Panevėžio apygardos teismo nutartis

teisėja Audra Kriščiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-135-544/2008

NUTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. balandžio 22 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant atsakovo atstovams advokatui Raimundui Gargasui, atstovui D. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. J. ir jo įgalioto asmens D. Š. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-336/2008 pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui R. J., institucijai, duodančiai išvadą byloje, Kėdainių rajono sav. VTAT, dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir jo padalijimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi pranešimą apie bylą, apelianto R. J. atstovus, prašiusius panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo, šioje dalyje priimti naują sprendimą priešieškinį tenkinti, taip pat prašė priimti sprendimą šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, priteisti išlaikymą nepilnametei dukrai,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Teismas nutraukė šalių santuoką dėl atsakovo kaltės, nes nustatė, kad jis pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.26- 3.30, 3.35- 3.36 str., turėjo netinkamą požiūrį į šeimą, vartojo smurtą prieš ieškovę ir nepagarbiai su ja elgėsi, nesirūpino šeima ir nepilnamete dukra (CK 3.60 str., LAT 2005-02-23 nutartis, byla Nr. 3K-3-111/2005). Teismas nustatė, kad šalys kartu negyvena daugiau nei vieneri metai laiko, bendro ūkio neveda, tarpusavio santykių nepalaiko, todėl šeimą išsaugoti nėra galimybių. Įvertinęs tai, kad atsakovas ir jo atstovas santuoką prašė nutraukti ne tais pačiais pagrindais, taip pat liudytojų L. S., J. V., G. B. parodymus apie jiems žinomas šeimos iširimo aplinkybes, rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė 2007-01-02 dėl žandikaulio, kaktos, žąsto, peties, minkštųjų audinių sumušimo kreipėsi į medikus Airijoje (1 t., b. 1. 20, 21), teismas padarė išvadą, kad ieškovės kaltė dėl šeimos iširimo neįrodyta. Nustačius, kad šalių nepilnametė dukra gyvena kartu su ieškove jos nuomojamame bute Airijoje New Ross mieste, lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir pradės lankyti mokyklą, atsižvelgiant į VTAT išvadą, teismas dukters gyvenamą vietą nustatė su ieškove (1 t., b. l. 22-29, 66-69, 70, CK 3.62 str., 3.59 str.). Teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo nepilnametei dukrai ir bylą šioje dalyje nutraukė, kadangi teismo posėdžio metu paaiškėjo, kad išlaikymas nepilnametei šalių dukrai šio teisminio proceso metu yra priteistas Airijos New Ross rajono apylinkės teismo (2 t., b. l. 27-28, CPK 42 str.). Šalims sutinkant teismas ieškovei natūra priteisė automobilį Audi 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 500 Lt vertės ir konstatavo, kad kito turto šalys santuokoje nebuvo įgiję (1 t., b. 1. 11, 12, CK 3.87 str. 1 d.).

