Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos sėkmė“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Apskaitos sėkmė“ ieškinį atsakovėms Šilutės rajono savivaldybei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tretiesiems asmenims A. M., J. M. dėl aktų panaikinimo ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas.

42. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

43. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės, atsakovės ministerijos atstovai ir trečiasis asmuo J. M. dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

44. Byloje kilo ginčas dėl to, ar pastate, adresu (duomenys neskelbtini), esančių patalpų, pažymėtų 1-1 ir 1-2, 4/5 dalys prieš 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 54 ŠIL perduodant jas savivaldybės nuosavybėn bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė keliems šiame pastate patalpas turintiems asmenims. Nagrinėjamoje byloje turi būti atsakyta, ar ginčo patalpos galėjo būti traktuojamos kaip bendrojo naudojimo patalpos iki 2012 m. liepos 3 d. Kartu būtų patikrinama, ar ginčo patalpų registracija pagrįstai atlikta savivaldybės vardu.

47. Apeliantė nurodė, kad ginčo patalpos buvo bendrojo naudojimo patalpomis, iki kol buvo priimtas neteisėtas 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas. Savivaldybė su tuo nesutiko, nurodė, kad 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas negali būti pripažintas negaliojančiu, nes yra atitinkantis tuo metu galiojusius teisės aktus ir nepažeidžiantis kieno nors teisių. Ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo nuostatomis, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teises akte nustatytas pareigas, 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu savivaldybės nuosavybėn perdavė ginčo patalpas, savivaldybės administracijai nurodžius, jog prašomas perduoti turtas priklauso valstybei. Nurodė ir tai, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, t. y. jog ginčo patalpos galbūt bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams, sudarytų prielaidas tikslinti ginčijamo perdavimo–priėmimo akto dalį.

48. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Išsamiau butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantys objektai aptarti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, bendrojo naudojimo balkonai ir lodžijos, kitų balkonų ir lodžijų išorinės (fasado) konstrukcijos, išorės durys, laiptinių laiptų konstrukcijos, išoriniai laiptai, nuožulnos, stogeliai); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jeigu tai nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams; 4) vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas.

49. Kaip pripažįstama teismų praktikoje, bendrojo naudojimo patalpomis yra laikomos tokios patalpos, kurios nepriskirtos naudoti individualiai ir neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir vertinamos kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

50. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai savarankiško nuosavybės teisės objekto lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nepateikta įrodymų, jog ginčo patalpos – koridoriai buvo pastatytos kaip atskiros negyvenamosios patalpos, kad jos buvo perduotos ir priklausė viešos nuosavybės teisės subjektams (iki 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto), o pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą pastato koridoriai yra priskirtini prie bendrojo naudojimo patalpų. Be to, iš byloje esančio pastato pirmo aukšto planų, pateiktų tiek ieškovės, tiek savivaldybės, nustatyta, kad per paradines pastato duris patenkama į 1-1 patalpą (koridorių), iš jos patenkama į kitą patalpą 1-2 (koridorių), iš jos yra galimybė patekti į pirmo aukšto patalpas ir laiptais į antro ir trečio aukšto patalpas. Tai rodo, kad ginčo patalpos (koridoriai) funkciniu ryšiu susietos su kitomis namo patalpomis ir jos negali būti traktuojamos kaip atskiros negyvenamosios patalpos (CPK 178, 185 straipsniai).

52. Byloje esantis 2002 m. liepos 23 d. susitarimas patvirtina, kad vadovaujantis CK 4.75 ir 4.81 straipsniais pastato bendraturčiai: savivaldybės taryba, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo taryba, Valstybės įmonės Valstybės turto fondas, G. G. ir AB „Lietuvos draudimas“, sudarė tarpusavio susitarimą, kuriuo pripažino bendrojo naudojimo patalpas, 100,67 kv. m, kurios plane pažymėtos indeksais 1-1, 1-2 ir 1-21, ir pastato paradinį įėjimą iš gatvės pusės ir praėjimą iš pirmo aukšto į antrą aukštą, kuriais bendrosios dalinės nuosavybės ir praėjimo (servituto) teise bendrai naudosis šių patalpų bendraturčiai ir jų klientai patekdami į darbo vietas.

53. Apeliantė nurodė kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2002 m. liepos 23 d. susitarimas yra negaliojantis, prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms. Šie apeliantės argumentai yra pagrįsti. CK. 4.81 straipsnio 1 dalies nuostatos nenustato imperatyvo, jog toks susitarimas turi būti notarinis. Susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Duomenų, kad minėtas susitarimas būtų nuginčytas ar pasibaigęs kitu būdu, byloje nėra.

