- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-18
- Bylos Nr.
- I1-3910-1063/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02007-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis (pirm.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal M. N. skundą atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur žalos atlyginimą.
Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), t. y. nebuvo suteiktos apgyvendinimui tinkamos patalpos, gyvenamosios dalies patalpos buvo įrengtos nesilaikant Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių nustatytų reikalavimų.
Nurodo, kad skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 209, 287, 301, 332, 293, 329, 146, 200 ir iš jų 15 dienų Vilniaus PN (nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.). Nurodytu laikotarpiu buvo negyvenamosios paskirties patalpose, kurios neatitiko apgyvendinimo reikalavimų pagal savo rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą ir kuriose negali būti apskaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjui buvo skirta 0 kv. m gyvenamojo ploto. Visu nurodytu laikotarpiu, visose nurodytose kamerose kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, kameros buvo visiškai perpildytos įvairiais statiniais, įrenginiais, inventoriumi, baldais bei asmeniniais suimtųjų daiktais. Minėtose kamerose nebuvo suteiktas normalus judėjimas, kadangi patalpos buvo itin mažos.
Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K kamerose įrengtas tualetas žemino pareiškėjo garbę ir orumą, jis buvo įrengtas nesaugiai ir nestandartiškai, taip pat tualetas nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, dėl ko pareiškėjas buvo matomas kito kameroje esančio asmens ir kameros duris atidarančio ar kamerą stebinčio pareigūno (taip pat galėjo stebėti dirbančios pareigūnės moterys). Pareiškėjo įsitikinimu, dėl neatskirto sanitarinio mazgo nuo likusios kameros patalpos, buvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Taip pat sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, tinkamos izoliacinės medžiagos, buvo girdimi kitų asmenų atliekamų gamtinių reikalų garsai bei tualeto nutekamasis vanduo, todėl tai pasak pareiškėjo kėlė ne tik orumo pažeidimus, tačiau ir grėsmę sveikatai. Ilgalaikis minėto sanitarinio mazgo neišvengiamas naudojimas kasdieninėje buityje, sudarė nežmoniškas ir kankinimui priliginamas sąlygas.
Nurodo, kad atsakovės atstovas nesuteikė jokio užimtumo, taip pat nebuvo suteiktas sąrašas ir grafikas, kuriuo būtų supažindintas dėl veiklos už kameros ribų. Taip pat nebuvo suteiktos sąlygos, kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti, mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla, mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti filmus.
Pabrėžia, kad teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo manymu, tai prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį. Dėl tokios tvarkos patyrė nežmoniškas suėmimo sąlygas, nes jam nebuvo leista tinkamai palaikyti švaros ir ne mažiau kaip du kartus per savaitę pasinaudoti šiltu dušu. Be to, pareiškėjas nurodo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais vertė praustis kameroje, kurioje buvo stebimas kitų kalinių ir pareigūnų, o minėti asmenys matė visas asmens higienos palaikymo procedūras. Nebuvo sudarytos sąlygos palaikyti tinkamą švarią aplinką, jautėsi didelė drėgmė kameroje.
Teigia, kad susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, nes nei vienoje kameroje nebuvo įrengta aliarmo sistema, taigi išsikviesti pareigūnus užtrukdavo labai daug laiko. Dėl aliarmo sistemos nebūvimo ar jo nefunkcionavimo, buvo sukelta pavojinga ir nesaugi aplinka, pareiškėjas patyrė išgyvenus, buvo pažemintas jo orumas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad visą ginčo laikotarpį jis buvo kalinamas patalpose, kurios pagal savo rūšinį paskirtį, yra negyvenamosios. Nurodo, kad nepaisant to fakto, kad buvusio Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.
Pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis įstatymų reikalavimais. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendra griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atsiliepimas
Nurodo, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl iš su atsiliepimu pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Akcentuoja, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Paaiškina, jog kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo suteiktos, kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų. Nurodo, kad pareiškėjui pagal jo prašymus bei vadovaujantis suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Priduria, kad pareiškėjas kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose tiek už kamerų ribų. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K (po reorganizacijos – Vilniaus PN), laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.). CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.
Lietuvos pašto tinklalapyje (www.post.lt) patikrinus siuntą pagal numerį RE237394329LT, nustatyta, kad siunta iš siuntėjo priimta 2021 m. birželio 9 d., todėl taikant trejų metų ieškinio senatį, neturtinė žala galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 9 d. (pareiškėjas žalą kildina laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15), tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovės atstovas neprašo taikyti senaties termino, todėl nesant atsakovės atstovo prašymo ieškinio senaties terminas netaikomas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Minėta, kad neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos teisės aktais nustatytos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo įvairių aplinkybių: neteisėto elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio, tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei asmens sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Nagrinėjant bylą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs tokio pobūdžio reikalavimą, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, kurios laikomos negyvenamosios paskirties patalpomis.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 15 d.) 5.1 papunktyje numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius pastatus (5.1.1 papunktis) ir negyvenamuosius pastatus (5.1.2 papunktis). Pagal minėto reglamento 7 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai, svečių namai) (7.1 papunktis), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita) (7.12 papunktis), specialiosios paskirties pastatai (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai) (7.16 papunktis). Todėl aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus, taip pat tokios pozicijos laikosi ir LVAT (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, darytina išvadą, jog pareiškėjo argumentai, kad buvo pažeistos jo teisės dėl to, kad jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K pastato patalpose, kurių paskirtis priskirta negyvenamosioms, yra nepagrįsti.
