- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-12-04
- Bylos Nr.
- I-4119-624/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas, Egidija Smalakienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- H. B.
- Atsakovas
- Labanoro regioninio parko direkcijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 13.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Smalakienės ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjui H. B., atsakovės Labanoro regioninio parko direkcijos atstovui Žydrūnui Mukuliui, trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos atstovei Mildai Žukauskaitei, nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo H. B. skundą atsakovei Labanoro regioninio parko direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie aplinkos ministerijos, Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas H. B. skundu prašo įpareigoti Labanoro regioninio parko direkciją suderinti projektą, remiantis projektavimo sąlygomis dėl pagalbinio pastato statybos (b. l. 3-4). Nurodo, kad Vilkasalės km., Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, saugomų teritorijų Labanoro regioninio parko teritorijoje, nuosavybės teise turi žemės sklypą, kuriame planuoja pasistatyti statinį. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimu Labanoro regioninio parko direkcija įpareigota parengti ir išduoti projektavimo sąlygas buvusio ūkinio pastato atstatymui jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame Vilkasalės km., Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone. Kadangi Labanoro regioninio parko direkcija Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos sprendimo nevykdė, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007-07-05 sprendimu įpareigojo Labanoro regioninio parko direkciją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimą. Šis sprendimas Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-22 nutartimi paliktas nepakeistas. Labanoro regioninio parko direkcija 2008-06-02 dėl pagalbinio statinio statybos projektavimo sąlygas išdavė. Tačiau, kai buvo atlikti inžinieriniai geodeziniai darbai, padarytas projektas, Labanoro regioninio parko direkcija atsisakė pritarti minėtam projektui motyvuojant tuo, kad projekto derinimas negalimas iki nebus nugriautas savavališkai pastatytas statinys. Kai minimas statinys buvo nugriautas, Labanoro regioninio parko direkcija 2008-07-31 rašte Nr. VI(8.2)-447 nurodė, kad neva miškų ūkio paskirties žemėje statinių statyba neleidžiama. Labanoro regioninio parko direkcijos atsisakymas suderinti ir pritarti pagalbinio statinio projektui yra ne tik nepagrįstas, bet ir neteisėtas. Projektavimo sąlygų išdavimo sąvoka apima ir projekto suderinimą, priešingu atveju, pirmoji stadija būtų nereikalinga. Atsakovas galėtų nepritarti projektui tik tuo atveju, jeigu jis neatitiktų išduotoms projektavimo sąlygoms, tačiau nei viename atsakyme apie tai, kad minimas projektas neatitinka projektavimo sąlygų, nenurodoma, tai rodo, kad projektas atitinka projektavimo sąlygas. Labanoro regioninio parko direkcijos atsakymuose rašoma, kad, neva tokių statinių statyba miško paskirties žemėje neleidžiama, tačiau parko direkcija, duodama minimus atsakymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad šitos aplinkybės buvo nagrinėjimo dalyku ir šis klausimas jau yra išspręstas. Iš Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimo matyti, kad šis klausimas buvo nagrinėjimo dalyku ginčų komisijoje ir ginčų komisija įpareigojo parko direkciją išduoti projektavimo sąlygas, tuo labiau, kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-10-30 sprendimo, tuo klausimu pakankamai suprantamai pasisakė ir administracinis teismas, kuris irgi konstatavo, kad tokio pagalbinio statinio statyba neprieštarauja įstatymų nuostatoms. Su šių sprendimų motyvais, kaip matyti iš 2008-04-22 nutarties, sutiko ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija. Taigi, minimas klausimas yra išspręstas. Esant tokioms aplinkybėms, Labanoro regioninio parko direkcijos aiškinimas yra ne tik nepagrįstas, neteisėtas, bet ir nesuprantamas, prieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 90 ir 91 straipsnių nuostatoms, Lietuvos Respublikos CK 1.5 straipsnio 1 dalies principams.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimas nebuvo paskųstas.
