Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-03-26 · Administracinė byla Nr. A-146-294-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-26
Bylos Nr.
A-146-294-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00239-2011-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
A. D., K. D.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Advokatai
Gytis Šarka
Kategorijos
  • 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-294/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00239-2011-4Procesinio sprendimo kategorija 6.5; 15.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovams advokatams Gyčiui Šarkai ir Simonai Selelionytei – Druktenienei,

atsakovų atstovei Živilei Karčiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. D., apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. D., skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, vienkartinės išmokos, palūkanų priteisimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjai A. D. ir K. D., atstovaujamas įstatyminės atstovės A. D. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 2-8), kuriame prašė:

panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – ir VSDFV Šiaulių skyrius, atsakovas) 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2268;priteisti iš VSDFV Šiaulių skyriaus pareiškėjams lygiomis dalimis 121 200 Lt sumą (po 60 600 Lt kiekvienam pareiškėjui), kuri lygi vienkartinės išmokos dydžiui;priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 5 procentus palūkanų nuo 121 200 Lt sumos už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. įskaitytinai, t. y. priteisti 11 655,12 Lt palūkanų pareiškėjams lygiomis dalimis (po 5 827,56 Lt kiekvienam pareiškėjui);priteisti iš VSDFV Šiaulių skyriaus žalą, lygią periodinėms kompensacijoms pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 75 punktą, apskaičiuotą pagal šių Nuostatų 78 ir 63 punktus, už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. įskaitytinai;priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Šiaulių skyriaus, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos žalos sumos atitinkamai kiekvienam pareiškėjui nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, buvo panaikinti VSDFV Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai, kuriais G. D. (pareiškėjos A. D. sutuoktiniui ir pareiškėjo K. D. tėvui) 2006 m. lapkričio 14 d. įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Atsižvelgdama į tai, 2010 m. gruodžio 16 d. pareiškėja raštu kreipėsi į VSDFV Šiaulių skyrių, prašydama operatyviai priimti galutinį sprendimą dėl G. D. nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu ir išmokėti pareiškėjams priklausančias išmokas. 2011 m. vasario 11 d. VSDFV Šiaulių skyrius priėmė sprendimą Nr. PN36-2, kuriame nurodė, kad sprendimas bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję/nesusiję su darbu) gavimo dienos. Dėl šio sprendimo pateiktą skundą Fondo valdyba 2011 m. balandžio 8 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2268 pripažino nepagrįstu.

Pareiškėjų nuomone, skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini. Abu skundžiami sprendimai grindžiami Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatymo (toliau – ir Draudimo įstatymas) 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata, pagal kurią draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kai prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusijusios su darbu, taip pat Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu (toliau – ir Išmokų nuostatai) 100 punktu, nustatančiu, kad sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo teritoriniame skyriuje. Pareiškėjų nuomone, paskutinis dokumentas, kuris yra reikalingas galutinio sprendimo priėmimui, VSDFV Šiaulių skyriui buvo pateiktas 2009 m. gegužės 4 d. (Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. balandžio 29 d. raštas Nr. 8-06-02-2272). Gavęs šį dokumentą, atsakovas priėmė 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. SDR-112 – nelaimingo atsitikimo darbe nepripažino draudiminiu įvykiu. Teismams patenkinus pareiškėjos skundą ir procesiniais sprendimais pripažinus, kad surinkti duomenys bei įrodymai buvo įvertinti netinkamai ir panaikinus skundžiamus administracinius aktus, atsakovas privalėjo nedelsdamas priimti naują sprendimą, kuriuo klausimas dėl G. D. nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu būtų išspręstas iš esmės remiantis turėtais 2009 m. gegužės 4 d. duomenimis bei gautu naujausiu atsakymu iš prokuratūros, kuris minimas VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 15 d. sprendime ir savo turiniu nesiskiria nuo ankstesnių prokuratūros raštų, gautų iki 2009 m. gegužės 4 d.

Atsisakymas pripažinti G. D. mirtį nelaimingu atsitikimu darbe (tuo labiau atsisakymas spręsti klausimą dėl pripažinimo) iš esmės yra nepagrįstas, kadangi teismų sprendimai patvirtino, kad siekiant taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto sąlygą, kaip pagrindą įvykį pripažinti nedraudiminiu, būtina nustatyti, jog ne tik motyvai, bet būtinai dar ir aplinkybės būtų nesusijusios su darbu, t. y. vien tik motyvo nesąsajumo su darbu neužtenka, kad įvykis būtų pripažintas nedraudiminiu, kadangi, jeigu aplinkybės yra susijusios su darbu, tai įvykis yra draudiminis nepriklausomai nuo to, ar motyvai susiję, ar nesusiję su darbu. Pareiškėjų nuomone, motyvų sąsajumas ar nesąsajumas su darbu šiuo atveju neturi lemiamos teisinės reikšmės, nes vien aplinkybių sąsajumas su darbu savaime eliminuoja galimybę remtis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta sąlyga. Vadinasi, VSDFV Šiaulių skyriaus pozicija nepriimti galutinio sprendimo, kol teisėsaugos institucijos pateiks išvadas dėl G. D. nužudymo motyvų, yra nepagrįsta ir dėl šios priežasties, kadangi nepriklausomai nuo motyvų, įvykis turi būti laikomas draudiminiu tuo pagrindu, kad aplinkybės susijusios su darbu.

Pareiškėjai akcentavo, kad nuo draudiminio įvykio praėjo daugiau nei 4 metai. Sprendimas, kurio priėmimo siekia pareiškėjai, susijęs su maitintojo netekusios šeimos, kurioje auga mažametis vaikas, interesais todėl tokia tyrimo trukmė ne tik prieštarauja Išmokų nuostatų 100 punktui, bet ir nesuderinama su protingumo, operatyvumo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais, taip pat neužtikrina teisinio apibrėžtumo dėl pareiškėjų teisėtų lūkesčių gauti dėl draudiminio įvykio jiems priklausančias išmokas. Sutinkant su atsakovo pozicija galutinis sprendimas gali būti apskritai nepriimtas, nes jeigu ikiteisminio tyrimo metu nebus nustatyti kaltinamieji, prokuratūra jokių kitų išvadų apie prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvus negalės pateikti. Laikas, kuris praėjo nuo mirtino nelaimingo atsitikimo darbe yra pakankamas ir daugiau negu protingas siekiant gauti įmanomą informaciją iš ikiteisminio tyrimo institucijos ir teisingai išspręsti įvykio pripažinimo draudiminiu klausimą iš esmės pagal tokius duomenis, kokie objektyviai egzistavo jau 2009 m. gegužės 6 d. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai), tačiau VSDFV Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos veiksmai atsisakant priimti galutinį sprendimą pagal šiuo metu turimus duomenis pažeidžia minėtus principus. Pareiškėjų nuomone, jau 2009 m. gegužės 6 d., priešingai nė teigia atsakovas, buvo surinkta pakankamai įrodymų bei duomenų, leidžiančių administracinėje byloje padaryti išvadą net ir dėl nusikaltimo motyvų. Draudimo įstatymas reikalauja, kad teisėsauga pateiktų tik duomenis ir faktus, iš kurių būtų galima spręsti apie motyvą, o ne įvertinimą, ar motyvas susijęs su darbu, ar ne, nes tai nėra prokuratūros funkcija; pareiga įvertinti pateiktus duomenis tenka atsakovui, kuris nepagrįstai atsisako vykdyti šią pareigą. Ikiteisminio tyrimo metu yra nustatyta, kad pagal bendrovės kasos knygą nužudymo dienos pabaigoje bendrovės kasoje turėjo būti 10 029 Lt suma, tačiau ši suma kasoje ir seife ar pas nužudytąjį nerasta. Vienintelė pagrįsta ir labiausiai tikėtina versija yra būtent ta, kad nužudymo motyvas būtent ir buvo bendrovės pinigai, kuriuos po nužudymo pasisavino nusikaltimą padarę asmenys. Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos sąlygos, t.y. pagrindo, leidžiančio įvykį traktuoti kaip nedraudiminį, buvimo įrodinėjimo pareiga tenka VSDFV Šiaulių skyriui ir Fondo valdybai. Šią taisyklę patvirtinto ir teismai administracinėje byloje Nr. I-211-84/2009. Vadinasi, nėra ir negali būti taikoma jokia prezumpcija, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvai nebuvo susiję su darbu, o siekiant nepripažinti šio įvykio draudiminiu, būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto sąlyga neabejotinai objektyviai egzistuoja.

