Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

- K. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą jam ir nukentėjusiajam susitaikius, baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 70 straipsniu, K. S. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

- V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktuose, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą, ir nubaustas 152 MGL (19760 Lt) bauda. Į paskirtąją bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008 m. liepos 20 d. iki 2008 m. liepos 21 d. ir nustatyta, kad baudos dydis, kurį nuteistasis turi sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, yra 150 MGL (19500 Lt).

K. S. ir V. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Minėtu nuosprendžiu patvirtinta 2009 m. spalio 13 d. žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartis, sudarytą tarp V. V., K. S. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriaus A. B.. Iš K. S. ir V. V. Valstybinei ligonių kasai solidariai priteisti 5993,30 Lt patirtoms gydymo išlaidoms atlyginti, nustatyta, per 6 mėn. nuo 2009 m. spalio 13 d. kiekvieną mėnesį į išieškotojo sąskaitą įmokėti po 998,88 Lt.

Procesas dėl nukentėjusiojo T. K. civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutrauktas.

Iš K. S. priteista 100 Lt, o iš V. V. 164 Lt valstybės patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. S. ir V. V. 2008 m. liepos 20 d., apie 5 val., viešoje vietoje, Pušyno ir Mokyklos gatvių sankryžoje, Palangoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, vartodami necenzūrinius žodžius, matant aplinkiniams, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų sužalojo nukentėjusįjį T. K..

K. S. tyčia smogė kumščiu vieną kartą T. K. į kairę veido pusę, padarydamas skruostikaulio lūžį, ir taip nesunkiai sutrikdė jam sveikatą. V. V. dėl K. S. suduoto smūgio nugriuvusiam ant žemės ir praradusiam sąmonę, tai yra esančiam bejėgiškos būklės, T. K. tyčia spyrė ne mažiau kaip dešimt kartų į veidą bei ištraukęs diržą iš nukentėjusiojo kelnių, juo ne mažiau kaip penkis kartus sudavė T. K. į krūtinę, padarydamas daugybinius skeveldrinius veido kaulų–nosies, viršutinio žandikaulio Le-Fort III tipo akytkaulio, skruostikaulių ir apatinio žandikaulio abiejų šakų lūžius. Viršutinio žandikaulio Le-Fort III tipo lūžis bei akytkaulio dalies, įeinančios į kaukolės pamato priekinės duobės dugno sandarą, lūžis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. taip T. K. sunkiai sutrikdė sveikatą.

K. S. ir V. V. pirmosios instancijos teisme buvo kaltinami atlikę šios veiksmus veikdami bendrininkų grupe ir padarę nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte (K. S.) ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 2, 8 punktuose (V. V.).

Prokuroro manymu teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti BK 284 straipsnio 1 dalies požymių, ir dėl šios veikos nepagrįstai priėmė sprendimą išteisinti V. V. ir K. S., todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas (BPK 329 straipsnio 2 punktas). Paskirdamas V. V. švelnesnę bausmę, nei numato BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija, teismas netinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalį, be to, paskyręs K. S. baudžiamojo poveikio priemonę - nemokamus darbus, nenustatė jų atlikimo termino, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai)

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d.

