Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų D. M. ir V. M. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, antstoliui Tomui Ubartui ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje antstolis Tomas Ubartas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Iš byloje esančių dokumentų (7-14 b. l.) matyti, kad 2008 m. gegužės 16 d. ieškovai D. M. ir V. M. su atsakovu AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2008-95 (toliau – sutartis), pagal kurią bankas ieškovams suteikė 54448,56 Eur kreditą iki 2028-01-31 buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) Šiauliai, pirkimui. Suteikto kredito grąžinimą bankui ieškovai 2008 m. gegužės 20 d. apdraudė UAB „Būsto paskolų draudimas“ (43-48 b. l.). Be to, kredito grąžinimo bei kitų kreditavimo sutartyje numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimui perkamas turtas buvo įkeistas hipoteka (2008 m. gegužės 23 d. hipotekos lakštas, identifikavimo kodas 05/1/2008/0002951). Ieškovams susidūrus su finansinėmis problemomis ir jiems su prašymu kreipusis į UAB „Būsto paskolų draudimas“, tarp ieškovų D. M. ir V. M. bei trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2009 m. rugpjūčio 4 d. buvo pasirašytas Mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 042397-1/449, kuriuo bendrovė prisiėmė metus laiko (nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2010 m. liepos 30 d.) vykdyti ieškovų turimus įsipareigojimus bankui (65-69 b. l.). Ieškovų finansinei padėčiai negerėjant ir jiems pakartotinai kreipusis į UAB „Būsto paskolų draudimas“, tarp ieškovų D. M. ir V. M. bei trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011 m. vasario 11 d. buvo pasirašytas Mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 042397-2/2419, kuriuo bendrovė prisiėmė nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. vykdyti ieškovų turimus įsipareigojimus bankui (70-74 b. l.). Iš 2012-05-14 pranešimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo (51-54 b. l.) matyti, kad AB DNB bankas informavo ieškovus, jog nuo 2012-05-14 vienašališkai prieš terminą nutraukia 2008 m. gegužės 16 d. kreditavimo sutartį Nr. K-4200-2008-95. Iš pranešimo apie draudžiamąjį įvykį ir paraiškos draudimo išmokai gauti (49 b. l.) matyti, kad AB DNB bankas 2012 m. gegužės 17 d. su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl 47015,43 Eur draudimo išmokos gavimo. Bendrovė, atlikusi draudžiamojo įvykio tyrimą, 2012 m. birželio 25 d. priėmė sprendimą dėl 47015,43 Eur draudimo išmokos išmokėjimo naudos gavėjui (bankui) (50 b. l.). 2013 m. balandžio 3 d. ieškovai D. M. ir V. M. kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ su prašymu leisti geranoriškai mažinti turimą įsiskolinimą (78 b. l.), bendrovė davė leidimą (79-80 b. l.). Tačiau ieškovai turimo įsiskolinimo nedengė, todėl bendrovė 2013-04-05 atšaukė duotą leidimą mažinti turimą įsiskolinimą ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimo procesą, pateikdama vykdymui 2014-01-24 vykdomąjį įrašą antstoliui (75, 76-77, 81 b. l.).

Ginčas byloje yra kilęs dėl kreditavimo sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir neteisėtomis ir sutarties nutraukimo teisėtumo. Ieškovai neginčija, jog su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį, kreditą gavo, neginčija atsakovo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau nurodo, kad sutartis nutraukta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnio, 6.218 straipsnio nuostatas, t. y. nesilaikant vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos (be privalomo išankstinio pranešimo kitai šaliai apie sutarties nutraukimą per sutartyje nustatytą terminą), nes ieškovai ieškinyje teigė, jog nebuvo informuoti apie vienašališką sutarties nutraukimą, apie sutarties nutraukimą jie sužinojo tik antstoliui pradėjus vykdyti varžytynes, kad sutarties 43 p., 47.1 p., leidžiantys atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį po 10 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą išsiuntimo dienos, yra nesąžiningi ir neteisėti, be to, atsakovas nenustatė papildomo termino sutarties vykdymo trūkumams ištaisyti, todėl prašė sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, viską grąžinti į pradinę padėtį, perskaičiuoti ir išdėstyti paskolos mokėjimą protingam terminui, leisti mokėti dalimis, t. y. įpareigoti atsakovą vykdyti kreditavimo sutartį.

