Klaipėdos apygardos teismo sprendimas, e2-693-826/2016

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-07-11
Bylos Nr.: e2-693-826/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00531-2015-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Marius Dobrovolskis
Trečiasis asmuo: UAB „Dukoma“, T. K.
Ieškovas: BUAB „Tittan“
Atsakovas: UAB „RNDV group“

Kategorijos

2.1.2.4Negaliojantys sandoriai

Civilinė byla Nr. e2-693-826/2016 (Proceso Nr. 2-57-3-00531-2015-4) Procesinio sprendimo kategorijos:2.1.2.4.; 2.1.2.4.1.3.; 2.5.1.3.6.; 2.5.29.; 3.1.7.5.; 3.1.7.9.; 3.1.18.6.; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.; 3.2.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 11 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Marius Dobrovolskis, sekretoriaujant K. P., dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui D. K., atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Dukoma“ atstovei advokato padėjėjai S. S., trečiajam asmeniui T. K. ir jo atstovui advokatui D. I., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Tittan“ ieškinį atsakovei UAB „RNDV group“, tretiesiems asmenims T. K. ir UAB „Dukoma“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašo pripažinti, kad 2014 m. sausio 2 d. UAB „TITTAN“ ir UAB „RNDV Group“ paskolos sutartis dėl 700 000 Lt yra sudaryta tik dėl akių, todėl yra niekinė, prašo priimti atskirąją nutartį ir kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ieškovo 2014-06-16 ir 2014-06-21 kasos pajamų orderių Nr. 13 ir 14, kuriuose nurodyta, kad iš atsakovo neva gauta 200 000 ir 100 000 kažkokių vienetų, galimo suklastojimo. Klaipėdos apygardos teismas 2014-09-08 nutartimi iškėlė UAB „TITTAN“ bankroto bylą (Nr. B2-678-479/2015). Administratorius nustatė, kad sandorio šalis sieja glaudūs ryšiai per T. K.. BUAB „TITTAN“ vienintelis akcininkas nuo įmonės įsteigimo 2013-01-16 yra T. K., kuris nuo 2014-04-15 pasiskyrė save ir į įmonės vadovo pareigas bei 2014-07-28 pradėjo įmonės teismines bankroto procedūras. Tas pats T. K. bei jo sutuoktinė R. K. nuo 2011- 06-17 iki 2013-08-13 buvo vieninteliai atsakovės dalyviai, o T. K. iki pat ieškovės bankroto proceso pradėjimo ėjo ir atsakovės vadovo pareigas, t. y. jis iš esmės ne tik kontroliavo abi įmones, bet ir nuo 2014-04-15 iki UAB „TITTAN“ bankroto pradžios vadovavo abiem įmonėms. Šios faktinės aplinkybės reikšmingos sprendžiant klausimą dėl galimų tikrųjų ginčijamo sandorio šalių ketinimų, nes būtent minėtas T. K. iš esmės priiminėjo bei įgyvendino esminius abiejų įmonių sprendimus, įskaitant ir sugalvotą schemą dėl atsakovės tariamos 700 000 Lt paskolos pagal 2014 m. sausio 2 d. paskolos sutartį pervedimo ieškovei, dėl kurios atsakovė pareiškė finansinį reikalavimą BUAB „TITTAN“ bankroto byloje. Nagrinėjamu atveju T. K. nuo 2013-01-16 buvo vienintelis ieškovės akcininkas, jis tuo metu buvo ir atsakovės vienintelis dalyvis, taip pat iki ieškovės bankroto ir pastarosios vadovas, t. y. iš esmės vienas pats sprendė visus tarpusavio sandorio (ne)sudarymo bei turinio klausimus. Ieškovės bankroto administratorius nustatė, kad ieškovės nemokumą iš esmės lėmė akivaizdžiai netinkamas vadovavimas bei galbūt sąmoningas trečiojo asmens siekis gauti atsakovei didelę ekonominę naudą ieškovės skolų bei bankroto, o tai reiškia, ieškovės kreditorių sąskaita. Įmonei nenaudingų įmonės sandorių sudarymą T. K. siekė „pridengti“ tariamų paskolos sutarčių sudarymu, t. y. neva atsakovės vykdoma ieškovės „pagalbine“ veikla. Ieškovės turimi duomenys apie lėšų judėjimą sąskaitoje (minėtos 2014-01-02 paskolos sutartimi sudarymo pagrindu ieškovei nebuvo išmokėtos jokios paskolos sumos, nors nedetalizuoti kreditiniai reikalavimai ieškovės bankroto byloje reiškiami), taip pat aplinkybė, kad T. K. ir 2014-03-01 neva sudarė taip vadinamą Valdymo sutartį, kurios pagrindu ieškovė mokėjo atsakovei nemažas pinigų sumas už nesamų paslaugų teikimą, t. y. trečiasis asmuo, veikdamas per atsakovę, siekė galbūt pervesti lėšas ieškovei neva kaip paskolą tam, kad pastarasis nerealaus sandorio pagrindu šias sumas sugrąžintų atsakovei, o pastarasis dar įgytų ir kreditinį reikalavimą paskolos sandorio pagrindu. Įvertinus