- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-14
- Bylos Nr.
- 2-1371-464/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02037-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Dalia Kačinskienė, Danutė Milašienė
- Pareiškėjas
- Advokato M
- Kreditorius
- S. P., A. P., S. A., D. P., R. S., I. S.
- Advokatai
- Gabija Jurgita Streleckienė
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Advokato M. K. kontoros bei kreditorių S. P., A. P., S. A., D. P., R. S., I. S. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditorių sąrašas uždarosios akcinės bendrovės UAB „Baltsalva“ (buvęs pavadinimas – UAB „INOVUS“) bankroto byloje Nr. B2-1200-640/2015.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014-11-27 nutartimi, civilinėje byloje Nr. B2-5767-640/2014 (b. l. 1-3), kuri įsiteisėjo 2015-02-12 (b. l. 4-5), iškėlė atsakovui UAB „INOVUS“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Baltsalva“) bankroto bylą, šios įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Principo reikalas“.
2015-04-24 apygardos teisme gautas BUAB „Baltsalva“ administratoriaus UAB „Principo reikalas“ prašymas dėl bendrovės kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo. Administratorius nurodė, kad bendra visų kreditorių finansinių reikalavimų suma – 235 922, 66 Eur, ginčytinų finansinių reikalavimų nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015-04-24 nutartimi (b. l. 48-50) BUAB „Baltsalva“ administratoriaus UAB „Principo reikalas“ prašymą patenkino ir patvirtino bendrovės kreditorių ir jų finansinius reikalavimus pagal bankroto administratoriaus pateiktą sąrašą bendrai 235 922,66 Eur sumai.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas Advokato M. K. kontora (toliau – ir advokatas M. K.) atskirajame skunde (b. l. 51-54) prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-24 nutartį dalyje, kuria patvirtintas jo reikalavimas ir išbraukti advokatą M. K. iš kreditorių sąrašo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. 2013-03-04 tarp advokato ir UAB „INOVUS“ buvo sudaryta teisinės pagalbos sutartis Nr. 289; 2013-03-25 papildomu susitarimu prie teisinės pagalbos sutarties tarp šalių buvo susitarta, kad advokato honoraras už kliento interesų atstovavimą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-17543-819/2013 pagal ieškovo UAB „INOVUS“ ieškinį atsakovui UAB „Dekoras“ dėl netinkamo 2007-07-25 rangos sutarties vykdymo, yra 33 procentai nuo kliento naudai patenkinto ieškinio reikalavimų sumos. Kadangi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-04 sprendimu UAB „INOVUS“ ieškinys buvo patenkintas – bendrovei iš atsakovo UAB „Dekoras“ priteista bendra 22 454 Lt (6 503, 13 Eur) suma, advokato honoraras pagal 2015-04-14 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą 2 596, 70 Eur sumai turi būti apmokėtas iš piniginių lėšų, skirtų administravimo išlaidoms.
2. Įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusio išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų. Kadangi advokatas M. K. teikė teisines paslaugas UAB „INOVUS“ ir po bankroto bylos iškėlimo (sutartis dėl teisinės pagalbos nebuvo nutraukta), pagal teisinės pagalbos sutarties papildymą dėl honoraro dydžio jis įgijo teisę reikalauti atlygio tik įsiteisėjus sprendimui dėl skolos priteisimo iš atsakovo UAB „Dekoras“. Suteiktomis teisinėmis paslaugomis advokatas tiesiogiai pridėjo prie BUAB „Baltsalva“ turto gausinimo, todėl išrašyta PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas turėtų būti apmokama ir reikalavimas tenkinamas iš administravimui skirtų lėšų, neįtraukiant Advokato M. K. kontoros į trečios eiles kreditorių sąrašus.
3. Įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, jam apmokamos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio reikalavimų atlyginimą. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų, sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka bankroto administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį. Jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskiriamos prie administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-112/2011).