Iš bylos aplinkybių ir skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nustatyta, kad kaltinamieji viešoje vietoje, įžūliu elgesiu - mušdami nukentėjusįjį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tokiais veiksmais neabejotinai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes prikėlė aplinkiniuose namuose gyvenusius asmenis (liudytojus S. M. ir M. K.), išgąsdino su suaugusiu vyriškiu šalia ėjusią mažametę mergaitę. Akivaizdu, kad kaltinamieji realizavo BK 284 str. numatyto nusikaltimo objektyviąją pusę (viešoje vietoje atliko veiksmus -įžūliai elgėsi demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir šie veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes - sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką). Taip pat nekyla abejonių, kad tiek K. S., tiek V. V. suprato, kad keikdamiesi, triukšmaudami ir mušdami žmogų gyvenvietėje, o dar ir kitų asmenų akivaizdoje, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad tokiais veiksmais gali trikdyti visuomenės rimtį bei tvarką ir norėjo taip elgtis, todėl jų veiksmuose yra ir BK 284 straipsnio būtina kaltės forma - tyčia. Tai reiškia, kad buvo padaryta veika, turinti BK 284 straipsnio 1 dalies požymių. Tai iš esmės nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo ir teismas, kadangi nenurodė, kurio iš BK 284 straipsnio 1 dalies sudėties požymių nėra nustatyta, o tik taikydamas normų konkurencijos taisykles padarė išvadą, kad chuliganiškos paskatos šioje byloje pilnai apima visus aukščiau nurodytus požymius, sudarančius BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl nurodė, kad K. S. veiką pakanka kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o V. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Tokiu atveju teismas kaltinamųjų veikas turėtų kvalifikuoti pagal tą baudžiamojo įstatymo straipsnį, kuris numato visumos normą. Tačiau, net ir tokiu atveju, teismas nesant BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatyto pagrindo (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), negalėjo priimti sprendimo dėl išteisinimo pagal vieną iš BK straipsnių. Tačiau šioje byloje teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad V. V. ir K. S. veiksmai buvo nukreipti tik prieš nukentėjusįjį T. K. ir chuliganiškos jų veiksmų paskatos visiškai apima viešosios tvarkos sutrikdymo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektyviąją pusę. Teismas teisingai pripažino, kad V. V. ir K. S. mušė nukentėjusįjį panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį. Tai ir nulėmė jų veiksmų paskatas, kurios tinkamai įvertintos kaip chuliganiškos. Tačiau vidinės kaltininkų paskatos jokiu būdu negali būti sutapatinamos su jų veikimo būdu, kad jie veikė viešoje vietoje, įžūliai, matant mažametei, o ir sukeltu triukšmu bei necenzūriniais žodžiais ne tik patraukė praeivių dėmesį bet ir sutrikdė viešąją rimtį, t. y. pažadino aplinkiniuose namuose miegojusius asmenis. Tokiu būdu veikos nekvalifikavus papildomai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį šios aplinkybės lieka teisiškai neįvertintos. Esant tokioms aplinkybėms šioje byloje negalima pripažinti, kad chuliganiškos paskatos apima įžūliais veiksmais pasireiškusį viešosios tvarkos pažeidimą, todėl BK 135 straipsnio (ir 138 straipsnio) 2 dalies 8 punktas nėra visumos norma lyginant su BK 284 straipsnio 1 dalies norma, ir veiksmai kvalifikuotini pagal abiejų baudžiamojo įstatymo straipsnių sutaptį (idealioji sutaptis). Tokį veiksmų vertinimą iš esmės sąlygoja ir baudžiamojo įstatymo nuostata (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), kad esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai teismas, skirdamas galutinę bausmę, privalo bausmes subendrinti apėmimo būdu. Tai reiškia, kad kaltininkui paskirta subendrinta bausmė negali būti didesnė nei viena iš bausmių, paskirtų už vieną iš idealiąją sutaptį sudarančių veikų. Kadangi baudžiamajame įstatyme negalima sukonstruoti nusikalstamų veikų sudėčių kiekvienam gyvenimo atvejui, būtent veikų kvalifikavimas pagal idealiąją veikų sutaptį leidžia kiekvieną tokį atvejį tinkamai teisiškai įvertinti nebloginant kaltininko teisinės padėties.

Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo.

