- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-25
- Bylos Nr.
- e2YT-28668-1134/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22986-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Marina Vladimircevienė
- Pareiškėjas
- R. P., J. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Dainius Ambrazaitis
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. P. ir J. P., atstovaujamų advokato Dainiaus Ambrazaičio, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjai R. P. ir J. P., atstovaujami advokato Dainiaus Ambrazaičio, kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų prosenelis K. K., gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, XX a. 3-čiajame dešimtmetyje kartu su savo tėvais ir seserimi G. G. K., būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, atvyko į Pietų Afriką, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareikštą prašymą pareiškėjai grindžia tokiais esminiais argumentais:
1.1. Pareiškėjai R. P. ir J. P. 2019 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas), prašydami atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašymo pateikimas grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.
1.2. Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 8 d. priėmė sprendimus Nr. (15/3-10) 8P-72 ir Nr. (15/3-10) 8P-73, kuriais konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjų R. P., gim. (duomenys neskelbtini), Šveicarijoje, ir J. P., gim. (duomenys neskelbtini), Šveicarijoje, prosenelis K. K., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei, kad pareiškėjai yra Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniai pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.
1.3. Pareiškėjai teigia, kad jie yra Lietuvos Respublikos piliečio K. K. proanūkai – pareiškėjų motina G. P. (mergautinė pavardė – F.) yra K. K. anūkė.
1.4. Pareiškėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę sau (R. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir J. P., gim. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjai yra surinkę tiek iš Lietuvos Respublikos archyvų, tiek iš Pietų Afrikos Respublikos, Šveicarijos bei Jungtinės Karalystės visus tebeegzistuojančius dokumentus, kurie patvirtintų faktą, kad jų prosenelis K. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau Migracijos departamentui nurodžius, kad visų šių duomenų nepakanka, pareiškėjai neturi kitos galimybės šiam juridinę reikšmę turinčiam faktui įrodyti.
2. 2020 m. rugsėjo 3 d. teisme gautas suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepimas į pareiškimą, kuriame suinteresuotas asmuo prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, įstaigos atstovui nedalyvaujant.
3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 153 straipsnio 2 dalimi, 154 straipsnio 1 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Šalims apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, CPK 123, 130 straipsniuose nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškimas tenkintinas.
4. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444-445 straipsniai). Pagal CPK 455 straipsnį, teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010).
5. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai R. P. ir J. P., atstovaujami advokato Dainiaus Ambrazaičio, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu pagrindu (kaip asmens, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pareiškėjai pateikė turimus dokumentus, turinčius patvirtinti, jog jų prosenelis K. K. (gim. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvoje) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas, nagrinėjantis pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad pareiškėjų pateiktų duomenų nepakanka patvirtinti pareiškėjų prosenelio K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, ir pasiūlė dėl tokio juridinio fakto nustatymo kreiptis į teismą. Taigi pareiškėjų nurodytas juridinis faktas gali būti nustatytas tik CPK XXVI apibrėžta tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
6. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Taigi dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti pilietybės turėjimo faktą, sąrašas nėra baigtinis.
7. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog kiekviena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).
8. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011).
9. Pareiškėjų nurodyto juridinio fakto nustatymas yra betarpiškai susijęs su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, ar K. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, ir antra, ar tuo atveju, jeigu K. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, ar Lietuvos Respublikos pilietybę jis turėjo iki 1940 m. birželio 15 d.
10. Pareiškėjai, siekdami surinkti įrodymus, patvirtinančius savo prosenelio K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kreipėsi į kompetentingas institucijas: Lietuvos valstybės centrinį archyvą bei Kauno regioninį valstybės archyvą dėl informacijos apie jų prosenelį pateikimo. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. sausio 30 d. rašte dėl duomenų apie K. K. nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių K. K., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta, taip pat nurodoma, jog Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. Kauno regioninio valstybės archyvo 2018 m. vasario 28 d. pažymoje dėl pilietybės Nr. V10-474 nurodoma, jog archyve saugomuose 1919 m. – 1940 m. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie K. K. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje nerasta. Šioje pažymoje taip pat nurodoma, kad šio laikotarpio (duomenys neskelbtini) įstaigų dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi.
11. Remiantis Lietuvos centrinio valstybės istorijos archyvo 2018 m. kovo 20 d. pažyma Nr. R4-734 nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) apskrities viršininko archyviniame fonde, žinių apie (duomenys neskelbtini) valdybos išduotus vidaus pasus 1920 m. byloje, duotųjų pasų žinių lape įrašyta Tryškių miestelio gyventoja R. K., 1920 m. gegužės 17 d. gavusi pasą Nr. 36813/51. Dokumentų, patvirtinančių, kad ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta. Taip pat prie pažymos yra pridėta „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kaune archyviniame fonde, laivakorčių – kontraktų byloje esančios 1925 m. laivakortės – kontrakto Nr. 128 kopija. Laivakortės kopijoje, skiltyje „šalis, kurios pilietis yra“ prie R. K., 1925 m. rugpjūčio 14 d. vykusios į Pietų Afriką, vardo yra įrašyta „Lietuvos“. Taip pat, iš Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus 2020 m. sausio 21 d. gimimo įrašo Nr. 569A matyti, kad K. K., gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), mama yra R. K., tėvas H. K..
12. Pareiškėjų prašymas, be kita ko, grindžiamas ir tuo, jog K. K. (pareiškėjų proseneliui) Pietų Afrikoje 1981 m. rugpjūčio 20 d. buvo išduotas tapatybės dokumentas, kuris patvirtina, jog K. K. (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje.
