- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-26
- Bylos Nr.
- 2A-533-210/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė, Vytautas Kursevičius (pran.)
- Atsakovas
- S. K.
- Kategorijos
- 76.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-71-772/2015 pagal I. L. ieškinį atsakovui S. K. dėl tėvystės nustatymo ir pagal bendraieškovės K. R. ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. L. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydama nustatyti, kad atsakovas S. K. yra K. R. tėvas ir priteisti nepilnamečiam vaikui iš atsakovo dukros išlaikymui po 500 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės ir išlaikymo įsiskolinimą, bei visas bylinėjimosi išlaidas. Vėliau ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio padidinimo, kuriuo prašė teismo iš atsakovo nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisti 13 200 Lt įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 metų iki 2014 metų pabaigos.
Ieškovė nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gimė dukra K. R.. Vaiko gimimo liudijime nurodyta vaiko tėvo pavardė – S. R.. Tačiau 2008-11-10 medicinos tyrimų centre Sopro, sutikus atsakovui S. K., buvo atliktas Biologinės tėvystės tyrimas ir gautas atsakymas, kad jis yra nepilnamečio vaiko K. R. tėvas esant ne mažesnei nei 99,9992 proc. tikimybei. Po minėto medicininio tyrimo ieškovė ir atsakovas 2008-12-01 sudarė susitarimą dėl išlaikymo skirto bendraieškovei K. R.. Atsakovas kurį laiką geranoriškai vykdė susitarimą su ieškove ir pervesdavo pastarajai pinigus skirtus dukros išlaikymui. Vėliau atsakovas nurodė ieškovei, kad pinigus pervedinės į sąskaitą atidarytą dukros vardu ir pinigai bus skirti dukros studijoms užsienyje po mokyklos baigimo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas jau 2011 metais vietoje turėtos pervesti 6 000 Lt metinės sumos pervedė tik 3 600 Lt, dėl to vien už minėtus metus susidarė 2 400 Lt įsiskolinimas. Ieškovė neneigė, kad dukra jau senokai gyvena su jos tėvais ir yra jų išlaikoma.
Atsakovas S. K. su ieškiniu sutiko iš dalies. Nurodė, kad tėvystės pripažinimas galėjo būti sprendžiamas CK 3.141 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, nes atsakovas niekada neneigė, jog jis yra K. R. tėvas. Tačiau nesutinka, kad turi išlaikymo įsiskolinimą nepilnametei dukrai. Pripažino, kad 2008-12-01 su ieškove pasirašė susitarimą, jog dukters išlaikymui mokės 500 Lt sumą per mėnesį, o už praėjusius 3 metus bus pervesta 4 000 Lt skola. 2009-07-02 atsakovui gimė sūnus, vėliau jis prarado geriau apmokamą darbą statybose, todėl papasakojo ieškovei apie šias aplinkybes ir susitarė, kad atsakovo išlaikymo prievolė mažinama ir į metus jis mokės dukrai išlaikymą 3 600 Lt – tai yra po 300 Lt į mėnesį. 2013 metų vasarą atsakovas sužinojo, kad dukra K. R. jau 2 metai gyvena kartu su seneliais, o ne su ieškove, todėl atidarė dukros vardu sąskaitą bei pravedė 4 000 Lt. Šiuo metu atsakovas atsižvelgiant į jo turtinę padėtį gali mokėti išlaikymą nepilnametei dukrai po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Dėl ieškinio padidinimo atsakovas nurodė, kad jis nėra skolingas ieškovei už trejų metų laikotarpį iki susitarimo sudarymo, nes jai pervedė 12 000 Lt. Atsakovas teigė, kad jis toliau mokėjo ieškovei vaiko išlaikymui periodines išmokas pagal šalių susitarimą, tai yra po 3 600 Lt per metus ir neturi vaiko motinai jokio įsiskolinimo.
Išvadą byloje teikianti institucija – Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, atsižvelgiant į K. R. teises ir teisėtus interesus, į ieškovės ieškinyje nurodytas aplinkybes, į tai, jog vaiko motinos ieškinyje prašoma suma dukros išlaikymui nėra didelė, kuri reikalinga patenkinti būtiniausius vaiko poreikius, prašė teismo nustatyti ieškinyje nurodytą išlaikymo dydį ištyrus byloje visus įrodymus. Teigė, kad nėra pagrindo tenkinti vaiko išsakytą norą gauti iš tėvo išlaikymą po 300 Lt kiekvieną mėnesį, kadangi toks sutikimas galėjo būti įtakojamas tėvo.
Teismas pakeitė ieškovės I. L. procesinę padėtį dėl nepilnamečiam vaikui skirto išlaikymo ir bendraieškove į šią bylą įraukė K. R., o nepilnamečio vaiko motina buvo pripažinta jos įstatymine atstove.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės I. L. ir bendraieškovės K. R. ieškinį atsakovui S. K. tenkino iš dalies.
Nustatė, kad ieškovės I. R. (dabartinė pavardė L.), a.k. (duomenys neskelbtini) nepilnametės dukters K. R., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas yra S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir vaiko gimimo liudijimo (duomenys neskelbtini) įraše Nr. 336 skiltyje „tėvas“ nurodė įrašyti „S. K.“.
