Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusios institucijos – Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Institucija), apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimo R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Skundžiamu nutarimu Kupiškio rajono apylinkės teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. nesant R. K. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. R. K. buvo kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 str. 1 d. 1 p. bei 99 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimus, t. y. tuo, kad 2011 m. rugsėjo 15 d. 9 val. išnuomotoje lentpjūvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), leido dirbti S. Ž. – suteikė darbo vietą, leido naudotis savo išnuomotu turtu (medienos pjovimo ir apdirbimo įranga), suteikė darbui medžiagas (medieną), organizavo medienos apdirbimo darbus ir sumokėjo 1200 Lt už darbą – nepasirašęs darbo sutarties su S. Ž., neįteikęs jam antro darbo sutarties egzemplioriaus ir neišdavęs darbo pažymėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad R. K. buvo kaltinamas pažeidęs DK 98 str. 1 d. 1 p., o tuo pačiu DK 99 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimus.

ATPK 41³ str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už nelegalų darbą. DK 98 str. nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas, esant DK 93 str. nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Siekiant darbą pagal DK 98 str. 1 d. 1 p. vertinti kaip nelegalų ir veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str. būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) kad darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius – darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus, dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos, asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai ir atlygintinai; 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pažymėtina, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Atsakomybė pagal ATPK 41³ str. galima tik tada, kai konstatuojami darbo sutarties teisiniai santykiai. Asmenų veikla, kuria vykdomos civilinės teisės reguliuojamos sutartys, nepatenka į ATPK 41³ str. numatytų pažeidimų sudėtį.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.969 str. 1 d. įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 d. ir 22 d. nurodo, kad verslo liudijimas yra teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis nustatyto fiksuoto dydžio pajamų mokesčio sumokėjimą verčiantis individualia veikla <...>, jeigu šios veiklos rūšys įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą veiklos rūšių sąrašą. Individuali veikla suprantama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismo išvados šioje byloje yra pagrįstos ir motyvuotos, jos priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir faktines bylos aplinkybes.

Iš bylos matyti, kad įvykio vietoje R. K. paaiškino, jog jis ir S. Ž. kiekvienas dirbo pagal verslo liudijimus. Jis surasdavo klientus, sumokėdavo už patarnavimus, tačiau medžio apdirbimo darbus atlikdavo kartu – S. Ž. pjaudavo gateriu, o jis galąsdavo, virindavo pjūklus. Prie gaterio dirbdavo kartu. Pinigus klientas sumokėdavo jam, o jis padengdavo visas išlaidas. Likusią sumą – grynąjį pelną – jie su S. Ž. pasidalindavo lygiomis dalimis (13 b.l.). Tokius savo parodymus R. K. iš esmės patvirtino ir teisme (31 b.l.). Įvykio vietoje S. Ž. patvirtino esminius R. K. parodymus nurodęs, kad R. K. nuomojo patalpas ir įrankius, pirko medžiagas gamybai, dengė išlaidas, bendravo su klientais, nurodė darbus, davė jam pinigus ir atliko kitus darbus, būtinus jų dviejų veiklai (22 b.l.). Teisme šis liudytojas patvirtino ankstesnius savo parodymus ir patikslino, kad visus darbus vykdė kartu su R. K., kiekvienas pagal turimus verslo liudijimus, iš savo veiklos likusius pinigus (grynąjį pelną) pasidalindavo per pusę, t. y. lygiomis dalimis. Jis nebuvo pavaldus R. K. (32 b.l.).