Ieškovai D. M. ir V. M. ieškinyje nurodo, jog tarp jų 2008 m. gegužės 16 d. su atsakovu AB DNB banku sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-4200-2008-95 (7-14 b. l.), pagal kurią bankas ieškovams suteikė 54448,56 Eur kreditą buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) Šiauliai, pirkimui, yra vartojimo sutartis. Iš kreditavimo sutarties matyti, jog jos specialiosios dalies 13 punktas numato, kad pagal sutartį suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas.

Civilinio kodekso 1.39 straipsnis nustato, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Taigi, vadovaujantis minėta įstatymine nuostata, sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės- komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniu, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Civilinio kodekso 6.228¹ straipsnio 1 dalis numato, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Vartotojas – fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis (CK 6.228¹ str. 2 d.). Verslininkas – fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą (CK 6.228¹ str. 2 d.). Pagal CK 6.228¹ str. 4 d. šio kodekso 6.228⁴ straipsnio tikslais preke laikomas ir nekilnojamasis daiktas. Nors atsakovas savo parengtoje kreditavimo sutartyje nurodė, kad tai nėra vartojimo kreditas, tačiau, atsižvelgiant į sutarties šalis, tikslą, kuriam buvo sudaryta sutartis ir įgytas butas, 2008 m. gegužės 16 d. sudaryta kreditavimo sutartis Nr. K-4200-2008-95 yra vartojimo sutartis, parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – bankas) nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog būsto paskolos sutartis yra kvalifikuojama vartojimo sutartimi (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, kt.) Todėl 2008 m. gegužės 16 d. kreditavimo sutarčiai Nr. K-4200-2008-95 taikytinos Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnio nuostatos.

Civilinio kodekso 6.228⁴ straipsnyje numatyta, kad vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, taip pat minėtame teisės akte pateikiamas pavyzdinis sąrašas standartinių sutarties sąlygų, kurias įstatymas laiko nesąžiningomis vartotojams.

Ieškovai prašo pripažinti negaliojančiomis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 39, 43, 47.1 punktuose numatytas, jų nuomone, nesąžiningas sąlygas. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 39 punktas nustato, kad „Už laiku negrąžintą kreditą, nesumokėtas bankui palūkanas, įmokas, kredito gavėjas įsipareigoja kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,08 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos.“ Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 punktas nustato, kad „Esant sutarties nutraukimo pagrindams, bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.“ Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 47.1 punktas nustato, kad „Jei sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, jog kredito gavėjui suteikiamas kreditas yra vartojimo kreditas, tai sutarties nutraukimo pagrindas yra bet koks kredito gavėjo mokėjimas pagal sutartį yra uždelstas daugiau kaip vieną mėnesį, uždelsto mokėjimo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų sutarties specialiojoje dalyje nurodytos bendros kredito sumos ir uždelsta mokėjimo suma nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo gavėjui.