4. Kasacinio teismo praktikoje dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, prievolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo vykdymo, pasisakyta, jog bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus, veikiančio inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos, nei kitai sandoriai šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančio įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos yra laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2009). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, ir susijusios su bankroto procedūrų vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2009; 2011-01-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-81/2011).
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 93-94) į pareiškėjo atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Baltsalva“ prašo iš dalies pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-24 nutartį – išbraukti Kontorą iš BUAB „Baltsalva“ kreditorių sąrašo. Nurodo tokius atsiliepimo į skundą argumentus:
1. Apeliantas vadovaujasi neaktualia kasacinio teismo praktika, kadangi precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-399/2012)
2. Apeliantui laikantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytų terminų buvo pranešta apie teisinės pagalbos sutarties Nr. 289 ir prie minėtos sutarties 2013-03-25 sudaryto papildomo susitarimo nutraukimą bei iš minėtos sutarties kylančių reikalavimų tenkinimą ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.
3. Kreditoriai pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą nustatytais terminiais turi teisę pareikšti savo finansinius reikalavimus. Tuo atveju, jeigu kreditorius pageidauja būti išbrauktas ir kreditorių sąrašo, nėra pagrindo prieštarauti tokiam jo prašymui.
Šalies argumentai
Kreditoriai S. P., A. P., S. A., D. P., R. S., I. S. atskirajame skunde (b. l. 87-90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-24 nutartį dalyje dėl UAB „Salvus Baltija“ 43 152, 01 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo ir perduoti šio klausimo nagrinėjimą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. UAB „Salvus Baltija“ finansinio reikalavimo dydis (43 152, 01 Eur) buvo nustatytas pagal administratoriui perduotą vykdomąjį raštą pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-10 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2772-294/2014. Tačiau tam, kad UAB „Salvus Baltija“ galėtų reikalauti patvirtinti minėtą finansinį reikalavimą, bendrovė privalėjo pateikti administratoriui ne tik vykdomąjį raštą, bet ir teismų procesinius sprendimus, kurių pagrindu vykdomasis raštas buvo išduotas.
2. Vilniaus apygardos teismo 2015-03-09 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-843-450/2015, kuria buvo paliktas nepakeistas minėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, teisėtumas turi būti patikrintas kasacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad kasacinio skundo padavimo terminas nėra pasibaigęs, negalima teigti, jog UAB „Salvus Baltija“ finansinio reikalavimo pagrįstumas UAB „Baltsalva“ bankroto byloje yra besąlygiškai įrodytas ir patvirtintas. Kol minėtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimas kasacine tvarka nėra išspręstas, UAB „Salvus Baltija“ finansinio reikalavimo dydžio nustatymo klausimas Vilniaus apygardos teisme nenagrinėtinas.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 95-96) į kreditorių skundą atsakovas BUAB „Baltsalva“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2015-04-24 nutartį palikti nepakeistą – kreditorių atskirojo skundo netenkinti. Nurodo, kad apeliantai ginčija UAB „Salvus Baltija“ finansinį reikalavimą, kuris pagrįstas įsiteisėjusiu ir privalomai vykdytinu teismo sprendimo, todėl nėra jokio pagrindo abejoti minėto reikalavimo dydžiu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirieji skundai atmestini.
Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – Advokato M. K. kontoros bei UAB „Salvus Baltija“ įtraukimo į UAB „Baltsalva“ kreditorių sąrašą ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo minėtos bendrovės bankroto byloje teisėtumas ir pagrįstumas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėją advokatą M. K. ir UAB „INOVUS“ siejo atstovavimo teisiniai santykiai. 2013-03-04 teisinės pagalbos sutarties Nr. 289 bei 2013-03-25 papildomo sutarimo prie teisinės pagalbos sutarties pagrindu pareiškėjas įsipareigojo suteikti bendrovei visapusišką teisinę pagalbą (Sutarties 1 d.), tuo tarpu UAB „INOVUS“ įsipareigojo sumokėti Kontorai 33 procentų dydžio honorarą nuo patenkino ieškinio reikalavimų sumos Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-17543-819/2013 pagal UAB „INOVUS“ ieškinį atsakovui UAB „Dekoras“ dėl netinkamo rangos sutarties vykdymo (Sutarties 6 d.; Susitarimo 2 d.). Vilniaus apygardos teismui 2015-04-13 nutartimi (c. b. Nr. 2A-60-781/2015) palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo UAB „INOVUS“ naudai iš UAB „Dekoras“ buvo priteista bendra 6 503, 13 Eur suma, pareiškėjas papildomo susitarimo prie teisinės pagalbos sutarties pagrindu 2015-04-14 išrašė PVM sąskaitą faktūrą 2 596, 70 Eur sumai, kurią pateikė BUAB „Baltsalva“ administratoriui, prašydamas šią sąskaitą apmokėti iš lėšų, skirtų administravimo išlaidoms.
Byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamas 43 152, 01 Eur dydžio UAB „Salvus Baltija“ finansinis reikalavimas UAB „Baltsalva“ buvo patvirtintas pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo apylinkės teismo 2014-04-10 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2772-294/2014.
Dėl Advokato M. K. kontoros finansinio reikalavimo
Nesutikimą su skundžiama teismo nutarties dalimi, kuria jo reikalavimas BUAB „Baltsalva“ buvo patvirtintas kaip trečios eilės kreditoriaus finansinis reikalavimas, apeliantas iš esmės grindžia netinkamu ĮBĮ 36 straipsnio nuostatų bei šios teisės normos pagrindu suformuotos kasacinio teismo praktikos taikymu (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2009-06-26 nutartis c. b. Nr. 3K-3-301/2009; 2011-03-15 nutartis c. b. Nr. 3K-3-112/2011; 2011-01-31 nutartis c. b. Nr. 3K-3-81/2011), kurioje pasisakyta, kad tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 str.), tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį.
Tokių skundo argumentų kontekste pirmiausiai pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra susiformavusi nuostata, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.
Apelianto nurodytas teisės normos aiškinimas ir jos taikymas kasacinio teismo buvo pateiktas civilinėse bylose Nr. 3K-3-301/2009, Nr. 3K-3-112/2011, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-301/2009 nustatyta, kad patalpos įmonės administracijai, smulkiai gamybai ir statybinių medžiagų sandėliavimui buvo išnuomotos iki bankroto bylos iškėlimo, ir nors po bankroto bylos iškėlimo sutartis buvo nutraukta, tačiau nuomininkas – bankrutuojanti įmonė - išnuomotu turtu, nemokėdamas nuomos mokesčio, naudojosi dar kelerius metus, iki buvo priverstinai iškeldintas. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011 bankrutavusi įmonė iniciavo naujus sutartinius santykius dėl jos turto pardavimo, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti. Nurodytų bylų faktinės aplinkybės patvirtina, kad teisiniai santykiai tarp suinteresuotų asmenų ir bankrutuojančių bendrovių buvo tęsiami arba naujai inicijuoti pačių bankrutuojančių bendrovių bankroto procedūrų vykdymo metu. Nagrinėjamoje byloje situacija kitokia, nes apelianto teisinės paslaugos, t. y. atstovavimas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-17543-819/2013, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (nustatyta teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis; CPK 179 str. 3 d.) UAB „INOVUS“ buvo faktiškai suteiktos dar iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Teisinių paslaugų sutartis, kurią įsidarė ankstesnis bankrutuojančios įmonės valdymo organas, su apeliantu formaliai nebuvo nutraukta įmonei iškėlus bankroto bylą, tačiau apie sutartinių santykių pasibaigimą ir ketinimą nevykdyti susitarimo dėl sėkmės mokesčio administratorius pranešė advokatui 2015-04-15, kai tik gavo informaciją apie tokio susitarimo buvimą (b. l. 84). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad ginčo teisinės paslaugos buvo suteiktos vykdant bankrutuojančios įmonės bankroto administravimo veiklą ar bankroto procedūrų vykdymo tikslu. Taigi apelianto nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-301/2009, Nr. 3K-3-112/2011, įskaitytinai ir dėl sandorio šalių lygiateisiškumo principo, vykdant ar sudarant naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 str.), nagrinėjamu atveju nėra aktualūs, todėl teisėjų kolegija, vertindama skundžiamos apygardos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pagrindo jais vadovautis.
Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra aiškinama, jog bankrutuojanti įmonė gali vystyti dviejų rūšių veiklą: administravimo veiklą, skirtą įmonės turto likvidavimui ir įmonės užbaigimui, bei ūkinę komercinę veiklą, skirtą įmonės turto gausinimui. Argumentuodamas savo teisę į honoraro atlyginimą iš bankrutuojančios bendrovės administravimo išlaidų apeliantas akcentuoja, kad įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusio išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų. Sutiktina su apelianto pozicija, jog 2015-04-13 įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui, kuriuo UAB „INOVUS“ naudai iš UAB „Dekoras“ buvo priteista bendra 6 503, 13 Eur suma, šiuo metu bankrutuojančios bendrovės turtas buvo pagausintas, tačiau šiuo atveju tai nebuvo bankroto administratoriaus, veikiančio bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesais, veiksmų pasekmė. Kaip minėta, apeliantas su UAB „INOVUS“ dėl galimo honoraro už suteiktas teisines paslaugas atlyginimo susitarė iki bankroto bylos šiai įmonei iškėlimo, t. y. sutartines prievoles apeliantas įvykdė veikdamas mokaus ir komercinę – ūkinę veiklą vykdančio juridinio asmens naudai. Vien aplinkybė, kad pastarojo sutartinė prievolė sumokėti honorarą atsirado jau po bankroto bylos iškėlimo, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog apelianto prievolė buvo susijusi su bankroto procedūrų vykdymu ir advokato finansinį reikalavimą bankrutuojančiai bendrovei patenkinti iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų, taip pažeidžiant imperatyvią ĮBĮ nuostatą, draudžiančią vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.).
Atsižvelgiant į administravimo išlaidų sampratą ir jų teisinę prigimtį, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, taip pat į visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam kreditoriui (t.y. apeliantui) mokėtinas honoraras, pagal bankrutuojančios bendrovės prievolę, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, tenkintinas būtent ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka.
Pažymėtina, kad apeliantas skunde taip pat formuluoja reikalavimą išbraukti jį iš BUAB „Baltsalva“ kreditorių sąrašo. Nors atsiliepime į skundą administratorius neprieštarauja šio reikalavimo patenkinimui, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių teisinių pasekmių apeliantas siekia tik tuo atveju, jei būtų pripažinta jo teisė į reikalavimo patenkinimą iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų, tačiau kolegija pripažino, kad apygardos teismas pagrįstai ir teisėtai patvirtino administratoriaus neginčytą apelianto trečios eilės finansinį reikalavimą. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nustato atskirą kreditoriaus išbraukimo iš bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašo procedūrą, kuri reglamentuota ĮBĮ 26 straipsnio 2 dalyje. Ši norma nustato, kad kreditoriai turi teisę atsisakyti visų ar dalies savo reikalavimų; kreditorius reikalavimų atsisakymą teismui pateikia raštu, o teismas reikalavimų atsisakymą priima nutartimi, atitinkamai sumažina kreditorių reikalavimų sumą ir išbraukia reikalavimų atsisakiusį kreditorių iš kreditorių sąrašo (jeigu jis atsisakė visų reikalavimų). Nagrinėjamu atveju galimas apelianto finansinio reikalavimo atsisakymas nėra šios apeliacijos dalykas, todėl kolegija neturi teisinio pagrindo vertinti ir spręsti tokio prašymo, kurį palaikydamas apeliantas turėtų atskirai kreiptis į administratorių, kaip tai nustatyta minėtame ĮBĮ straipsnyje.