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008 (cituota kitose bylose 233 kartus) išaiškino, kad CK 4.82 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma nereglamentuoja, kokiais pagrindais naujajam bendraturčiui pereina teisės ir pareigos, kylančios iš bendraturčių buvusių susitarimų dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo. Toks susitarimas naujam bendraturčiui privalomas, jei jis sudarytas notarine forma ir yra išviešintas įstatymo nustatyta tvarka – įregistruotas viešame registre. Tačiau susitarimo neišviešinimo faktas savaime nedaro jo negaliojančio. Kai asmuo, kuris vėliau įgyja dalį bendrojoje nuosavybėje, laikosi iš tokio susitarimo kylančių pareigų ir tinkamai įgyvendina savo teises, t. y. susitarimo sąlygas pripažįsta, naudojimosi daiktu tvarka, nors ir neišviešinama įstatymo nustatytu būdu, yra privaloma ir naujam savininkui. Tuo tarpu kito bendraturčio susitarimo dėl nekilnojamųjų daiktų, esančių bendrąja daline nuosavybe, naudojimo, šalies teisinės padėties bendrojo turto naudojimo teisiniuose santykiuose CK 4.81 straipsnio 2 dalis nereglamentuoja – čia įtvirtinta norma skirta asmens, kuris vėliau, po susitarimo, įgijo dalį nekilnojamojo daikto bendrosios nuosavybės teisėmis, prievolėmis bendrojo turto naudojimo teisiniuose santykiuose apibrėžti. Pažymėtina, kad cituojamoje byloje susitarimas tarp bendraturčių nebuvo notarinis ir išviešintas.

55. Apeliantės atstovių, trečiojo asmens J. M., liudytojų paaiškinimai yra pakankami konstatuoti, kad naujieji pastato patalpų savininkai, t. y. apeliantė ir tretieji asmenys, laikėsi 2002 m. liepos 23 d. susitarimo iki 2015 metų, apeliantė, jos klientai, tretieji asmenys naudojosi pastato paradinėmis durimis, ginčo patalpomis kaip pastato bendrojo naudojimo patalpomis – turėjo raktus nuo paradinių durų, signalizacijos kodus, ginčo patalpas periodiškai išvalydavo. Pagrįsti apeliantės argumentai, kad 2002 m. liepos 23 d. susitarimas, nors ir neišviešintas, tapo privalomas apeliantei ir tretiesiems asmenims bei buvo vykdomas. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien šis susitarimas ir jo vykdymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ginčo patalpos buvo bendrojo naudojimo patalpos, iki buvo priimtas 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendrojo naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai savarankiško nuosavybės teisė objekto lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne konkretus faktinis naudojimas.

56. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad pagrindinis bendrojo naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendrojo naudojimo patalpa negali būti naudojama individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008). Esant anksčiau teisėjų kolegijos padarytoms išvadoms dėl ginčo patalpų paskirties ir funkcinių savybių, negalima sutikti su ministerijos argumentu, jog ginčo patalpos pagal funkcinį ryšį laikytinos savivaldybei priklausančių patalpų priklausiniu, o ne vis pastato.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, anksčiau padarytas išvadas dėl ginčo patalpų techninių savybių, jų paskirties ir funkcinių savybių, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, kad pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų, pažymėtų 1-1 ir 1-2, 4/5 dalys prieš 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 54 ŠIL perduodant jas savivaldybės nuosavybėn bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė keliems šiame pastate patalpas turintiems asmenims (CPK 178, 185 straipsniai).

58. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalį (dėl ginčo patalpų) negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms iš viso nepasisakė. Šie apeliantės argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nurodė argumentus, kurių pagrindu konstatavo, jog 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo aktas negali būti pripažintas negaliojančiu, nes nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktų.

59. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas kaip atskiro turtinio vieneto yra šių patalpų teisinės registracijos pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visiems bendraturčiams sutariant (CK 4.75 straipsnis). Aiškinant kitaip būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti suformuotos ir įregistruotos kaip atskiras daiktas, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą, tik visiems namo patalpų bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis 3K-3-413/2014). Pagrįsti apeliantės argumentai, kad savivaldybė įsiteisino nuosavybės teisę į ginčo patalpas, jas pavertė atskiru daiktu, ignoruodama kitų bendraturčių įstatymo nustatytas teises. Nuosavybės teisės į bendrojo naudojimo patalpas 1-4 ir 1-7 nedaro įtakos ieškovės teisėms į kitas bendrojo naudojimo patalpas – ginčo patalpas. Visiems pastato patalpų bendraturčiams privalo būti pripažinta visų bendrojo naudojimo patalpų pirmame aukšte – ginčo patalpų bendroji dalinė nuosavybė CK 4.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

60. Įvertinusi anksčiau padarytas išvadas, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalis dėl ginčo patalpų yra neteisėta. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą, savivaldybės nuosavybėn galėjo būti perduotas tik valstybei, o ne privatiems asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Ginčo patalpos buvo bendroji dalinė visų pastato patalpų savininkų nuosavybė, todėl ministerija neteisėtai perdavė 4/5 dalis ginčo patalpų savivaldybei. 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalis dėl ginčo patalpų naikintina kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris (CK 1.80 str.). Atitinkami visi vėlesni atsakovės savivaldybės veiksmai, atlikti su neteisėtai įgytomis ginčo patalpomis, taip pat pripažintini negaliojančiais, nes iš neteisės teisė atsirasti negali.

61. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Apeliantės reikalavimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo į ginčo patalpas yra išvestinis iš ankstesnių ieškovės reikalavimų. Patenkinus ankstesnius reikalavimus yra pagrindas tenkinti ir šį reikalavimą, pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo patalpas.

62. Dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

63. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog esant nurodytoms aplinkybėms apeliantės apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl netinkamo procesinės ir materialinės teisės normų taikymo naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas visiškai (326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

64. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 263 Eur žyminis mokestis už ieškinį; 2 593,70 Eur bylinėjimosi išlaidos advokatės pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme; 225 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą; 847 Eur išlaidos advokatės pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, iš viso 3 928,70 Eur.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantės pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos advokatės pagalbai apmokėti, įvertinus atliktus veiksmus, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių ir yra pagrįstos.

66. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad ministerija patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 73,77 Eur kelionės iš Vilniaus į Šilutę ir atgal išlaidos.

67. Duomenų apie kitų šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

68. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisia iš antrosios šalies. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

69. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad savivaldybės administracija nurodė ministerijai, jog ginčo patalpos priklauso valstybei ir ginčo patalpomis naudojasi tik savivaldybė, taip pat tai, kad už turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn dokumentuose nurodytų duomenų teisingumą atsako savivaldybių administracijų direktoriai, konstatuoja, kad, apeliacinį skundą patenkinus, apeliantės patirtos 3 928,70 Eur išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose priteistinos tik iš savivaldybės. Juolab kad ministerija ir atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovės nurodomos aplinkybės, t. y. ginčo patalpos galbūt bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendraturčiams, sudarytų prielaidas tikslinti ginčijamo perdavimo–perdavimo akto dalį (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

70. Apeliacinį skundą patenkinus, ministerijos (atsakovės) patirtos 73,77 Eur išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

71. Iš atsakovių savivaldybės ir ministerijos valstybei nepriteistina po 1,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes šių išlaidų suma yra mažesnė už minimalią išieškomą sumą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

72. CPK 150 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jeigu ieškinys patenkinamas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo. Esant nurodytam įstatymo reglamentavimui Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės į patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), perleidimo, įkeitimo, nuomos, servitutų nustatymo ar bet kokių tokio pobūdžio sutarčių sudarymo draudimo, paliktina galioti iki šios sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2012 m. liepos 3 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. 54ŠIL dalį, kuria Aplinkos ministerija Šilutės rajono savivaldybei perdavė administracinės patalpos dalis: 4/5 dalis patalpos 1-1, 4/5 dalis patalpos 1-2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), negaliojančia; panaikinti VĮ Registro centro atliktą patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Nekilnojamojo turto kadastre ir atsakovės savivaldybės nuosavybės teisės į patalpą registraciją Nekilnojamojo turto registre; pripažinti ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teisę į patalpas 1-1 ir 1-2, esančias pastate (duomenys neskelbtini).

Iš atsakovės Šilutės rajono savivaldybės ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ‚Apskaitos sėkmė“ priteisti 3 928,70 Eur turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės į patalpą, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), perleidimo, įkeitimo, nuomos, servitutų nustatymo ar bet kokių tokio pobūdžio sutarčių sudarymo draudimo, palikti galioti iki šio sprendimo įvykdymo.