- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-01
- Bylos Nr.
- e2A-258-794/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00991-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Rūta Burdulienė, Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- M. Z.
- Ieškovas
- Valstybinis studijų fondas
- Kategorijos
- 2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinis studijų fondas ieškinį atsakovui M. Z. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinis studijų fondas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu ir prašė: 1) nutraukti Valstybinio studijų fondo ir atsakovo M. Z. 2001-04-17 sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) 2) priteisti iš atsakovo 779,12 Eur už negrąžintą paskolą 3) priteisti iš atsakovo 367,14 Eur nesumokėtas palūkanas 4) priteisti iš atsakovo 158,69 Eur delspinigių 5) priteisti iš atsakovo 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2001-04-17 ieškovas (ankstesnis pavadinimas Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas) ir atsakovas sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 3000 Lt (868,86 Eur) paskola, o atsakovas įsipareigojo jam perduotas pinigines lėšas grąžinti studijų fondui sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, pagal paskolos grąžinimo grafiką. Sutartyje buvo numatyta, kad sutarties paskolos grąžinimo pradžia yra 2005 m. III ketvirtis ir atsakovas pirmąją įmoką turėjo sumokėti iki 2005 m. rugsėjo 10 d., toliau mokėti eilines ketvirtines įmokas kiekvieną ketvirtį pagal paskolos grąžinimo grafiką. Atsakovas atsiskaitė su ieškovu už laikotarpį nuo 2005 m. III ketvirčio iki 2006 m. IV ketvirčio imtinai, tačiau toliau savo įsipareigojimų fondui pagal sutartį nevykdė ir įmokų nemokėjo. Atsakovui už netinkamą prievolių vykdymą buvo paskaičiuoti sutartyje numatyti delspinigiai, tačiau šio įsipareigojimo atsakovas taip pat nevykdė. Ieškovo įsitikinimu, atsakovas piktybiškai nevykdo sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovas prašo ieškinį tenkinti visiškai.
Atsakovas M. Z. su ieškiniu nesutiko dalyje, t. y. sutiko su ieškinio dalimi, jog iš jo turėtų būti priteista 548,34 Eur negrąžintos paskolos ir 367,14 Eur nesumokėtų palūkanų, prašė sumažinti sutartyje numatytą delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. dydžio, priteisiant iš atsakovo mažesnę 31,96 Eur delspinigių sumą, taip pat atmesti ieškinio dalį dėl paskolos sutarties nutraukimo. Nurodė, kad šalių sutartyje numatyti 0,1 proc. delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl turi būti mažinami iki 0,02 proc. dydžio. Bendra, neginčijamos ieškinio dalies, piniginė išraiška yra 947,35 Eur suma, kuri atsakovui yra didelė ir dėl savo finansinės padėties atsakovas negalėtų išmokėti šios sumos per vieną kartą, todėl prašė teismo leisti šią sumą išmokėti per 1 metus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nusprendė nutraukti ieškovo ir atsakovo 2001-04-17 sudarytą paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovo ieškovui 779,12 Eur negrąžintos paskolos dalį, 367,14 Eur palūkanų, 31,96 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-06-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusioje dalyje ieškinio netenkino.
Teismas, iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų nustatęs, kad atsakovas ilgą laiką tinkamai nevykdė prievolės ieškovui laiku mokėti įmokas pagal paskolos sutartį, konstatavo, kad ieškovas turi teisę pasinaudoti įstatymais suteikta teise nutraukti sutartį prieš terminą ir reikalauti sumokėti visas įmokas iš karto. Teismas pabrėžė, kad atsakovas nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir duomenų, jog ateityje galėtų vykdyti tinkamai įsipareigojimus ieškovui, atsakovas savo prievolių nevykdo ilgą laiką, ignoruoja ieškovo raginimus (įspėjimus) susimokėti įsiskolinimus, todėl yra visi pagrindai nutraukti sutartį. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo prašymu sutartis nutrauktina dėl esminių sutarties pažeidimų.
Teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 779,12 Eur negrąžintą paskolos dalį yra pagrįstas ir tenkintinas, kadangi atsakovas nuo 2007 metų nevykdė paskolos sutartyje numatytų įsipareigojimų ir jis šias aplinkybes pripažino. Teismas, įvertinęs, kad šalys sutartimi buvo susitarusios dėl metinių palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos, ir atsakovas palūkanų neginčijo, priteisė ieškovui iš atsakovo 367,14 Eur palūkanų.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl prašomų priteisti delspinigių dydžio, įvertino sutartinių santykių pobūdį, kad atsakovas sudarydamas sutartį buvo silpnesnioji sutarties šalis, minėtą sutartį sudarė prisijungimo būdu, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, reglamentuojančių netesybų dydį. Taip pat atsižvelgė į prievolės nevykdymo pasekmes reglamentuojančius specialiuosius teisės aktus, t.y. Paskolų tvarkos aprašą, bei 2009 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo direktoriaus įsakymą Nr. V1-29 „Dėl paskolų studentams nuostatų patvirtinimo“, kuriuose įtvirtinti tik 0,02 procento reikalaujamos sumos dydžio delspinigiai. Teismas taip pat įvertino ir šalių elgesį, t. y. kad ieškovas pats gana ilgą laiką delsė kreiptis į teismą, tokio delsimo priežasčių nenurodė, atsakovas dalį įsiskolinimo yra sumokėjęs, todėl sprendė, kad 31,96 Eur dydžio delspinigiai (paskaičiuoti 0,02 proc. dydžio, o ne 0,1 proc. dydžio) yra pakankami kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius.
Teismas, spręsdamas atsakovo prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo, konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų dėl savo sunkios finansinės padėties ar kitų dokumentų, kurie būtų pagrindas teismui atsakovo skolą išdėstyti. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas pakankamai nedidelės skolos negrąžina ilgą laiką, todėl atidėjus skolininkui-atsakovui skolos sumokėjimo terminus, kai nėra pateikti įrodymai apie sunkią turtinę padėtį, būtų pažeisti ieškovo interesai, skolos išdėstymas sumenkintų patį teismo sprendimą, pažeistų kreditoriaus (ieškovo) ir skolininko interesų pusiausvyrą, nebūtų įgyvendintas šalių lygiateisiškumo principas, būtų nepaisoma teisėtų ieškovo interesų kuo greičiau atgauti skolą, būtų nukrypta nuo formuojamos teismų praktikos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą – nenutraukti tarp šalių sudarytos sutarties ir pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymą išdėstyti dalimis, leidžiant priteistą sumą sumokėti per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant lygiomis dalimis kas mėnesį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1 Pirmosios instancijos teismas tarp šalių sudarytą sutartį nutraukė formaliais pagrindais ir nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovo prašymą nenutraukti sutarties, sudarant sąlygas toliau vykdyti sutartį, sumokant įsiskolinimą susidariusį iki ieškovui kreipiantis į teismą.
9.2 Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą. Skundžiamu teismo sprendimu priteista suma yra atsakovui ženkli ir sudaro apie 1200 Eur. Tokios sumos vienu kartu atsakovas neturi galimybės sumokėti, ką ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Atsakovo nuomone, ieškovas yra valstybės įstaiga, jai teismo priteista suma nelaikytina ženklia ar turinčia esminę reikšmę vykdant kasdieninę veiklą. Be to, ieškovas ilgą laiką delsė kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, kas tik patvirtina minėtą aplinkybę. Atsakovo įsitikinimu, iš jo priteistos sumos mokėjimo išdėstymas dalimis nepažeistų lygiateisiškumo principo bei sudarytų atsakovui galimybę tinkamai įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
10.1 Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą šioje byloje. Ieškovo nuomone, atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų aplinkybių, nepateikia naujų įrodymų, patvirtinančių jo išdėstytus teiginius, o tik išsako tuos pačius argumentus, dėl kurių pirmos instancijos teismas jau yra pasisakęs.
