- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-23
- Bylos Nr.
- eA-1273-968/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04047-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33148 (tai, kad teismo sprendime netiksliai nurodyta sprendimo data (2021 m. spalio 10 d.) ir numeris (Nr. 21S33146) laikytina rašymo apsirikimu) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento pirmosios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6K-1263 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prašyme nurodė, kad savo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) patyrė smurtą ir grasinimus dėl savo profesinės veiklos, todėl pareiškėja negalėjo savo kilmės šalyje jaustis saugi. Nepaisant to, Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio, išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos ir uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja Migracijos departamento sprendimą apskundė komisijai, kuri pareiškėjos skundą atmetė.
2.2. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai. Atsakovas teigė, kad pareiškėja jai tariamai kylančios grėsmės nesiejo su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, vien dėl šios priežasties jos pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, o paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus ir prieštaringas. Tačiau pareiškėja yra paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, be išsilavinimo. Pareiškėja nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias ji subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.
2.3. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes kyla grėsmė jos saugumui, gyvybei ir sveikatai. Aplinkybę, kad pareiškėjos kilmės šalyje nusikalstamumas ir kriminogeninė situacija yra itin bloga, pripažino ir atsakovas. Sužalojimų žymės ant kūno patvirtina pareiškėjos pasakojimą, o konkrečių su pareiškėja susijusių duomenų apie darbą kalėjime atsakovas net netikrino. Atsakovas taip pat nevertino, ar kilmės šalyje valstybė teikia realią pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, t. y. nevertino pareiškėjos teiginių, jog grąžinus ją į kilmės šalį, gyvenimo sąlygos būtų nežmoniškos.
2.4. Nors skundžiamame sprendime atsakovas remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) išskirtais padidintos rizikos asmenų profiliais, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo, realiai šio vertinimo pareiškėjai netaikė. Atsakovas šiuo aspektu visiškai nenagrinėjo pareiškėjos prašymo ir dėl to nepasisakė.
2.5. Teismui nustačius, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir sprendimo dalis dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose. Pareiškėjos nuomone, atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai ir (ar) gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į jos kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Be to, panaikinus nepagrįstą Migracijos departamento sprendimą, turi būti panaikintas ir draudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
Šalies argumentai
4.1. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ją užpuolė pabėgę kaliniai. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjos pasakojimas savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jai suteikimo. Tai, kad ji patiria stresą kilmės valstybėje, nes baiminasi pabėgusių kalinių, nėra prilygintinas „persekiojimui“ pabėgėlių teisės kontekste. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas taip pat nenustatė pagrindų suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
4.2. Atsakovas atsižvelgė į visas tiek pareiškėjos nurodytas aplinkybes, tiek ir surinktą kilmės valstybės informaciją ir savo išvadas motyvavo visų aplinkybių kontekste. Pareiškėja deklaratyviai formuluoja tariamus sprendimų trūkumus, nekonkretizuojant, kokios pareiškėjos asmeninės savybės liko neįvertintos ir kokias išvadas jos paneigia, todėl vien tik nesutikimas su Migracijos departamento sprendimais nedaro jų nepagrįstais ir negaliojančiais. Migracijos departamentas ištyrė su jos individualia situacija susijusias aplinkybes, priimto ginčijamo sprendimo turinyje atsispindi tai, kad buvo įvertinta pareiškėjos kilmės valstybės saugumo situacija, jos pačios pasakojimo kontekstas.