tai, jog 2014-01-02 paskolos sutarties pagrindu ieškovė jokių pinigų iš atsakovės negavo ir net neketino gauti, o tik siekė „praplauti“ pinigus per ieškovę, o konkrečiu atveju jų net nepervedė ieškovei, o dar – kas itin reikšminga – iš esmės klastodamas dokumentus T. K. 2014-06-16 ir 2014-06-21 kasos pajamų orderiais atitinkamai Nr. 13 ir 14 dar net nurodė, kad iš atsakovės neva gavo 200000 ir 100000 kažkokių vienetų. Šie mokestiniai dokumentai iš esmės pasirašyti tik vienos šalies – neva perdavusios pinigus, nėra jokių duomenų apie jų priėmimą ir įtraukimą į apskaitą, todėl šie dokumentai ne tik neatitinka jiems keliamų viešosios teisės reikalavimų, t. y. nepasirašyti atsakingų asmenų, bet ir kelia pagrįstų abejonių – dėl jų surašymo momento – prieš pat ieškovės bankrotą pasirašiusio asmens bei siekio suklastoti šiuos dokumentus. Tokiu atveju darytina išvada, jog bankroto administratoriaus ginčijama 2014-01-02 paskolos sutartis, nors pagal jos įforminimą galėtų būti laikoma preliminariąja sutartimi, tačiau iš tiesų yra sudaryta tik dėl akių, neketinant sukurti jokių teisinių pasekmių. Toks sandoris pagal teisės imperatyvus yra niekinis (CK 1.86 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašė ieškinio netenkinti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2014-01-02 buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu buvo perduotos piniginės lėšos ieškovei. Paskolos sumos nebuvo perduotos vienu pavedimu, mokėjimai buvo atliekami dalimis, bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais, tai aiškiai atsispindi ir ieškovės pateiktuose dokumentuose. Prideda sąskaitos išrašą, iš kurio matyti bankiniai pavedimai, pagal kuriuos nekyla abejonių dėl piniginių lėšų ieškovui perdavimo. 2014 metais ieškovei atsakovė perdavė 695902 Lt bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais (395902 Lt perduota pavedimais, 300000 Lt grynaisiais pinigais). Ieškiniu nurodoma, kad atsakovė neperdavė jokių piniginių lėšų pagal paskolos sutartį ieškovei, šalių tikrieji ketinimai nebuvo sukurti paskolos santykių. Nesutinka su tokiais ieškinio argumentais, nes jie neįrodyti ir nepagrįsti, priešingai, pati ieškovė teikia sąskaitos išrašą, iš kurio akivaizdžiai matyti piniginių lėšų perdavimas, bei teikia grynųjų pinigų priėmimo orderius, kurie patvirtina grynųjų pinigų gavimo faktą. Paskolos sutarties esmė lemia tai, kad ji yra realinė, t. y. paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. L. B. , bylos Nr. 3K-7-430/2013). Ieškiniu nepateikti įrodymai, paneigiantys pinigų perdavimo faktą. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina pinigų perdavimo faktą ieškovui. Tiek sąskaitos išrašai, tiek grynųjų pinigų priėmimo orderiai patvirtina piniginių lėšų perdavimą ieškovui faktą, jiems paneigti nepateikiami jokie įrodymai. Tariamas piniginių lėšų neperdavimas ieškinyje grindžiamas abstrakčiais samprotavimais, o ne realiais įrodymais. Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą — išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Ieškovė nepateikia duomenų, kur buvo panaudoti iš atsakovės gauti pinigai, o ieškinyje nurodo tik abstrakčius, niekuo nepagrįstus samprotavimus, kad pinigai nebuvo perduoti. Jei ieškovė siekia įrodyti paskolos sutarties tariamumą, jo pareiga yra įrodyti nurodomos faktus apie „pinigų plovimą“, sandorio sudarymą siekiant pridengti kitus sandorius ir kt. Nėra byloje pateikta jokių įrodymų, galinčių pagrįsti faktą, kad paskolos sutartimi nebuvo siekiama jokių teisinių padarinių. Paskolos sutartimi ieškovė siekė gauti pinigines lėšas savo apyvartinių lėšų trūkumui padengti, o atsakovė siekė atgauti paskolintus pinigus ir gauti palūkanas, kurias įsipareigojo mokėti ieškovė. Tarp šalių nebuvo ilgalaikių sutartinių santykių, kurių pagrindu atsakovė turėtų pareigą vykdyti mokėjimus ieškovei, jie vykdyti paskolos sutarties pagrindu. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, dėl to atsakovo įvykdytas pinigų pervedimas ieškovui negali būti laikomas tariamu. Tai nesutinka su tuo, kad paskolos sutartis gali būti vertinama kaip sudaryta dėl akių, kadangi nėra jokių duomenų, pagrindžiančių ieškovės teiginius.