Šalies argumentai

Pareiškėjų nuomone, skunde nurodyti argumentai sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus: pirma, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą pripažinti įvykį nedraudiminiu (tai yra prejudicinis faktas, nustatytas administracinėje byloje Nr. I-211-84/2009), antra, turėdamas pareigą priimti sprendimą pripažinti įvykį draudiminiu ir išmokėti priklausančias išmokas pareiškėjams, to nedaro nuo 2009 m. gegužės 6 d. pareiškėjai nurodo, kad dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų jie patyrė turtinę žalą, kuri lygi dėl G. D. įvykusio nelaimingo mirtino atsitikimo darbe pareiškėjams lygiomis dalimis priklausančiai 121 200 Lt dydžio vienkartinei išmokai, nustatytai remiantis Išmokų nuostatų 85 punktu ir Vyriausybės 2006 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 512 „Dėl valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinimo bei ir einamųjų 2006 metų draudžiamųjų pajamų dydžių patvirtinimo“ 3 punktu, taip pat periodinėms išmokoms, apskaičiuotoms pagal Išmokų nuostatų 78 ir 63 punktus už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. įskaitytinai. Atsakovo neteisėtas neveikimas atsisakant priimti teigiamą galutinį sprendimą, tiesiogiai lemia turtinės žalos, pasireiškiančios minėtų išmokų negavimu, pareiškėjams atsiradimą. Todėl šiuo atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d.). Be to, pažymėjo, kad sprendimas dėl vienkartinės išmokos išmokėjimo turėjo būti vėliausiai priimtas 2009 m. gegužės 19 d., o išmoka išmokėta iki 2009 m. gegužės 26 d. Nurodytu terminu neišmokėjus vienkartinės išmokos, pareiškėjai patiria papildomą žalą, kuri lygi 5 procentų dydžio metinėms palūkanoms (CK 6.210 str. 1 d.) nuo 121 200 Lt sumos. Atsižvelgiant į tai, kad terminą nuo 2009 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. (įskaitytinai) sudaro 702 dienos, todėl iš atsakovo priteistina 11 655,12 Lt palūkanų (121200 x 0,05 / 365 x 702). Remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjams taip pat priteistinos 5 procentų dydžio (CK 6.210 str. 1 d.) metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 73-75) paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi, panaikinus VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. SDR-112 „Dėl G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu“, 2011 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. PN36-2 nuspręsta sprendimą dėl šio nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu priimti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus gavimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartyje konstatavo, kad įrodinėjimo pareiga (kad smurtas nesusijęs su darbu) tenka kompetentingam sprendimą priimančiam subjektui, o kompetencija nustatyti prieš G. D. panaudoto smurto, kuris sukėlė jo mirtį, motyvus priklauso teisėsaugos institucijoms. Atsakovo nuomone, pareiškėjai skunde nepagrįstai teigia, kad vien tai, jog mirties aplinkybės yra susijusios su darbu, eliminuoja galimybę remtis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostata. Teigia, kad tokia paminėtos Draudimo įstatymo nuostatos interpretacija yra neteisinga, nes priimant sprendimą būtina nustatyti ir aplinkybes, ir motyvus, todėl VSDFV Šiaulių skyrius, kaip subjektas, kuris priima sprendimą dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu, turi žinoti tiek smurto aplinkybes, tiek motyvus. VSDFV Šiaulių skyrius nuolat teikia paklausimus ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai dėl smurto motyvų, tačiau nesant nustatytam smurto motyvui, negali priimti galutinį sprendimą.

Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjų reikalavimu atlyginti turtinę žalą, pažymėdamas, kad VSDFV Šiaulių skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nurodytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir CK 6.271 straipsnyje, kuriais remiasi pareiškėjai. Atkreipė dėmesį tai, kad vykdydamas Draudimo įstatymo nuostatas ir įvertindamas visą turimą medžiagą, VSDFV teritorinis skyrius priima sprendimą, kuris ne visada palankus pareiškėjui. Šiuo atveju 2009 m. gegužės 6 d. VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas nebuvo galutinis, kadangi jis Draudimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti skundžiamas Fondo valdybai, o po to – teismui. Teismui įvertinus visas aplinkybes, šis sprendimas buvo panaikintas. Teigti, kad VSDFV Šiaulių skyriaus darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, nėra jokio pagrindo, nes darbuotojai tinkamai atliko jiems pavestas funkcijas, medžiagoje surinktus įrodymus vertino taip, kad buvo priimtas sprendimas pripažinti įvykį nedraudiminiu. Dėl pareiškėjų argumento, esą jie patyrė žalą, kuri yra lygi dėl G. D. įvykusio nelaimingo mirtino atsitikimo darbe jiems priklausančių vienkartinių ir periodinių išmokų sumai. Atsakovo nuomone, šios išmokos nėra žala, kadangi įvykį pripažinus draudiminiu, šios išmokos būtų išmokėtos pareiškėjams pagal Draudimo įstatymą. Dėl pareiškėjų reikalavimų priteisti palūkanas atsakovas pažymėjo, kad VSDFV Šiaulių skyriaus darbuotojų veiksmuose nebuvo tyčios ar kaltės priimant sprendimą. Taip pat nesutiko su reikalavimu priteisti žalą nuo 2009 m. gegužės 27 d., kadangi VSDFV Šiaulių skyriaus sprendimas buvo skundžiamas, o ne galutinis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 80-82) paaiškino, jog pagal Draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą bei dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos. Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nors jie ir atitinka Draudimo įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau yra įvykę, kai prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo. Išmokų nuostatų 13.6 punkto antroje pastraipoje numatyta, kad smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi remiantis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Remiantis 2007 m. kovo 16 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. 1 nurodytomis nelaimingo atsitikimo aplinkybėmis, G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. apie 22 val. buvo užpultas ir nužudytas darbo vietoje. Nors nelaimingas atsitikimas G. D. įvyko po įmonėje nustatytų darbo valandų, tačiau pagal UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. patvirtintų įmonės darbo tvarkos taisyklių 4 dalį viršvalandiniu darbu nelaikomas direktoriaus darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę. Todėl įvykis buvo prilygintas nelaimingam atsitikimui darbe ir surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas. Šiaulių apygardos prokuratūroje iki šiol yra atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalyje (tyčinis nužudymas). Nors G. D. nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, tačiau nei nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagoje, nei Šiaulių apygardos prokuratūros pateiktuose dokumentuose nebuvo ir dabar nėra duomenų, jog prieš G. D. panaudoto smurto motyvai yra susiję su darbu. Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. liepos 1 d. raštu Nr. 8-06-02-3668 informuojama apie tai, kad pagal 2006 m. lapkričio 14 d. kasos aparato vakarinės fiskalinės ataskaitos kopiją kasos aparate turėjo būti 10 209,82 Lt, taip pat nurodoma, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, jog šie pinigai iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos būtų dingę šios įmonės direktoriaus G. D. žūties metu. Ši ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtina, kad prieš G. D. smurtas buvo panaudotas siekiant pasisavinti kasoje galimai turėjusius būti pinigus, kaip teigia pareiškėjai. Išmokų nuostatų 24 punkte nėra numatytas baigtinis sąrašas dokumentų, kurie turi būti įvertinti nagrinėjant nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu klausimą. Taigi vien aplinkybė, jog G. D. nelaimingas atsitikimas įvyko darbo vietoje ir dėl jo buvo surašytas nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kuriame nurodyta, kad jis buvo apiplėštas, nėra pakankamas pagrindas įvykį pripažinti draudiminiu. Apiplėšimo faktą turi nustatyti ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, tačiau tai iki šiol nėra nustatyta. Priešingai, Šiaulių apygardos prokuratūros 2010 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 8-6094 (1.15) patvirtinama, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta kokia nors materialinė žala. Fondo valdyba atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartyje konstatavo ne tik tai, kad ši situacija nėra analogiška situacijai, kai smurto motyvai yra nesusiję su darbu, bet ir tai, kad nagrinėjamu atveju smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi. Kadangi prieš G. D. panaudoto smurto motyvus nustatyti gali tik teisėsaugos institucijos, o sprendimus dėl smurtinių nelaimingų atsitikimų darbe Fondo valdybos teritoriniai skyriai priima vadovaudamiesi teisėsaugos institucijų pateiktomis išvadomis, VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 2 punkte nurodė, kad sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paskutinio reikiamo dokumento (teisėsaugos institucijų išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję/nesusiję su darbu)) gavimo teritoriniame skyriuje. Atkreipė dėmesį į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje pateiktus motyvus ir argumentus, t. y. kad prieš G. D. panaudoto smurto motyvus turi nustatyti teisėsaugos institucijos, baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas nėra baigtas ir nėra įrodymų, vienareikšmiškai galinčių patvirtinti, kad prieš G. D. pavartoto smurto aplinkybės ir motyvai būtų nesusiję su darbu. Teismai šiais motyvais grindė VSDFV Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų nepagrįstumą tuo aspektu, jog iš byloje pateiktų dokumentų ir duomenų nėra pagrindo daryti išvados dėl smurto motyvų ir taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Nei Šiaulių apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neįpareigojo VSDFV Šiaulių skyriaus, jų manymu, neaiškias aplinkybes vertinti kaip pagrindą daryti išvadą, jog smurto motyvai yra susiję su darbu. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, VSDFV Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos pozicija – laukti teisėsaugos institucijų išvadų – yra pagrįsta Šiaulių apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais. Mano, kad visos pretenzijos turėtų būti reiškiamos teisėsaugos institucijoms, o ne VSDFV Šiaulių skyriui ar Fondo valdybai, nes būtent šių institucijų išvados yra pagrindas priimti atitinkamus sprendimus dėl įvykio pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu. VSDFV Šiaulių skyriui priėmus sprendimą pripažinti įvykį draudiminiu ir išmokėjus išmokas kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas, jei paaiškėtų dėl nusikalstamos veikos kalti asmenys ir su darbu nesusiję smurto motyvai, pareiškėjai turėtų pareigą grąžinti jiems išmokėtas socialinio draudimo išmokas. Taigi tikslas šiuo aspektu apsaugoti pareiškėjų interesus yra dar vienas motyvas laukti galutinių teisėsaugos institucijų išvadų.

Žemesnės instancijos teismas

Fondo valdybos nuomone, pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas, nes tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino VSDFV Šiaulių skyriaus ir Fondo valdybos sprendimus, dar nereiškia, kad tokie šių institucijų veiksmai laikytini neteisėtais veiksmais civilinės atsakomybės prasme. Juolab minėta aplinkybė, kad teismai neįpareigojo VSDFV Šiaulių skyriaus vertinti neaiškias aplinkybes kaip pagrindą pripažinti įvykį draudiminiu, taip pat nepatvirtina neteisėtų veiksmų fakto.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 94-102) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų, kuriais, vadovaujantis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Išmokų nuostatų 13.6 punktu, buvo nuspręsta, kad sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 2006 m. lapkričio 14 d. G. D., pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu bus priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie prieš G. D. panaudoto smurto motyvus (susiję/nesusiję su darbu) gavimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 14 d. apie 22 val. darbo vietoje UAB (duomenys neskelbtini) patalpose buvo nužudytas įmonės direktorius G. D. VSDFV Šiaulių skyrius 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. SDR-112 atsisakė pripažinti nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu vadovaudamasis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Išmokų nuostatų 13.6 punktu. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (11.3) I-4043 teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovų sprendimai, kuriais nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, grindžiami tuo, kad nėra duomenų, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvai yra susiję su darbu. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, minėti sprendimai buvo panaikinti, motyvuojant tuo, kad dėl G. D. žūties ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, kad nėra įrodymų, vienareikšmiškai galinčių patvirtinti, jog prieš G. D. pavartoto smurto aplinkybės ir motyvai būtų nesusiję su darbu.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas yra vienas iš įstatymų, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnyje laiduojama piliečių teisė gauti socialinę paramą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudiminių įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Nelamingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo pripažinimas nedraudiminiu įvykiu sukelia labai svarbius teisinius padarinius. Pripažinus nelaimingą atsitikimą darbe nedraudiminiu įvykiu, apdraustasis, o jam mirus – jo šeimos nariai netenka teisės į socialinę paramą, numatytą Draudimo įstatyme. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo ar nepripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti priimtas itin kruopščiai ištyrus reikšmingų šiam klausimui išspręsti aplinkybių visumą ir jas įvertinus pagal NA draudimo įstatymo normas.