4.3. Persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos prieglobsčio prašymo motyvus, o jos pasakojimas buvo nerišlus ir neišsamus. Ji teigė, kad jai grasino iš kalėjimo pabėgę nusikaltėliai, tačiau vienu metu teigė, kad grasindavo jai reguliariai, t. y. nuolat grasindavo, kad nužudys, o kitu atveju nurodė, kad grasinimas buvo tik vienkartinis, t. y. kai ją užpuolė gatvėje, subadė peiliu. Jos (duomenys neskelbtini). Tada jie šaukė, kad ją nužudys, nurodė, jog iškart po užpuolimo ji informavo apie tai savo vadą. Jis pirmiausia jai pasakė bėgti, ji pabėgo ir slėpėsi. Pareiškėja teigė iškart pabėgusi iš savo gyvenamosios vietos, nenurodė net, kad kreipėsi į ligoninę, savo vaikams pasakiusi nuvykti ir gyventi pas jos seserį, taip pat nesikreipė į teisėsaugą, nurodydama, kad apsaugos iš vyriausybės nėra. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pabėgę kaliniai) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Pagal kilmės valstybės informaciją, pareiškėjos kilmės valstybės policija yra pajėgi vykdyti savo funkcijas ir saugoti piliečius nuo panašių išpuolių. Taigi, Migracijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
4.4. Nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima nustatyti nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją dėl jos asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ją tariamai užpuolė pabėgę kaliniai, laikytina nusikalstama situacija su nevalstybiniu subjektu, kas nepapuola į tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus. Pareiškėjos pasakojimas (jos užpuolimas) vertintinas kaip tęstinumo neturintis praeities įvykis ir nelaikytinas patikimu įrodymu, taigi, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Tyrimo metu nebuvo nustatytos priežastys, pagrindžiančios, kad pareiškėjai jos kilmės šalyje yra nesaugu. Nepažeidžiant teisės aktų, atlikus išsamų tyrimą, pareiškėjos atveju buvo priimtas sprendimas ją grąžinti į kilmės valstybę.
Šalies argumentai
4.5. Pareiškėja teigia, kad pagal EPPB ji atitinka rizikos asmenų profilį, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo. EPPB išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo Irako Respublikos piliečiams. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl skunde minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju yra neaktualūs ir netaikytini. Migracijos departamentas nenustatė ir pati pareiškėja nepateikė duomenų, kad moterys (duomenys neskelbtini) priskiriamos prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Pareiškėja nurodė, jog išvykusi iš kilmės valstybės keliavo per (duomenys neskelbtini), tačiau ten nenorėjo likti, nes ten visur yra nesaugu. Pareiškėjos noras gyventi saugesnėje valstybėje suprantamas, bet ši priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikio.
4.6. Nebuvo nustatyta, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Migracijos departamentas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o duomenų, paneigiančių atsakovo išvadas, nepateikė ir pati pareiškėja. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojai grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai, nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, ji nenurodė buvusi diskriminuojama ar kad jos teisės būtų pažeidžiamos tokiu būdu, kad sudarytų sunkius žmogaus teisės pažeidimus. Priimant ginčijamą sprendimą pagrįstai buvo įvertintos nurodytos grėsmės, susijusios su pareiškėjos kilmės valstybe. Pareiškėjos nurodytoje kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
4.7. Migracijos departamento vertinimu, ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyta pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjos veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjos atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:
6.1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Druskininkų pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. liepos 7 d. sulaikė 3 asmenų grupę, nelegaliai kirtusią Lietuvos Respublikos sieną, tarp sulaikytųjų asmenų buvo ir pareiškėja, kuri asmens tapatybę patvirtinančio dokumento neturėjo.