Dėl UAB „Salvus Baltija“ finansinio reikalavimo
Skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria buvo patvirtintas UAB „Salvus Baltija“ 43 152, 01 Eur dydžio finansinis reikalavimas, neteisėtumą bei nepagrįstumą BUAB „Baltsalva“ pirmos eilės kreditoriai – S. P., A. P., S. A., D. P., R. S., I. S. argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vien vykdomojo rašto pagrindu, t. y. negavęs teismų procesinių sprendimų, kurių pagrindu buvo išduotas minėtas raštas, patvirtinti jų ginčijamą finansinį reikalavimą. Pažymi ir tai, kad teismų procesiniai sprendimai, iš kurių kyla UAB „Salvus Baltija“ finansinis reikalavimas, nebuvo peržiūrėti kasacine tvarka, o kasacinio skundo pateikimo terminas nėra pasibaigęs, todėl, anot apeliantų, negalima teigti, jog ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumas yra besąlygiškai įrodytas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nurodytais apeliantų skundo argumentais. Apeliantai teigia, kad UAB „Salvus Baltija” finansinis reikalavimas nepagrįstai buvo patvirtintas tik vykdomojo dokumento pagrindu, tačiau bylos duomenys tvirtina, jog kartu su administratoriaus 2015-04-24 prašymu dėl BUAB „Baltsalva“ kreditorių sąrašo ir jų finansinių reikalavimų patvirtinimo buvo pateikti minėto kreditoriaus finansinį reikalavimą pagrindžiantis duomenys – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-10 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2772-294/2014. Nors kartu su atskirojo skundo medžiaga minėtas teismo sprendimas nepateiktas, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-03-09 nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2A-843-450/2015, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, t. y. teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (CPK 331 str. 6 d.). Taigi priešingai, nei teigia apeliantai, vykdomasis raštas pagal minėtą teismo dokumentą šiuo atveju nebuvo pateiktas. Kita vertus, pažymėtina, kad vykdomasis raštas, išduotas minėtų teismų procesinių sprendimų pagrindu, taip pat yra pakankama įrodinėjimo priemonė UAB „Salvus Baltija” finansinio reikalavimo pagrįstumui nustatyti (CPK 279 str. 4 d.).
Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (CPK 18 str.). Tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma; įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-233/2014). Taigi apeliantų atskiruoju skundu skundžiamą nutartį priėmęs pirmosios instancijos teismas pagal įstatymo reikalavimus neturėjo teisės spręsti dėl minėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Tai, kad minėti teismų procesiniai sprendimai nebuvo patikrini kasacine tvarka, taip pat nesumažina šių procesinių dokumentų teisinės galios, nesuteikia teisės jų ginčyti kitaip, nei CPK nustatyta tvarka. Nesuėjęs kasacinio skundo padavimo terminas atitinkamai nesuteikia teisės nesivadovauti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar jo nevykdyti (CPK 331 str. 6 d.). Pažymėtina, kad ĮBĮ numatyta galimybė tikslinti kreditoriaus reikalavimą, esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Nors apeliantai deklaruoja apie būtinumą patikrinti nurodytus teismų procesinius sprendimus kasacine tvarka, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nenustatyta, kad kasacinis skundas minėtoje byloje būtų pateiktas, juolab kad įstatyme numatytas terminas pateikti kasacinį skundą apeliantų atskirojo skundo nagrinėjimo momentu jau yra suėjęs (CPK 345 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino UAB „Salvus Baltija“ 43 152, 01 Eur dydžio finansinį reikalavimą UAB „Baltsalva“ bankroto byloje.
Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje ar 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalys turėtų būti naikinamos ar keičiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.