“ Civilinio kodekso 6.217 straipsnio l dalis nustato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Minėto straipsnio 4 dalis nustato, kad kitais pagrindais nutraukti sutartį galima tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį, o to paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais pagrindais. Aukščiau minėtų sutarties punktų sąlygos suteikia bankui teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti sumokėti netesybas, jei vartotojas negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, delspinigių, baudų, taip pat jei vartotojas nevykdo kitų, sutartyje nurodytų, sutartinių įsipareigojimų. Kreditavimo sutarties sąlygas ruošė bankas, ieškovai su jomis susipažino, perskaitė, su teisininkais nesitarė, nes turėjo pajamų ir darbą, todėl manė, kad sutartį sugebės vykdyti laiku, sutarties sąlygos buvo aiškios, jas suprato, sąlygos tenkino, pasirašė, tai abu ieškovai patvirtino teismo posėdyje. Taip pat pripažino, jog ieškinį pareiškė tik tam, kad prieš naujus metus nebūtų išvaryti iš namų. Sutarties pasirašymo dieną ieškovus tenkino ir sutarties nutraukimo terminas ir delspinigių dydis. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 d.). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis). Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra svarstytas „aiškiai per didelių“ netesybų klausimas ir, taikant CK 6.73 straipsnio 2 dalį, priimta sprendimų dėl jų dydžio nustatymo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-721, 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070, 2005 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316, 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007, kt.). Iš jų galima daryti išvadą, kad sutartimi nustatytos 0,2 proc. ir didesnės netesybos paprastai yra aiškiai per didelės. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį, kuri sistemiškai taikoma su CK 6.258 straipsnio 3 dalimi, netesybų mažinimo pagrindai yra du: 1) jeigu netesybos neprotingai didelės; 2) jeigu įvykdyta dalis prievolės. Iš CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytų netesybų mažinimo atvejų daroma išvada, kad mažinamos netesybos neturi būti neprotingo dydžio, o dydžio parinkimui turi įtakos prievolės įvykdymo dalis. Ieškovai nurodė, jog perskaitė sutarties sąlygas, su jomis sutiko, sutartį pasirašė, nes sąlygos tenkino, t. y. įsipareigojo sutartį vykdyti joje numatytomis sąlygomis. Sutartimi nustatytos netesybos – 0,08 procentai delspinigių santykinai yra nedideli palyginus su gauta ir panaudota kredito suma bei grąžinta kredito dalimi. Iš 2014-01-24 notaro išduoto vykdomojo įrašo matyti, kad paskaičiuoti delspinigiai už skolos laikotarpį sudaro tik 24,66 Eur, todėl jų mažinti nėra jokio pagrindo. Nors sutartyje nustatytas tik 10 dienų įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminas, tačiau jo atsakovas nesilaikė, bankas ieškovus apie sutarties termino praleidimą du kartus įspėjo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2012-03-29 iki sutarties nutraukimo datos 2012-05-14 buvo daugiau kaip trisdešimt dienų, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti buvo protingas, atitiko įstatymo reikalavimus (CK 6.218 str. 1 d.), todėl sutarties 43 ir 47.1 punktų pripažinti nesąžiningais nėra jokio pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovai sutarties sąlygas pradėjo ginčyti tik po sutarties nutraukimo, praėjus netrumpam laikotarpiui - trejiems metams, antstoliui pradėjus priverstinį išieškojimą iš ieškovų įkeisto turto. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėtų sutarties sąlygų pripažinti nesąžiningomis ir delspinigių mažinti nėra jokio pagrindo, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.