6.2. 2021 m. rugpjūčio 5 d. pirminės apklausos metu pareiškėja nurodė, kad savo šalyje dirbo kalėjimo prižiūrėtoja. Dalis kalinių pabėgo iš kalėjimo. 2020 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėją, einančią po darbo namo uniformuotą, užpuolė kažkokie du žmonės, kurie ją sužeidė peiliu į (duomenys neskelbtini). Pareiškėja juos atpažino kaip buvusius kalinius. Vėliau minėtieji kaliniai pareiškėjai grasino, kad jei vieną kartą nepavyko jos nudurti, tai vėliau tikrai nužudys. Pareiškėja, norėdama to išvengti, išvyko iš kilmės valstybės, nes buvo labai daug spaudimo. Tėvai ir vyras mirę. Vaikus priglaudė jos sesuo. Pareiškėja norėjo išvykti į bet kokią šalį, kur būtų saugi, išskyrus (duomenys neskelbtini). Daug žmonių žino, kad Lietuva yra gera šalis, jie važiuoja į (duomenys neskelbtini), kad patektų į Lietuvą. Į (duomenys neskelbtini) pareiškėja atvyko 2021 metų gegužės mėnesį ir gyveno viešbutyje. Turėjo apie 1 000 dolerių. Vieną kartą atsibudo ir nerado nei savo rankinės nei moters, su kuria atvyko. Kai pasibaigė pinigai mokėti už viešbutį, jai iškvietė policiją ir ji pabėgo. Ėjo pėsčiomis tris dienas iki sienos, pakeliui matė kitus žmones ir ėjo paskui juos, kol pareiškėją sulaikė policija Lietuvoje.
6.3. 2021 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamente nuotoliniu būdu buvo atlikta pareiškėjos apklausa, kurios metu ji papasakojo, kad 2008 metais pradėjo dirbti kalėjimo prižiūrėtoja, dirbo skirtinguose kalėjimuose (duomenys neskelbtini). 2020 m. (duomenys neskelbtini) kalėjime įvyko riaušės, per kurias, anot pareiškėjos, nukentėjo kiti pareigūnai. Jai grįžtant namo po pamainos, ją užpuolė pabėgę kaliniai, kuriuos ji pažinojo. Jai buvo pagrasinta, kad kitą kartą ją nužudys. Pareiškėja kreipėsi į savo vadą, tačiau jai buvo patarta pasislėpti. Pareiškėja paliko savo vaikus pas sesę ir išvyko iš kilmės valstybės, keliavo per (duomenys neskelbtini), tačiau ten nenorėjo likti, nes ten nesaugu. Į (duomenys neskelbtini) nuvyko su drauge, ten jos apsigyveno viešbutyje, ji sumokėjo pinigus ir po to moteris prapuolė. Daugiau pareiškėja jos niekada nematė.
6.4. Migracijos departamento sprendimu atsakovas nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedė C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Komisija sprendimu pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atmetė.
7. Įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Pareiškėja nurodė vieną išvykimo iš kilmės šalies priežastį – pabėgusių kalinių užpuolimą, tačiau ši aplinkybė savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso pareiškėjai suteikimo. Pareiškėja teigė, kad patiria stresą kilmės valstybėje, kadangi baiminasi pabėgusių kalinių, tačiau užpuolimas, apie kurį pasakojo pareiškėja, teismo teigimu, nėra prilyginamas „persekiojimui“. Prieglobsčio prašytojos pasakojimas nepagrindė jai tariamai kilusios grėsmės realumo, jokių įrodymų, pagrindžiančių jai kylančią grėsmę, prieglobsčio prašytoja nepateikė. Tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamai vykdytą persekiojimą, teismo teigimu, buvo nenuoseklus ir nedetalus. Pareiškėja apklausų metu nurodė, kad 2020 m. (duomenys neskelbtini) po darbo einančią namo ją užpuolė kažkokie du žmonės, kurie ją sužeidė peiliu į (duomenys neskelbtini), ji nesulaukė policijos pagalbos, norėdama išvengti nužudymo, ji išvyko iš (duomenys neskelbtini). Šie argumentai buvo atsakovo įvertinti.
8. Migracijos departamentas, teismo manymu, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ir nenustačius tokių persekiojimo veiksmų nebuvo pagrindo rinkti informacijos apie kilmės valstybės padėtį. Deklaratyvūs skundo teiginiai, kad atsakovas nesurinko informacijos, kokia atrodo aktuali pareiškėjai, nereiškia, jog Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas. Iš esmės vien pareiškėjos nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Pareiškėja buvo išklausyta daug kartų, įskaitant išklausymą teismo posėdžio metu, kuriame iš esmės naujų argumentų negu buvo nurodyti pirminės ir papildomos apklausos metu, leidžiančios abejoti priimto Sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepateikė. Taigi pareiškėjos teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo, pažymėjo, kad nenustatyta, jog (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, ji bus kankinama, su ja bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar bus tokiu būdu baudžiama. Duomenų, jog pareiškėjai kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Pareiškėja nurodė tik subjektyvias, bet ne objektyviai egzistuojančias grėsmes.
11. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo ji gali pasislėpti, todėl atsakovas pagrįstai nesuteikė laikotarpio savanoriškai išvykti. Teismas taip pat sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė bei adekvati pareiškėjos padarytam pažeidimui. Teismas taip pat laikė pagrįsta ir teisėta Migracijos sprendimo dalį įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3(tris) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visa apimtimi.
13. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
13.1. Pareiškėja nurodė konkrečias detalias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti kilmės šalyje – nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą. Pareiškėja jau patyrė realias grėsmes, dėl kurių pabėgo iš savo šalies, t. y. užpuolimą, sužalojimus ir grasinimus nužudyti. Pareiškėjos detalus pasakojimas apie asmeniškai patirtą smurtą, patvirtina realią grėsmę jos gyvybei ir sveikatai. Sprendime nurodoma kilmės šalies informacija atitinka pareiškėjos pasakojimą, kad pareiškėjos nurodytą dieną kilo riaušės kalėjime, kuriame dirbo pareiškėja, per riaušes buvo sužaloti pareigūnai ir pabėgo kaliniai. Pabėgę kaliniai jau pasikėsino į pareiškėjos gyvybę, todėl kilmės šalyje jos gyvybei kyla reali grėsmė. Mieste, kuriame gyveno pareiškėja, klesti nusikalstamumas, todėl akivaizdu, kad policija ir kitos valdžios institucijos negali užtikrinti pareiškėjos saugumo. Pasislėpti patarė ir jos tiesioginis viršininkas, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjos išvykimas iš šalies buvo vienintelė galimybė apsisaugoti nuo nusikaltėlių persekiojimo.
13.2. Pareiškėja sąžiningai papasakojo savo padėtį ir kylančias grėsmes, jos pasakojimas yra tikras, atitinka kilmės valstybės informaciją, tačiau atsakovas neįsigilino į prieglobsčio prašymo aplinkybes, paviršutiniškai išnagrinėjo prašymą ir nemotyvuotai jį atmetė.
13.3. Pareiškėja pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes ir pažymi, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėja nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai ir (ar) gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į kilmės valstybę, jos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
14.1. Pareiškėja savo teiginių nepagrindžia jokiais argumentais, t. y. nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė teismų praktiką, teisės aktų nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Be to, tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
14.2. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ją užpuolė kaliniai, pabėgę iš kalėjimo, kuriame ji dirbo. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos prieglobsčio prašymo motyvus, o jos pasakojimas buvo nerišlus, neišsamus, jame buvo prieštaravimų. Jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėja nepateikė.
14.3. Atsakovas surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjos individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė ginčijamą sprendimą. Nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima nustatyti nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją dėl jos asmeninių savybių. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ją tariamai užpuolė pabėgę kaliniai, laikytina nusikalstama situacija su nevalstybiniu subjektu, kas nepapuola į tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindus. Pareiškėjos pasakojimas (užpuolimas) vertintinas kaip tęstinumo neturintis praeities įvykis ir nelaikytinas patikimu įrodymu, taigi, „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Tyrimo metu nebuvo nustatytos priežastys, pagrindžiančios, kad pareiškėjai jos kilmės šalyje yra nesaugu. Argumentai dėl to, kad pareiškėja yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ir nekeičia padarytų išvadų.
