI patalpose, pažymi, kad skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šias aplinkybes, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose miegamuosiuose) tariamai apšvietimas buvo per stiprus, ar pareiškėjas dėl to kreipėsi į Kauno TI administraciją, todėl neaišku, kokias konkrečiai aplinkybes teismas turi aiškintis ir vertinti. Pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisių pažeidimu susijusių aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Kauno TI veiksmus.

Anot pareiškėjo, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Be to, atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,00 kv. m iki 17,5 kv. m, yra įrengti ir kiemeliai su sporto įranga, kad nuteistieji galėtų mankštintis gryname ore, tai matyti ir iš į bylą pateiktų foto lentelių (b. l. 63-67). Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių minėtus skundo motyvus, kurie būtų reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą (ABTĮ 56 str. 1 d.).

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, jog kalint Kauno TI būdavo suteikiama galimybė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti lauke. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje, pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl ši teisė pažeista nebuvo. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-1 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore tvarkos aprašo 3 punktą suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 52-54). Atsižvelgiantį tai, pareiškėjo minėti argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Kauno TI buvo nepakankamai išduodama higieninių reikmenų, t. y. vienam mėnesiui išduodavo tik vieną dantų šepetėlį, 100 g muilo, tualetinio popieriaus 3 vnt., dviem mėnesiams išduodavo dantų pastos 75 ml, trims mėnesiams išduodavo antiperspirantą kūnui bei 400 g skalbimo miltelių.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-132, 4-5 punktuose nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Iš į bylą pateiktos pareiškėjo materialinio aprūpinimo kortelės (b. l. 77) matyti, kad pareiškėjui buvo išduotas higienos priemonių kiekis, koks yra numatytas Apraše, todėl pareiškėjo keliamos pretenzijos dėl per mažo higienos priemonių kiekio išdavimo atmestinos kaip nepagrįstos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno TI nenustatyti (b. l. 68-76), atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjo psichologinė būsena buvo komplikuota jau atvykus į Kauno tardymo izoliatorių (b. l. 32), todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. V. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per šį teismą.