Sistemiškai aiškindamas Draudimo įstatymo 4, 6, 7 straipsnių nuostatas, teismas padarė išvadą, jog nelaimingi atsitikimai darbe asmenims, dirbantiems pagal darbo sutartis, gali būti pripažinti draudiminiais įvykiais nustačius visumą šių aplinkybių: 1) nelaimingas atsitikimas darbe įvyko asmeniui, kuris privalomai apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu; 2) nelaimingas atsitikimas darbe buvo ištirtas teisės aktais nustatyta tvarka; 3) ištyrus nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko esant Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms: 3.1. dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, o jeigu darbuotojui darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai draudėjo nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku bei dirbant tarnybinių komandiruočių laiku; 3.2. dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą), taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas; 3.3. dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos; 4) taip pat jeigu ištyrus nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas įvyko Draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais: 4.1. papildomų, specialių pertraukų ar pertraukų pailsėti ir pavalgyti metu, kai darbuotojas yra darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje; 4.2. pakeliui į darbą ar iš darbo; 4.3. kai įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu (pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio 3 dalį) darbuotojas ieško naujo darbo; 4.4. apdraustiesiems atliekant įstatymų nustatytas valstybines, visuomenines ar piliečio pareigas, kai už tą laiką mokamas darbo užmokestis arba atitinkama kompensacija, nuo kurių mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos; 5) ištyrus nenustatyta nei viena iš Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų aplinkybių, kurias nustačius nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, nors jie atitinka įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, nepripažįstami draudiminiais įvykiais. Šios Draudimo įstatymo nuostatos yra perkeltos į Išmokų nuostatų 3,7, 10, 12, 13 punktus.

Nagrinėjamoje byloje aktualios Draudimo įstatymo redakcijos 7 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės, kurioms esant draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant bent vienai iš šios įstatymo normos 1-6 punktuose nurodytų aplinkybių. Nagrinėjamam ginčui aktuali Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė – prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus tuos atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo. Dėl to, jog prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas ir smurto aplinkybės susijusios su darbu, ginčo byloje nėra. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad žuvusysis G. D. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi pagal darbo sutartį, buvo privalomai apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, nelaimingas atsitikimas įvyko darbo vietoje, šių aplinkybių neginčija nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo. Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę prieš apdraustąjį panaudojus smurtą, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo. Išmokų nuostatų 13.6 punktas pakartoja šią Įstatymo nuostatą bei detalizuoja, kad smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi remiantis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Atsižvelgdamas į šiomis teisės normomis nustatytą teisinį reguliavimą teismas padarė išvadą, jog norint nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudiminiu įvykiu, būtina nustatyti, kad prieš asmenį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, tai pagrindžiant teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Kitaip tariant, norint įvykį pripažinti draudiminiu, turi būti nustatytos abi Draudimo įstatyme ir Išmokų nuostatuose įtvirtintos sąlygos – ir aplinkybės, ir motyvai turi būti susiję su darbu. Pareiškėjai, skųsdami atsakovų sprendimus, argumentuoja, jog Šiaulių apygardos administraciniam teismui panaikinus atsakovo sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta G. D. žūtį pripažinti nedraudiminiu įvykiu, atsakovas turi priimti sprendimą dėl įvykio pripažinimo draudiminiu. Tačiau minėti sprendimai buvo panaikinti dėl įrodymų, kad prieš G. D. pavartoto smurto aplinkybės ir motyvai būtų nesusiję su darbu, trūkumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartyje Nr. A502-1192/2010 konstatavo, kad „kompetencija nustatyti jo atžvilgiu panaudoto smurto, kuris sukėlė jo mirtį, motyvus priklauso teisėsaugos institucijoms“. Nei Draudimo įstatymas, nei Išmokų nuostatai Fondo valdybos teritoriniams skyriams nesuteikia teisės nustatyti smurto, panaudoto prieš apdraustąjį, motyvų. Šiaulių apygardos prokuratūra 2010 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 8-6094 (1.15) (b. l. 54) informavo VSDFV Šiaulių skyrių apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-828-06 atliekamas dėl G. D. nužudymo pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pranešimas apie įtarimą dėl G. D. nužudymo nėra niekam pareikštas, byloje iki šiol nėra objektyvių duomenų, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo padaryta kokia nors materialinė žala. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Šiaulių skyrius, remdamasis turimais duomenimis, neturi Įstatymo suteiktos teisės ir pareigos priimti sprendimą pripažinti G. D. žūtį draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu. Nesant aiškaus ir vienareikšmiško atsakymo, kad G. D. nužudymo motyvai yra susiję/nesusiję su jo darbu, VSDFV Šiaulių skyrius negali priimti sprendimo dėl įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu, todėl 2011 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. PN36-2 ir Fondo valdybos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2268 yra teisėti ir pagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Nusprendęs, kad VSDFV Šiaulių skyriaus veiksmai, sprendžiant dėl pareiškėjos vyro žūties pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu, yra teisėti ir pagrįsti, teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir atitinkamų išmokų priteisimo.

III.

