Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų D. M., V. M. ieškinį atsakovui AB DNB bankas, tretiesiems asmenims antstoliui T. U., UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1. Pažymi, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leidžiančių daryti išvadą, jog jų nesiėmus, pasunkės ar pasidarys negalimas galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymas, tačiau pirmos instancijos teismas, nors ir neturėdamas tokių įrodymų, laikinąsias apsaugos priemones taikė.

2. Ieškovai notaro išduoto vykdomojo įrašo neginčija ir šis dokumentas yra vykdytinas, todėl vykdytino dokumento neginčijimas nesuteikia galimybės stabdyti ir jo vykdymo, nes toks veiksmas yra ekstraordinarinis, kurio nesant visi trukdžiai vykdyti šį dokumentą yra priverstinai ir nedelsiant šalintini. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovas yra bankas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisė į teisminę gynybą, kurią garantuoja Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo/pareiškėjo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba neįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui/pareiškėjui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, nustatyti ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė išieškojimą pagal kredito sutartį Nr. K-4200-2008-95 iš įkeisto ieškovei D. M. ir atsakovui V. M. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), – iki bus priimtas ir įsiteisės šioje byloje teismo sprendimas. Teismas nurodė, kad ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo atveju pripažinus atsakovo AB DNB bankas 2008-05-16 kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2008-95 vienašališką nutraukimą neteisėtu, atsakovas netektų teisės reikalauti, kad kredito gavėjai (ieškovai) iš karto grąžintų visą negrąžintą kreditą, sumokėtų delspinigius, palūkanas bei kitus kredito sutartyje numatytus mokėjimus, todėl nebebūtų galimas ir atsakovui įkeisto daikto pardavimas iš varžytynių. Įvykdžius priverstinį turto pardavimą iš varžytynių, kiltų grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kadangi išieškojimas jau būtų įvykęs. Tuomet ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo atveju grąžinti kreditą atsakovui kreditavimo sutartyje Nr. K-4200-2008-95 numatytomis sąlygomis ir tvarka nebūtų galimybės.

Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 30 d. nutartimi netenkino trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, pažymėdamas, kad trečiasis asmuo dėsto argumentus dėl pateikto ieškinio pagrįstumo, kas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vertinama tik preliminariai.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos. Atkreiptina dėmesys, kad teismų bylų, kuriomis remiasi trečiasis asmuo ir atsakovas, faktinės situacijos nesutampa su nagrinėjamos bylos atveju.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas ar kitas proceso dalyvis, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Be to, CPK 145 str. 2 d. įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovai tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus. Atkreiptina dėmesys, kad šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškinio tikslas yra tęsti sutartinius santykius, išsaugoti nekilnojamąjį būstą, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo bei iš varžytynių perleidus nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, ieškinio nagrinėjimas netektų prasmės, nes galimai ieškovams palankus sprendimas nebūtų realiai įvykdomas. Todėl nepagrįstas yra trečiojo asmens argumentas, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir leidžiančių daryti išvadą, jog jų nesiėmus, pasunkės ar pasidarys negalimas galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymas. Pripažintina, kad ieškovams nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovas galės atnaujinti išieškojimo procesą ir atgauti suteiktą kredito sumą. Taigi, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra pagrįstos ir nepažeidžia ekonomiškumo principo.

Vien aplinkybė, kad ieškovai neginčija vykdytino dokumento, nėra pagrindas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi teismui pripažinus Kreditavimo sutarties Nr. K-4200-2008-95 vienašalį nutraukimą neteisėtu bei teismui pakeitus netesybų dydį, atsakovas netektų teisės reikalauti, kad ieškovai iš karto grąžintų visą negrąžintą kreditą, sumokėtų delspinigius, palūkanas bei kitus kredito sutartyje numatytus mokėjimus, todėl nebebūtų galimas ir atsakovui įkeisto daikto pardavimas iš varžytynių.

Pažymėtina, kad apelianto teiginys, jog ieškovai prašo pripažinti neteisėtą su atsakovu sudarytos kredito sutarties nutraukimą, tačiau nereiškia reikalavimo dėl tų pagal kreditavimo sutartį mokėtinų įmokų, kurių mokėjimo terminas jau yra suėjęs, pagrįstumo, neginčija kredito sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo, taip pat neginčija išduoto vykdomojo įrašo teisėtumo, neįtakoja pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Pabrėžtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertina pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo ir tik nustato, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas trečiojo asmens prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nepažeidė proporcingumo ir ekonomiškumo principų reikalavimų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o trečiojo asmens atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.