- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- e2-1311-236/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00086-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- UAB Baltijos implantologijos centro
- Atsakovas
- UAB „Erteka“
- Kategorijos
- 3.1.18.2.1Atsakovo nekilnojamojo daikto areštas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) Baltijos implantologijos centro atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB Baltijos implantologijos centro ieškinį atsakovei UAB „Erteka“ dėl palūkanų ir netesybų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal UAB Baltijos implantologijos centro ieškinį atsakovei UAB „Erteka“ dėl 6000 Eur mokėjimo palūkanų, 72 000 Eur netesybų priteisimo.
2. Ieškinio užtikrinimui ieškovė UAB Baltijos implantologijos centras prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atsakovės UAB „Erteka“ nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui - negyvenamajai patalpai - gamybinei-sandėliavimo patalpai 2Plb, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios vidutinė rinkos vertė 73 000 Eur, esančiai (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi nutarė ieškovės UAB Baltijos implantologijos centro prašymą atmesti.
4. Teismas nustatė, kad 2018 m. lapkričio 19 d. ribotos atsakomybės bendrovė „Polins“ su atsakove UAB „Erteka“ sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei iki 2019 m. gegužės 19 d. paskolino 400 000 Eur. Sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad laiku negrąžinus paskolos, atsakovė įsipareigoja mokėti po 0,1 procentų dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo laiku negrąžintos sumos, o sutarties 4 punktu, kad paskola suteikiama su 3 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. Paskolos davėjai atsakovė išdavė paprastąjį vekselį 400 000 Eur sumai ir šalys susitarė, kad paskolą grąžinus paprastasis vekselis netenka galios. Atsakovei savalaikiai paskolos negrąžinus, 2019 m. rugsėjo 4 d. išduotas vykdomasis įrašas, kuriuo pareikalauta vekselio turėtojo naudai iš atsakovės ir/arba laiduotojo E. T. išieškoti per vekselio mokėjimo terminą nesumokėtą vekselio sumą 400 000 Eur ir 1 210,69 Eur atlyginimą už vykdomojo įrašo padarymą, viso 401 210,69 Eur. 2019 m. spalio 17 d. antstolis M. A. priėmė vykdyti išieškotojo pateiktą vykdyti dokumentą Nr. VB7-6172 ir ribotos atsakomybės bendrovei „Polins“ naudai iš atsakovės išieškojo 29 943 Eur negrąžintos paskolos. 2019 m. gruodžio 16 d. RAB „Poplins“ su UAB Baltijos implantologijos centru sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 2019-12-16, pagal kurią visos reikalavimo teises į atsakovę pagal 2018 m. lapkričio 19 d. paskolos sutartį ir 2018 m. lapkričio 19 d. paprastąjį vekselį buvo perleistos ieškovei. Iš atsakovės antstolis išieškojo 375 135,16 Eur negrąžintos paskolos ir, ieškovės teigimu, neišieškota paskolos dalis sudaro 24 864,84 Eur. Ieškovės nuomone, atsakovė netinkamai vykdo įsipareigojimus, todėl privalo mokėti sutartimi sutartas palūkanas, netesybas. Teismas darė išvadą, kad preliminarus įrodymų vertinimas konkrečiu atveju leidžia daryti prielaidą dėl tikėtinai palankaus ieškovei sprendimo galimybės.
5. Teismo vertinimu, nors ieškovė nurodo, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau vien minėta aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nekuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, jis tik padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu.