Pareiškėjai A. D. ir K. D., atstovaujamas įstatyminės atstovės A. D. (toliau – ir apeliantai), apeliaciniu skundu (b. l. 107-109) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino sąlygas, būtinas įvykiui pripažinti nedraudiminiu, ir neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, sprendžiant dėl įvykio pripažinimo draudiminiu, kas lėmė iš esmės neteisingo sprendimo priėmimą. Administracinių teismų praktikoje suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, pagal kurią tam, kad nelaimingas atsitikimas darbe nebūtų pripažintas draudiminiu įvykiu pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, draudėjas turi būti aktyvus ir įrodyti, kad prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nebuvo susiję su darbu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1916/2008). Ši taisyklė reiškia, kad nėra ir negali būti taikoma jokia prezumpcija, jog prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, nes galioja priešinga prezumpcija – jeigu dėl prieš apdraustąjį panaudoto smurto įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, laikoma, kad smurto aplinkybės ir motyvai buvo susiję su darbu, nebent atitinkamo Fondo valdybos skyriaus pareigūnai įrodytų priešingai. Taigi, jeigu nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe atitinka visas Draudimo įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu sąlygas (tai teismas pripažino sprendime), preziumuojama, jog prieš apdraustojo panaudoto smurto motyvai ir aplinkybės yra susiję su darbu, ir šio sąsajumo buvimas papildomai neįrodinėtinas (nes vienintelė įvykio pripažinimo draudiminiu sąlyga yra įvykio atitikimas visoms Įstatymo 6 straipsnyje nurodytoms sąlygoms). Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybė pasinaudoti išimtimi, bet tik tuo atveju, jeigu įrodomos visos būtinosios išimties taikymo sąlygos. Būtent VSDFV Šiaulių skyrius ir Fondo valdyba turi įrodyti, kad aplinkybės, leidžiančios taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe, objektyviai egzistuoja (šią poziciją patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. sprendime). Nesant tokių įrodymų, VSDFV Šiaulių skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo delsti priimti galutinį sprendimą dėl įvykio, kuris pagal esamus duomenis atitinka visas Draudimo įstatymo 6 straipsnyje nurodytas sąlygas ir todėl laikytinas draudiminiu. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad norint įvykį pripažinti draudiminiu, turi būti nustatytas smurto aplinkybių ir motyvų sąsajumas su darbu, neteisingai aiškino Draudimo įstatymo 6 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, pažeidė teismų suformuluotą įrodinėjimo pareigos (onus probandi) taisyklę bei įvykio pripažinimo draudiminiu prezumpciją, kas lėmė iš esmės neteisingo sprendimo priėmimą. Mano, kad teismo aiškinimas yra plečiamasis, o išimtis iš bendros taisykles negali būti aiškinama plečiamai. Norint taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina įrodinėti tai, kas jame nurodyta, t. y. kad ir aplinkybės, ir motyvai nesusiję su darbu, o ne kad motyvas susijęs su darbu. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino, jog aplinkybių sąsajumas su darbu abejonių niekam nekelia, tai net jeigu motyvas ir būtų nesusijęs su darbu, Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties nebūtų pagrindo taikyti, nes nėra antros būtinos sąlygos norint įvykį pripažinti nedraudiminiu – aplinkybių nesąsajumo su darbu. Kadangi aplinkybės susijusios su darbu, viena iš būtinų Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies sąlygų neegzistuoja, todėl taikyti Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo.Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad ginčo dėl smurto aplinkybių sąsajumo su darbu byloje nėra. Apeliantai pažymi, kad vien ši aplinkybė pati savaime savarankiškai eliminuoja atsakovų galimybę remtis Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta sąlyga. Tokia išvada daroma todėl, kad siekiant taikyti minėto Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktu, būtina, kad ir smurto aplinkybės, ir motyvai nebūtų susiję su darbu (t. y. nepakanka vien motyvų nesąsajumo su darbu). Vadinasi, atsakovų sprendimas laukti teisėsaugos institucijų išvadų dėl nužudymo motyvų iš esmės yra nepagrįstas, nes dėl aplinkybių sąsajumo su darbu įvykis bet kuriuo atveju (motyvai bus ar nebus susiję su darbu) atitiks draudiminiam įvykiui keliamus reikalavimus. Apeliantai mano, kad laukti teisėsaugos institucijų išvadų, kurios jokios reikšmės galutiniam sprendimo priėmimui negalės turėti įtakos, yra nepagrįsta. Juo labiau, kad aplinkybė, jog smurto motyvai yra susiję su darbu, dėl aukščiau nurodytų priežasčių yra neįrodinėtina, ir tam nereikalinga jokia papildoma teisėsaugos institucijų išvada.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Išmokų nuostatų 13.6 punktą smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi remiantis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Teismo aiškinimas, kad motyvo sąsajumą su darbu konstatuoti privalo tik teisėsaugos institucijos, apeliantų nuomone, yra nepagrįstas, kadangi, pirmiausia, Išmokų nuostatų 13.6 punkte nustatyti du alternatyvūs motyvo nesąsajumo su darbu nustatymo būdai, o ne vienas, kaip nepagrįstai nurodė teismas. Nei atsakovai, nei teismas nenurodė, kodėl atsakovai nesivadovauja alternatyva – t. y. įvykio tyrimo komisijos medžiaga ir išvadomis. Apeliantų nuomone, Išmokų nuostatų 13.6 punkte taip pat nenurodyta, kad būtent teisėsaugos institucijos nustato motyvo sąsajumą su darbu ar ne. Teismas neatsižvelgė į tai, kad teisėsaugos institucija pateikia tik duomenis ir faktus, iš kurių būtų galima spręsti apie motyvą, o ne konstatuoja motyvo sąsajumo su darbu buvimą ar nebuvimą. Tyčinio nužudymo sudėtyje tokio privalomo požymio, kaip motyvo sąsajumas ar nesąsajumas su darbo funkcijomis, nėra, todėl teisėsauga jo neprivalo nustatyti. Todėl mano, kad atsakovai, siekdami įrodyti įvykio sąsajumo su darbu nebuvimą, turi vadovautis jau pateiktais duomenis. Atsakovas gali vadovautis ir numatyta alternatyva – t. y. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis, pagal kurias įvykis draudiminis.Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjų argumento, kad tyrimo trukmė (daugiau nei 4,5 metų) akivaizdžiai yra per ilga, neužtikrina tinkamo teisės į gynybą principo įgyvendinimo. Apeliantų nuomone, jau 2009 m. gegužės 6 d. buvo surinkta pakankamai įrodymų bei duomenų, leidžiančių administracinėje byloje padaryti išvadą dėl motyvų ir jų sąsajumo su darbu, o atsakovų atsisakymas įvertinti tuos duomenis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir pasisakyti dėl iki šiol iš teisėsaugos institucijos gautų duomenų, kaip pagrindo spręsti apie smurto motyvus ir motyvų sąsajumą su darbu, pakankamumo.

Šalies argumentai

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 116-117) pateikia šiuos argumentus, dėl kurių nesutinka su pareiškėjų apeliaciniu skundu:

Teismas teisingai nurodė, kad norint įvykį pripažinti draudiminiu, turi būti įrodytos abi būtinos sąlygos, t. y. įvykio aplinkybės ir motyvai turi būti susiję su darbu.Apeliantai neteisingai interpretuoja Draudimo įstatymo 6 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovo manymu, priimant sprendimą būtina nustatyti tiek aplinkybes, tiek motyvus, todėl VSDFV Šiaulių skyrius, kaip subjektas, kuris priima sprendimą dėl įvykio pripažinimo/nepripažinimo draudiminiu, turi žinoti ir smurto aplinkybes, ir motyvus. Tiek Šiaulių apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartyje konstatavo, kad motyvas turi būti nustatomas, taip pat jog kompetencija nustatyti G. D. atžvilgiu panaudoto smurto, kuris sukėlė jo mirtį, motyvus priklauso teisėsaugos institucijoms. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareiga (t. y. kad smurtas nesusijęs su darbu) tenka kompetentingam sprendimą priimančiam subjektui, o motyvo nustatymas priklauso teisėsaugos institucijai. Pažymi, kad VSDFV Šiaulių skyrius yra pakankamai aktyvus ir savo kompetencijos ribose nuolat užklausia ikiteisminį tyrimą atliekančią instituciją, bandydamas išsiaiškinti smurto motyvą. Nesant smurto motyvo, sprendimo priimti negalima.Apeliantai remiasi Išmokų nuostatų 13.6 punktu, kuriame nurodyta, kad smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe komisijos išvadomis, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartyje labai aiškiai pasisakė, jog smurto motyvus nustato teisėsaugos institucijos. Be to, Nelaimingo atsitikimo darbe komisijos išvadoje nėra nurodytas smurto motyvas, o tik aplinkybės, todėl remtis šia komisijos išvada nėra galimybės.Apeliaciniame skunde nurodytas motyvas, jog galima situacija, kad nusikaltimas liks neišaiškintas ir nebus nustatytas motyvas, nesuteikia teisės pažeidžiant Draudimo įstatymo nuostatas, t. y. nenustačius vienos iš sąlygų, pripažinti įvykį draudiminiu. Atsakovo nuomone, toks sprendimas būtų nepagrįstas ir neteisėtas. Neturint visų būtinų įrodymų, priimti vienokį ar kitokį sprendimą nėra galimybės. Apeliantų versijos dėl to, kur dingo pinigai iš bendrovės kasos, taip pat kad šie pinigai buvo nusikaltimo tikslas, yra ne šios bylos objektas, tėra tik versijos, o nusikaltimą tiria atsakingos institucijos.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 118-120) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, remiantis tais pačiais argumentais, kuriuos Fondo valdyba buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2 ir Fondo valdybos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2268, priimtą išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjų skundą dėl minėto Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Iškilusio ginčo išsprendimui yra aktualus Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktu nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimas ir taikymas sprendžiant dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Pagal nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų įstatyme pateiktas sąvokas nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingo atsitikimo darbe (Draudimo įstatymo 2 str.11 d.).

