- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-29
- Bylos Nr.
- eA-1511-525/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00063-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
- Pareiškėjas
- U. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos U. A. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos U. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S233023 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėja nurodė, kad:
2.1. Ji priklauso (duomenys neskelbtini), tačiau kilmės šalyje yra priversta slėpti (duomenys neskelbtini), todėl grįžimo į kilmės valstybę atveju bijo kentėti neapykantą dėl (duomenys neskelbtini).
2.2. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjos pasakojimą, nustatė, jog pareiškėjos pasakojimas yra patikimas, nustatyta, jog pareiškėja kilusi iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), dėl to jaučia baimę šį faktą atskleisti ne tik visuomenei, bet ir šeimai, (duomenys neskelbtini). Atsakovas, įvertinęs pareiškėjos kilmės valstybės informaciją, padarė išvadą, jog (duomenys neskelbtini) asmenų persekiojimas, tačiau atsižvelgiant į pareiškėjos individualų profilį, atsakovas nusprendė, kad nėra nustatyta jokia pareiškėjos išorinė veikla (aktyvizmas, dalyvavimas politinėje/teisinėje veikloje), kuri galėtų suponuoti grėsmę pareiškėjai patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini). Tokia atsakovo pozicija visiškai nesuderinama su teismų plėtojama praktika. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimu (2022 m. liepos 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3313-815/2022), jeigu prieglobsčio prašytojas priskirtinas prie (duomenys neskelbtini) asmenų, (duomenys neskelbtini), tuomet baimė susidurti su persekiojimu – visiškai pagrįsta nepriklausomai nuo to, ar praeityje asmuo buvo patyręs persekiojimą, todėl atsakovas neįvertino perspektyvinės pareiškėjos persekiojimo rizikos galimybės ir taip netinkamai kvalifikavo nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes prieglobsčio suteikimo galimybės kontekste.
2.3. Atsakovo vertinta pareiškėjos kilmės valstybės informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) teisinis reguliavimas (duomenys neskelbtini) yra griežtas, (duomenys neskelbtini).
2.4. LVAT yra išaiškinęs, jog šiuo aspektu ginčui aktualus teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja, kad kai (duomenys neskelbtini) valstybėje yra kriminalizuojama ir / arba šalies visuomenė yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojai neprivalo kreiptis į valdžios institucijas dėl apsaugos suteikimo ir / arba neprivalo pagrįstai tikėtis alternatyvios vidinės apsaugos (2022 m. balandžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2184-502/2022).
2.5. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, nurodė, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai. Pareiškėjos vertinimu, jos nurodytos prieglobsčio prašymo aplinkybės, jeigu nesudaro pagrindo suteikti pabėgėlio statuso, tai sudaro pagrindą suteikti papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nurodytais pagrindais. Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjos individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje bei kad ji neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Vadovaujantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Pareiškėja buvo apklausta Migracijos departamente 2023 m. gruodžio 15 d., įvertinti jos pateikti dokumentai ((duomenys neskelbtini)). Šio prašymo pagrindu buvo atliktas tyrimas, kurio metu buvo įvertinta kilmės valstybės informacija ((duomenys neskelbtini) ataskaita, (duomenys neskelbtini) pranešimas ir nemažiau kaip 80 kitų šaltinių), buvo padaryta pagrįsta išvada, jog prieglobsčio prašytoja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Būtent šis materialinis faktas yra tiesiogiai susijęs su prieglobsčio prašytojos prašymu, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien (duomenys neskelbtini) faktu. Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, kad (duomenys neskelbtini), taip pat į tai, jog pabėgėlių teisėje taikytinas „pagrįstos tikimybės“ įrodinėjimo standartas, kuris reiškia, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe, nagrinėjamu atveju dėl priežasčių, aprašytų anksčiau, prieglobsčio prašytojos įžvelgiama grėsmė vertintina kaip išskirtinai hipotetinė ir neprilygstanti „pagrįstai tikimybei“.
3.2. Skundžiamame Sprendime buvo įvertinta individuali pareiškėjos situacija ir atliktas perspektyvinis (ateityje gresiančios) rizikos vertinimas (atsižvelgus į (duomenys neskelbtini) paaiškinimus, kilmės valstybės informaciją). Migracijos departamentas nesutinka ir su pareiškėjos skundo argumentais dėl papildomos apsaugos. Tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vadovaujantis surinkta informacija, prieglobsčio prašytojos kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytoja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Žemesnės instancijos teismas
4. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą suteikti jai prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Sprendime nurodyta, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) priimtas dėl to, jog pareiškėja neatitiko Įstatymo 86 straipsnio pabėgėlio statuso suteikimo nuostatos dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą, kadangi, atlikus tyrimą, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytoja susidurs su veiksmais, kurie prilygtų persekiojimui, (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytoja taip pat neatitiko Įstatymo 87 straipsnio nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo.