6. Teismas nustatė, kad iš ieškovės pateiktų duomenų matyti, jog atsakovės finansinė padėtis galimai yra sudėtinga, tačiau šis faktas neįrodo, kad ieškinio suma yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė tik didele ieškinio suma, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės veiksmai būtų akivaizdžiai nesąžiningi ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė ketina perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti turimą turtą ar kitokiais nesąžiningais veiksmais siekia apsunkinti arba išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Esant nurodytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė neįrodė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, kaip būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Apeliantė (ieškovė) UAB Baltijos implantologijos centras atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Ginčo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekimas apsaugoti ieškovės (ginčo atveju kreditorės) turtinius interesus (viešasis interesas), užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą, kitaip tariant, užkirsti kelią atsakovei išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
8.2. Ieškinio suma atsakovei yra didelė, nes 2018 m. lapkričio 19 d. atsakovė iš ieškovės pasiskolino labai didelę 400 000 Eur sumą šešių mėnesių laikotarpiui, kurios savalaikiai negrąžino ir kuri yra išieškoma antstolio pagalba. Be to, atsakovės nekilnojamasis turtas yra areštuotas, o apie atsakovės kilnojamąjį turtą ar turtinę padėtį ieškovė sužinoti neturi galimybės, nes ji juridinių asmenų registrui nėra pateikusi, nei 2018 m., nei 2019 m. finansinės atskaitomybės dokumentų. Atsakovė tik 2020 m. gegužės 14 d. Juridinių asmenų registrui pateikė finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 m., todėl tikėtina, jog tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas, tokio teismo sprendimo priėmimas, pats savaime neužtikrintų tinkamos ieškovės galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų atstatymo teismo tvarka.
8.3. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovė, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas šių įrodymų turėjo pareikalauti prieš atmesdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau to nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
8.4. Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-66-27812020 dėl juridinio asmens veiklos tyrimo (posėdis įvyko 2020 m. birželio 29 d., kitas posėdis numatytas 2020 m. rugsėjo 9 d.), kurią iškėlė dabartinis atsakovės vadovas R. Š. buvusiam atsakovės vadovui E. T. ir atsakovei. Tokios bylos nagrinėjimo faktas pats savaime sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė tikėtina buvo ir yra nesąžininga. Ginčo atveju, grėsmės tikimybė teismo sprendimui įvykdyti yra reali ir pagrįsta, nes gera valia atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, dėl ko ieškovė yra priversta paskolintą pinigų sumą išieškoti antstolio pagalba.
Šalies argumentai
8.5. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – įrašas registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo neprieštarauja ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principams, nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir atsakovės teisių bei teisėtų interesų nesuvaržo daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiketi, nes atsakovei nebūtų uždraudžiama nekilnojamąjį turtą valdyti ir naudoti, jį tinkamai prižiūrėti, išlaikyti, vykdyti verslą ir pan., todėl teismas visiškai nepagrįstai ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Atsiliepimas
9. UAB „Erteka“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti.
10. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:
10.1. Ieškovė nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri rodytų atsakovės atliktus ar atliekamus ar ketinamus atlikti nesąžiningus veiksmus. Ieškovei yra žinoma, jog atsakovės nekilnojamajam turtui nėra taikomi jokie apribojimai, nes atsakovė jau yra padengusi visas skolas kreditoriams, turintiems vykdytinas reikalavimo teises, įskaitant ir pačią ieškovę. Tai reiškia, kad atsakovė nevengia atsiskaitymo ir deda maksimalias pastangas vykdyti įsipareigojimus.
10.2. Dalis atsakovės turto yra registruota viešuosiuose registruose, todėl ieškovė gali matyti, jog atsakovės turto vertė viršija ieškinio reikalavimus. Be to, iš 2017 m. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų galima matyti, kokios vertės trumpalaikio turto atsargas įprastai turi atsakovė ir kad jų vertė (t. y. net nevertinant nekilnojamojo turto) dešimtimis kartų viršija ieškinio reikalavimo sumą. Ieškovei yra žinoma, jog 2019 m. gruodžio 6 d. pasikeitus atsakovės vadovui naujasis vadovas užsakė 2018 ir 2019 m. atsakovės buhalterinės apskaitos atkūrimo paslaugas, kurios buvo reikalingos dėl ankstesnio atsakovės vadovo aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kurių pagrindu atsakovė galėtų patvirtinti savo 2018 ir 2019 m. finansines ataskaitas. Atkūrus buhalterinės apskaitos duomenis viešiesiems registrams bus pateikti visi likę finansinės atskaitomybės dokumentai. Šios aplinkybės niekaip nerodo atsakovės nesąžiningumo, ir net nepatvirtina ieškovės teiginio, jog nėra galimybės įvertinti, kokios maždaug vertės turtą turi atsakovė.