14.4. Pareiškėja teigia, kad pagal Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros informaciją ji atitinka rizikos asmenų profilį, į kuriuos reikia atsižvelgti priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo, tačiau pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl minimi padidintos rizikos asmenų profiliai pareiškėjos atveju nėra aktualūs. Be to, pareiškėja savo prašymo negrindė persekiojimu dėl savo lyties, nebuvo nurodžiusi, kad patyrė kilmės valstybėje kokius nors skunde nurodytus veiksmus ar visiškai pagrįstai bijo juos patirti grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas nenustatė ir pati pareiškėja nepateikė duomenų, kad moterys (duomenys neskelbtini) priskiriamos prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių. Pareiškėja taip pat net nebandė kreiptis į kilmės valstybės valdžios institucijas dėl apsaugos nuo tariamo persekiojimo suteikimo bei, atitinkamai, nepateikė jokių duomenų, kad kilmės valstybės valdžios institucijos negalės suteikti jai apsaugos.
14.5. Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės. Šias išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėja nepateikė ir nenurodė, kokios aktualios informacijos Migracijos departamentas nesurinko ir neįvertino arba įvertino netinkamai, o vien tai, kad pareiškėjos netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.
14.6. Skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėja nepateikė. Be to, pareiškėja turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Be to, nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 21S33148 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 6K-1263 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktais argumentais, tačiau pareiškėjos paaiškinimų tinkamai neįvertino, atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai.
17. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
18. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
19. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
20. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.
21. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
22. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
23. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
24. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).
25. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
26. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.
27. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
28. Byloje nustatyta, kad pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė tuo, kad kilmės valstybėje ji dirbo kalėjimo prižiūrėtoja, kalėjime įvyko riaušės, per kurias nukentėjo pareigūnai. Pareiškėjai grįžtant namo, ją užpuolė pabėgę kaliniai, kuriuos ji pažinojo, jie pareiškėją sužeidė peiliu. Jai buvo pagrasinta, kad ją nužudys. Ji kreipėsi į savo vadą, kuris patarė pasislėpti. Be to, pareiškėja taip pat prašymą grindė bloga padėtimi (duomenys neskelbtini).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėja nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamai dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jai galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, kuriais ji grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems bei nepatvirtina, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų persekiojimas iš valstybės institucijų.
30. Pareiškėja nurodė, kad ji dirbo prižiūrėtoja kalėjime, iš kalėjimo pabėgo kaliniai, kai ji ėjo namo, du kaliniai ją užpuolė peiliu, dėl to ji pabėgo iš kilmės šalies, paklausta, ar kreipėsi į policiją, nurodė, kad tie kaliniai buvo policijai žinomi. Nurodė, kad užpuolikus žinojo. Teigė, kad užpuolimo metu kaliniai grasino, kad ją nužudys. Pažymėjo, kad buvo išvykusi į (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nurodė, kad „rizikavau savo gyvybe, gyvendama savo šalyje. Nebuvau saugi, nes dirbau su nusikaltėliais. Kitose (duomenys neskelbtini) valstybėse nebuvau saugi, nes tie nusikaltėliai keliauja po (duomenys neskelbtini) valstybes <...>“.Teigė, kad turi sesę, kuri gyveno (duomenys neskelbtini), tačiau ji nėra pareigūnė, todėl kaliniai jos nepažįsta. Teigė, kad „<...> Ta grėsmė yra dėl mano darbo“.
31. Taigi, kaip teisingai nurodė Migracijos departamentas, pasakojimas nesuteikia pagrindo manyti, kad asmuo patirtų persekiojimą (kaip jis suprantamas pabėgėlių teisės kontekste) grįžęs į kilmės šalį. Pareiškėjos nurodytos priežastys yra išimtinai susijusios su jos darbu. Be to, duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, pareiškėja nepateikė, į valstybines institucijas nesikreipė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pagal Migracijos departamento surinktą kilmės valstybės informaciją nėra duomenų, kad pareiškėjos kilmės valstybės institucijos negali arba nenori apsaugoti pareiškėjos nuo dėl jos darbo ypatumų galbūt atsirandančių padarinių. Negana, to, atsakovas nustatė, kad pareiškėjos kilmės šalies policija yra pajėgi vykdyti savo funkcijas ir saugoti piliečius nuo panašių išpuolių – be to, į policiją pareiškėja, kaip galima suprasti iš jos pasakojimo, nesikreipė, nes, jos teigimu, užpuolikai ir taip policijai buvo žinomi, kas taip pat suponuoja, kad pareiškėja neginčija, kad jos kilmės valstybės institucijos yra pajėgios apsaugoti pareiškėją.
32. Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėja persekiojimo kilmės valstybėje nesieja su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl jau vien dėl šios priežasties ji neatitinka pabėgėlio statuso įgijimo kriterijų. Pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, jog asmens, siekiančio įgyti pabėgėlio statusą nurodomas persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių, t. y. rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėja nei prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu, nei pirmosios instancijos teismui skunde nenurodė aiškiai nei vienos minėtos priežasties, dėl ko jai turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas. Priešingi apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjai suteiktinas pabėgėlio statusas vien dėl hipotetinio pobūdžio teiginių, kad ji galbūt kilmės valstybėje patirs neigiamas pasekmes iš privačių asmenų dėl savo darbo specifikos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti ir atmetami, įvertinus šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti pareiškėjos išvykimo iš kilmės šalies motyvai nelaikytini „bėgimu“ nuo persekiojimo, nenoras grįžti tokiomis aplinkybėmis nelaikytinas „visiškai pagrįsta baime“ patirti persekiojimą, o jos individuali situacija nelemia tarptautinės apsaugos poreikio. Šios išvados nekeičia ir argumentai, kad pareiškėja yra „paprasta moteris, užaugusi ne europietiškoje kultūroje, išsilavinimo, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas“. Atsakovas atliko tinkamą pareiškėjos nurodytų aplinkybių tyrimą. Be to, pareiškėjos pasakojimas buvo nekonkretus, pareiškėja, neišsiplėsdama, išdėstė minimalias aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos nurodytas užpuolimas, kaip galima suprasti iš jos pasakojimo, buvo vienkartinio, atsitiktinio pobūdžio, be to, į teisėsaugos institucijas ji nesikreipė, tik apie susiklosčiusią situaciją informavo savo vadą.
33. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, jog Migracijos departamentas, nesurinkęs specifinio pobūdžio informacijos apie kilmės šalį, negalėjo objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjos prašymo dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nei atsakovui, nei teismui, be deklaratyvių teiginių, nenurodė jokių duomenų, kad jos kilmės valstybėje nėra teisinių priemonių apsiginti nuo kitų asmenų persekiojimo. Taip pat pareiškėja nenurodė jokios tikslios informacijos, ar (hipotetiškai) ketinantys persekioti pareiškėją asmenys turi ryšių su teisėsauga, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio teiginiais (kad yra tikimybė, jog pareiškėjos teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos). Be to, kaip matyti iš Migracijos departamento sprendimo, atsakovas atliko situacijos pareiškėjos kilmės valstybėje vertinimą (be kita ko, vertino ir aplinkybės dėl riaušių kalėjime). Atsižvelgiant į tai, paminėti hipotetinio pobūdžio ir neapibrėžti pareiškėjos argumentai atmetami.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjos nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Pažymėtina, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).
35. Dėl pareiškėjos išsiuntimo išsiuntimu ir draudimo atvykti, pažymėtina, kad iš skundžiamo Migracijos departamento sprendimo matyti, kad Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad: pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas; nustatyta, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko neteisėtai pėsčiomis kirtusi Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje; pareiškėja prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai ją sulaikę pareigūnai pristatė ją į užkardą. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento sprendimu pareiškėjai taikytina priemonė dėl jos išsiuntimo ir draudimo atvykti, yra proporcinga ir teisėta.
36. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, o pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Tiek Migracijos departamento, tiek Komisijos sprendimai (be kita ko, apeliacinio skundo argumentų kontekste) priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino tinkamai, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.