Ieškiniu ieškovai ginčija atsakovo vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą prieš terminą, prašydami jį pripažinti neteisėtu. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai ir tvarka reglamentuojama CK 6.217 straipsnyje. CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais, kitais nenumatytais atvejais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuoto asmens ieškinį (CK 6.217 str. 4 d.). Ar šalies pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais. Proceso teisės aspektu pažymėtina, kad sutarties nutraukimo pagrįstumą ginčijanti šalis turi įrodyti, kad jos padarytas pažeidimas neesminis ir todėl kita šalis neturėjo teisės vienašališkai nutraukti sutarties. Vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, kad kuo didesnis yra atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties nevykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų. Taigi sutarties šalys gali visais atvejais vienašališkai nutraukti sutartį, jei tokia teisė numatyta sutartyje (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), nebent įstatyme būtų imperatyviai nustatyta, jog tam tikros sutartys nutraukiamos tik teismine tvarka.

Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.). Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kreditavimo sutarties šalis (bankas) vienašališkai nutraukė sutartį joje nurodytu nutraukimo atveju – kredito gavėjams laiku negrąžinant kredito ar jo dalies, nemokant palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų (sutarties 43, 46, 46.1 punktai). Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo asmens atstovai nurodė, jog ieškovai savo sutartinių įsipareigojimų grąžinti kredito dalį pagal grafiką ir mokėti palūkanas nevykdė nuo 2009-05-15. Tai teismo posėdyje pripažino ir patys ieškovai, patvirtindami, jog nuo 2009-05-15 nemokėjo bankui nei vienos įmokos. Ieškovai tai grindžia sunkia finansine padėtimi. Iš byloje esančių duomenų ir ieškovų paaiškinimų matyti, kad ieškovams kreipusis į UAB „Būsto paskolų draudimas“, tarp ieškovų D. M. ir V. M. bei trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2009 m. rugpjūčio 4 d. buvo pasirašytas Mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 042397-1/449, kuriuo bendrovė prisiėmė metus laiko (nuo 2009 m. rugpjūčio 31 d. iki 2010 m. liepos 30 d.) vykdyti ieškovų turimus įsipareigojimus bankui (65-69 b. l.), tarp ieškovų D. M. ir V. M. bei trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ 2011 m. vasario 11 d. buvo pasirašytas dar vienas Mokėjimų draudimo susitarimas Nr. BPD 042397-2/2419, kuriuo bendrovė prisiėmė nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. vykdyti ieškovų turimus įsipareigojimus bankui. Išskyrus minėtas įmokas bankui, kitų įmokų ieškovai bankui nemokėjo nuo 2009-05-15, byloje nėra jokių duomenų, jog nuo 2009-05-15 ieškovai būtų ėmęsi kokių nors priemonių savo finansinei būklei pagerinti, aktyviai būtų ieškoję darbo ar dėję kitokias pastangas papildomoms pajamoms gauti: ieškovas gauna pensiją, nurodė, jog mažiau kvalifikuotą darbą jis dirbti negali dėl sveikatos būklės, nors tokių dokumentų teismui nepateikė, ieškovė ilgai niekur nedirbo, tik 2011 m. įsidarbino siuvėja, gauna minimalų atlyginimą, jų mėnesinės pajamos sudaro 1800 Lt, tačiau turi mokėti kas mėnesines įmokas UAB „Būsto paskolų draudimas“, todėl sumokėti bankui susidariusio įsiskolinimo šiai dienai negali. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, jog su ieškiniu į teismą kreipėsi tik dėl to, kad prieš naujus metus nebūtų iškeldinti iš gyvenamojo būsto. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovai nevykdė savo prievolių pagal sutartį, tai truko gana ilgą laiko tarpą (nuo 2009-05-15), todėl, negerėjant ieškovų finansinei padėčiai ir jiems nemokant įmokų bankui, bankui atsirado pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį, t. y. teismo vertinimu, pagrindas nutraukti sutartį buvo.

CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Kreditavimo sutarties atveju, kai sprendžiama, ar dėl sutarties pažeidimo nukentėjusi šalis – kredito davėjas – iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, turi būti atsižvelgiama į šios sutarties esmę, pažeidimo trukmę, įsiskolinimo dydį, kredito gavėjo kaltę dėl įsiskolinimo, jo pastangas padengti įsiskolinimą, jo padengimo perspektyvas. Sprendžiant, ar kreditavimo sutarties pažeidimas yra esminis, dar įvertintina, ar sutarties pažeidimas nutrauktas ir ar ji bus vykdoma ateityje, taip pat tai, kad kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas yra ypač svarbūs ir turinčios esminę reikšmę kredito davėjui aplinkybės. Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013, kt.). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovai po 2009-05-15 nesumokėjo bankui nei vienos įmokos, todėl susidarė įsiskolinimas, kuris nebuvo likviduotas po dviejų įspėjimų ir papildomo termino nustatymo, bei nebuvo mokami delspinigiai ir palūkanos, po sutarties nutraukimo ieškovai nesiėmė priemonių šiam įsiskolinimui padengti ir kreditui grąžinti. Kredito įsiskolinimas nėra padengtas iki šiol. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, į nurodytas sutarties pažeidimo aplinkybes, kreditavimo sutarties ypatumus, esminę reikšmę laikytis jos sąlygų, kreditavimo sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis, pažeidžiantis atsakovo interesus.

Sutarties šalys turi teisę susitarti dėl vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Jeigu sutartyje tokių nuostatų nėra, tai yra pagrindas vadovautis įstatymo nustatyta tvarka. Dėl sutarties nutraukimo tvarkos sutarties 43 punkte nurodyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.