Atsiliepimas
Pateiktu atsiliepimu atsakovė Labanoro regioninio parko direkcija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 54-56). Nurodo, kad pagalbinio pastato projektas nebuvo suderintas, nes pareiškėjas, 2001 m. Vilkasalės kaime, Labanoro regioninio parko teritorijoje, prie Rašios ežero, pažeisdamas Statybos įstatymo 3, 12, 23, 27, 28 straipsnius, 35 straipsnio 2 dalį, bei Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktus, 20 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus, neturėdamas nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir leidimo statybai, savavališkai pastatė vieno aukšto, medinių konstrukcijų 7,60 m ilgio ir 4,60 m pločio statinį. Siekdamas įteisinti statinį H. B. kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog jam priklausančiame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės k., Labanoro sen., Švenčionių rajone, yra buvęs ūkinis pastatas. Švenčionių rajono apylinkės teismas byloje Nr. 2-8-405/2005, 2005-02-08 sprendimu patenkino H. B. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje iki 1940 m. stovėjo ūkinis pastatas, priklausęs Treinių šeimos sodybai. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant kreiptis dėl leidimo statyti statinį. Labanoro regioninio parko direkcija 2006 m. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje. Prašymas buvo patenkintas, bet galutinis sprendimas Švenčionių rajono apylinkės teisme dar nėra priimtas. Esminė aplinkybė, kodėl pagalbinio pastato projektas nebuvo derintas, yra ta, kad H. B. priklausančio sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Patvirtinus H. B. pagalbinio pastato projektą, leidžiantį statyti miško ūkio paskirties žemėje, būtų pažeista visa eilė teisės aktų, bei Konstitucinio Teismo sprendime Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04, Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme, administracinėse bylose (A18-778/2007 ir A556-206/2008, ir Lietuvos Aukščiausiame Teisme, civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2008 suformuota praktika. Visuose minėtuose sprendimuose yra nuostata, jog statinių, nesusijusių su miško ūkio veikla, statybos miško ūkio paskirties žemėje yra draudžiamos. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė. Ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiems interesams sąlygoja tai, jog tinkama miškų apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl miško apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo. Visuomenė yra suinteresuota, kad miškai būtų tinkamai saugomi ir racionaliai naudojami, nepažeidžiant įstatymų ir laikantis nustatytų procedūrų.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2008-10-20 sprendimu netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Sprendimas įsiteisėjo, todėl pagrindo išduoti projektavimo sąlygas nėra. Projektas ir jo architektūrinės dalys nebuvo derinamos, nes buvo vadovautasi principine nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje statybos negalimos.
Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Švenčionių rajono savivaldybės administracija neprieštarauja, kad pareiškėjo skundas būtų patenkintas (b. l. 61-62). Nurodo, kad H. B. planuojamas statyti nuosavybės teise jam priklausančiame žemės sklype Vilkasalės k., Labanoro sen., Švenčionių r. statinys - ūkinis pastatas - yra supaprastintas objektas, todėl projektavimo sąlygų sąvado nereikia, reikalingas tik rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus pritarimas, kuris H. B. buvo išduotas (2008-06-06 raštas Nr. S-24-663) remiantis Labanoro regioninio parko direkcijos pateiktomis projektavimo sąlygomis (2008-06-02 raštas Nr. Vl(8.2)-322). H. B. ūkinio pastato statybos projekto rajono savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai nėra pateikęs. Pateikus projektą ir statytojui įvykdžius nurodytas sąlygas, projektas bus svarstomas komisijoje ir tuomet bus išduotas statybos leidimas. Papildomai atsiųstame rašte nurodė, kad įsiteisėjus Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimui, kuriuo H. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkintas, neliko pagrindo atkurti pareiškėjui buvusią sodybą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005-02-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-405/2005 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame Vilkasalės k., Labanoro sen., Švenčionių r. iki 1940 m. stovėjo ūkinis pastatas, priklausęs Treinių šeimos sodybai. Juridinis faktas nustatytas tikslu kreiptis dėl leidimo statyti statinį. Vilniaus apygardos teismas 2005-06-14 nutartimi apylinkės teismo 2005-02-08 sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, 2007-03-29 kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-8-405/2005 ir atmesti pareiškėjo H. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kadangi nustatytas juridinę reikšmę, turintis faktas nesukels teisinių pasekmių. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2007-06-27 nutartimi atmetė Generalinio prokuroro prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2007-11-29 nutartimi tenkino Generalinio prokuroro prašymą ir Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007-06-27 nutartį panaikino, atnaujino procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo H. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto ir atnaujintą civilinę bylą perdavė nagrinėti Švenčionių rajono apylinkės teismui. Vilniaus apygardos teismas atnaujino civilinę bylą remdamasis Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 366 str. 1 d. 9 p. nustatytu proceso civilinėje byloje atnaujinimo pagrindu - pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., kuriame nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiuose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), (...). Teismai nusprendė, kad pastato statymas buvusio vieno sodybos pastato vietoje yra tolygus sodybos atstatymui, o buvusios sodybos teritorija negali būti sutapatinama su naujai suformuotomis teritorijomis. Tačiau Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad tokiu būdu yra nepagrįstai išskaidoma teisės normos dispozicija, o ne aiškinama teisės normos visuma, pagal kurią esminė ir suteikianti statybos teisę aplinkybė yra sodybos buvimo žemės sklype faktas. Vadovaujantis minėta Saugomų teritorijų įstatymo norma yra galimas tik vienos buvusios sodybos atkūrimas vienoje žemės valdoje. Teisėjų kolegija nusprendė, kad esant tokioms aplinkybėms nustatytas juridinis faktas negali sukelti H. B. teisinių pasekmių, todėl ir atnaujino procesą šioje civilinėje byloje. Švenčionių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs atnaujintą civilinę bylą Nr. A2-97-763/2008 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, netenkino H. B. pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju statinys (ūkinis pastatas) priklauso prie sodybos ir kaip atskiras statinys nesukuria teisinių pasekmių - dėl to neatsiranda teisė statyti. Esminė ir suteikianti statybos teisę aplinkybė yra sodybos buvimo žemės sklype faktas, tačiau vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu yra galimas tik vienos sodybos atkūrimas vienoje žemės valdoje (o šią teismo sprendimo pagrindu jau atkūrė V. S. ). Be to, pareiškėjo H. B. sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis - miškų ūkio, todėl šiam sklypui taikomas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatos. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 444 str. 1 d. teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas taip pat pasisakė, kad šiame straipsnyje išvardyti faktai yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektyvinę teisę. Atsižvelgiant į tai, kad ir Saugomų teritorijų įstatymas, ir Miškų įstatymas nustato specifinį atitinkamų teritorijų apsaugos režimą saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą, nedetalizuoja sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir 11 str. įtvirtintas statybų ribojimas miško žemėje, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostata negali būti taikoma. Pažymėjo, kad pareiškėjo žemės sklypas turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Pirmiausia jis priskirtas miškų ūkio paskirties žemei, o antra, jis yra Labanoro regioniniame parke. Pirmuoju atveju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja Miškų ir Žemės įstatymai, o antruoju atveju statybos draustiniuose bei nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis teisinius santykius, dėl miško ūkio paskirties žemės, yra Miškų įstatymas. Dėl statybos santykių miško ūkio paskirties žemėje yra pasisakęs ne tik Lietuvos Aukščiausiasis teismas (3K-3-360/2008), bet ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (bylų Nr. A63 -1721/2008, A556-206/2008). Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Taigi, bet kokiu atveju, statybos H. B. turimame žemės sklype nėra galimos (b. l. 82-84).
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė prašė, įsiteisėjus Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimui, pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais. Taip pat nurodė, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje, nesusijusios su mišku, negalimos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytinais įrodymais nustatyta, kad H. B. kreipėsi į Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisiją ir prašė įpareigoti Labanoro regioninio parko direkciją parengti ir išduoti jam projektavimo sąlygas buvusio ūkinio pastato atstatymui nuosavybės teise priklausančiame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone. Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija 2006-05-19 sprendimu Nr.S-55-(A(G)-77) pareiškėjo skundą tenkino ir įpareigojo Labanoro regioninio parko direkciją parengti ir išduoti projektavimo sąlygas pastato atstatymui (b. l. 38-41).