Trečiasis asmuo T. K. pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika dėl LR CK 1.86 str. taikymo, administratorius ieškinyje privalėjo įrodyti, kad ginčijamos paskolos dalyviai realiai neįgijo atitinkamų civilinių teisių ir pareigų; antra, administratorius turėjo įrodyti, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Šiuo atveju UAB „RNDV group“ paskolos sutartyje numatytus pinigus perdavė – buvo atlikti bankiniai pavedimai iš paskolos davėjo banko sąskaitos į paskolos gavėjo banko sąskaitą (šio fakto ieškovė neginčija), dalis pinigų buvo perduoti pagal galiojančius buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie abiejose įmonėse buvo įtraukti į apskaitą ir užregistruoti. Atkreiptinas dėmesys, kad paskolos gavėjas gautus pinigus panaudojo savo ūkinėje veikloje (mokėjo darbo užmokestį, atsiskaitė su tiekėjais). Ieškovės bankroto administratoriui yra perduoti visi BU AB „Tittan“ buhalterinės apskaitos dokumentai ir administratoriui visi bendrovės finansiniai dokumentais yra prieinami ir žinomi. Bankroto administratorius neįrodė, kad paskolos davėjas negalėjo disponuoti tokiomis pinigų sumomis. Paskolos davėjas UAB „RNDV group“ tuo metu finansiškai buvo pajėgus suteikti tokio dydžio paskolą, to meto bendrovės finansiniai dokumentai tai patvirtina. Bankroto administratorius teigia, kad abi šalys sandorio sudarymo metu buvo nesąžiningos, tačiau nenurodo, kuo tas nesąžiningumas pasireiškė ir kokie tikrieji buvo šalių ketinimai. Ieškovės „pasamprotavimai“ apie tai, kad nebuvo realiai suteikta paskola, o tik įforminamas siekis perduoti pinigus, o vėliau juos kažkaip atsiimti ir daryti įtaką bankroto procesui, niekuo neparemti. Iš pačios ieškovės pateiktų dokumentų akivaizdžiai matosi, kad paskolos gavėjas pinigus gavo ir jais naudojosi savo ūkinėje veikloje. Ieškovė nepaneigė pinigų gavimo fakto, kad įrodo, kad paskolos sutartis buvo reali ir įvykdyta, o paskolos davėjas UAB „RNDV group“ turi visas teise reikalauti grąžinti paskolą su palūkanomis.