10.3. Civilinėje byloje Nr. e2-66-278-2020 niekaip nebus paveikiamos atsakovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais ir ši byla niekaip neparodo atsakovės nesąžiningumo – šioje byloje bus nustatomi buvusio vadovo neteisėti veiksmai, kurių pagrindu atsakovė galės formuoti ieškinį dėl civilinės atsakomybės buvusiam vadovui taikymo – tai didins, o ne mažins atsakovės turtą.
10.4. Atsakovė nėra atlikusi ar bet kokiais savo veiksmais suponavusi, jog planuoja atlikti nesąžiningus veiksmus – t. y. slėpti turtą, neatlygintinai perleidinėti jį kitiems asmenims, jį įkeisti ar kitaip nesąžiningai apsunkinti, o ieškovė niekaip neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Tai reiškia, kad teismas tinkamai įgyvendino Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką ir pagrįstai nutartimi atsisakė pritaikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nurodydamas, jog ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų apie atsakovės nesąžiningumą.
10.5. Teismų praktikoje ieškinio suma pati savaime nėra vertintina kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškinio suma atsižvelgiant į atsakovės turto dydį ir vertė nėra didelė. Atsakovės nekilnojamojo turto sudėtis nuo 2017 m. iki pat šiol yra nepakitusi, t.y. atsakovė yra išlaikiusi visą nekilnojamąjį turtą, jis bus atitinkamai parodytas 2018 - 2019 m. atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose. Atsakovės trumpalaikio turto kompleksas pastoviai kinta, nes stiklo apdirbimo įrengimai yra nuolat perparduodami, tačiau šiuo metu atsakovė tokio turto turi daugiau nei už 1 mln. eurų. Taip pat, per pastaruosius 6 mėnesius atsakovė padengė visus priverstinai vykdomus išieškojimus už didesnę nei 520 000 Eur sumą ir yra atkūrusi savo finansinę būklę. Taigi, nėra jokios grėsmės galutiniam teismo sprendimo įvykdymui.
Šalies argumentai
10.6. Ieškovė prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir atskirajame skunde vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta vidutine rinkos verte, kuri visiškai neatitinka realybės. Labiau realią turto vertę atitinka atkuriamoji objekto vertė.
10.7. Atsakovės kreditoriai, kurių galutiniai naudos gavėjai sutampa ir kurie yra atstovaujami to paties atstovo, panašiu metu yra inicijavę tris civilines bylas ir visose šiose bylose panašiu metu siekė atsakovei pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip siekdami daryti atsakovei spaudimą ir trikdyti atsakovės veiklos vykdymą. Prašyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principus. Ieškovė apskritai neįrodė, jog kyla grėsmė galutinio teismo sprendimo byloje įvykdymui, bet kokios atsakovės teises varžančios laikinosios apsaugos priemonės taikymas pažeistų ekonomiškumo principą, nes byloje apskritai nėra laikinųjų apsaugos priemonių poreikio. Ieškovė pažeidžia proporcingumo bei teisingumo (šalių lygiateisiškumo) principus, nes nesiekia išlaikyti šalių interesų pusiausvyros. Daugiau nei devynis kartus mažesnės vertės reikalavimams užtikrinti apribojus tokios vertės atsakovės turtą, ieškovės interesai nepagrįstai būtų prioritetizuoti prieš atsakovės interesus ir būtų neproporcingai suvaržytas atsakovės turtas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų rašytinių įrodymų
13. Atsakovė UAB „Erteka“ su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujų rašytinių įrodymų: antstolio M. A. 2020 m. liepos 17 d. patvarkymą Nr. S-20-89-9899, antstolio M. A. 2020 m. liepos 17 d. patvarkymą S-89-9498, antstolio E. S. 2020 m. liepos 17 d. patvarkymą Nr. S-20-181-16693, antstolio E. S. 2020 m. liepos 17 d. patvarkymą Nr. S-20-181-16694, antstolio A. B. elektroninio laiško kopiją, Turto arešto aktų registro išrašą, UAB ‚,Erteka“ metinių finansinių ataskaitų teikimo kopiją, balansą, pelno (nuostolių) ataskaitą, 2020 m. sausio 29 d. buhalterinės apskaitos paslaugų sutarties kopiją, Įmonių ir organizacijų turto draudimo liudijimo (poliso) kopiją su priedais, Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-330-828/2020, kopiją.
