Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 23 val. iki 6 val.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 24 d. apie 15 val. 30 min. Šiaulių r. (duomenys neskelbtini), savo gyvenamo namo kieme, viešoje vietoje, įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, kilus asmeniniam konfliktui su G. Š., spyrė G. Š. vieną kartą į pilvą bei sudavė vieną kartą kumščiu į petį, pastūmė D. Š., stipriai suėmė jai už rankų, ko pasėkoje D. Š. nugriuvo bei G. Š. ir D. Š. akivaizdoje, spyrė vieną kartą į automobilio, kuriame sėdėjo G. Š. ir D. Š., priekinę dalį, tokiais savo veiksmais sukeldamas fizinį skausmą bei nepatogumus G. Š. ir D. Š..

Taip pat skunde apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismui buvo pateikta antstolio rašto kopija, kad nukentėjusioji G. Š., antstoliui ir valstybei pateikė melagingus duomenis, tikslu gauti iš valstybės paramą, dėl ko antstolis kreipėsi į policiją dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nukentėjusiajai G. Š.. Tai, apelianto įsitikinimu, patvirtina, kad G. Š. linkusi meluoti ir jos parodymais tikėti negalima. Be to, skunde nuteistasis teigia, kad G. Š. primokė vaikus, kurie gyvena su ja ir yra jos įtakojami, G. Š. ir D. Š. jaučia jam asmeninę neapykantą dėl negaunamų pašalpų ir dėl to, kad jis nebendrauja su dukra.

Apibendrindamas apeliantas skunde teigia, kad BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, o byloje neįrodyti jo tyčiniai smurtiniai veiksmai. Pažymi, kad jis G. Š. ir D. Š. varė iš savo kiemo, kad jos netriukšmautų, teigia, kad įstatymas nedraudžia jam varyti iš savo kiemo pašalinius asmenis ir toks veikimas nėra privataus konflikto ribų peržengimas. Be to, atkreipia dėmesį, kad be kieme buvusių Ž. A. ir E. N. daugiau pašalinių asmenų nebuvo, o privatus kiemas negali būti viešoji vieta, kur bet kas gali laisvai vaikščioti ir naudotis kiemo teritoriją. Apelianto deklaruojamu įsitikinimu, jo veiksmuose nėra BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, todėl Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios D. Š., G. Š. bei jų atstovė, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. Š. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir atitinkamai su priimtu nuosprendžiu jo atžvilgiu, prašydamas jį išteisinti.

Savo skunde nuteistasis kelia pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimą, nes, pasak apelianto, teismas priėmė jo lūkesčių neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmiausia atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jis teisiamajame posėdyje nereiškė nušalinimo pirmosios instancijos teismui. Vien tai, kad apylinkės teismas pripažino apeliantą kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, kas yra ginčijama apeliaciniu skundu, nėra priežastis laikyti, jog bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas ir tuo labiau nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas E. Š. bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusiuosius, liudytojus ir apeliantą, ištyrė kitus ikiteisminio tyrimo metu surinktus rašytinius įrodymus, kuriuos vertino visete ir padarė teisingas išvadas tiek dėl E. Š. keliamų versijų, tiek dėl nukentėjusiųjų G. Š. ir D. Š., liudytojų G. Š., E. N., Ž. A. parodymų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi iš esmės neprieštaringais, vienas kitą papildančiais nukentėjusiųjų D. Š., G. Š., liudytojo G. Š. parodymais (100–101; 115–117; 143–144 b. l.) ir liudytojų Ž. A. ir E. N. parodymais (114–115; 124–125 b. l.) tiek, kiek jie neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Nuteistasis E. Š. viso baudžiamojo proceso metu ir teisiamajame posėdyje (117 b. l.) deklaratyviai neigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus – t. y. nepripažino spyręs G. Š. į pilvą, sudavęs jai kumščiu į petį, neigė stumdęs savo dukrą D. Š. ir ją pargriovęs ant žemės, spyręs į automobilį, kuriuo nukentėjusiosios buvo atvykusios išsivežti liudytoją G. Š.. Tiesa, apeliantas neneigė kilus konfliktui įvykio dieną savo gyvenamojo namo kieme, tačiau dėl to kaltino pačias nukentėjusiąsias, nors jokių logiškų argumentų savo metamiems kaltinimams nenurodė. Iš apeliacinio skundo turinio galima susidaryti įspūdį, kad visų byloje apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, todėl teismas, priimdamas nuosprendį, negalėjo jais remtis. Taigi reikėtų daryti išvadą, kad E. Š., būtent, savo parodymus siūlo laikyti išskirtinai teisingais, nors jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad liudytojai Ž. A. ir E. N. teisiamajame posėdyje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių teigė nematę, kad E. Š. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, kad spardė automobilį – nereiškia, kad apeliantas jam inkriminuotų veiksmų neatliko.