Baudžiamajame įstatyme sankcijos už nusikalstamas veikas yra numatomos tokios, kad atitiktų veikos pavojingumą ir pobūdį bei leistų teismui paskirti tinkamą bausmę, ir tokiu būdu būtų pasiekti baudžiamojo įstatymo (BK 1 straipsnis) tikslai bei užtikrinta bausmės paskirtis (BK 41 straipsnio 2 dalis), t. y. būtų įvykdytas teisingumas. Todėl net ir už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalyje, įstatymo sankcija numato labai plačias ribas (nuo 2 iki 12 metų laisvės atėmimo), kurios neabejotinai, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, leidžia paskirti kaltininkui teisingą bausmę. Todėl pirmiausiai turi būti įvertinama ar sankcijos ribose paskirta bausmė būtų neteisinga ir ją paskyrus būtų pažeistas teisingumo principas. Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus“ apžvalgoje nurodydamas, kad sankcijoje už nužudymą numatytos laisvės atėmimo bausmės termino ribos yra labai plačios, todėl teismai turi galimybę tinkamai individualizuoti bausmę, taip pat ir jos švelninimo linkme. Skirti bausmę, nenumatytą sankcijoje, teismas gali tik griežtai laikydamasis baudžiamojo įstatymo. Šioje byloje teismas taikė BK 62 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad švelnesnę, nei numatyta sankcijoje, bausmę teismas gali paskirti kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir yra bent viena iš šios dalies 1-6 p. numatytų šešių aplinkybių. Byloje nustatyta, kad V. V. įvykdė vieną iš sąlygų - atlygino turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam. Tačiau be šios aplinkybės byloje turi būti nustatyta dar ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nors teismas nurodo, kad yra V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė šias V. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru atlygino turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam bei susitarė dėl žalos atlyginimo su Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atstovu (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, be žalos atlyginimo, kuris yra savarankiška ir būtina sąlyga taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, byloje nustatyta tik viena V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl nėra vienos iš būtinų BK 62 straipsnio 2 dalyje taikymo sąlygų. Be to, teismas nurodo, kad V. V. išlaiko savo neįgalų tėvą ir sunkiai sergančią motiną, kurių be jo nėra kam prižiūrėti, nes V. V. brolis išvyko į užsienį, ir padaro išvadą, kad yra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga. Šiame įstatymo punkte numatyta sąlygų visuma ir, nesant bent vienos iš jų, teismas negali svarstyti klausimo dėl sankcijoje nenumatytos bausmės paskyrimo. Taigi, būtina nustatyti, kad pirma - kaltininkas išlaiko asmenis, antra - išlaikomi asmenys serga sunkia liga ar yra neįgalūs, trečia - nėra kam juos prižiūrėti. Byloje yra duomenys, kad V. V. motina G. V. serga sunkia liga, o tėvui A. V. nustatytas 35 % darbingumas. Be to, A. V. dalinis darbingumas nustatytas iki 2009 m. spalio 24 d. (t. 2, b. l. 63). Kadangi A. V. yra iš dalies darbingas, jam priežiūra nereikalinga. Atsižvelgiant į ligos pobūdį, priežiūra taip pat nereikalinga ir G. V., ir tai teisme paaiškino teismo medicinos ekspertas D. Vitkus (t. 2, b. l. 131-132). Be to, esant reikalui prižiūrėti savo tėvus, tai gali kitas jų sūnus - V. V. brolis T. V.. Tai, kad jis šiuo metu galimai yra išvykęs į užsienį, neatleidžia jo nuo pareigos prižiūrėti ar išlaikyti tėvus, jeigu jiems išlaikymas yra reikalingas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad T. V. iš Lietuvos galimai išvyko tik po 2009 m. lapkričio 26 d., kai buvo atleistas iš darbo UAB (duomenys neskelbtini) , kur dar 2009 m. rugsėjo 3 d. įdarbino savo brolį V. V. (t. 2, b. l. 86) ir K. S.. Tačiau sprendžiant ar G. V. ir A. V. yra išlaikomi V. V., įvertintina tai, kad A. V. kas mėnesį gauna 824, 85 Lt dydžio išmokas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo (t. 2, b. l. 103-04), o pats V. V. dirbti pradėjo tik 2009 m. rugsėjo 4d. nekvalifikuotu darbuotoju - dažytoju, be to, Valstybinėms ligonių kasoms solidariai su K. S. per 6 mėn. jau turi atlyginti 5 993,30 Lt (t. y. mažiausiai po 500 Lt per mėnesį). Be to, teismas paskirdamas V. V. 19 500 Lt baudą, kurią jis turi sumokėti per 12 mėn. atima bet kokią galimybę, net ir esant reikalui, išlaikyti tėvus, arba paskiria bausmę, kuri akivaizdžiai nebus įvykdyta tuo diskredituodamas nuosprendį. Darytina išvada, kad ne V. V. išlaiko tėvus, o tėvai išlaiko ir išlaikys sūnų.