Trečiasis asmuo UAB „Dukoma“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, juo prašė ieškinio netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-06-01 ir 2014-01-02 buvo sudarytos paskolos sutartys, kurių pagrindu buvo perduotos piniginės lėšos BUAB „Tittan“. Paskolos sumos nebuvo perduotos vienu pavedimu, mokėjimai buvo atliekami dalimis, bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais, tai aiškiai atsispindi ir bankroto administratoriaus pateiktuose dokumentuose. Byloje yra pateikti bankiniai pavedimai, pagal kuriuos nekyla abejonių dėl piniginių lėšų BUAB „Tittan“ perdavimo. Per 2013 metus BUAB „Tittan“ atsakovas perdavė 221250 Lt sumą 2013 metų paskolos sutarties pagrindu, kurios BUAB „Tittan“ šio metu neginčija. 2014 metais BUAB „Tittan“ atsakovas perdavė 695902,00 Lt bankiniais pavedimais ir grynaisiais pinigais. 395902 Lt perduota pavedimais, 300000 Lt grynaisiais pinigais. Taip pat pažymėtina, kad bendrai atsakovas BUAB „Tittan“ per 2013 m. ir 2014 m. perdavė 917152 LTL/265625,58 EUR piniginių lėšų (suvestinė pridėta prie atsakovo atsiliepimo). Iš BUAB „Tittan“ atsakovas per 2013 m. ir 2014 m. gavo 156809 LTL/45415,03 EUR piniginių lėšų. Atlikus dengimus sumokėtų ir gautų piniginių lėšų BUAB „Tittan“ buvo skolingas atsakovui 760343 LTL/220210,55 EUR piniginių lėšų. 2014-12-18 atsakovas pateikė kreditorinį reikalavimą dėl 1024857,45 Lt/296819,23 EUR skolos. 2015-07-23 su UAB „Dukoma“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu UAB „RNDV Group“ (atsakovė) perleido reikalavimo dalį iš viso 287985,82 EUR į BUAB „Tittan“. Ieškiniu nurodoma, kad atsakovė neperdavė jokių piniginių lėšų pagal paskolos sutartį BUAB „Tittan“, šalių tikrieji ketinimai nebuvo sukurti paskolos santykių. Nesutinka su tokiais ieškinio argumentais, nes jie neįrodyti ir nepagrįsti, priešingai, pats bankroto administratorius teikia sąskaitos išrašą, iš kurio akivaizdžiai matyti piniginių lėšų perdavimas, bei teikia grynųjų pinigų priėmimo orderius, kurie patvirtina grynųjų pinigų gavimo faktą. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina pinigų perdavimo faktą BUAB „Tittan“. Tiek sąskaitos išrašai, tiek grynųjų pinigų priėmimo orderiai patvirtina piniginių lėšų perdavimą BUAB „Tittan“ faktą, kuriems paneigti nepateikiami jokie įrodymai. Tariamas piniginių lėšų neperdavimas ieškinyje grindžiamas abstrakčiais samprotavimais, o ne realiais įrodymais. Bankroto administratorius nepateikia duomenų, kur buvo panaudoti iš atsakovės gauti pinigai, o ieškinyje nurodo tik abstrakčius, niekuo nepagrįstus samprotavimus, kad pinigai nebuvo perduoti. Jei bankroto administratorius siekia įrodyti paskolos sutarties tariamumą, jo pareiga yra įrodyti nurodomus faktus apie „pinigų plovimą“, sandorio sudarymą siekiant pridengti kitus sandorius ir kt. Nėra byloje pateikta jokių įrodymų, galinčių pagrįsti faktą, kad paskolos sutartimi nebuvo siekiama jokių teisinių padarinių. Paskolos sutartimi BUAB „Tittan“ siekė gauti pinigines lėšas savo apyvartinių lėšų trūkumui padengti, o atsakovė siekė atgauti paskolintus pinigus ir gauti palūkanas, kurias įsipareigojo mokėti BUAB „Tittan“. Tarp šalių nebuvo ilgalaikių sutartinių santykių, kurių pagrindu atsakovas turėtų pareigą vykdyti mokėjimus BUAB „Tittan“, kurie vykdyti paskolos sutarties pagrindu. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju, dėl to atsakovo įvykdytas pinigų pervedimas BUAB „Tittan“ negali būti laikomas tariamu. Kaip trečiasis asmuo nurodė anksčiau, tai nesutinka su tuo, kad paskolos sutartis gali būti vertintina kaip sudaryta dėl akių, kadangi nėra jokių duomenų, pagrindžiančių bankroto administratoriaus teiginius.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai ieškinį palaikė atsižvelgdami į ieškinyje nurodytus motyvus ir argumentus, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad buvo sudarytas fiktyvus sandoris, kadangi juo šalys nesiekė sukurti, pakeisti teisių ir pareigų. Ieškovę ir atsakovę siejo glaudūs ryšiai dėl trečiojo asmens T. K.. Piniginės lėšos pagal ginčo sutartį nebuvo pervestos, kadangi mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta kita paskirtis. Buvo atlikti avansiniai mokėjimai, tačiau ne suteiktos paskolos. Tik viename mokėjime nurodyta, kad tai paskola. Apie 309 000 Lt buvo išgryninta kortelėmis, kurios buvo išduotos ieškovės darbuotojams. Jokio tikslo skolintis pinigines lėšas nebuvo. Duomenų apie tarp ieškovės ir atsakovės sudarytus sandorius, kurių pagrindu 2014 metais atsakovė turėjo pervesti ieškovei pinigines lėšas, nebuvo nustatyta. Nors posėdžio metu buvo pasiūlyta pateikti ieškovės darbuotojų avansines apyskaitas pagal išgrynintas pinigines lėšas, tačiau nemato pagrindo tokias apyskaitas pateikti, kadangi teismas tik pasiūlė, tačiau neįpareigojo tokius įrodymus pateikti. Ginčo sandoriui sudaryti nebuvo jokio pagrindo, nes ieškovė turėjo pakankamai pati piniginių lėšų tiek mokėti tiekėjams, tiek darbo užmokestį darbuotojams.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Dukoma“ atstovė su ieškiniu nesutiko atsiliepime į ieškinį pateiktais motyvais, prašė ieškinį atmesti. Atsakovės atstovė paaiškino, kad 2013 metais tarp šalių buvo sudaryta identiška sutartis kaip ir 2014 m., tačiau 2013 metų sutarties niekas neginčija. Tai, kad mokėjimų pavedimuose nurodyta kitokia paskirtis nei paskola, neleidžia daryti išvados, kad pavedimai buvo atlikti pagal kitokius sandorius. Įrodymų apie tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryti kiti sandoriai, pateikta nebuvo, taip pat neįrodyta, kad šalių tikslai buvo kitokie. Ieškovė net sąskaitų išrašus, kuriuose yra įrodymai apie tai, kad atsakovė pervedė ieškovei pinigines lėšas, pateikė tik teismui įpareigojus. Bankroto administratorius teismui neteikia įrodymų, kurie jam yra nenaudingi, nors teismas ir pasiūlė juos pateikti. Kiekviena banko kortelė yra vardinė ir ieškovė galėjo teismui pateikti įrodymus apie tai, kam ji buvo išduota, tačiau to nepadarė. Sąskaitų išrašai patvirtina, kad ieškovei trūko piniginių lėšų, jos buvo pervestos, kad ieškovė galėtų mokėti tiekėjams ir darbuotojams darbo užmokestį. Sąsajumas tarp ieškovės ir atsakovės nesudaro pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu. Mano, kad šioje byloje atsakovas yra netinkamas, nes reikalavimo teisė buvo perleista.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo T. K. ir jo atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, paaiškino, kad ieškovei trūko apyvartinių lėšų, įmonės kreditoriai ėmė atsisakyti taikyti atidėjimus, todėl buvo sudarytas ginčo sandoris. Pinigų pervedimo paskirtis pavedimuose buvo įrašyta buhalterės, tačiau kodėl ji nurodyta ne paskola, paaiškinti negali. Ieškovės bankroto administratoriui buvo atiduoti visi dokumentai, kuriuose yra duomenys apie išgrynintų pinigų panaudojimą.