Vien tai, kad teismo padarytos išvados buvo nepalankios kaltinamajam, nėra pagrindas teigti, kad įrodymai buvo įvertinti nesilaikant BPK 20 str. nuostatų ar kad teismas buvo neobjektyvus. Apylinkės teismas visete su kitais įrodymais vertino E. Š., jo sugyventinės liudytojos Ž. A. ir liudytojo E. N., kuris prisistatė – ,,...E. Š. yra mano būsimos uošvienės draugas.“ (124 b. l.) parodymus ir, kolegijos nuomone, pagrįstai teisingais laikė būtent nukentėjusiųjų (D. Š. – nuteistojo dukra, o G. Š. – nuteistojo buvusi sutuoktinė) ir jų parodymus patvirtinusio liudytojo G. Š., kuris taip pat yra apelianto sūnus, parodymus, atmesdamas nuteistojo keliamas versijas ir iš dalies liudytojų Ž. A. bei E. N. parodymus.

Apeliantas skundu kritikuoja nukentėjusiųjų D. Š., G. Š. ir liudytojo G. Š. parodymus dviem aspektais, kad G. Š. kerštaudama, būdama D. Š. ir G. Š. motina, primokė pastaruosius duoti melagingus parodymus prieš savo tėvą, o be to jų parodymai dar ir ne vienodi. Atsakant į tokius nuteistojo argumentus kolegija pirmiausia pažymi, kad nukentėjusioji D. Š. ir liudytojas G. Š. taip pat yra ir E. Š. vaikai, kurie teisiamajame posėdyje nedeklaravo priešiškumo savo tėvui. D. Š. nurodė, kad ji būtų atleidusi savo tėvui dėl to, ką jis padarė, jei pastarasis būtų atėjęs į ligoninę jos atsiprašyti, o G. Š. nurodė, kad ir dabar su tėvu (E. Š.) santykiai yra geri ir bendrauti su tėvu jis nori. Tai, kad nukentėjusiųjų D. Š. ir G. Š., liudytojo G. Š. parodymai nėra identiški tik patvirtina objektyvų jų pobūdį, nes kiekvienas įvykio metu visą laiką kartu nebuvo, pirmoji su E. Š. kalbėjo D. Š., po to, kai prasidėjo konfliktas, atėjo G. Š., o liudytojas G. Š. įvykio aplinkybes stebėjo sėdėdamas automobilyje. Vadinasi minimi asmenys kai kurias įvykio aplinkybes matė, kai kurių matyti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, kai kurių įvykių eigą atpasakojo šiek tiek skirtingai dėl patirtų išgyvenimų, streso, nuteistojo naudoto smurto. Nepagrįsta būtų reikalauti asmenis atpasakoti tas aplinkybes, kurių pastarieji nematė ar kurių neprisimena, neįsidėmėjo. Taigi, neesminiai netikslumai ir skirtumai nukentėjusiųjų, liudytojo parodymuose yra logiškai paaiškinami. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Kai kurios skirtingai nurodytos, ne esminės įvykio detalės pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis nuosprendžio priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistojo kaltę. Tai, kas išdėstyta, nesuteikia pagrindo manyti, kad teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skundu mėgina įteigti apeliantas. Vien tai, kad G. Š. yra buvusi nuteistojo sutuoktinė, kad nukentėjusioji D. Š. yra apelianto dukra, o liudytojas G. Š. – E. Š. sūnus, negali būti pagrindas nesiremti jų parodymais, nes jie dėl visų esminių aplinkybių yra vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, vienas kitą papildantys, neprieštaringi ir juos iš dalies patvirtina liudytojų Ž. A. bei E. N. parodymai.