Šalies argumentai
10.2 Ieškovas nesutinka su atsakovo pozicija, kad būtų sudarytos sąlygos atsakovui ir toliau vykdyti sutartį. Ieškovas pažymi, kad atsakovas iki šiol nesiėmė jokių veiksmų, iš kurių galima būtų pagrįstai tikėtis, kad jis ketina artimiausiu metu pradėti vykdyti savo įsipareigojimus, tai yra mokėti įmokas ieškovui. Be to, kaip nurodė pats atsakovas, jo finansinė padėtis nėra tokia gera, kad jis galėtų iš karto atsiskaityti su ieškovu už gautą paskolą - tai yra prašo išdėstyti skolos mokėjimą dalimis vienerių metų laikotarpiui. Ši aplinkybė tik dar labiau padidina pagrįstas ieškovo abejones, kad atsakovas apskritai imsis kokių nors priemonių, kad geranoriškai ir kaip įmanoma greičiau atsiskaitytų su ieškovu.
Atsiliepimas
10.3 Atsakovas, teigdamas, jog jo finansinė padėtis yra sunki, nėra pateikęs nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę padėtį Ieškovui yra žinoma, kad atsakovas dirba.
Šalies argumentai
10.5 Atsakovas turėjo pareigą grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas paskolos sutartyje numatytais terminais ir tvarka, ir ši atsakovo pareiga nepriklauso nuo to, kada ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.Byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo šalys 2001-04-17 sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovas perdavė atsakovo nuosavybėn 3 000 Lt sumą. Sutarties 3.1. ir 3.2. punktais atsakovas įsipareigojo paskolą pradėti grąžinti ne vėliau kaip po 24 mėnesių nuo studijų baigimo ar nutraukimo ir grąžinti paskolą per 15 metų, grąžinant kas ketvirtį lygiomis dalimis iki ketvirčio trečio mėnesio 10 dienos pagal paskolos grąžinimo grafiką. Atsakovas taip pat įsipareigojo mokėti 5 procentus metinių palūkanų (Sutarties 1.3. punktas) už laiku negrąžintą paskolą, už laiku nesumokėtas palūkanas mokėti fondui 0,1 procento delspinigius nuo laiku negrąžintos paskolos ar palūkanų sumos už kiekvieną pavėluotą dieną (Sutarties 3.4. punktas). Atsakovas atsiskaitė su ieškovu tik už laikotarpį nuo 2005 m. III ketvirčio iki 2006 m. IV ketvirčio imtinai, tačiau toliau savo įsipareigojimų fondui pagal sutartį nevykdė ir įmokų nemokėjo. Atsakovui ne kartą buvo siųsti pranešimai su raginimais vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal sudarytą paskolos sutartį, tačiau į juos nebuvo reaguojama. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, nutraukdamas tarp šalių sudarytą sutartį ir priteisdamas negrąžintą paskolos dalį, palūkanas ir delspinigius. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu iš dalies nesutinka, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas sutartį nutraukė formaliais pagrindais ir nepagrįstai netenkino jo prašymo sudaryti sąlygas toliau vykdyti sutartį. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip neįrodytus (CPK 178 str.).Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties vykdymo negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti nutraukimą teismine tvarka. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.Šiuo atveju tarp šalių sudarytos sutarties 5.1 punkte įtvirtinta ieškovo teisė reikalauti grąžinti išduotą paskolą ir sumokėti palūkanas bei delspinigius anksčiau numatyto termino, esant bent vienai iš 5.1.1 – 5.1.4 papunkčiuose numatytų sąlygų, iš kurių viena, kai paskolos gavėjas (atsakovas) pažeidžia šios sutarties sąlygas (5.1.1 p.p.). Vertinant sutarties sąlygas turinio prasme, bei atsižvelgus į šalių tikruosius ketinimus, laikytina, kad šalys buvo susitarę, jog savalaikis mokėjimų nevykdymas yra laikomas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu bei pagrindu tą sutartį nutraukti vienašališkai.Nagrinėjamu atveju, ieškovas savo pažeistų teisių gynimo būdu pasirinko inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas nutraukti tarp šalių sudarytą sutartį, visapusiškai ištyrė ir įvertino reikšmingas bylai aplinkybes, t. y., kad atsakovas savo prievolių nevykdo ilgą laiką, ignoruoja ieškovo raginimus (įspėjimus) susimokėti įsiskolinimus, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog yra visi pagrindai nutraukti sutartį dėl esminio sutarties sąlygų pažeidimo. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentus, jog jam turėjo būti sudarytos sąlygos toliau vykdyti sutartį. Pažymėtina, kad atsakovas nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių pagrįstų įrodymų ir duomenų, kad ateityje galėtų vykdyti tinkamai įsipareigojimus ieškovui. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas vengė bendradarbiauti su ieškovu, neteikė informacijos nei apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nei apie darbovietes, nepasinaudojo teise keisti sutarties sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, esamoje situacijoje palikus galioti tarp šalių sudarytą sutartį būtų pažeisti ieškovo teisėti interesai kaip įmanoma greičiau atgauti skolą (CK 6.873 straipsnio 1 dalis) ir paminta įstatymu nustatyta kreditoriaus (ieškovo) teisė nutraukti sutartį, esant esminiams sutarties pažeidimams (CK 6.217 straipsnis, 6.874 straipsnio 2 dalis). Be to, tai neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo principų bei šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje, kurioje teismas netenkino atsakovo prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą 1 metų laikotarpiui, mokant kas mėnesį lygiomis dalimis. CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, atsižvelgdamas į turtinę šalių padėtį ar kitas aplinkybes, procesinio sprendimo vykdymą išdėstyti. Teismo procesinio sprendimo vykdymo išdėstymas – išimtinė procesinė priemonė. Šis procesinis institutas gali būti taikomas tais atvejais, kai: savalaikis ir visiškas procesinio sprendimo įvykdymas iš esmės pablogintų asmens, privalančio vykdyti procesinį sprendimą, turtinę padėtį; tuo momentu, kai gali būti pradedamas procesinio sprendimo vykdymas (CPK 281 straipsnis, 588 straipsnio 1 dalis), yra susidariusios išskirtinės laikino pobūdžio aplinkybės, kliudančios asmeniui vykdyti teismo sprendimą jame nustatyta bendra tvarka. Šių sąlygų buvimas savaime reiškia, kad negali būti besąlygiškai patenkintas skolininko prašymas ir išdėstytas teismo procesinio sprendimo vykdymas. Sprendžiant teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, negali būti paneigtos išieškotojo teisės bei teisėti interesai. Proceso įstatymas aiškiai nustato, jog, sprendžiant aptariamą klausimą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į abiejų šalių turtinę padėtį. Taigi asmens, privalančio vykdyti teismo procesinį sprendimą, interesai negali būti suabsoliutinti ir iškelti aukščiau asmens, turinčio tokiu sprendimu patvirtintą reikalavimo teisę, interesų. Net ir pasitvirtinus aukščiau įvardytoms sąlygoms, turi būti papildomai sprendžiama, ar teismo procesinio sprendimo įvykdymo išdėstymas neiškreips šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros. Todėl, tik įsitikinus, jog bus užtikrinta protinga ir teisinga abiejų šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, galima išdėstyti teismo procesinio sprendimo įvykdymą.Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nenustatyta, jog atsakovas pirmosios instancijos teismui būtų pateikęs įrodymus, patvirtinančius jo sunkią finansinę padėtį, tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl vien tai, kad atsakovas, pripažindamas dalį įsiskolinimo ieškovui, prašė išdėstyti sprendimo įvykdymą, ar, kad, atsakovo nuomone, ieškovui, kaip valstybės įstaigai, priteista suma nelaikytina ženklia, savaime nereiškia, kad teismas turėjo pareigą šį prašymą tenkinti.Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į jų šalutinį pobūdį, plačiau neaptariami, kaip neturintys reikšmės procesiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui. Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.