Ieškinyje ieškovai nurodė, jog jokių įspėjimų apie sutarties nutraukimą, pranešimo apie sutarties nutraukimą negavo, apie tai sužinojo radę internete skelbimą apie varžytynes. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad 2012-03-29 ieškovams buvo išsiųstas įspėjimas dėl kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymo (59, 60 b. l.), kuriame nurodoma, jog ieškovai nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų: negrąžina kredito pagal grafiką ir nemoka palūkanų, todėl jiems nustatomas galutinis šio reikalavimo įvykdymo terminas – ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo banko raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos jie įpareigojami įvykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį. Minėtas įspėjimas įteiktas asmeniškai abiems ieškovams (61-64 b. l.). Iš 2012-04-30 įspėjimo dėl kreditavimo sutarties sąlygų nevykdymo (55, 56 b. l.) matyti, kad ieškovai pakartotinai įspėjami dėl sutarties nevykdymo ir jiems nustatomas papildomas 10 dienų terminas sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti. Minėtas įspėjimas asmeniškai įteiktas V. M. (57, 58 b. l.). Iš 2012-05-14 pranešimo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo (51, 52 b. l.) matyti, kad AB DNB bankas ieškovus informavo, jog 2012-05-14 nutraukė jų ir banko pasirašytą 2008-05-16 kreditavimo sutartį K-4200-2008-95. Pranešimas apie sutarties nutraukimą įteiktas 2012-05-15 asmeniškai V. M. (53, 54 b. l.). Teismo posėdyje ieškovai pripažino ir patvirtino tą aplinkybę, jog abu įspėjimus ir pranešimą apie sutarties nutraukimą gavo, apie sutarties nutraukimą žinojo, kodėl ieškinyje nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, paaiškinti negalėjo. Ieškinyje ieškovai nurodė, jog sutarties nutraukimas neteisėtas, nes jie buvo įspėti prieš 10 dienų, tai yra nepakankamas terminas, be to, nebuvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK 6.217 straipsnyje nustatytais pagrindais šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai, apie sutarties nutraukimą pranešdama kita šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu toks nenustatytas, prieš trisdešimt dienų. Tačiau iš aukščiau nurodytų įspėjimų ir pranešimo apie sutarties nutraukimą (51-64 b. l.) matyti, kad ieškovams apie sutarties nutraukimą buvo pranešta prieš 30 dienų, t. y. laikantis ne sutarties 43 punkto, o įstatymo (CK 6.218 str. 1 d.) reikalavimų. Be to, laikantis CK 6.217 str. 3 d. reikalavimų, ieškovams buvo nustatytas 10 dienų papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą. Taigi, atsakovas įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovus apie sutarties nutraukimą. Teismo posėdyje ieškovai patvirtino, kad suprato pranešimo tikslą ir turinį, suprato, kad turtas gali būti priverstinai realizuotas, t. y. parduotas iš varžytynių, tačiau ieškinį pareiškė nenorėdami prarasti buto. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto 14 – ojo notarų biuro vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2014-01-24 (75 b. l.), į antstolį dėl priverstinio vykdymo buvo kreiptasi 2014-10-21 (76-77 b. l.), o varžytynės turėjo įvykti 2014-11-19, tačiau iki šiol byloje nėra duomenų, kad ieškovai nors dalį skolos bankui būtų padengę, to teismo posėdyje nurodyti negalėjo ir ieškovai.

