- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-17
- Bylos Nr.
- 2K-374/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Josifas Tomaševičius, Albinas Sirvydis (pran.)
- Kaltinamasis
- D. V.
- Nuteistasis
- ir G
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Josifo Tomaševičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 28 d. nuosprendžio dalies, kuria panaikinta Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalis dėl D. V. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuspręsta D. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisinti neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.
Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. nuosprendžiu D. V. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šioje byloje nuteistas ir G. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad bendrininkų grupe su kitu asmeniu neteisėtai disponavo labai dideliu psichotropinės medžiagos – amfetamino – kiekiu. Apygardos teismas nustatė, kad D. V. (duomenys neskelbtini) bendrininkui 2007 m. kovo 22 d., apie 19.10 val., perdavė 919,83 g šviesios spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis (481,852 g) amfetamino ir 2007 m. birželio 7 d., apie 15.35 val., perdavė 1727,56 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis (987,094 g) amfetamino, o šis minėtą psichotropinę medžiagą nugabeno iki (duomenys neskelbtini) ir pardavė asmenims, veikusiems pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog neįrodyta, kad D. V. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, jį pagal BK 260 straipsnio 3 dalį išteisino. Tokią išvadą Lietuvos apeliacinis teismas padarė motyvuodamas tuo, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas D. V. apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi faktiniais duomenimis, tarp jų – įrašytais G. K. ir D. V. telefoniniais pokalbiais, tačiau savo išvadas padarė remdamasis ne objektyviai nustatytais faktais, o telefoninių pokalbių interpretacijomis, loginėmis prielaidomis, kurios iš esmės neprieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, tačiau nėra pakankamas pagrindas daryti neabejotiną išvadą apie asmens kaltumą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, priimtą D. V., ir perduoti D. V. bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas D. V., padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Apeliacinis teismas, padarydamas išvadą, jog neįrodyta, kad D. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nepaisė minėtų BPK reikalavimų ir nevertino byloje esančių įrodymų visumos, o įrodymus, tarp jų – telefoninius pokalbius tarp G. K. ir D. V., vertino atskirai nuo kitų įrodymų. Kasatorius, interpretuodamas minėtus telefoninius pokalbius, akcentuodamas 2007 m. kovo 22 d. pokalbius tarp liudytojo A. S. ir G. K. bei tarp G. K. ir D. V., D. V. dukters sąsiuvinio lapo patekimo į maišą, kuriame buvo rastas amfetaminas, aplinkybes bei 2007 m. kovo 22 d. D. V. ir G. K. pokalbį, kurio metu D. V. nurodo G. K. išmesti juodraščius, teigia, kad kolegija neįvertino šių pirmosios instancijos teismo pripažintų įrodymų sąsajumo ir tai sukliudė jai priimti teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas
Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį išteisindamas D. V. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvados nėra pagrindas daryti neabejotiną išvadą, jog D. V. dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Kasaciniame skunde prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis tik dėl D. V. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas pakeitė Kauno apygardos teismo nuosprendį ir dėl G. K., nurodydamas, kad neįrodžius D. V. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinama nuoroda, jog G. K. veikė bendrininkų grupe, ir susiaurinama G. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtis, pašalinant amfetamino įgijimą, tačiau prokuroras prašo panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tik dėl D. V., o kitos Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalies neskundžia.
Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Kasacinės instancijos teismas negali iš naujo tirti bei vertinti įrodymų, nustatinėti faktinių aplinkybių. Nagrinėjant kasacinį skundą, kuriame reiškiamas nesutikimas su žemesnės instancijos teismų vertinant įrodymus padarytomis išvadomis, patikrinama, ar apskųstuose teismų sprendimuose yra remtasi įstatymų nustatyta tvarka surinktais duomenimis, ar tie duomenys tinkamai buvo tiriami teismo posėdžiuose ir ar nuosprendžiuose bei nutartyse pateikiamas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nenustatęs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų renkant ir vertinant įrodymus, kitu aspektu vertinti surinktų įrodymų kasacinės instancijos teismas neturi teisės.
D. V. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad labai didelius kiekius psichotropinės medžiagos – amfetamino – 2007 m. kovo 22 d. ir 2007 m. birželio 7 d. neteisėtai perdavė bendrininkui G. K., o pastarasis juos pardavė tariamiems psichotropinių medžiagų pirkėjams.
Nagrinėjamoje byloje įrodymus apeliacinės instancijos teismas tyrė ir vertino nepažeisdamas BPK nuostatų, teismo nuosprendyje yra aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi telefoninių pokalbių interpretacijomis ir prielaidomis, kurios nėra pakankamas pagrindas daryti neabejotiną išvadą apie D. V. kaltumą perdavus G. K. psichotropines medžiagas. Tiek vertinant kiekvieną įrašytą pokalbį atskirai, tiek juos visus kartu ir atsižvelgiant į pokalbių laiką, vietą bei buvusią situaciją negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad G. K. psichotropines medžiagas perdavė D. V.. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad G. K. amfetaminą galėjo įgyti ne tik iš D. V., bet ir iš bet kurio kito asmens, su kuriuo jis tuo metu bendravo.
Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad G. K., vos tik įsitikinęs, jog A. S. (NVIM dalyvis) turi pinigus, tuoj pat paskambino D. V. ir jam apie tai pranešė. Iš bylos protokoluose esančių pokalbių suvestinių (T. 1, b. l. 71, 79) matyti, kad čia prokuroras klysta, nes tuo metu ne G. K. skambino D. V., o D. V. G. K.. Tai, kas kam skambino, vertinant buvusią situaciją yra svarbu, tuo tarpu minėta prokuroro versija paremta klaidingais duomenimis.
Kasaciniame skunde minimas faktas, kad D. V. dukters sąsiuvinio lapai buvo šiukšlių maiše, kuriame G. K. gabeno psichotropines medžiagas, kelia daugiau abejonių negu patvirtina, kad G. K. psichotropines medžiagas perdavė D. V.. Vienoks vertinimas jei lapai pateko į maišą atsitiktinai, dėl D. V. ar G. K. neatsargumo, visai kita, jeigu lapai pateko kitokiomis aplinkybėmis. D. V. prašė „juodraščius“ išmesti, taigi, jis apie tai žinojo, todėl abejotina, ar tai gali būti jo ar kito asmens neapdairumas. Šis faktas nėra patikimas patvirtinti D. V. kaltę perdavus psichotropines medžiagas bendrininkui G. K.. Todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad vien faktas, jog D. V. dukters sąsiuvinio lapas buvo šiukšlių maiše, kuriame G. K. gabeno narkotines medžiagas, nėra pakankamas pagrindas D. V. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nes nėra nustatyta, kaip šis lapas pateko į šiukšlių maišą kartu su amfetaminu.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ar prielaidomis, apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Visos abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kurių negalima pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškinamos kaltinamojo naudai.
Teismų praktikoje taip pat vadovaujamasi nuostata, kad įrodymų pakankamumo klausimas taip pat priskiriamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai (Baudžiamoji byla Nr. 2K-326/2008).
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Iš šios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl D. V. grindė įrodymų visuma, o kasaciniame skunde akcentuojamus duomenis kolegija įvertino kartu su kitais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį ir vertindamas šios bylos aplinkybes bei kitus duomenis dėl D. V., nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.