- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-30
- Bylos Nr.
- e2S-198-345/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35623-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Henrichas Jaglinskis
- Pareiškėjas
- E. I., T. K. I., K. I.
- Suinteresuotas asmuo
- O. D.
- Kategorijos
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Įžanginė dalis
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Henrichas Jaglinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. I. ir T. K. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos sprendžiant pareiškėjų E. I. ir K. I. pareiškimo suinteresuotam asmeniui O. D. dėl nuosavybės teisės juridinio fakto nustatymo priėmimo klausimą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjai E. I. ir K. I. kreipėsi į teismą prašydami nustatyti, juridinę reikšmę turinčius faktus, jog:
- pareiškėjai T. K. I. priklausančią 1/3 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), registro Nr.10/236421) sudaro patalpos 2-1, 2-2, 5-1, 5-2, ½ patalpos 5-3, palėpė (išskyrus plotą virš patalpų 4-1, 4-2 ir 4-3), rūsio patalpos, esančios po patalpomis 1-5, 1-6, 2-3 ir 4-4 bei 1/3 dalis bendrojo naudojimo patalpų 1-4, 1-5, 1-6, 1-9, 2-3, 2-4, 4-4, 4-5;
- pareiškėjui E. I. priklausančią 1/6 dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), registro Nr.10/236421) sudaro patalpos 6-1, 6-2, ½ antrojo aukšto patalpos 5-3, ½ rūsio patalpos, esančios po patalpa 1-8 bei 1/6 dalis bendrojo naudojimo patalpų 1-4, 1-5, 1-6, 1-9, 2-3, 2-4, 4-4, 4-5;
- suinteresuotam asmeniui O. D. priklausančias 3/6 dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), registro Nr.10/236421) sudaro patalpos 1-1, 1-2, 1-3, 1-7, 1-8, 4-1, 4-2, 4-3, patalpos 4-4 dalis - sandėliukas po laiptais, palėpės dalis virš pirmo aukšto patalpų 4-1, 4-2 ir 4-3, ½ rūsio patalpos, esančios po patalpa 1-8 ir 3/6 dalys bendrojo naudojimo patalpų 1-4, 1-5, 1-6, 1-9, 2-3, 2-4, 4-4, 4-5.
Nurodė, kad S. S. (gim. 1900 m.) 1965-11-05 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu priklausė gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), registro Nr.10/236421, kurio tam tikros dalys buvo parduotos 1966-02-12, 1969-08-14 ir1973-10-30 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. S. S. mirus, jos dukra, pareiškėja T.K. I. 1993-08-17 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. 3411 pagrindu paveldėjo iš S. S. jai likusią mirties dieną 1/6 Gyvenamojo namo dalį. Kadangi tam tikros Gyvenamojo namo patalpos buvo parduotos 1966-02-12, 1969-08-14 ir 1973-10-30 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, 1993-08-17 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu Nr. 3411 T.K. I. paveldėjo likusias neparduotas konkrečias Gyvenamojo namo patalpas, kurios Namų valdos techninės apskaitos byloje buvo pažymėtos 2-1 (8,39 kv.m) ir 2-2 (18,62 kv.m), neparduotą palėpės dalį, ½ antrojo aukšto patalpos - koridoriaus tarp patalpų 5-1 ir 6-1, neparduotą ½ dalį rūsio patalpos, esančios po koridoriumi 1-1 (I) bei rūsio patalpą, esančią po patalpa su laiptais į antrąjį namo aukštą (dabartinis numeris 4-4), taip pat ir atitinkamą dalį bendrojo naudojimo patalpų. Iš pridedamų Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad pareiškėjų nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalis įregistruotos nenurodant konkrečių namo patalpų. Taip pat nurodo, jog vėlesniuose sandoriuose, kuriais buvo perleidžiamos pareiškėjams šiuo metu priklausančios Gyvenamojo namo patalpos, šios patalpos taip pat nebuvo konkrečiai nurodomos (nurodant tik nuosavybės dalis). Pareiškėjų nuomone, turėtų būti konstatuotas juridinis faktas, jog dabartinių Gyvenamojo namo savininkų E. I., T. K. I. ir O. D. turima Gyvenamojo namo nuosavybė susideda iš konkrečių Gyvenamojo namo patalpų ir jų dalių (kai patalpa įgyta ne vieno savininko), taigi Gyvenamojo namo nuosavybė yra padalinta.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų E. I. ir K. I. pareiškimą suinteresuotam asmeniui O. D. dėl nuosavybės teisės juridinio fakto nustatymo.Teismas konstatavo, jog pareiškėjai iš esmės prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu buvo parduotos konkrečios gyvenamojo namo patalpos. Teismo vertinimu, toks faktas gali būti vertinamas kaip įrodomasis, kartu su kitų faktų visuma patvirtinantis arba paneigiantis kurias nors bylos aplinkybes ir įrodinėjamas nagrinėjant ieškinį ginčo teisenos tvarka (pvz. dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir kt.), o Civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 444-448 straipsniuose nurodyta tvarka nenustatinėjamas.Teismo vertinimu, pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nėra materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kurio pagrindu pareiškėjai atsiranda teisės ir pareigos, bet yra įrodomasis faktas, kurio pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą, todėl sprendžia, jog toks pareiškėjų pareiškimas nenagrinėtinas CPK 444-448 straipsniuose nurodyta tvarka, todėl pareiškimą atsisakytina priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjai E. I. ir K. I. prašo teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį ir perduoti pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
6.1 Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės netinkamai aiškino ir taikė CPK 137 straipsnio normas, ir tai turėjo įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, nepagrįstai atliko pareiškimo esmės vertinimą, t.y. pareiškėjų nurodytų faktinių aplinkybių tyrimą ir vertinimą, kuris atliekamas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, jei teismas laikė, kad pareiškėjų reikalavimas turėtų būti nagrinėjamas ne ypatingosios teisenos tvarka, o ginčo teisenos tvarka, teismas turėjo ne atsisakyti priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą – kadangi jis nagrinėtinas teisme, tik (teismo nuomone) kitokios civilinio proceso teisenos tvarka), o taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 138 straipsnis).