7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punktu, Įstatymo 86, 87 straipsniais, Tvarkos aprašo 36, 99, 99.1.1 punktais, LVAT, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95) 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalimi. Įvertinęs pareiškėjos teisminio nagrinėjimo metu duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini). Iš esmės byloje pateiktas tik pareiškėjos pasakojimas apie tai, kaip ji jautėsi, kaip gyveno, (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). Taip pat vertinant pareiškėjos prieglobsčio klausimą turi būti atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjai grįžus į kilmės valstybę jai grėstų persekiojimas ir būtų kitos aplinkybės, lemiančios grėsmės kilimą.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atstovas papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Kaip teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjos atstovas, jei pareiškėja atvirai gyventų (duomenys neskelbtini), jai kiltų realus pavojus ir ji būtų pabėgėlė. Tačiau teismas su šia pareiškėjos atstovo nuomone nesutiko, nes byloje svarbu nustatyti kokioje (duomenys neskelbtini) vietoje gyveno pareiškėja. Rizika pareiškėjai nukentėti ateityje turi būti pakankamai individualizuota. Nagrinėjamu atveju pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) didmiestyje, mokėsi aukštojo mokslo įstaigoje ir turėjo darbą. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėja, ji (duomenys neskelbtini). Teismas sutiko su atsakovo Sprendime nurodyta aplinkybe, kad rizika prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje yra daugiau hipotetinio pobūdžio, paremta vien (duomenys neskelbtini) faktu. Nors, kaip nurodo pareiškėjos atstovas papildomuose paaiškinimuose, (duomenys neskelbtini) asmenų situacija (duomenys neskelbtini) nuolat prastėjo, (duomenys neskelbtini), pareiškėja patvirtino, jog tiesioginės grėsmės niekada nebuvo patyrusi, savo galimybę, kad grįžusi į kilmės valstybę bus persekiojama, grindė tik ta aplinkybe, jog (duomenys neskelbtini). Teismas pabrėžė, kad, kaip nurodė pareiškėja, ji nepatyrė jokio persekiojimo ir nejaučia tiesioginės grėsmės, tačiau žino situacijų, kai tokiems žmonėms kaip ji grėsė pavojus. Pagal pareiškėjos individualų profilį nėra nustatyta jokia pareiškėjos išorinė veikla (dalyvavimas portaluose, aktyvizmas, dalyvavimas politinėje/teisinėje veikloje), kuri galėtų suponuoti grėsmę pareiškėjai patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini).
9. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad nei pareiškėjos paaiškinimai, nei kilmės valstybės informacija neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjos kilmės valstybėje dėl valdžios institucijų veiklos ji patirtų ar jai grėstų persekiojimas. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nuolat jaučia įtampą, dėl to, jog slepia, kad yra (duomenys neskelbtini), neleidžia teismui daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėja grįžimo į kilmės valstybę atveju bus persekiojama ar jai dėl to kils kažkoks pavojus. Teismo vertinimu, atsakovas pateikė išsamią informaciją, tiek bendro pobūdžio, tiek susijusią su miestu, iš kurio atvyko pareiškėja, todėl neįžvelgia realios grėsmės pareiškėjai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjos baimė yra subjektyvus faktorius, kuris turėtų būti pagrįstas konkrečiomis su prieglobsčio prašytoja susijusiomis aplinkybėmis.
10. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentui nenustačius kriterijų dėl papildomos apsaugos suteikimo, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, buvo vertinama, ar prieglobsčio prašytojai gali būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Buvo vertintos aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini). Įvertinus situaciją konstatuota, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, jog dėl buvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, be to, prieglobsčio prašytojos gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini) miestas) nėra (duomenys neskelbtini), ir čia nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Taigi, Migracijos departamento Sprendimas nesuteikti pareiškėjai papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje priimtas teisėtai.
11. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jos prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos situaciją, įvertino visus surinktus duomenis, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Šalies argumentai
12. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą: ar tai, kad prieglobsčio prašytojas, siekdamas išvengti (duomenys neskelbtini) veiksmų, slėpė (duomenys neskelbtini), yra laikoma praeityje patirtu persekiojimu, kaip tai numatyta Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalyje? sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki kol ESTT priims sprendimą byloje Nr. C-608/22 ir C-609/22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismas nepasisakė ir nevertino skunde ir papildomuose paaiškinimuose išdėstytų esminių argumentų ir iškeltų klausimų, todėl liko neatskleista bylos esmė. Taip pat teismas pats netinkamai taikė prieglobsčio teisės standartus ir tuo pačiu neištaisė Migracijos departamento pabėgėlių teisės taikymo klaidų. Teismas visiškai neįvertino to, kad atsakovas vadovaujasi pasenusia kilmės valstybės informacija, be to, tokiu būdu teismas atkartoja atsakovo poziciją, jog pareiškėja grįžusi į kilmės valstybę turėtų toliau slėpti (duomenys neskelbtini) taip išvengdama persekiojimo.
12.2. Remiantis (duomenys neskelbtini).
12.3. Aktuali kilmės valstybės informacija parodo, kad (duomenys neskelbtini). LVAT dažnai pabrėžė naujausios ir aktualios kilmės valstybės informacijos svarbą ir įpareigodavo Migracijos departamentą atlikti tyrimą iš naujo (2021 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3749-556/2021; 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; 2019 m. liepos 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-4460-556/2019). Kilmės valstybės informacijos svarbą ne kartą akcentavo EŽTT. Teismas nepasisako ir dėl to, kad (duomenys neskelbtini). Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, po (duomenys neskelbtini), suaktyvėjo ir paprastų žmonių suėmimai. Teisingumo Teismas byloje X, Y ir Z v. Nyderlandus nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Tiek teismas, tiek atsakovas turėjo vertinti kas nutiks pareiškėjai, jei ji grįžusi į (duomenys neskelbtini) nebeslėps (duomenys neskelbtini).
12.4. ESTT byloje C-472/13 Shepherd v. Vokietiją nurodė, jog įvairios priemonės, esant jų sankaupai, prilygsta persekiojimui, jeigu jos yra pakankamai rimtos, kad paveiktų individą panašiai kaip pagrindinių žmogaus teisių pažeidimas. ESTT Generalinio advokato nuomonėje byloje AH ir FN, C-608/22 ir C-609/22, nurodyta, jog ESTT konstatuoja, kad reikia matyti ne vien aptariamos teisės ar laisvės „nomenklatūrą“, siekiant atsižvelgti ne tik į veiksmui ar priemonei būdingą sunkumą ir to sukeltas pasekmes paveiktam asmeniui, bet ir į suinteresuotajam asmeniui taikomų represijų pobūdį ir sunkumą. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo suformuluotus principus, susijusius su Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimu, kompetentinga institucija, vertindama asmeninę suinteresuotojo asmens padėtį, turi išnagrinėti konkrečią situaciją, kuri jam gresia jo kilmės šalyje, atsižvelgdama ne tik į diskriminacinių priemonių, kurias jis gali patirti, pobūdį ir rimtumą ir dėl to jam kylančias pasekmes, bet ir į baudimo, kuris jam gali būti taikomas, jeigu nesilaikytų nustatytų suvaržymų ir apribojimų, pobūdį ir sunkumą. Pažymėtina, kad „įvairios priemonės“ nebūtinai per se (pats savaime) turi būti žmogaus teisių pažeidimai, tai gali būti ir diskriminacinio pobūdžio veiksmai, kurie sukuria nedideles kliūtis ar sunkumus, tačiau vertinant šiuos veiksmus kartu, jie savo pobūdžiu prilygsta pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui. Įvairias priemones būtina vertinti atsižvelgiant į bendrą nesaugumo atmosferą valstybėje, bei vertinant visas aplinkybes – istorines, etnines, geografines ir pan. Pavyzdžiui, Vokietijos teismai prieigos prie švietimo ir sveikatos sistemos ribojimą, arba rimtus ribojimus darbo rinkoje bei ekonominių galimybių ribojimus vertina kaip įvairių priemonių sankaupą prilygstančią pagrindinių žmogaus teisių pažeidimams. Remiantis Direktyvos 2011/95 9 straipsnio 2 (f) dalimi persekiojimo veiksmai gali būti, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis kaip veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai interpretavo įvairių priemonių sankaupos sąvoką, be to, netinkamai surinko kilmės valstybės informaciją, atsakovas savo surinktą kilmės valstybės informaciją vertino izoliuotai, neatsižvelgdamas į bendrą kontekstą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