Pareiškėjas pažymėjo, jog kamerose buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas, kameros buvo perpildytos įvairiais statiniais, įrenginiais, inventoriumi, baldais bei asmeniniais daiktais. Taip pat kamerose nebuvo suteiktas normalus judėjimas, kadangi patalpos buvo itin mažos. Taigi, pareiškėjas iš esmės laikosi pozicijos, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 5 d.) ir dabar galiojančiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktuose nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui kamerose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.
Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.)
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo laikomas šiose kamerose: 6,83 kv. m ploto kameroje Nr. 209 (1 asmuo), 7,70 kv. m ploto kameroje Nr. 287 (1–2 asmenys), 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 301 (2 asmenys), 7,43 kv. m ploto kameroje Nr. 332 (2 asmenys), 8,20 kv. m ploto kameroje Nr. 293 (1-2 asmenys), 7,61 kv. m ploto kameroje Nr. 329 (1 asmuo), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 146 (1-2 asmenys), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 200 (1–2 asmenys).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas ginčo laikotarpiais atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus. Teismas, įvertinęs galiojantį teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad per byloje nagrinėjamą kalinimo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto, t. y. nuo 3,715 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl laikytina, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista ir pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad teisė pasinaudoti dušu, jam buvo suteikta tik vieną kartą per savaitę.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normų 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta, nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną. Pareiškėjas nėra pateikęs įrodymų, jog jis atsakovės atstovą būtų informavęs, kad jam dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių priežasčių turėjo būti sudaryta galimybė nusiprausti po dušu dažniau.
Pažymėtina, kad kad Europos Žmogaus Teisių Teismas kai kuriais atvejais pripažįsta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygas blogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankami dažnai (žr., pvz., 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05); 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06)). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) pažymėjo, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, bet pažeidimo dėl šių aplinkybių nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-158-438/2021 ir kt.). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl naudojimosi duše dažnumo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo neužtikrinamas pakankamas užimtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai dėl užimtumo yra abstraktūs ir nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Sutiktina su atsakovės atstovo pozicija, kad norint dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde pakankamai nedetalizavo, kokioje veikloje ar kokiuose renginiuose pareiškėjas norėjo dalyvauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą dalyvauti konkrečioje veikloje ar konkrečiuose renginiuose, taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių, kad būtų atsisakyta pareiškėjo prašymus dėl užimtumo tenkinti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti konkrečioje socialinės reabilitacijos programoje, kultūriniame, sporto ar kitame renginyje. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas šioje dalyje laikomas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose kamerose nebuvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas su pilnai atitverta patalpa nuo gyvenamosiose dalies, nebuvo įrengta atskira vėdinimo sistema, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (neteko galios 2020 m. gruodžio 22 d.) 14.10 punktą kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Pagal minėtus teisės aktus kameros gali būti vėdinamos per langus. Teisės aktuose taip pat nenumatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira vėdinimo sistema. Įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo daryti išvados, kad pareiškėjas kamerų ir jose esančių sanitarinių mazgų neturėjo galimybės tinkamai išvėdinti per langą.
Vertinant pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo bei privatumo juo naudojantis užtikrinimo, teismas pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).
Nustatyta, kad atsakovės atstovas nepateikė jokių ar duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Atsakovės atstovui nepateikus duomenų, kad laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (363 dienas) pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog sanitarinis mazgas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo įrengtas taip, kad pareiškėjas būtų galėjęs juo pasinaudoti privačiai ir nepatirtų nepatogumų. Nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomi vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams, o ši aplinkybė, kaip minėta anksčiau, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualiausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taip pat vertintina kaip privatumo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-613-261/2021; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3608-629/2020; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas 363 dienas buvo laikomas, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, ne tik laikotarpiais kai jis buvo apgyvendintas su kitu asmeniu, bet ir kai jis kameroje buvo laikomas vienas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai nustatytais neteisėtais veiksmais siekęs pažeminti pareiškėją ar nežmoniškai su juo elgtis, diskriminuoti.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.). Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mąstą, intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl privatumo naudotis sanitariniu mazgu pažeidimo 363 dienas, pareiškėjas turėjo patirti tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga bei protinga suma yra 450 Eur. Teismas, nustatydamas žalos dydį vertina tai, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeidžiama ilgą laiką, tačiau jis į jokias kompetentingas įstaigas su skundais nesikreipė, taip pat daugiau pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų kilę sveikatos sutrikimai. Be to, nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pakenkti jam, ar tokiu būdu jį diskriminuoti. Dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo jausti susierzinimą, taip pat kameroje galėjo būti blogas kvapas.
Atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės priteistinas 450 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 ir 1 dalimis, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.