Draudimo įstatymo 6 straipsnis nustato pripažinimo draudiminiais įvykiais sąlygas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustiems asmenims, nurodytiems 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, įvykę nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko esant visoms šioms sąlygoms: 1) dirbant draudėjo nustatytu darbo laiku, o jeigu darbuotojui darbo laikas draudėjo nėra nustatytas, tai draudėjo nustatytu darbo laiku, taip pat atskiru draudėjo nurodymu paskirtu dirbti laiku bei dirbant tarnybinių komandiruočių laiku; 2) dirbant darbo sutartyje sulygtą darbą (įskaitant ir darbo vietos parengimą bei sutvarkymą), taip pat atliekant kitus draudėjo pavestus su jo vykdoma veikla susijusius darbus draudėjo naudai arba atliekant viešojo administravimo funkcijas; 3) dirbant darbą, už kurį mokamas darbo užmokestis, nuo kurio mokamos arba turi būti mokamos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos. Pagal Draudimo įstatymo 4 straipsnio, kuris nustato kokie asmenys yra draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, 1 dalies 1 punktą nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami, be kita ko, asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis.

Draudimo įstatymo 7 straipsnio, kuris nustato kokiais atvejais nelaimingi atsitikimai darbe nepripažįstami draudiminiais įvykiais, 1 dalyje nurodyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. To paties straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio Įstatymo 6 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių, išvardytų šio straipsnio 1-6 punktuose, tarp jų aplinkybei - prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo (Draudimo įstatymo 7 str. d. 6 p.).

Pareiškėjų šioje byloje ginčijamą 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2 VSDFV Šiaulių skyrius priėmė po to, kai baigėsi ginčas administracinėje byloje ir įsiteisėjo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-211-84/2009), kuriuo buvo patenkintas iš dalies pareiškėjos A. D. skundas ir panaikintas VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr.SDR-112 bei Fondo valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimas Nr.(11.3)-I-4043, kuriais 2006 m. lapkričio 14 d. G. D. mirtinas nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu. Minėtas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2010 m. spalio 28 d., kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą 2010 m. spalio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr.A502-1192/2010). 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 antruoju punktu atsakovas nusprendė sprendimą dėl 2006 m. lapkričio 14 d. G. D. mirtino nelaimingas atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu priimti ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie smurto prieš nukentėjusįjį motyvus (susiję/nesusiję su darbu) gavimo dienos. Nors pareiškėjai prašė teismo panaikinti VSDFV Šiaulių skyrius 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2, tačiau iš išdėstytų argumentų akivaizdu, kad pareiškėjai ginčija tik 2 punktą, nes įsakymo pirmajame punkte atsakovas tik pakartojo tai, kas nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2009 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr.SDR-112 (jis panaikintas). Atsižvelgiant į tai, turi būti tikrinamas VSDFV Šiaulių skyrius 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 antrojo punkto pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš VSDFV Šiaulių skyrius 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 antrojo punkto turinio matyti, kad atsakovas sprendimo dėl G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. įvykusio mirtino nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu priėmimą nukėlė neapibrėžtam laikui – iki galutinės teisėsaugos institucijos išvados apie smurto prieš nukentėjusįjį motyvus (susiję/nesusiję su darbu) gavimo dienos. Šio sprendimo priėmimo teisiniais pagrindais nurodė Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Išmokų nuostatų 13.6 bei 100 punktus.

Draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Vyriausybės nutarimu tvirtinamais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais ir kitais teisės aktais.

Draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais, Fondo valdybos teritoriniai skyriai priima remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, detalizuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų (atsakovui priimant 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2 galiojo Vyriausybės 2010 m. vasario 24 d. nutarimo Nr.178 redakcija) 24 punktas. Šioje Išmokų nuostatų normoje nurodyta, kad nagrinėjant nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, vadovaujamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu (forma N-1 ar N-2) ar profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktu, taip pat vertinami prie aktų pridėti ar papildomai gauti kiti dokumentai, kurie išvardyti Išmokų nuostatų 24.1-24.13 papunkčiuose, tarp jų teismo sprendimai, nuosprendžiai ir kiti dokumentai, gauti iš teisėsaugos institucijų (24.9 p.). Išmokų nuostatų 24.1-24.13 punktuose nurodytų dokumentų sąrašas nėra baigtinis, kadangi 24.13 punkte nurodyta, kad vertinami ir kiti dokumentai, kuriose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą darbe, susirgimą profesine liga arba mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežastį.

Išmokų nuostatų 100 punktas nustato, kad sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi būti priimtas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo teritoriniame skyriuje. Išmokų nuostatų 100 straipsnio prasme „paskutinio reikiamo dokumento“ nustatymo klausimas kiekvienu atveju yra individualus, priklauso nuo konkretaus nelaimingo atsitikimo faktinių aplinkybių, tačiau kiekvienu atveju nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu administracinė procedūra, į kurią įeina ir (esant reikalui) papildomų dokumentų rinkimas, turi būti atlikta per protingą terminą, o dokumentų sprendimui priimti pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas laikantis Draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į šio įstatymo 6 ir 7 straipsnio nuostatas detalizuojančias Išmokų nuostatų normas, taip pat vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Minėta, kad atsakovas 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 priėmimo teisiniais pagrindais nurodė Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Išmokų nuostatų 13.6 bei 100 punktus. Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte yra apibrėžtos tik nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiu įvykiu sąlygos - „ prieš apdraustąjį buvo panaudotas smurtas, jeigu įvykio aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, išskyrus atvejus, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo“, o šio įstatymo 6 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe priima remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais.

Išmokų nuostatų 13.6 punkte, kuriuo vadovaujasi atsakovas, pakartotas Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Be to, Išmokų nuostatų 13.6 punkte nurodyta, kad smurto aplinkybės ir motyvai nustatomi remiantis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad ši teisės norma numato du alternatyvius smurto aplinkybių ir motyvų nustatymo būdus. Į tai neatsižvelgė nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovai, nors tai yra nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A502-1192/2010). Išmokų nuostatų 13.6 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis du alternatyvius smurto aplinkybių ir motyvų nustatymo būdus reiškia, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius pagal kompetenciją spręsdamas ar yra pagrindas taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą išimtį dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, turi taikyti tą smurto aplinkybių ir motyvų nustatymo būdą, kuris pagal konkretaus nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes yra objektyviai galimas. Tokią išvadą suponuoja ir Draudimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies bei Išmokų nuostatų 24 punkto bei Išmokų nuostatų 13.6 punkto sisteminis aiškinimas. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimo draudiminiais įvykiais, Fondo valdybos teritoriniai skyriai priima remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, o Išmokų nuostatų 24 punkte nurodyta, kad nagrinėjant nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, vadovaujamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktu (forma N-1 ar N-2) , taip pat vertinami prie aktų pridėti ar papildomai gauti kiti dokumentai, kurie išvardyti Išmokų nuostatų 24.1-24.13 papunkčiuose. Dokumentas, kurį siekia gauti iš prokuratūros atsakovas dėl smurto prieš nukentėjusįjį motyvų priskirtinas Išmokų nuostatų 24.9 punkte nurodytai kitų iš teisėsaugos institucijų gautų dokumentų grupei. Pagal minėtą teisinį reguliavimą sprendžiant dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu, nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas visais atvejais yra privalomas vertinti dokumentas, o kiti 24.1-24.13 punktuose nurodyti dokumentai, kuriose yra duomenų apie nelaimingą atsitikimą darbe, vertinami kaip padedantys nustatyti ar nelaimingas atsitikimo darbe laikytinas draudiminiu įvykiu bei ar gali būti taikoma kuri nors iš 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta išimtis.