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal Labanoro regioninio parko direkcijos skundą dėl Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimo Nr.S-55-(A(G)-77) panaikinimo, 2006-10-30 sprendimu Labanoro regioninio parako direkcijos skundą atmetė, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 42-45). Sprendime nurodyta, kad žemės sklypas, kuriame H. B. siekia atstatyti buvusį ūkinį pastatą, yra miškų ūkio paskirties žemė (b. l. 5-6), kuri randasi Vilkasalės kaime Labanoro regioninio parko teritorijoje. Todėl priimant sprendimą dėl ginčo analizuotinos tiek Miškų įstatymo, tiek Saugomų teritorijų įstatymo normos. Miškų įstatymas naujų ar buvusių statinių projektavimo ir statybos miško paskirties žemėje tiesiogiai nereglamentuoja. Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas miškų ūkio paskirties žemėje esamose sodybvietėse leidžia statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Šių pastatų statybai miškų ūkio paskirties žemės pakeitimo kita paskirtimi nereikalaujama. Statybų klausimo buvusiose sodybose šis reglamentas nereglamentuoja. Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 32 punktas apibrėžia, kad saugomos teritorijos – tai vandens ir sausumos plotai nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, ekologinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems teisės aktais nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka). Saugomų teritorijų sistema yra išdėstyta šio įstatymo 4 straipsnyje, tačiau miškų, kaip atskiros šios sistemos dalies su atskiru apsaugos režimu, šis įstatymas nenustato. Todėl miškams, atsižvelgiant į teritorijos režimą, turi būti taikomos tos normos, kurios taikomos saugomai teritorijai. Labanoro regioninis parkas yra įsteigtas Seimo 1992-09-24 nutarimu Nr. I-2913. Parko veikla reglamentuojama Saugomų teritorijų įstatymo ketvirtajame skyriuje. Šio skyriaus 13 str. 2 d. 4 p. yra nustatęs, kad draudžiama statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose; o 5 p. yra nustatęs draudimus naujų statinių statybai bei senų pastatų praplėtimui. Tačiau ši dalis visiškai nereglamentuoja situacijų, kai prašoma leisti atstatyti buvusius regioninio parko teritorijoje pastatus. Kadangi situacija dėl pastatų atstatymo valstybinių parkų teritorijose nesureguliuota, turi būti taikoma įstatymo nustatyta reglamentacija kitose teritorijose, kurios gali būti prilygintos valstybiniams parkams. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. reglamentuoja veiklą draustiniuose, kuriuose veiklos reglamentacija yra griežtesnė, nei valstybiniuose parkuose ir jiems priklausančiuose miškuose, todėl šiam ginčui spręsti gali būti taikomos normos, reglamentuojančios veiklą draustiniuose. Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. draudžia statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005-02-08 sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės k. Labanoro sen. Švenčionių r., iki 1940 m. stovėjo ūkinis pastatas, priklausęs Treinių šeimos sodybai. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2005-06-14 Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir palikus sprendimą galioti. Pastatas yra vienas iš statinių buvusios sodybos, šiuo metu pagal žemėtvarkos projektus atsidūręs gretimame sklype. Kadangi įstatymas yra įtvirtinęs nuostatą, kad statiniai gali būti atstatomi buvusiose sodybose, todėl šiuo atveju negalima taikyti kitos įstatymo nuostatos, kurios reikalauja, kad statomam statiniui būtų numatyta vieta valstybinių parkų tvarkymo planuose (Saugomų teritorijų 13 str. 2 d. 8 p.). Įstatymo nuostatai, leidžiančiai atstatyti pastatus buvusiose sodybose, prieštarauja ir Aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr.419 patvirtinto Labanoro regioninio parko apsaugos reglamento 29 punktas, kuris statybas leidžia tik parke esančiose sodybose, todėl nagrinėjant šį ginčą turi būti tiesiogiai taikomas įstatymas. Buvusios sodybos teritorija negali būti sutapatinama su naujai suformuotomis teritorijomis ir sprendžiant, ar pastato atstatymas galimas, turi būti imama domėn buvusios sodybos teritorija, o ne šiuo metu suformuota teritorija ir nustatyta jos žemės paskirtis. Todėl Labanoro regioninio parko direkcija buvusio ūkinio pastato atstatymui išduoti projektavimo sąlygas keldama papildomus reikalavimus – pakeisti sklypo paskirtį, atsisakė nepagrįstai. Šis teismo sprendimas apskųstas nebuvo, yra įsiteisėjęs.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal H. B. prašymą dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo, 2007-07-05 sprendimu įpareigojo Labanoro regioninio parko direkciją per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimą Nr.S-55-(A(G)-77) (b. l. 46-47), šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-22 nutartimi paliktas nepakeistas (b. l. 48-50).