Liudytoja V. A. 2016-05-02 teismo posėdžio metu paaiškino, kad dirbo UAB „Tittan“ buhaltere nuo 2013 m. gruodžio pabaigos, o nuo 2014 m. kovo mėnesio perėjo dirbti pas atsakovę. Ieškovei būdavo skolinami pinigai, kokio dydžio pavedimus padaryti nurodydavo vadovas. Per neapsižiūrėjimą mokėjimo paskirtyje nuvo nurodytos ne tos paskirtys.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar šalių 2014 m. sausio 2 d. pasirašyta Paskolos sutartis Nr. KP-14/01/02 buvo tariamas sandoris, tai yra ar pagrįstai ieškovė prašo ginčo sutartį pripažinti negaliojančia.

Pagal CK 1.86 straipsnį, kuriame pateikta tariamojo sandorio sąvoka, negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad toks sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. R. J. P., Klaipėdos rajono savivaldybės valdyba, bylos Nr. 3K-3-341/2005; 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D., J. D. v. E. A., bylos Nr. 3K-3-667/2003; kt.). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti kokių nors teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. L. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-974/2000). Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Star1 Airlines“ v. BUAB „Star Team Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-250/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“, bylos Nr. 3K-3-47/2006). Taigi tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Mažoji svajonė“ v. BUAB „Svajonių pilis“, bylos Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006).

Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. K. ir kt. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G., bylos Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Stateta“ v. R. A., bylos Nr. 3K-3-418/2008; kt.). Sprendžiant klausimą dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorį, nereikia apsiriboti tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet reikia vertinti jas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. sausio 2 d. tarp šalių buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr.14/01/02, pagal kurią atsakovės įsipareigojo ieškovei iki 2014 m. liepos 15 d. perduoti 700 000 Lt (sutarties 1.1. p.), o ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovei paskolos sumą iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. (sutarties 2.2.1. p.) ir mokėti atsakovei 5 proc. palūkanas (sutarties 2.2.2. p.). 2014 m. birželio 16 d. buvo surašytas kasos pajamų orderis Nr.13, kuriuo UAB „Tittan“ iš UAB „RVDV group“ kaip paskola buvo perduota 200 000, o 2014 m. birželio 21 d. buvo surašytas kasos pajamų orderis Nr.14, kuriuo UAB „Tittan“ iš UAB „RVDV group“ kaip paskola buvo perduota 100 000. Tarp šalių nėra ginčo, be to, šias aplinkybės patvirtina tiek ieškovės, tiek atsakovės sąskaitų išrašai, kad laikotarpiu nuo 2014-01-22 iki 2014-07-04 atsakovė į ieškovės banko sąskaitas pervedė 395 902 Lt.

Ieškovės atstovų teigimu, ginčo sutartis buvo tariamasis sandoris, nes pagal ginčo sutartį sutarties šalys neįgijo civilinių teisių ir pareigų, nors atsakovė ieškovei pervedė pinigines lėšas, tačiau mokėjimo nurodymuose mokėjimo paskirtys buvo nurodytos kitos, pinigai pagal ginčo sutartį nebuvo perduoti, be to, 309521 Lt iš tų piniginių lėšų, kurios atsakovės buvo pervestos ieškovei, buvo išgryninta įvairiomis sumomis iš ieškovės banko sąskaitų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas su šiais ieškovės atstovų argumentais nesutinka.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė.

Taigi šioje byloje būtina nustatyti, ar atsakovė pagal ginčo sutartį perdavė ieškovės nuosavybėn pinigus.

Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes ir pridėti tuos įrodymus. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) remtis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus tam tikras bylos aplinkybes ar jų nebuvus, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai yra, tiek ieškovės, tiek atsakovės banko sąskaitų išrašai, 2014 m. birželio 16 d. kasos pajamų orderis Nr.13 ir 2014 m. birželio 21 d. kasos pajamų orderis Nr.14 leidžia daryti išvadą, kad atsakovė po ginčo sutarties pasirašymo ieškovei perdavė 695 902 Lt. Nors ieškovės atstovų teigimu, banko mokėjimo pavedimuose esanti kita mokėjimo paskirtis leidžia daryti išvadą, kad pinigai buvo pervesti ne pagal ginčo sutartį, tačiau ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jokių sandorių tarp ieškovės ir atsakovės, kurių pagrindu turėjo būti atliekami pavedimai, nebuvo sudaryti, todėl ši aplinkybė leidžia padaryti išvadą, kad mokėjimo pavedimuose nurodyta kita mokėjimo suma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pavedimai buvo atlikti ne pagal ginčo sutartį. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 p.). Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo T. K. paaiškino, kad, ieškovei iškėlus bankroto bylą, ieškovės atstovui buvo perduoti visi buhalterinės apskaitos dokumentai, kiekvienas pinigų išėmimas iš sąskaitos atsispindi ieškovės buhalterinėje apskaitoje. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas pripažino, kad banko kortelės, kuriomis iš ieškovės banko sąskaitos buvo išimtos piniginės lėšos, buvo išduotos ieškovės darbuotojams, tačiau ieškovė teismui neteikė avansinės apskaitos dokumentų apie grynųjų pinigų išdavimą ieškovės darbuotojams, nors 2016-05-02 vykusio teismo posėdžio metu teismas tokius įrodymus ieškovės atstovams buvo pasiūlęs pateikti, taip pat nors buvo pasiūlyta pateikti ir įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė be atsakovės pervestų piniginių lėšų galėjo atlikti banko sąskaitų išrašuose nurodytus mokėjimo pavedimus, tačiau rašytinių įrodymų ieškovės atstovas nepateikė apsiribodamas tik paaiškinimu. Ieškovė, abejodama 2014 m. birželio 16 d. kasos pajamų orderio Nr.13 ir 2014 m. birželio 21 d. kasos pajamų orderio Nr.14 tikrumu, teismui nepateikė jokių įrodymų (pvz., ieškovės kasos knygos kopijos), kuri leistų padaryti išvadą, kad piniginės lėšos pagal nurodytus kasos pajamų orderius nebuvo įnešti į bendrovės kasą. Vertinant ieškovės 2016-01-13 pateiktų sąskaitų išrašus, darytina išvada, kad ieškovė be atsakovės į ieškovės sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervestų piniginių lėšų negalėjo atlikti visų piniginių operacijų, kurios buvo padarytos pagal pateiktus sąskaitų išrašus (CPK 178 str.).

Ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo T. K. ginčo sutarties pasirašymo metu buvo atsakovės direktorius ir ieškovės akcininkas, nėra pagrindas pripažinti sandorį tariamu.

Paminėti argumentai leidžia daryti išvadą, kad atsakovė įrodė, jog laikotarpiu nuo 2014-01-22 iki 2014-07-04 ieškovei perdavė 695 902 Lt, o ieškovė neįrodė, kad ginčo sutartis buvo tariamasis sandoris, todėl ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Ieškinį atmetus naikintinos 2015 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti įsipareigojimų bei kitų susijusių klausimų pagal 2014 m. sausio 2 d. tarp UAB „Tittan“ ir UAB „RNDV group“ sudarytą paskolos sutartį dėl 700 000 Lt vykdymą (CPK 149 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.

Ieškovės ieškinys atmestas, todėl jai bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad už ieškinio analizę, atsiliepimo į ieškinį parengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme patyrė 1 250 Eur išlaidų advokato padėjėjos teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovės atstovė parengė 5 prašymus (2015-10-28, 2015-12-08, 2016-01-08, 2016-03-17, 2016-03-23), atsiliepimą į ieškinį (2015-11-02), dalyvavo teismo posėdžiuose (bendra trukmė 4 val.). Atsakovės patirtos išlaidos neviršija 2004-04-02 teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio nustatytų maksimalių dydžių ( 5 p., 8.2. p. (2,5 x 713,9 x 0,8 =1 427,80 Eur), 8.16. p. (2 x 0,4 x 713,9 x 0,8 = 456,90 Eur + ( 3 x 0,4 x 735,1 x 0,8 = 705,70 Eur) = 1 162,60 Eur), 8,19 p. (0,1 x3 x 714,5 x 0,8 = 171,48 Eur), todėl atmetus ieškinį priteistinos iš ieškovės, išieškant iš ieškovės administravimui skirtų išlaidų.

Trečiasis asmuo T. K. pateikė įrodymus, kad patyrė 1 000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kadangi nėra pateikta išlaidų detalizacija, apsiribojant, kad išlaidas sudaro atstovavimas, patarimas, kitos teisinės paslaugos, iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad trečiojo asmens T. K. advokatas D. I. 2016-04-27 ir 2016-06-21 pateikė prašymus, dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 3 val., nesant įrodymų apie patarimų ir konsultacijų trukmę ir vadovaujantis 2004-04-02 teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintomis Rekomendacijomis dėl užmokesčio dydžių nustatytus maksimalius dydžius, trečiajam asmeniui iš ieškovės priteistina 785,95 Eur (pagal 8.16 p. priteistina 571,60 Eur (2 x 0,4 x 714,5 = 571,60 Eur), o pagal 8,19 p. – 214.35 Eur (3 x 0,1 x 714,5 = 214,35 Eur), iš viso – 785,95 Eur), išieškant iš administravimui skirtų išlaidų.

Valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės nepriteistinos, kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė (CPK 83 str. 1 d. 8 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Tittan“ atsakovei UAB „RNDV group“ 1250 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, išieškant iš ieškovės administravimui skirtų išlaidų.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Tittan“ trečiajam asmeniui T. K. 785,95 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, išieškant iš ieškovės administravimui skirtų išlaidų.

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2015 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įsipareigojimų bei kitų susijusių klausimų poagal 2014 m. sausio 2 d. tarp UAB „Tittan“ ir UAB „RNDV group“ sudarytą paskolos sutartį dėl 700 000 Lt vykdymo sustabdymą.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Teisėjas Marius Dobrovolskis