Aptartos aplinkybės rodo, kad BK 62 straipsnis buvo taikytas nepagrįstai ir todėl V. V. be pagrindo paskirta sankcijoje nenumatyta bausmė. Skiriant bausmę V. V. už padarytus nusikaltimus atsižvelgtina į tai, kad labai sunkus nusikaltimas padarytas esant nors ir neapibrėžtai, tačiau tiesioginei tyčiai, į V. V. veiksmų pobūdį ir intensyvumą - gulinčiam be sąmonės nukentėjusiajam spardė gyvybiškai svarbų organą - galvą, suduodamas ne mažiau kaip 10 smūgių, bei toliau brutaliai smurtaudamas prieš nukentėjusįjį diržu smūgiavo šiam į krūtinę ne mažiau kaip 5 kartus, kas rodo jo nepaprastą cinizmą, ir taip padarė ne vieną, o net kelis veido kaulų lūžius, nustatyta ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, yra baustas už KET pažeidimus. V. V. atsakomybę kiek švelnina duomenys teigiamai apibūdinantys jo asmenį - neteistas, gyvenamosios vietos seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, kad yra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Todėl V. V. skirtinos nors ir mažesnės, nei BK 135 straipsnio 2 dalies ir BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijų bausmių vidurkis, tačiau griežtos bausmės, jas subendrinant apėmimo būdu. K. S. esant BK 38 straipsnio sąlygoms, atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės ir dėl veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

BK 70 straipsnis, kuris apibrėžia baudžiamojo poveikio priemonę - nemokamus darbus, numato, kad nemokami darbai skiriami nuo 20 iki 100 val., be to, teismas turi nustatyti ir terminą, per kurį paskirtas valandų skaičius turi būti išdirbtas. To teismas nepadarė paskirdamas nemokamus darbus K. S., kurį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad šis terminas negali būti ilgesnis kaip 1 metai ir į nustatytą valandų skaičių (50 val.), kuris yra beveik vidutinio dydžio, šiuos darbus nustatytina atlikti per 6 mėn.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. V. ir nuteistojo gynėjas, taip pat asmens atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Prokuroras apeliaciniame skunde mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti BK 284 straipsnio 1 dalies požymių, ir dėl šios veikos nepagrįstai priėmė sprendimą išteisinti V. V. ir K. S.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl V. V. ir K. S. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, kurie nėra ginčijami apeliaciniame skunde, todėl iš naujo nevertinami apeliacinės instancijos teismo, matyti, kad 2008 m. liepos 20 d., apie 5 val. ryto V. V. ir K. S. ėjo namo iš naktinio baro, pakeliui jie sutiko kita kompaniją: nukentėjusįjį T. K. ir liudytoją J. B., su kuriais taip pat buvo nepažįstamas vyriškis su vaiku. V. V. ir K. S. iš pradžių apsižodžiavo su T. K. ir J. B., vėliau kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į muštynes. Pirmosios instancijos teismo posėdyje K. S. parodė, kad įvykio dieną, jis su V. V. ėjo iš naktinio baro ,,Vikingas“, kuriame vartojo alkoholį, namo. Prieš įvykį jie buvo užėję nusipirkti kiaušinių, kuriuos nešė V. V.. Prie sankryžos stovėjo T. K. su draugu ir juos pavadino ,,gaidžiais“. Tarp jų kilo žodinis konfliktas. K. S. neprisiminė ar jis ar V. V. būtų metęs kiaušinių. T. K. pažįstamas V. V. sudavė kartą kumščiu į veidą. Vėliau prasidėjo muštynės (t. 2, b. l. 27-29). V. V. apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė analogiškas aplinkybes, kad prie Mokyklos ir Pušyno gatvių sankryžos stovėjo du nepažįstami vaikinai. Kažkuris iš jų, jis neprisiminė kuris, pasakė jiems kažką įžeidžiančio: ar „gaidžiai“ ar „pidarai“. V. V. ir K. S. su jais suartėjo ir pradėjo klausinėti kodėl jie taip pasakė, prasidėjo žodinis konfliktas, peraugęs į muštynes (t. 2, b. l. 29-30). Pirmosios instancijos teisme apklaustas kaip liudytojas J. B. į teisėjo klausimą atsakė, kad įvykio dieną jis galimai buvo piktas ir pasakė ant jų (V. V. ir K. S.) „gaidys“ (t. 2, b. l. 32). Taigi, šie duomenys rodo, kad įvykis, prasidėjęs nuo apsižodžiavimo, virtęs žodiniu konfliktu ir peraugęs į muštynes, buvo nukreiptas į tarpusavio santykių aiškinimąsi.

BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Apie visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.

Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Be to, kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. V. ir K. S. elgesys, išprovokuotas T. K. ir J. B. elgesio, viešoje vietoje, nesutrikdė visuomenės rimties, yra teisinga. V. V. ir K. S. tyčia nebuvo nukreipta būtent į viešosios tvarkos pažeidimą, nors iš bylos duomenų matyti, ką pabrėžia prokuroras apeliaciniame skunde, kad visuomenės rimtis buvo sutrikdyta, buvo išgąsdinta kartu su T. K. ir J. B. nepažįstamu vyriškiu buvusi mažametė, dėl kurios verksmo buvo pažadinti gretimame name gyvenantys liudytojai S. M. ir M. K., tačiau tiesioginės tyčios V. V. ir K. S. veiksmuose nebuvo, jie nesiekė viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Kaltininkų ir nukentėjusiųjų pusės elgesys buvo nukreiptas į tarpusavio santykių aiškinimąsi ir tyčia buvo nukreipta būtent į tai, o ne į viešosios tvarkos pažeidimą. Esant panašioms aplinkybėms, kai viešoje vietoje asmens provokuojantis elgesys sukelia konfliktą su kitais asmenimis, ar viešoje vietoje prieš pažįstamą asmenį smurtiniai veiksmai atliekami dėl asmeninių paskatų, teismai nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo – sudėties nekonstatuoja. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-540/2005, 2K-216/2007 ir kt.). Vadovaudamasis nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad V. V. ir K. S. veikos kvalifikuotas atitinkamai pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bei 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą teisingai, papildomai jas kvalifikuoti ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip to prašo prokuroras apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas V. V. švelnesnę bausmę, nei numato BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija, netinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalį. Su prokuroro argumentais apeliacinės instancijos teismas iš dalies nesutinka. Šioje byloje teismas taikė BK 62 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad švelnesnę, nei numatyta sankcijoje, bausmę teismas gali paskirti kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala ir yra bent viena iš šios dalies 1-6 p. numatytų šešių aplinkybių. Prokuroras nurodo, kad byloje nustatyta, kad V. V. įvykdė vieną iš sąlygų - atlygino turtinę, o ir neturtinę, žalą nukentėjusiajam. Tačiau be šios aplinkybės byloje turi būti nustatyta dar ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Nors teismas nurodo, kad yra V. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas nustatė šias V. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), savo noru atlygino turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam bei susitarė dėl žalos atlyginimo su Klaipėdos teritorinės ligonių kasos atstovu (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Taigi, be žalos atlyginimo, kas yra savarankiška ir būtina sąlyga taikant BK 62 straipsnio 2 dalį, byloje nustatyta tik viena V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl nėra vienos iš būtinų BK 62 straipsnio 2 dalyje taikymo sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko pagrįstais prokuroro argumentus dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, įvertinimo BK 62 straipsnio 2 dalies kontekste. Šiuo atveju V. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepaneigiama, tačiau BK 62 straipsnio 2 dalies prasme ji dubliuojasi su nusikaltimu padarytos žalos atlyginimu, kaip būtina sąlyga taikyti švelnesnę nei įstatymo numatytą bausmę, todėl šiuo atveju negalima atsižvelgti į šią aplinkybę. Tačiau, kaip jau buvo minėta ankščiau, byloje yra nustatyta ir neginčijama, kad konfliktas iš esmės prasidėjo išprovokuotas nukentėjusios pusės. Pirmosios instancijos teismo posėdyje V. V. ir K. S. nurodė, kad jiems einant namo iš naktinio baro, kažkas iš jų sutiktos kitos kompanijos, t. y. ar nukentėjusysis T. K. ar liudytojas J. B. juos pavadino „gaidžiais“ ar kitaip įžeidė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad liudytojas J. B. pripažino, paklaustas nagrinėjančio bylą teisėjo, kad jis pasakė ant jų (V. V. ir K. S.) „gaidys“. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis ir pan. Pažymėtina, kad jei kaltininko veiką išprovokavo ne nukentėjusiojo, o kito asmens veiksmai, tačiau kaltininkas, vertindamas padėtį klydo, tokia situacija teismo gali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje pakanka duomenų pripažinti V. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvimą.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad V. V. išlaiko savo neįgalų tėvą ir sunkiai sergančią motiną, kurių be jo nėra kam prižiūrėti, nes V. V. brolis išvyko į užsienį, ir dėl to padaryta išvada, kad yra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais. Byloje yra duomenų, kad V. V. motina G. V. serga sunkia liga, o tėvui A. V. nustatytas 35 % darbingumas. Be to, pačiam A. V. dalinis darbingumas nustatytas iki 2009 m. spalio 24 d. (t. 2, b. l. 63). Prokuroras teigia, kad esant reikalui prižiūrėti savo tėvus gali kitas jų sūnus - V. V. brolis T. V.. Tai, kad jis šiuo metu galimai yra išvykęs į užsienį, neatleidžia jo nuo pareigos prižiūrėti ar išlaikyti tėvus, jeigu jiems išlaikymas yra reikalingas. Šis prokuroro argumentas iš esmės teisingas, tačiau jis neleidžia teigti, kad V. V. neprižiūri savo tėvų ir jo priežiūra jiems nebūtina. Lietuvos Respublikoje įstatymiškai nustatyta vaikų pareigą rūpintis savo tėvais, šiuo atveju šią pareigą turi abu broliai. Aplinkybė, kad T. V. yra išvykęs į užsienį vertintina kaip negalėjimas šiuo metu fiziškai padėti ar rūpintis savo tėvais, atsižvelgiant į susiklosčiusią šalies, bei pasaulio sunkią ekonominę situaciją, nedarbo lygį šalyje. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl šios būtinos sąlygos buvimo.

Atsižvelgdamas į aukščiau išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra visos sąlygos ir pagrindai nuteistajam V. V. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę nei įstatyme numatyta bausmę: yra dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o būtent tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei tai, kad nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); savo noru atlygino padarytą turtinę ir neturtinę žalą; yra viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 p. numatytų šešių aplinkybių, t. y. tai, kad V. V. išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskyręs K. S. baudžiamojo poveikio priemonę - nemokamus darbus, nenustatė jų atlikimo termino. Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus pagrįstais. BK 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skirdamas nemokamus darbus, teismas nustato terminą, per kurį jie turi būti atlikti. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip vieneri metai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė minėto straipsnio pažeidimą, nuosprendyje nenurodęs nemokamų darbų atlikimo termino, todėl šioje dalyje nuosprendis pakeičiamas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių ar subjektyvių aplinkybių, dėl kurių realus nemokamų darbų atlikimas būtų ribotas, K. S. nustatomas šešių mėnesių terminas paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei, 50 valandoms nemokamų darbų, atlikti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį:

nuteistajam V. V. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Nustatyti, kad atlestas nuo baudžiamosios atsakomybės K. S., Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, turi atlikti per šešis mėnesius.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.