Šioje byloje surinktais įrodymais, tarp jų iš dalies ir paties apelianto parodymais, nustatyta, kad įvykio dieną pas E. Š. į namus automobiliu atvyko G. Š. su dukra D. Š., kad parsivežti pas apeliantą besisvečiuojantį G. Š.. Pirmiausia iš automobilio išlipo D. Š. ir nuėjo pakviesti G. Š. važiuoti namo, tačiau nuteistasis nutarė neišleisti G. Š. išvažiuoti su atvykusia motina ir seserimi, liepė eiti G. Š. atgal į namą, o D. Š. liepė savo jaunesniajam broliui eiti pasiimti daiktus ir važiuoti kartu. Prasidėjo konfliktas, E. Š. pradėjo šaukti ant D. Š. ir varyti ją iš kiemo, griebė pastarajai už rankų, pečių, stumdė, išgirdusi konfliktą iš automobilio į kiemą atėjo nukentėjusioji G. Š., tada apeliantas pradėjo pulti ant jos, koja spyrė G. Š. į pilvą, D. Š. ir dėl kilusio triukšmo į įvykio vietą atėjęs liudytojas E. N. puolė atskirti nuteistąjį nuo G. Š., kad pastarosios nebemuštų, tada E. Š. stipriai sugriebęs D. Š. už rankos pargriovė ant žemės ir nugriuvo pats. Sugrįžus G. Š. ir D. Š. į automobilį, prie pastarojo priėjęs E. Š. spyrė į automobilio priekinę dalį ir dar per pravirą automobilio langą vieną sykį kumščiu trenkė G. Š. į petį. Pastarąsias aplinkybes betarpiškai matė ir patvirtino liudytojas G. Š., nes jis tuo metu jau sėdėjo automobilyje.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ne nukentėjusiųjų ir liudytojo G. Š., o liudytojų Ž. A. ir E. N. parodymai neatitinka nustatytų aplinkybių, prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Apeliantas deklaratyviai neigia atlikęs jam inkriminuojamus veiksmus. Liudytoja Ž. A. teigė mačiusi visą konfliktą nuo pradžios iki pabaigos, tačiau kažkodėl teigė, kad liudytojas E. N. buvo už namo, o pastarasis nurodė, kad jis buvo name arba automobilyje, išgirdęs triukšmą, atėjo į įvykio vietą, atskyrė E. Š. nuo moters, su kuria pastarasis konfliktavo, ir už rankos nuvedė apeliantą iki namo. Kyla logiškas klausimas, kodėl visų šių aplinkybių nematė Ž. A., deklaravusi, kad matė visą konfliktą. Dėl to apylinkės teismui nebuvo pagrindo laikyti liudytojų Ž. A. ir E. N. parodymus objektyviais ir absoliučiai teisingais, nes jie savaime nelogiški ir prieštaringi, todėl liudytojų teiginiai, kad apeliantas niekam smūgių nesudavė ir automobilio nespardė, pagrįstai atmesti.

Iš atkurtos įvykių sekos akivaizdu, kad ne nukentėjusiųjų, o apelianto tyčiniai, tiksliniai veiksmai, susipriešinimas su atvykusia dukra ir buvusia sutuoktine, nepagrįstas neišleidimas G. Š. išvažiuoti su savo motina, ir sukėlė konfliktą, kurio metu E. Š. ėmė naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąsias, sukėlė pastarosioms fizinį skausmą, nukentėjusiųjų akivaizdoje spardė jų automobilį. Tokį apelianto veikimą, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nusikalstamu ir kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimą. Apeliantas įvykio metu elgėsi agresyviai, moralės požiūriu nepriimtinai, toks jo elgesys šokiravo nukentėjusiąsias, aišku ir aplinkinius asmenis, dėl panaudoto fizinio smurto G. Š. ir D. Š. kentė fizinį skausmą, D. Š. verkė, kilo sumaištis – E. N. puolė raminti E. Š., savo sūnaus liudytojo G. Š. akivaizdoje apeliantas naudojo smurtą prieš jo motiną, spardė į automobilį, todėl aišku, kad dėl tokių savo tėvo veiksmų išsigando ir mažametis liudytojas G. Š.. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Be abejonės, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. svarbi yra nusikalstamos veikos padarymo vieta – viešoji vieta. Viešoji tvarka gali būti pažeista ir privačioje vietoje, į kurią dėl vienokių ar kitokių priežasčių savininko sutikimu gali laisvai ateiti ir bendraut kiti žmonės. Šiuo atveju konfliktas vyko nuteistojo gyvenamojo namo kieme ir tai atitinka viešosios vietos požymį, tuo labiau, kad be kaltininko ir nukentėjusiųjų kieme buvo dar ir kitų asmenų. Kolegijai nekyla abejonių, kad dėl nusikalstamo E. Š. elgesio viešoji rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą E. Š. veikoje, įvertino visą veiksmų raidą. Apylinkės teismas pagrįstai E. Š. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nes dėl tyčinių apelianto smurtinių, vandališkų veiksmų viešoje vietoje kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai. Todėl naikinti nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 284 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės apribojimo bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmę. Kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo sprendimui dėl taikytinos baudžiamosios atsakomybės E. Š., todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad E. Š. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta nukentėjusiosioms D. Š. ir G. Š. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas proceso išlaidomis (160 Lt) ir priteisia jas iš nuteistojo E. Š. į valstybės biudžetą (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo E. Š. priteisti 160 Lt valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl advokatės Vidos Povilaitienės atstovavimo apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosioms D. Š. ir G. Š..

Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT247300010112394300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB ,,Swedbank“, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.