12.5. Šiuo metu ESTT nagrinėja bylą AH ir FN, C-608/22 ir C-609/22, kurioje teismas pateiks išaiškinimą: „Ar priemonių, kurias valstybėje nustato, skatina arba toleruoja faktinę valdžios galią turintis subjektas ir kurių esmė, be kita ko, yra ta, kad: <...> visuma, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2011/95] 9 straipsnio 1 dalies b punktą, turi būti laikoma tokia sunkia, kad (duomenys neskelbtini) veikia panašiu būdu, koks aprašytas šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies a punkte?“ Šis klausimas aktualus pareiškėjos byloje, nes atsakant į šį klausimą ESTT pateiks išaiškinimą „įvairių priemonių sankaupos“ ir kokiais atvejais „įvairių priemonių sankaupa“ sąlygoja persekiojimą Direktyvos 2011/95 9 straipsnio kontekste. Vertinant šioje byloje kilusio ginčo pobūdį, tai, kad šioje byloje yra sprendžiama dėl pareiškėjos grąžinimo į valstybę, kur jai grėstų (duomenys neskelbtini), šio ginčo sprendimui reikšmingi ESTT C-608/22 ir C-609/22 bylos išaiškinimai, yra tikslinga šią administracinę bylą sustabdyti iki tol, kol ESTT priims sprendimą.
Atsiliepimas
13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
13.1. Tiek Departamentas, tiek teismas, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini), neleidžia teismui daryti vienareikšmės išvados, jog pareiškėja grįžimo į kilmės valstybę atveju bus persekiojama ar jai dėl to kils kažkoks pavojus. Pareiškėjos minima (duomenys neskelbtini) ataskaita paskelbta jau po Departamento priimto sprendimo, todėl savaime suprantama, kad atsakovas šios ataskaitos ir negalėjo vertinti. Tačiau minėtą (duomenys neskelbtini) ataskaitą Departamentas įvertino savo papildomuose paaiškinimuose, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, kad ataskaitoje nenurodoma jokia esminė nauja informacija, kuri nebūtų žinoma atsakovui priimant ginčijimą sprendimą. Tiek Departamentas, tiek ir teismas vertino individualią pareiškėjos situaciją. Sutinka su teismo sprendime dėstomais argumentais, kad iki išvykimo iš kilmės šalies pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) didmiestyje ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Šias Departamento nurodytas aplinkybes patvirtino ir pati pareiškėja teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu.
13.2. Minimas ESTT sprendimas byloje X, Y ir Z v. Nyderlandai buvo tiesiogiai pacituotas pačiame ginčijamame sprendime ir į jį buvo atsižvelgta. Migracijos departamentas nekonstatavo, kad pareiškėja išvengtų persekiojimo tik (duomenys neskelbtini). Atsakovas konstatavo tai, kad, remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) didmiesčiuose egzistuojanti visuomeninė diskriminacija neprilygsta sunkiam pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui, t. y. tam, kas laikoma persekiojimu prieglobsčio teisės kontekste. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pati teigė, jog jos prašymas suteikti prieglobstį yra susijęs būtent su (duomenys neskelbtini). Sprendime buvo įvertintas pareiškėjos savęs supratimas kaip (duomenys neskelbtini), pasitelkus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komiteto parengtas (duomenys neskelbtini) gaires. Nors įvairių priemonių sankaupa savo poveikiu prieglobsčio prašytojui gali prilygti persekiojimui, tačiau EŽTT savo praktikoje taip pat nurodo, kad vien bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, per se neužkerta kelio asmens išsiuntimui ir savaime nereiškia, jog asmuo susidurtų su elgesiu sąlygojančiu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi, atsižvelgus į pareiškėjos asmeninį ir individualų profilį, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad jai asmeniškai būtų taikomos (duomenys neskelbtini) egzistuojančios administracinės arba baudžiamosios priemonės, o, atsižvelgus į jos socialinę padėtį ir gyvenamąją vietą, kad vien jos buvimas gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) suponuotų tokio pobūdžio diskriminaciją, kuri prilygtų persekiojimui kaip jis suprantamas prieglobsčio teisės kontekste, t. y. sunkiam pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui.