Atsakovo priešieškinį dėl buto (duomenys neskelbtini) pripažinimo bendrąja šalių nuosavybe ir jo padalijimo tarp šalių natūra po ½ dalį teismas atmetė ir pripažino butą asmenine ieškovės nuosavybe (1 t., b. l. 16, 18, CK 3.89 str. 1 d.). Šiai išvadai pagrįsti nurodė, kad CK 3.89 str. l d. l p. numato, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Pagal CK 3.89 str. 2 d., faktas, kad tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio nuosavybė. Konstatavo, kad neįrodyta įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visuma, kuriai esant asmeninę sutuoktinio nuosavybę būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 str. l d., LAT civilinė byla Nr.3K-3-126/2006). Byloje esančių įrodymų pagrindu teismas nustatė, kad iki santuokos įgytą ir savo vardu registruotą butą ieškovė įgijo už asmenines lėšas, ką įrodo 2004-12-30 pirkimo-pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad ieškovė už 5000 Lt pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusi kitą butą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 74) ir tą pačią dieną už 5000 Lt nusipirko butą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 16). Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė į liudytojų J. V., G. B. parodymus (2 t., b. 1. 20-24), kad J. V. 2003 m. ieškovei paskolino 5000 Lt pirkti pirmąjį butą, ką pripažino ir atsakovas. Teismas sprendime kaip prieštaringus įvertino atsakovo ir liudytojų parodymus 2007-12-27 posėdyje dėl pinigų skolinimosi sumos ir aplinkybių (2 t., b. l. 20-24), nes liudytoja, su kuria sudaryta 13 000 Lt paskolos sutartis, parodė, kad atsakovas pinigus skolinosi iš jos motinos (2 t., b. l. 20-24). Teismas nurodė, kad minėti prieštaringi parodymai ir paaiškinimai paneigti ieškovės parodymais, kuri nurodė, kad 13 000 Lt tikrai buvo pasiskolinti jų bendroms reikmėms, tačiau panaudoti ne buto pirkimui, bet vestuvėms ir kelionei į Airiją, kad atsakovas dalyvavo buto (duomenys neskelbtini) pirkime ir neprieštaravo, kad butas būtų įsigytas ieškovės vardu, tuo buvo aiškiai išreikšta abiejų šalių valia butą įgyti asmeninėn ieškovės nuosavybėn (2 t., b. l. 20-24). Ginčo butas po pirkimo nebuvo remontuojamas tokiu mastu, kad jį galima būtų pripažinti bendrąja nuosavybe, o tai, kad jo rinkos vertė išaugo, nėra asmeninio turto esminį pagerinimą įrodanti aplinkybė (LAT kasacinė byla Nr.3K-3-126/2006). Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovo priešieškinys nepagrįstas. Ieškovei pripažįstant, teismas pripažino nustatyta, kad atsakovas 2004-12-30 sutartimi pasiskolino iš O. K. 13 000 Lt (2 t., b. l. 6), kuriuos šalys panaudojo bendriems poreikiams, o šią skolą kreditorei grąžino vienas atsakovas, ką patvirtina ir banko dokumentai (1 t., b. l. 87,88). Ieškovei sutikus grąžinti pusę šios skolos, teismas atsakovui priteisė iš ieškovės 6500 Lt piniginę kompensaciją.

Atsakovo R. J. apeliacinis skundas atmestinas, o Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-01-25 s. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs iš šeimos teisinių santykių. Šių bylų nagrinėjimo ypatumus nustato CPK XIX skyrius. CPK 376 str. 1 d. nustatyta, kad tokio pobūdžio bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys net nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, turi būti aktyvus, t. y. imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Todėl teismas turėjo pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus, juos rinkti savo iniciatyva, kad išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes ir tik tada daryti išvadas. Atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, taip pat taikyti alternatyvius teisių ir teisėtų interesų gynimo būdus (CPK 376 str. 3 d.). Todėl teismas, priteisdamas piniginę kompensaciją, kurios priteisti niekas neprašė, nepažeidė šiuos klausimus reglamentuojančių teisės normų, ir šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka sudaryta 2004-12-31. Iki santuokos sudarymo 2002-09-27 šalims gimė dukra G. J. (t. 1, b. 1. 10). Byloje surinkti įrodymai patvirtina teismo išvadą, kad šalys kartu negyveno ne mažiau nei vienerius metus, nebevedė bendro ūkio ir šeimyninių ryšių nebepalaikė, kad sutuoktiniams toliau gyventi ir išsaugoti šeimą nėra jokių galimybių bei kad yra faktinis pagrindas nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, jam pažeidus jo, kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.26- 3.30, 3.35- 3.36 str. (CK 3.60 str., 3.62 str., LAT 2005-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2005). Atsakovas apeliaciniu skundu šios sprendimo dalies, kaip ir dalių dėl vaiko gyvenamos vietos nustatymo, santuokinės pavardės palikimo, bylos dalies nutraukimo dalyje dėl išlaikymo priteisimo, neskundžia. Todėl daugiau dėl šių sprendimo dalių nepasisakoma.

Teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės pripažinimu, kad atsakovo paskolinti 13 000 Lt (2 t., b. l. 6) buvo išleisti jų bendriems poreikiams, t. y. vestuvėms ir kelionei į Airiją, o ne ginčo buto pirkimui, bei kad šią skolą grąžino vienas atsakovas (1 t., b. l. 87, 87). Todėl teisėta ir pagrįsta teismo išvada, kad ieškovė privalo pusę šios sumos grąžinti atsakovui (CK 3.90 str. 2 d.).