6.2 Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjų prašomas nustatyti juridinis faktas turėtų būti įrodinėjimas ginčo teisenos tvarka, byloje dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Tokios civilinės bylos ginčo teisenos pareiškėjai negalėtų pradėti, kadangi šiai dienai nėra ginčo, jog pareiškėjai yra Gyvenamojo namo savininkai. Paduotu šioje byloje pareiškimu pareiškėjai nesiekia įgyti daugiau teisių, nei jie turi, o siekia tik tinkamai teisiškai įforminti turimas Gyvenamojo namo patalpų savininkų teises.
6.3 Teismas nedetalizavo ir nenurodė, kokiame dar ginče ir kokį dar teisiškai reikšmingą reikalavimą įrodinėjant ginčo teisenos tvarka pareiškėjai turėtų remtis šioje byloje prašytu nustatyti juridiniu faktu, kaip įrodomuoju. Skundžiamos nutarties išvados, jog pareiškėjų prašytas nustatyti juridinis faktas vertintinas kaip įrodomasis, nėra pakankamai motyvuotos.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsniu). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumas ir pagrįstumas. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008). Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenustato jiems kitokios tvarkos. Ypatingą reikšmę turi tai, kad, pasikeitus visuomeniniams santykiams, kartu su jų materialiuoju teisiniu reglamentavimu atsirado ir atsiranda naujų faktų, turinčių juridinę reikšmę. Būtent materialusis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad faktas turi teisinę reikšmę, ir tokiu atveju pagrindinis krūvis tenka aiškinant ir taikant materialiąją teisės normą. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas yra procesinis pagrindas nustatyti visus kitokius, išskyrus numatytus CPK 444 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose bei kituose įstatymuose, juridinę reikšmę turinčius faktus.Byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi su pareiškimu, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad dabartinių gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), registro Nr.10/236421) savininkų E. I., T. K. I. ir O. D. turima gyvenamojo namo nuosavybė susideda iš konkrečių gyvenamojo namo patalpų ir jų dalių (kai patalpa įgyta ne vieno savininko), taigi gyvenamojo namo nuosavybė yra padalinta. Prašyme nurodė, kad vėlesniuose, po 1966 – 1973 m. sudarytuose perleidimo sandoriuose gyvenamojo namo konkrečios patalpos nebuvo išskiriamos, nors taip turėjo būti padaryta. Teigė, jog tik teismo tvarka gali būti išaiškinta ir patvirtinta, jog vėlesniais perleidimo sandoriais taip pat buvo perleidžiamos ne abstrakčios gyvenamojo namo nuosavybės dalys, o konkrečios patalpos ir konkrečių patalpų dalys – pagal pirminių 1966-02-12, 1969-08-14 ir 1973-10-30 pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų reikalavimus bei pateiktus dokumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjų prašomas nustatyti faktas nėra materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kurio pagrindu pareiškėjai atsiranda teisės ir pareigos, bet yra įrodomasis faktas, kurio pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą, todėl nenagrinėtinas CPK 444-448 straipsniuose nurodyta tvarka. Ir priešingai, nei teigia apeliantai, ši pirmosios instancijos teismo išvada yra pakankamai motyvuota. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju reikalinga pažymėti, kad patys pareiškėjai nurodo, jog 1996 m. sudarytoje Gyvenamojo namo kadastro duomenų byloje keitėsi namo patalpų numeriai, buvo patikslintas patalpų plotas. Taip pat kai kuriose patalpose buvo įrengtos pertvaros, tokiu būdu suformuojant naujas patalpas. Todėl faktas, jog dabartiniu momentu konkrečios patalpos ir konkrečių patalpų dalys priskirtinos pareiškėjams ir suinteresuotam asmeniui pagal pirminėse 1966-02-12, 1969-08-14 ir 1973-10-30 pirkimo-pardavimo sutartyse aptartas sąlygas, yra įrodomasis faktas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškimą.Apeliacinės instancijos teismas atmeta pareiškėjų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pasisakė dėl bylos esmės, nes vertino pareiškime nurodytas aplinkybes.Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010). Taigi, prieš priimdamas pareiškimą teismas privalo įvertinti anksčiau išdėstytas aplinkybes. Todėl tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje vertino kai kurias aplinkybes, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas pasisakė dėl bylos esmės.Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip nurodo patys pareiškėjai, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-691-661/2017 dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl išnagrinėjus minėtą civilinę bylą, bus nustatytos konkrečios kiekvienam savininkui priklausančios patalpos ir patalpų dalys. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Atsižvelgdamas į kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjų pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimą, nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.