14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė priedų, pateiktų kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, anksčiau pateikti neturėjo galimybės, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo išspręstas atsakovės apie tai neinformavus ir nepareikalavus jos atsiliepimo. Taigi, naujų rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, t.y. kai atsakovė buvo informuota apie Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį ir apeliantės atskirąjį skundą dėl šios nutarties. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas priimti į bylą ieškovės teikiamus naujus rašytinius įrodymus, išskyrus Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-330-828/2020 kopiją, su kuria apeliacinis teismas gali susipažinti Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
16. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Tokiu reglamentavimu įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimai palankaus atitinkamą prašymą pateikusio asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
17. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1131-516/2017).
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo darė prielaidą, kad yra tikėtina palankaus ieškovei sprendimo galimybė. Nors atskiruoju skundu apeliantė prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, tačiau dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados nepasisako ir konkrečiai jos neginčija. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir tai, kad ieškinio priėmimo klausimas jau yra išspręstas, ieškinys laikytinas atitinkančiu tokiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, grindžiamas leistinais įrodymais, preliminariai vertinant yra įmanomas toks prašomas civilinių teisių gynybos būdas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys laikytinas preliminariai pagrįstu, t.y. egzistuoja pirmoji sąlyga būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
19. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reali grėsmė, kad ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo įvykdymas pasunkės. Pažymėtina, kad proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi laikinosios apsaugos priemonės reiškia atsakovo turtinių teisių ir (ar) asmeninių teisių ribojimą, tai tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 34, 2011).
20. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės teigia, kad yra grėsmė galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, nes ieškinio suma yra didelė. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog minėta aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukuria materialinių vertybių, nedidina turto vertės ir nepagerina asmens turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esantį turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Kita vertus, nors atsakovės įsiskolinimai buvo dideli, paskutiniais turimais duomenis jie neviršijo atsakovės turimo turto. Be to, atsakovė su atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą pateikė patvarkymus dėl vykdomųjų bylų jos atžvilgiu užbaigimo. Tai reiškia, kad atsakovės finansinė padėtis gerėja ir ji geba atsiskaityti su kreditoriais, t.y. priešingai nei nurodo apeliantė, nėra pagrindo išvadai, jog ji vengia vykdyti įsipareigojimus.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės veiksmai būtų akivaizdžiai nesąžiningi ir byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad atsakovė ketina perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti turimą turtą ar kitokiais nesąžiningais veiksmais siekia apsunkinti arba išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Apeliantė (ieškovė) atskirajame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija ir teigia, kad vien tai, jog yra pradėta byla dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pagal dabartinio atsakovės vadovo ieškinį buvusiam vadovui ir atsakovei, leidžia spręsti, jog atsakovė tikėtinai elgėsi nesąžiningai. Be to, apeliantės teigimu, atsakovas nepaneigė grėsmės teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui egzistavimo.
22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018).
23. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
24. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir atsižvelgdamas į aukščiau nurodomą teismų praktiką, konstatuoja, kad būtent apeliantė siekdama taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu, turėjo pareigą įrodyti atsakovės nesąžiningus veiksmus, nes nesąžiningumas nėra preziumuojamas. Tuo tarpu, atsakovė neturėjo pareigos paneigti savo nesąžiningumo, nes ji pagal civilinėje teisėje galiojančią sąžiningumo prezumpciją laikytina sąžininga bylos šalimi, kol nėra įrodyta kitaip. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog priešingai, nei teigia apeliantė, tai jog atsakovės atžvilgiu yra nagrinėjama civilinė byla dėl juridinio asmens veiklos tyrimo dar neįrodo fakto, kad atsakovė ieškovės atžvilgiu elgėsi ar ketina elgtis nesąžiningai. Taip pat, atsakovės atžvilgiu nagrinėjamos bylos neįrodo atsakovės ketinimo perleisti turimą turtą, jį paslėpti įkeisti ar kitaip apsunkinti. Taigi, darytina išvada, kad apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai nurodo, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovės nesąžiningumą.
25. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą
Dėl proceso baigties
26. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl yra atmestini (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymų normas reguliuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl nustatęs, jog nėra antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ši nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartį nepakeistą.