Atkreipiamas Institucijos dėmesys, kad apylinkės teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, neatmetė nei vienų parodymų – priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi visais R. K. ir S. Ž. parodymais, kurių esminiai momentai vienas kitam neprieštarauja. O iš jų matyti, kad R. K. ir S. Ž. sieję santykiai buvo ne darbo, bet labiau civilinio pobūdžio – abu jie, kooperuodami turtą (R. K. nuomojamas patalpas ir įrankius, nupirktą medieną), darbą ir žinias (S. Ž. žinias ir darbą prie gaterio, R. K. padėdamas S. Ž. apdirbant medį, o taip pat atlikdamas kitus bendrai veiklai būtinus darbus (klientų suradimo, atsiskaitymo su jais, šiukšlių išvežimo, išlaidų padengimo ir kt.)), veikė siekdami bendro tikslo – ekonominės naudos, o gautą pelną pasidalindavo lygiomis dalimis. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai nepagrindžia nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių, nes abu jie dirbo tam tikrus, ne A. K., o užsakovo jiems nustatytus darbus. Darbai nebuvo pastovūs – bylos duomenimis, užsakymų nebūdavo savaitėmis. Apmokėjimas už darbą taip pat buvo siejamas tik su gaunamu rezultatu – atlygį už savo darbą kiekvienas iš jų gaudavo tik po to, kai įvykdydavo kliento užsakymą, gavę iš kliento pinigus sumokėdavo už visas gamybos išlaidas ir likusius pinigus pasidalindavo per pusę. Nenustatyta, kad vykdydamas savo darbinę veiklą S. Ž. būtų paklusęs kokiai nors R. K. nustatytai organizacinei darbo tvarkai ar kokia nors kitokia forma jam būtų buvęs pavaldus. Taigi, visos šios aplinkybės iš esmės patvirtina apylinkės teismo padarytą išvadą – R. K. ir S. Ž. šiuo atveju veikė kaip lygiaverčiai veiklos partneriai, ir šiai išvadai paneigti byloje nėra įrodymų. Todėl administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas netinkamai kvalifikavo aptariamą situacija, ją priskirdamas ne civiliniams, bet darbo teisiniams santykiams, ir tvirtindamas, kad S. Ž. dirbo nelegaliai.

Apeliaciniame skunde kaip precedentą Institucija nurodo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A.2.1.-1922-828/2011 ir tvirtina, kad panašioje situacijoje apylinkės teismas pripažino tarp šalių buvus darbinius teisinius santykius, kurie turėjo būti įforminti darbo sutartimis. Susipažinus su minėtoje nutartyje nurodyto įvykio faktinėmis aplinkybėmis galima teigti viena – šių dviejų situacijų faktinės aplinkybės nėra tapačios ar lygiavertės. Todėl, vienareikšmiai remtis 2011-07-05 teismo suformuota išvada šiuo atveju tikrai nėra pagrindo.

Skunde Institucija visiškai nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas šioje byloje nebuvo pakankamai aktyvus, nerinko papildomų įrodymų, nepašalino iškilusių prieštaravimų tarp parodymų, netyrė kiek ir kokių užsakymų buvo įvykdyta per minėtą laikotarpį, kieno vardu išrašomi prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo kvitai, neprašė pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo. Apie tai, kad pirmos instancijos teismas vertino visus R. K. ir S. Ž. parodymus, šioje nutartyje jau minėta. Be to, teismas šiuos asmenis apklausė teismo posėdyje, kuriame aiškintis jų pozicijas ir galimus parodymų prieštaravimus ar netikslumus turėjo galimybę tiek pats teismas, tiek ir posėdyje dalyvavusi Institucijos atstovė J. Z.. Taigi, teigti, kad teismas nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimus šių asmenų parodymuose, šiuo atveju negalima. Kita vertus, teismas ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis. Akivaizdu, kad administracinio persekiojimo iniciatyva ir teisė šiuo atveju priklauso ne teismui, kuris nagrinėja bylą, o Institucijai, kuri, be kita ko, ir privalo pateikti teismui visus duomenis, įrodančius tiek administracinio teisės pažeidimo, tiek asmens, kuriam surašytas protokolas, dalyvavimo faktus, tiek patvirtinančius kitas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Galima sutikti, kad teismas turi būti aktyvus, tačiau jis savo iniciatyva tikrai neprivalo rinkti įrodymų, siekdamas bet kokia kaina nubausti asmenį, kuriam surašytas protokolas – tokia iniciatyva gali rodyti teismo šališkumą ir pagrindą konstatuoti absoliutų teismo priimto sprendimo negaliojimo pagrindą. Iš bylos medžiagos matyti, kad Institucijos atstovė dalyvavo teismo posėdyje, tačiau ji pati nepateikė duomenų, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, bei negalėdama jų gauti neprašė teismo juos išreikalauti iš suinteresuotų asmenų ar institucijų. Taigi, tvirtinti, jog teismas šiuo atveju nesiėmė visų priemonių teisingam bylos išnagrinėjimui, nėra jokio pagrindo.

Todėl, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad surinktų įrodymų nepakanka neabejotinai išvadai dėl R. K. inkriminuojamo pažeidimo konstatuoti, todėl apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas – teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes bei teisingai taikė teisės normas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Palikti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarimą nepakeistą ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.