13.3. ESTT byloje AH ir FN, C-608/22 ir C-609/22, nagrinėjama situacija susijusi su (duomenys neskelbtini). Būtent šios situacijos kontekste ir bus vertinamas pareiškėjos nurodytas klausimas dėl sankaupos vertinimo. Pareiškėjos sankaupos vertinimas buvo atliktas, pareiškėja nepateikia jokių argumentų ir duomenų, kad netinkamai atliktas vertinimas, o tik savaip interpretuoja sankaupos aiškinimą.
Šalies argumentai
13.4. Pareiškėja nepagrįstai prašo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo dėl šioje byloje iškilusio poreikio išaiškinti Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalį. Priešingai nei teigia pareiškėja, nėra poreikio kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjos nurodytu klausimu, nes, visų pirma, tiek minėtos Direktyvos 2011/95 nuostatos yra aiškios, o Lietuvos Respublikos teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Pareiškėja siekia tokiu išaiškinimu paneigti prieglobsčio prašytojų individualų vertinimą dėl persekiojimo bei suformuotą LVAT praktiką, kad galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Migracijos departamentas vadovaujasi Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komiteto gairėmis, o vien tai, kad pareiškėja savaip traktuoja šias gaires, nereiškia, jog vertino izoliuotai ir neatsižvelgė į bendrą kontekstą (duomenys neskelbtini).
14. Pareiškėja 2024 m. balandžio 24 d. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, nurodydamas, kad tai, jog prieglobsčio prašytojas gali išvengti persekiojimo (duomenys neskelbtini) arba tai darė anksčiau nėra pagrįsta priežastis nesuteikti pabėgėlio statuso. Net jeigu (duomenys neskelbtini), jie vis tiek gali būti demaskuoti ir patirti žalą dėl priimtų socialinių normų nesilaikymo. Asmuo verčiamas slėpti (duomenys neskelbtini) gali patirti neigiamą psichologinį poveikį ar kitokią žalą. Diskriminacinio ar neigiamo pobūdžio pažiūros, normos ir vertybės gali turėti didelį poveikį (duomenys neskelbtini) asmenų psichinei ir fizinei sveikatai ir konkrečiu atveju tokia nepakeliama padėtis gali būti pripažinta persekiojimu. Tai, jog pareiškėja dėl patiriamo neigiamo psichologinio poveikio iš visuomenės pusės ((duomenys neskelbtini)) buvo priversta slėpti (duomenys neskelbtini), įrodo, kad jos psichinei ir/ar fizinei sveikatai tai turėjo didžiulę įtaką. Migracijos departamento bei teismo vertinimas neatitinka Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro išaiškinimų dėl įvairių priemonių sankaupos sampratos prieglobsčio bylose dėl (duomenys neskelbtini).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233023, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), kadangi ji neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas netinkamai taikė prieglobsčio teisės standartus ir tuo pačiu neištaisė Migracijos departamento pabėgėlių teisės taikymo klaidų. Teismas visiškai neįvertino to, kad atsakovas vadovaujasi pasenusia kilmės valstybės informacija, be to, tokiu būdu teismas atkartoja atsakovo poziciją, jog pareiškėja grįžusi į kilmės valstybę turėtų toliau slėpti (duomenys neskelbtini) taip išvengdama persekiojimo. Tiek teismas, tiek atsakovas turėjo vertinti, kas nutiks pareiškėjai, jei ji grįžusi į (duomenys neskelbtini) nebeslėps (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai interpretavo įvairių priemonių sankaupos sąvoką, surinktą kilmės valstybės informaciją vertino izoliuotai, neatsižvelgdamas į bendrą kontekstą (duomenys neskelbtini), vis augančią neapykantą (duomenys neskelbtini), kuri pasireiškia (duomenys neskelbtini).
18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje įtvirtintas pabėgėlio teisinės kategorijos apibrėžimas, pagal kurį pabėgėliu laikytinas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
20. Pagal Įstatymo 86 straipsnį pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
21. Direktyvos 2011/95 9 straipsnyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal EŽTK 15 straipsnio 2 dalį, arba įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.
22. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, teikdama prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodė, jog (duomenys neskelbtini).
25. Pareiškėjos prieglobsčio prašymo pagrindu buvo atliktas tyrimas, kurios metu apibendrinus surinktą informaciją ir pareiškėjos pasakojimą apie priežastis, privertusias ją palikti kilmės valstybę, buvo padaryta pagrįsta išvada, jog prieglobsčio prašytoja yra kilusi iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), tačiau nustatytų faktinių aplinkybių ir pagrįstų prielaidų visuma, vertinant jas surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, suponuoja išvadą, jog rizika prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien (duomenys neskelbtini) faktu.
26. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą iki kol ESTT priims sprendimą bylose Nr. C-608/22 ir C-609/22, nes minėtose bylose pareiškėjos nurodytas klausimas dėl priemonių sankaupos vertinimo bus vertinamas situacijos, susijusios su (duomenys neskelbtini), kontekste. Tikrinamu atveju nenustatyta, kad pareiškėja tiesiogiai susidurtų su įvairių priemonių sankaupa, ji nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojimai dėl „priemonių sankaupos“.
27. Nagrinėjamu atveju tiek Migracijos departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas vertino individualią pareiškėjos situaciją. Migracijos departamento surinkta kilmės valstybės informacija apibrėžia tiek visus aktualius (duomenys neskelbtini) taikomus administracinius bei baudžiamuosius ribojimus, tiek jų taikymo praktiką, tiek informaciją apie (duomenys neskelbtini) vyraujančias nuostatas dėl (duomenys neskelbtini) asmenų, tačiau tai niekaip nėra susiję su individualia pareiškėjos situacija. Įvertinus pareiškėjos skunde, apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, taip pat papildomai pateiktus paaiškinimus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog nenustatyta jokių individualaus pobūdžio aplinkybių pareiškėjai patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini). Iki išvyko iš kilmės šalies pareiškėja gyveno (duomenys neskelbtini) didmiestyje ((duomenys neskelbtini)), yra (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėja kilmės valstybėje galėtų susidurti su tokio pobūdžio visuomenine diskriminacija, kuri prilygtų sunkiam pagrindinių žmogaus teisių pažeidimui. Nagrinėjamu atveju kilmės valstybės informacija aiškiai nurodo, kad (duomenys neskelbtini) lygis (duomenys neskelbtini) didmiesčiuose ir provincijoje skiriasi, todėl faktas, jog pareiškėja gyvena didmiestyje, taip pat buvo reikšminga aplinkybe, vertinant bendrą jai kylančios rizikos lygį. Pareiškėja patvirtino, kad ji nepatyrė tiesioginio persekiojimo.
28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino ne tik pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, bet ir papildomai pateiktus paaiškinimus, teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad nei pareiškėjos paaiškinimai, nei kilmės valstybės informacija neleidžia daryti išvados, jog pareiškėjos kilmės valstybėje dėl valdžios institucijų veiklos ji patirtų ar jai grėstų persekiojimas. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nuolat jaučia įtampą, dėl to, jog slepia, kad yra (duomenys neskelbtini), neleidžia teismui daryti vienareikšmės išvados, kad pareiškėja grįžimo į kilmės valstybę atveju bus persekiojama ar jai dėl to kils kažkoks pavojus.
29. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ginčijamo Sprendimo išvada, kurią skundžiamame sprendime patvirtino pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl ji neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų kriterijų ir jai nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
30. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija (2 p.); yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (3 p.).
31. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, jog prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).
32. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamo Sprendimo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pagrindo pareiškėjai suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnį, nenustatė pagrindo abejoti tuo, jog šiuo atveju atsakovas išsamiai ir individualiai įvertino pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį grindžiančius argumentus, atliko apklausą, detaliai analizavo ir įvertino pareiškėjos argumentus, pagrįstai konstatuodamas, jog ji neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1–2 dalies reikalavimų, o remiantis tyrimo metu surinkta informacija pareiškėja taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
33. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti atsakymą į prejudicinį klausimą: ar tai, kad prieglobsčio prašytojas, siekdamas išvengti (duomenys neskelbtini), slėpė (duomenys neskelbtini), yra laikoma praeityje patirtu persekiojimu, kaip tai numatyta Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 4 dalyje?
34. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2006 m. birželio 15 d. sprendimą Acereda Herrera, C-466/04, 47 p., LVAT 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2220-789/2023). Papildomai pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020; 2021 m. liepos 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2220-789/2023).
35. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjos nurodytais klausimais. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prieglobsčio prašymas atmestas nenustačius prieš pareiškėją nukreipto individualaus persekiojimo pavojaus. Iš skundžiamo Sprendimo turinio taip pat negalima padaryti išvados, kad Departamentas buvo nurodęs, jog pareiškėja gali išvengti persekiojimo veiksmų tik (duomenys neskelbtini). Todėl teisėjų kolegija pareiškėjos prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo vertina kaip nepagrįstą nei bylos faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, ir jį atmeta.
36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl ginčijamo Sprendimo panaikinimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos U. A. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.