Byloje taip pat buvo gautas ir pirmosios instancijos teismo priimtas atsakovo įgalioto asmens D. Š. paduotas apeliacinis skundas, kuriame jis prašo iš dalies panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2008-01-25 sprendimą, priimti naują sprendimą šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, priteisti iš atsakovo nepilnametei dukrai išlaikymą, butą (duomenys neskelbtini) pripažinti šalių bendrąja nuosavybe ir tarp šalių padalinti natūra po ½ dalį.

Apeliacinis procesas pagal atsakovo įgalioto asmens D. Š. apeliacinį skundą nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 2 p., 5 d., 305 str.). Apeliacinio skundo surašymas ir pateikimas yra apeliacinio proceso sudedamoji dalis, šio proceso pradžia, o kai šiuos veiksmus atlieka asmens atstovas pagal pavedimą, atsiranda sutartinio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme teisiniai santykiai (CPK 315 str. 1 d.). Apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 str.). Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundą paduoda asmuo neturintis teisės jį paduoti (CPK 315 str. 2 d. 2 p.), o jei ši aplinkybė paaiškėja bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra pasirašęs ir pateikęs atsakovo R. J. įgaliotas asmuo D. Š., o atsakovą atstovaujantis advokatas šio skundo nėra pasirašęs (t. 2, b. l. 51-57). Atstovas D. Š. savo teisę pasirašyti apeliacinį skundą ir jį pateikti teismui grindžia pateikiamu 2007-12-04 įgaliojimu (t. 2, b. l. 26). Nors įgaliojimas suteikia teisę įgaliotiniui įgaliotojo vardu vesti civilines bylas su visomis teisėmis įstatyme suteiktomis ieškovui [...], taip apskųsti teismo sprendimą ar nutartį [...] apeliacine tvarka, tačiau jis vienas pagal šį įgaliojimą atstovauti teisme atsakovą apeliaciniame procese, t .y. ir pasirašyti apeliacinį skundą, neturi teisės. CPK 56 straipsnis reglamentuoja asmenų ratą, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą, o būtent, advokatai, jų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato, leidimą, vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu, asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (56 str. 1 d. 1-4 p.). CPK 56 str. 2 dalis nustato, kad kartu su šio straipsnio 1 d. 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Todėl jeigu fizinio asmens atstovas yra pašalinis asmuo, tai jam gali atstovauti tik advokatai (išskyrus atstovavimą pagal įstatymą – CPK 52 – 54 str.). Jokie kiti asmenys, net ir turintys aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, be advokato ar advokato padėjėjo, turinčio jo praktikai vadovaujančio advokato, leidimą negali savarankiškai atstovauti pašalinį fizinį asmenį civilinėje byloje teisme (CPK 56 str. 1 p., 2 p.). Byloje nėra ginčo, kad padavęs apeliacinį skundą savo vardu ieškovo atstovas D. Š. nėra įtrauktas dalyvauti byloje dalyvaujančiu byloje asmeniu, jis nėra artimas apelianto giminaitis ir neturi aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo. Todėl jis nėra asmuo, turintis teisę atsakovo vardu pasirašyti apeliacinį skundą ir galintis būti teisme savarankišku atsakovo atstovu (CPK 56 str. 1 d. 1 ir 2 p., 4 p. ir 2 d.). Šiuo atveju atsakovo atstovas advokatas R.Gargasas yra pateikęs savarankišką apeliacinį skundą. Būtent tokios teismų praktikos laikomasi nagrinėjamu klausimu (pvz., Lietuvos Apeliacinio teismo 2008-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-231/2008, kat. 121.17., 2008-01-14 nutartis civilinė byla Nr. 2A–182/2008, kat. 121.6; 121.17, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-06-19 civilinė byla Nr. 3K-3-406/2006, kat. 96.4; 121.7, 2006-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-672-2006, kat. 94.2.4; 96.4).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio 25 d sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. J. 38 (trisdešimt aštuonis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Apeliacinį procesą pagal atsakovo R. J. atstovo D. Š. apeliacinį skundą nutraukti.