13. Bylos kontekste pažymima tai, jog Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 8 d. sprendimais Nr. (15/3-10) 8P-72 ir Nr. (15/3-10) 8P-73 nustatė, jog pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjų prosenelio K. K. motinos (pareiškėjų proprosenelės) R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Prie šios aplinkybės būtina pridėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus paso pareiškėjų proprosenelei R. K. išdavimo metu, t. y. 1920 m. gegužės 17 d., pareiškėjų prosenelis K. K. buvo 12 metų amžiaus, vadinasi, jis buvo nepilnametis vaikas. Remiantis 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsniu, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo į ją gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Taigi remiantis aukščiau minėto įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos piliečio vaikai yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, pareiškėjų prosenelis K. K., kaip ir jo motina R. K., buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
14. Prie pareiškėjų pareiškimo taip pat yra pridėtas Johanesburgo Beth-din (Žydų konfesinio teismo) 2018 m. kovo 27 d. raštas, kuris patvirtina, jog pareiškėjų prosenelis K. K. su savo tėvais H. K. ir R. (R.) K. bei seserimi G. (G.) K. gyveno (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) apskrityje, Lietuvoje ir XX a. 3-čiajame dešimtmetyje atvyko į Pietų Afrika būdami Lietuvos Respublikos piliečiais.
15. Atsižvelgiant į pareiškėjų prašomą nustatyti juridinį faktą, aktualu ir tai, jog pareiškėjų motinai G. P., gim. (duomenys neskelbtini), bei senelei B. M. F., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 1V-336 nustačius, kad K. K. motina R. K. (kuri yra pareiškėjų senelės B. M. F. senelė) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Iš šios aplinkybės galima daryti pagrįstą išvadą, jog, kadangi pareiškėjų proprosenelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė, taigi ir jos sūnus – K. K., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
16. Taigi tikimybių pusiausvyros požiūriu galima teigti, kad K. K., gimęs Lietuvos teritorijoje gyvenusioje šeimoje, turėjo Lietuvoje gyventi nuo gimimo (duomenys neskelbtini) iki XX a. 3-čiojo dešimtmečio, kai išvyko į Pietų Afriką (CPK 185 straipsnis). Tokios aplinkybės suponuoja, kad K. K. atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įtvirtintus formaliuosius požymius asmenų, kurie buvo laikomi Lietuvos piliečiais.
17. Byloje pateiktų netiesioginių įrodymų visetas pagrindžia, kad yra labiau tikėtina, jog K. K. iki emigracijos į Pietų Afriką buvo Lietuvos pilietis, t. y. kad jis ne tik atitiko formaliuosius teisės aktuose nustatytus pilietybės įgijimo reikalavimus, tačiau ir faktiškai buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
18. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad K. K. gimimo vieta, jo šeimos ryšys su Lietuva, pačio K. K. gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, taip pat antrinių dokumentų turinys sudaro pagrindą pripažinti, jog yra labiau tikėtina, kad K. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, kai XX a. 3-čiajame dešimtmetyje išvyko į Pietų Afriką (CPK 185 straipsnis). Netiesioginiai įrodymai yra tarpusavyje susiję ir neprieštaringi. Priešingai, pareiškėjų pateiktuose dokumentuose fiksuoti duomenys vienas kitą papildo ir sudaro iš esmės nuoseklią loginę grandinę.
19. Kiek tai susiję su antrosios sąlygos, kad K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, egzistavimu, esminę reikšmę nagrinėjamu atveju turi tai, kad 2018 m. kovo 20 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. R4-734 nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad R. K. (K. K. mama) neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyvuose saugomuose fonduose nerasta. Kaip jau minėta, R. K. 1920 m. gavo pasą Nr. 36813/51, o jos sūnus K. K. (pareiškėjų prosenelis) tuo metu buvo nepilnametis, t. y. 12 metų amžiaus vaikas. Būtent dėl šios priežasties, remiantis 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punkto nuostata, pagal kurią Lietuvos Respublikos piliečio vaikai yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, laikoma, kad K. K. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
20. Be kita ko, prie pareiškimo yra pridėti 1944 m. vasario 9 d. ir 1954 m. kovo 16 d. Klerksdopr (Pietų Afrikoje) išduoti pranešimai apie mirtį, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjų pro-prosenelė H. R. K. (mergautinė pavardė – G.), gimusi ir santuoką sudariusi Lietuvoje, mirė Klerskdopr (Pietų Afrikoje) (duomenys neskelbtini), o pareiškėjų pro-prosenelis H. K., gimęs ir santuoką sudaręs Kaune, mirė (duomenys neskelbtini). Klerksdorp (Pietų Afrikoje). Abejuose dokumentuose yra nurodomi ir jų vaikai – tarp kurių įrašytas ir pareiškėjų prosenelis K. K. bei prosenelio sesuo G. B. (mergautinė pavardė – K.).
21. Įvertinęs pareiškime nurodytus pareiškėjų paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, jog yra pagrindas tenkinti pareiškėjų pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjų prosenelis K. K., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir XX a. 3-čiajame dešimtmetyje iš Lietuvos Respublikos emigravęs į Pietų Afriką, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (CPK 444 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 9 punktas, 445 straipsnis). Pridurtina ir tai, kad iš į bylą pateikto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. balandžio 8 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ Nr. 1V-336 galima spręsti, kad Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta pareiškėjų R. P. ir J. P. giminaičiams, t. y. jų mamai G. P. ir senelei B. M. F.. Teismo vertinimu, tai tik papildomai pagrindžia pareiškėjų nurodomas aplinkybes.
22. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas pareiškėjams R. P. ir J. P. yra reikalingas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti (CPK 448 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų R. P. ir J. P. prosenelis K. K., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir XX a. 3-čiajame dešimtmetyje iš Lietuvos Respublikos emigravęs į Pietų Afriką, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas pareiškėjų R. P., gim. (duomenys neskelbtini), bei J. P., gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.