Byloje nustatyta, kad priimant 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2, atsakovui iš 2007-2011 m. susirašinėjimo su Šiaulių apygardos prokuratūra dokumentuose pateiktos informacijos buvo žinoma apie tai, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-1-828-06 dėl G. D. nužudymo nebaigtas, nusikaltimas neišaiškintas, įtarimai dėl nužudymo niekam nepareikšti. Pažymėtina, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą nebuvo gavęs iš ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl G. D. nužudymo atliekančios institucijos jokios informacijos apie tai, kad atliekami kokie nors ikiteisminio tyrimo veiksmai (ekspertizės ar kt.), kuriuos atlikus gali paaiškėti kokios nors aplinkybės, kurios atsakovui galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu ir Išmokų nuostatų 100 punkto prasme pateisintų atsakovo poziciją laukti „paskutinio reikiamo dokumento“. Į bylą nepateiktą įrodymų, kad atsakovo norimas gauti dokumentas iš ikiteisminio tyrimo institucijos jam galėtų būti pateiktas per kokiu nors laikotarpiu apibrėžtą protingą terminą. Kol nusikaltimas (šiuo atveju nužudymas) nėra išaiškintas, jo padarymo motyvai gali būti tik ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų versijos. Baudžiamosios teisės teorijos prasme nusikaltimo motyvas yra atitinkamo nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės elementas, t.y. nusikaltimą padariusio asmens vidinė išraiška, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Baudžiamosios teisės teorijos prasme nusikaltimo subjektyviąją pusę apibūdina kaltė, tikslas ir motyvas. Taigi Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte prasme įrodinėtina aplinkybė (prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu) negali būti laikoma tapačia aplinkybėms, kurios nustatinėjamos baudžiamojoje byloje tiriant nusikaltimą (nužudymą) ir gali būti tik papildoma informacija Fondo valdybos teritoriniam skyriui nustatant ar yra pagrindas taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą išimtį. Apeliantai pagrįstai kelia klausimą dėl to, kad tuo atveju, jei nusikaltimas dėl G. D. nužudymo liktų neišaiškintas, ši aplinkybė (prieš apdraustąjį panaudoto smurto motyvų nustatymo prasme) negali paneigti apdraustojo šeimos teisės į Draudimo įstatymu numatytas socialines garantijas apdraustajam mirus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo 2011 m. vasario 11 d. sprendimas Nr. PN36-2, taip pat ir Fondo valdybos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr.(11.1)I -2268, priešingai nė nusprendė pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendime, kaip ir atsakovai, netinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi (administracinė byla Nr.A502-1192/2010), kadangi atsižvelgė ne į visą šios nutarties motyvuojamąją dalį, o tik į atitinkamas ištraukas ir jas prasmės atžvilgiu atsiejo nuo konteksto. Nei pirmosios instancijos teismas nei atsakovai neatkreipė dėmesio į tai, kad šioje apeliacinės instancijos administracinio teismo nutartyje yra akcentuota, jog Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų nustatymui Išmokų nuostatų 13.6 punktas numato galimybę remtis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo (apelianto) argumentų, kad jis išnaudojo visas galimybes gauti informaciją iš teisėsaugos institucijų, tačiau nusikaltimas neišaiškintas ir nusikaltimo motyvai nėra žinomi (nuoroda į Šiaulių apygardos prokuratūros nuo 2007 m.kovo 9 d. iki 2009 m. liepos 1 d. pateiktus atsakovui atsakymus), pažymėjo, kad <... ši situacija nėra analogiška situacijai, kai smurto motyvai nėra susiję su darbu (nagrinėjamu atveju smurto panaudojimo motyvai nėra žinomi), be to, įrodinėjimo pareiga (onus probandi), jog taip ir yra, t.y. smurto motyvai nesusiję su darbu, tenka būtent subjektui, kuris yra kompetentingas priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/ nedraudiminiu įvykiu, t.y. atitinkamam valdybos teritoriniam skyriui (Draudimo įstatymo 6 str.6 d., Nuostatų 31 p.), o ne pareiškėjai>. Į šį išaiškinimą pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, o Fondo valdyba jį interpretavo neatkreipdama dėmesio į tai, kad dėl Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos išimties taikymo nustatinėtinos (įrodinėtinos) aplinkybės yra prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybių ir motyvų nesusijimas su darbu ir šių aplinkybių (kad taip ir yra) įrodinėjimo pareiga tenka būtent subjektui, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu. Pirmosios instancijos teismas sprendime cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties atitinkamo sakinio dalį <...kompetencija nustatyti jo (t.y. G. D.) atžvilgiu panaudoto smurto, kuris sukėlė jo mirtį, motyvus priklauso teisėsaugos institucijoms.>, neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuo teiginiu teisėjų kolegija atsakė į atsakovo argumentą, kad Nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktas, atsakovo nuomone, neatitinka Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 20 punkto reikalavimų. Taigi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kuria turi būti vadovaujamasi kaip vientisu ginčo administracinėje byloje Nr.A502-1192/2010 išsprendimo baigiamuoju įsiteisėjusiu aktu, yra akcentuota ne tik tai, kad Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų nustatymui Išmokų nuostatų 13.6 punktas numato galimybę remtis teisėsaugos institucijų arba nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis, bet ir tai, kad Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytos išimties taikymo sąlygų (prieš apdraustąjį panaudoto smurto aplinkybių ir motyvų nesusijimas su darbu) įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui. Pirmosios instancijos teismas, kaip ir atsakovai, nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nustatant, ar smurto prieš nukentėjusįjį motyvas nesusijęs su darbu, turi būti remiamasi būtent (ir vien tik) teisėsaugos institucijų išvadomis. Pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes turi būti pasirinkta Išmokų nuostatų 13.6 punkte numatyta alternatyva – turi būti remiamasi nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo komisijos išvadomis ir kitais dokumentais ( Išmokų nuostatų 24 p.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinos Draudimo įstatymo ir Išmokų nuostatų normos nėra pasikeitę nuo nagrinėjamam ginčui aktualaus nelaimingo atsitikimo darbe. Teisinio reguliavo stabilumas suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjektui, kuriam suteikta kompetencija priimti sprendimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, dėl 2006 m. lapkričio 14 d. nelaimingo atsitikimo darbe vertinimo teisės aktais nebuvo ir iki šiol nėra nustatytos jokios naujos sąlygos, į kurias būtina atsižvelgti.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutarties (administracinė byla Nr.A502-1192/2010), priimtos išnagrinėjus atsakovo VSDFV Šiaulių skyriaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-211-84/2009), kuriuo buvo patenkintas iš dalies A. D. skundas ir panaikintas šio viešojo administravimo subjekto 2009 m. gegužės 6 d. sprendimas bei Fondo valdybos 2009 m. liepos 2 d. sprendimas, kuriais buvo atsisakyta 2006 m. lapkričio 14 d. mirtiną nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu, šiais įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais buvo nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 14 d. mirtino nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvęs G. D. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi pagal darbo sutartį, buvo privalomai apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, nelaimingas atsitikimas įvyko darbo vietoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A502-1192/2010), be kita ko, nurodyta, kad ta aplinkybė, jog G. D. darbo vietoje buvo nužudytas pasibaigus darbo valandoms (vėliau nei 18 val.), negali būti traktuojama kaip reiškianti, jog vėlesniu laiku būdamas darbo vietoje jis neatliko darbinių funkcijų, juo labiau pažeidė Bendrovės vidaus tvarką, nes pagal Bendrovės vidaus tvarkos taisyklių 4.2.1 punktą, Bendrovės direktoriaus darbas, viršijantis nustatytą darbo trukmę, nelaikomas viršvalandiniu, kas iš esmės reiškia, kad jo darbo laikas buvo neribojamas (nepaisant to, kad 1999 m. gegužės 27 d. sudarytoje darbo sutartyje Nr.001, kuri 2002 m. sausio 1 d. buvo pakeista, buvo nustatytas 8 val. darbo laikas) ir kad už darbą, dirbamą viršijant 8 val. darbo dieną, jam paprasčiausiai nebuvo mokama. Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi faktai, kurie nustatyti minėtoje administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir buvo sprendžiamas administracinis ginčas dėl to paties nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu, ir kurioje priimti sprendimai yra įsiteisėję, nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti nustatinėjami iš naujo ir negali būti kvestionuojami. Taigi nukentėjusiojo atitikimas Draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatytoms pripažinimo draudiminiu įvykiu sąlygoms jau yra patikrintas. Minėtoje administracinėje byloje apskųsti 2009 m. priimti sprendimai dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo nedraudiminiais įvykiais Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu buvo panaikinti nesant įrodymų, kurie vienareikšmiai gali patvirtinti, kad prieš G. D. pavartoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu, t.y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo pripažinta, kad pagal pateiktus į bylą įrodymus nenustatyta, jog egzistuoja pagrindas taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą išimtį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A502-1192/2010) nustatyta, kad aplinkybė, jog G. D. darbo vietoje buvo nužudytas pasibaigus darbo valandoms (vėliau nei 18 val.), negali būti traktuojama kaip reiškianti, jog vėlesniu laiku būdamas darbo vietoje jis neatliko darbinių funkcijų, t.y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog egzistuoja viena sąlyga, kuriai esant negali būti taikoma Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta išimtis. Šioje įstatymo normoje numatyta išimtis dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu gali būti taikoma esant abiems sąlygoms (panaudoto smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu). Taigi vienos (iš dviejų) įstatymu nustatytų sąlygų nebuvimas apskritai eliminuoja šios išimties taikymą ir yra pagrindas klausimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu išspręsti iš esmės. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad teisėsaugos institucijos išvada (net ir tuo atveju, jei iš jos būtų galima daryti išvadą, kad panaudoto prieš apdraustąjį smurto motyvai nesusiję su darbu) nebūtų pagrindas taikyti Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytą išimtį, nes jau yra nustatyta, kad nėra antrosios išimties taikymo sąlygos. Taigi ir dėl šios priežasties atsakovų sprendimai negali būti laikomi pagrįstais bei teisėtais ir turi būti panaikinti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 143 str.) ta apimtimi, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundą dėl VSDFV Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 ir Fondo valdybos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2268 panaikinimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, pareiškėjų skundžiami individualūs aktai naikintini. Atsakovas klausimą dėl G. D. 2006 m. lapkričio 14 d. nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu turi išspręsti priimdamas ne tarpinį sprendimą.

Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarime, be kita ko, nurodyta, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, jog įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais: kad atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; kad socialinės paramos santykių įstatyminis reguliavimas, yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Atsakovas, priimdamas 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. PN36-2, nepagrįstai suteikė prioritetą tai poįstatyminio teisės akto (Išmokų nuostatų 13.6 p.) alternatyviai nuostatai, kuria remdamasis nepagrįstai neapibrėžtam laikui nukėlė nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu/nedraudiminiu įvykiu sprendimo klausimą, o tai, be kita ko, prieštarauja minėtai konstitucinei nuostatai, taip pat teisingumo ir protingumo principams.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Pareiškėjų skunde nurodytų išmokų (periodinės ir vienkartinės draudimo išmokų), kurias numato Išmokų nuostatai, paskyrimas yra siejamas su nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimu draudiminiu įvykiu ir galimas tik po to, kai nelaimingas atsitikimas darbe pripažįstamas draudiminiu įvykiu, t.y. po to, kai priimamas sprendimas nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-211-84/2009) jau buvo nurodyta, kad kompetencija priimti sprendimus dėl nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimo draudiminiu įvykiu suteikta Fondo valdybos teritoriniams skyriams. Kompetencija paskirti pareiškėjų prašomas išmokas taip pat yra suteikta Fondo valdybos teritoriniams skyriams (Draudimo įstatymo 6 str.6 d., Išmokų nuostatų 90 p.). Teismas pagal kompetenciją, esant pagrindui, gali nagrinėti ginčą dėl viešojo administravimo subjekto įpareigojimo paskirti atitinkamas išmokas ir spręsti kitus su tuo susijusius (išvestinius) reikalavimus.

Pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo yra siejamas su Draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatyta teise į periodinę išmoką apdraustajam mirus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai nėra praradę teisės į periodinę išmoką, o jos paskyrimas, kaip jau buvo minėta, sietinas su nelaimingo atsitikimo darbe pripažinimu draudiminiu įvykiu. Administraciniai ginčai dėl šios išmokos galimi taikant ne žalos institutą (CK 6.271 str.), o reiškiant reikalavimus pagal šias išmokas numatantį Draudimo įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų prašomos išmokos priteisimas taikant žalos institutą reikštų, kad nelaimingą atsitikimą darbe pripažinus draudiminiu įvykiu, susidarytų situacija, jog į tą pačią išmoką pretenduojama antrą kartą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija likusią pareiškėjų apeliacinio skundo dalį atmeta kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą suinteresuotai išlaidų atlyginimu šaliai teismui pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Tokie dokumentai į bylą nepateikti, todėl teismo išlaidų atlyginimo klausimas šia nutartimi negali būti išspręstas, tačiau pareiškėjai turi teisę per Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą paduoti teismui atskirą prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymus dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų A. D. ir K. D., atstovaujamo įstatyminės atstovės A. D., apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą pakeisti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. PN36-2 antrąjį punktą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2268 panaikinti.

Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasStasys Gagys