Byloje nustatyta, kad kreditavimo sutartis banko nutraukta sutartyje nustatytu pagrindu (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), kuris laikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Sutarties 43, 46.1 punktuose bankui suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti visą likusį kreditą kartu su priskaičiuotomis palūkanomis bei kitomis pagal sutartį mokėtinomis sumomis, kai kredito gavėjas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nemoka palūkanų ar kitų pagal sutartį mokėtinų sumų. Ieškovai savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdė, įmokų nemokėjo, dėl to bankas įgijo teisę nutraukti sutartį. Kreditavimo sutarties 43 punkte nurodyta, kad bankas turi teisę nutraukti sutartį pranešdamas kredito gavėjui apie tai raštu prieš 10 dienų. Banko įspėjimas buvo išsiųstas prieš 30 dienų, papildomas įspėjimas – prieš 10 dienų ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta, t. y. bankas ieškovus apie sutarties termino praleidimą du kartus įspėjo ir nustatė jiems terminą įsiskolinimui padengti, termino trukmė nuo pirmojo įspėjimo 2012-03-29 iki sutarties nutraukimo datos 2012-05-14 buvo daugiau kaip trisdešimt dienų, teismo vertinimu, toks laikotarpis sutarties pažeidimams pašalinti atitinka bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis), ieškovai abu įspėjimus ir pranešimą gavo, tai patvirtino teismo posėdyje, taigi, apie sutarties nutraukimą jie buvo tinkamai informuoti. Ieškovai, ginčydami sutarties nutraukimą, nepaneigė finansinio nepajėgumo vykdyti pagal kreditavimo sutartį prisiimtų įsipareigojimų, nepateikė duomenų, kad turėjo galimybę laikytis sutartyje nustatytų sąlygų. Po sutarties nutraukimo bankas bendradarbiavo su kredito gavėjais, pasiūlė kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“, ieškovai šia galimybe pasinaudojo, tačiau jų finansinė padėtis nepagerėjo, jie į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo nesikreipė, nes, kaip nurodė, neturėjo pajamų skolai grąžinti, nesvarstė galimybės parduoti turtą ir grąžinti skolą bankui, paskolos ir palūkanų bankui nuo 2009-05-15 nemokėjo. Minėtos teismo nustatytos aplinkybės teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovais vienašališkai prieš terminą, ši teisė buvo įgyvendinta nepažeidžiant sutarties nuostatų ir įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi kreditavimo sutartyje ir įstatyme nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, todėl sutarties nutraukimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo, dėl ko ieškinys šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Ieškovai teismo posėdyje nurodė visai kitas aplinkybes, nei nurodyta jų ieškinyje, pripažino, jog ieškinį pareiškė vien tam, kad prieš naujus metus nebūtų iškeldinti iš buto. Atsakovo ir trečiojo asmens atstovai nurodė, jog ieškovai teisme pareiškė nepagrįstą ieškinį, todėl prašė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teismas pritaria atsakovo ir trečiojo asmens atstovų nuomonei, kad ieškovų veiksmuose paduodant ieškinį yra piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, nes, kaip minėta, pats ieškinys buvo pareikštas vien tam, kad prieš šventes ieškovai neprarastų buto ir turėtų kur dar kurį laiką gyventi, nemokėdami bankui jokių įmokų, t. y. procesas šioje byloje buvo inicijuotas dėl asmeninių, neteisinių motyvų. Vis dėlto atsižvelgdamas į išimtinį CPK 95 straipsnyje nustatytos baudos taikymo pobūdį bei į tai, kad šios baudos skyrimas, net ir pripažinus šalį piktnaudžiavus procesu, yra teismo teisė, o ne pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013), į sunkią ieškovų turtinę padėtį, teismas apsiriboja piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių konstatavimu ir baudos ieškovams neskiria.

Ieškinį atmetus, iš ieškovų valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos –15,07 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu,- po 7,54 Eur iš kiekvieno (CPK 83 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d., 96 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo interesams byloje atstovavo advokatė, kuri nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 1051,49 Eur (126-129 b. l.) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų ruošimu ir atstovavimu, priteisimo. Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistinos užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2015-03-20, toliau – Rekomendacijos) 7 p. numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA), kuri šiuo metu yra 1035,00 Lt (300 Eur). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už atsiliepimą į ieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis siekia 3 MMA (t.y. 900 Eur), pagal Rekomendacijų 8.18 punktą už vieną atstovavimo valandą teisme – 0.15 MMA (45 Eur). Atsakovo atstovė byloje ruošė atsiliepimą į ieškinį ir dalyvavo teismo posėdyje – 1 val. 05 min. Darytina išvada, kad atsakovo prašomos priteisti 1051,49 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatitinka suteiktos teisinės pagalbos masto, taip pat byloje spręstų klausimų faktinio ir teisinio sudėtingumo, viršija rekomendacijų leistinus dydžius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl jos mažintinos ir atsakovui solidariai iš ieškovų priteistinos 800 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Trečiojo asmens atstovas iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 52,34 Eur išlaidų, susijusių su vykimu į teismo posėdį, priteisimo, kurios pripažintinos kitomis būtinomis ir pagrįstomis bylinėjimosi išlaidomis ir priteistinos trečiajam asmeniui solidariai iš ieškovų (CPK 88 str. 1 d. 9 p.).

Ieškinį atmetus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Atsakovo ir trečiojo asmens atstovų prašymą dėl baudos skyrimo ieškovams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti.

Priteisti atsakovui AB DNB bankui, į. k. 112029270, solidariai iš ieškovų D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui atsakovo pusėje UAB „Būsto paskolų draudimas“, į. k. 110076079, solidariai iš ieškovų D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 52,34 Eur (penkiasdešimt du eurus, 34 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovų D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei po 7,54 Eur (septynis eurus, 54 centus) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi, kuria sustabdytas išieškojimas pagal kredito sutartį Nr. K-4200-2008-95 iš įkeisto ieškovams D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - buto, kurio unikalus(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Šiauliuose,- palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.