Vykdydama šį teismo sprendimą, Labanoro regioninio parko direkcija parengė ir išdavė Švenčionių rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui projektavimo sąlygas buvusio ūkinio pastato atstatymui H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone (b. l. 63-64). H. B. pagal išduotas projektavimo sąlygas parengus pagalbinio pastato techninį projektą (b. l. 10-36) bei pateikus jį derinti Labanoro regioninio parko direkcijai, pastaroji atsisakė jį derinti motyvuodama tuo, kad statinių, nesusijusių su miškų ūkio veikla, statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama, todėl pagalbinio pastato projektas nederinamas.
Atnaujinus procesą civilinėje byloje, kurioje Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005-02-08 sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype, esančiame Vilkasalės kaime, Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone, iki 1940 metų stovėjo ūkinis pastatas, priklausęs T. šeimos sodybai, Švenčionių rajono apylinkės teismas 2008-10-20 priimtu sprendimu H. B. pareiškimo dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo netenkino (b. l. 90-95), šis sprendimas, kaip nustatyta pareiškėjo paaiškinimu, apskųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs.
Įvertinus minėtų aplinkybių visumą, yra pagrindas manyti, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir įpareigoti atsakovę suderinti projektą: Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2006-10-30 sprendimu palikdamas nepakeistą Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendimą, jį motyvavo tuo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. draudžia statyti su draustinio tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), todėl įsiteisėjusiu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005-02-08 sprendimu esant nustatytam juridinę reikšmę turinčiam faktui, kad H. B. nuosavybės teise priklausančiame sklype (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančiame Vilkasalės k. Labanoro sen. Švenčionių r., iki 1940 m. stovėjo ūkinis pastatas, priklausęs Treinių šeimos sodybai, taip pat pastatui esant vienam iš statinių buvusios sodybos, pagal žemėtvarkos projektus atsidūrusiam gretimame sklype, Labanoro regioninio parko direkcija buvusio ūkinio pastato atstatymui išduoti projektavimo sąlygas atsisakė nepagrįstai. Šiuo metu, kaip matyti iš Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008-10-20 sprendimo, aplinkybės yra pasikeitusios: H. B. pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo netenkintas, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ūkinis pastatas, kurio atstatymui, vykdant teismo sprendimą, Labanoro regioninio parko direkcija išdavė projektavimo sąlygas, buvo buvusioje sodyboje, atitinkamai – kad pareiškėjas turi teisę jį atstatyti pagal LR saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nuostatas, o pagrindo manyti, kad pareiškėjas turi teisę šioje teritorijoje statyti naują statinį, nėra.
Aplinkybė, kad Labanoro regioninio parko direkcija yra išdavusi projektavimo sąlygas ūkinio pastato atstatymui pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, nėra pagrindas pripažinti atsakovės veiksmus, kuriais ji atsisakė suderinti projektą, nepagrįstais ir neteisėtais: pareiškėjo teisė atsakyti ūkinį pastatą įtvirtinta ne Vilniaus apygardos administracinis teismo 2006-10-30 priimtu sprendimu paliktame nepakeistame Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2006-05-19 sprendime, o teisės aktuose, kurių nuostatos nėra pakitusios, o šiuo metu, atsižvelgiant į pasikeitusių aplinkybių visumą (Švenčionių rajono apylinkės teismas 2008-10-20 sprendimu H. B. pareiškimas dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo netenkintas), kaip jau minėta, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjas turi teisę atstatyti ar statyti ūkinį pastatą jam nuosavybės teise priklausančiame sklype, teismo sprendimų, kuriais Labanoro regioninio parko direkcija būtų įpareigota suderinti H. B. užsakymu parengtą projektą ūkinio pastato atstatymui, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo H. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.