Priteisė iš atsakovo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) nepilnametei K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 809,31 Eur išlaikymo įsiskolinimą iki 2014-12-31 pagal 2008-12-01 susitarimą tarp atsakovo ir ieškovės I. R. (dabartinė pavardė L.).
Šios sumos išieškojimą iš atsakovo teismas išdėstė 1 metų laikotarpiui, įpareigojant skolininką S. K., kiekvieną mėnesį sumokėti dukrai K. R. išlaikymo įsiskolinimą po 234,11 Eur.
Įpareigojo nepilnamečio vaiko įstatyminę atstovę I. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) tvarkyti uzufrukto teise dukrai K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) tėvo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) mokamą išlaikymo įsiskolinimą.
Priteisė į valstybės biudžetą iš S. K. 41,71 Eur žyminio mokesčio už neturtinio pobūdžio reikalavimą, 84,28 Eur už vaiko išlaikymui skirtą įsiskolinimą ir 9,22 Eur už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams per paštą, iš viso: 135,21 Eur.
Likusioje dalyje ieškovės ir bendraieškovės ieškinio reikalavimą atmetė.
Dėl tėvystės nustatymo. Biologinės tėvystės tyrimas patvirtina, kad ieškovės K. R. tėvas yra atsakovas su 99,99992 proc. tikimybe. Atsakovas reikalavimą dėl tėvystės nustatymo pripažino teigdamas, jog K. R., gim. (duomenys neskelbtini), yra jo dukra, o jis jos tėvas. Taip pat sutiko, kad vaiko gimimo liudijime grafoje ,,tėvas“ būtų padarytas įrašas – S. K.. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas S. K. yra nepilnametės K. R. tėvas, o ji jo dukra, šį atsakovo pripažintą faktą teismas laikė nustatytu ir toliau neįrodinėtinu.
Dėl atsakovo prievolių kylančių iš sudarytos sutarties. Ieškovė į bylą pateikė galiojantį šalių 2008-12-01 sudarytą susitarimą (sutartį), kurioje šalys sukūrė ne tik prievoles sau, bet ir atsakovas prisiėmė įsipareigojimus ir dėl bendraieškovės K. R., tai yra šalių dukros išlaikymo teikimo. Teismas pastebėjo, kad į bylą pateiktas susitarimas pasirašytas tik vienos šalies – atsakovo, tačiau laikė jį galiojančiu. Ginčo šalių sudarytas rašytinis susitarimas, kaip rašytinės formos sutartis, todėl pagal CK 6. 192 str. 4 d. teismas pripažino, kad jo pakeitimas galimas tik esant vėl rašytinės formos susitarimui.
Dėl atsakovo prievolės pagal šalių 2008-12-01 sudarytą sutartį trečiojo asmens naudai. Remiantis 2008-12-01 sutartimi teismas pripažino, kad ieškovė, kaip įstatyminė atstovė, įgijo dukros K. R. vardu reikalavimo teisę į atsakovą dėl 12 000 Lt sumokėjimo dukrai, kaip esamo įsiskolinimo už trejus metus ir dėl 500 Lt mėnesinės išmokos skirtos dukrai iki jos pilnametystės.
Dėl šalių sudarytos sutarties galios. Iš 2008-12-01 susitarimo teismas pripažino, kad šalys jį sudarydamos apeliavo į jų santykius buvusius prieš šios sutarties sudarymą. Todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad šalies reikalavimui dėl įsiskolinimo priteisimo taikytina įstatymo nuostata, jog terminas ginčo atveju turi būti skaičiuojamas pagal CK 3. 200 str. nuostatą. Kaip jau minėta atsakovas sudarydamas 2008-12-01 susitarimą ne tik suderino su ieškove susitarimo sąlygas, bet ir prisiėmė pastarajai įsipareigojimą, kaip dukros motinai, sumokėti ir piniginę kompensaciją (įsiskolinimą), tai yra 12 000 Lt. Tokį atsakovo elgesį teismas laikė atitinančiu ne tik susitarimo nuostatas, bet ir CK 1. 5 str. Tokia išvadą teismas grindė tuo, kad ieškovė, kaip atsakovo dukros motina, iki tol negaudavo iš atsakovo jokios paramos reikalingos jų vaikui.
Dėl šalių sudarytos sutarties vertinimo ir jos aiškinimo. Teismas konstatavo, kad 2008-12-01 susitarimu atsakovas pirmiausia, prisiėmė prievolę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už vaiko auginimo metu patirtas išlaidas, o po to įsipareigojo mokėti ir kiekvieną mėnesį nurodyto dydžio išmoką skirtą dukrai. Teismas aiškindamas šalių sudarytą sutartį teikė prioritetą jų valios išraškai, tikriesiems ketinimams sudarant sutartį.
Dėl šalių sudarytos sutarties atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Atsakovas yra nurodęs, kad dėl jo įsipareigojimo mokėti po 500 Lt kiekvieną mėnesį dukros išlaikymui, žodžiu su ieškove susitarė šį dydį sumažinti iki 300 Lt. Tačiau teismas pažymėjo, kad atsakovas įstatymo suteikta teise keisti sutartį rašytine forma nepasinaudojo, todėl žodinis susitarimas negalioja. Be to teismas laikė, kad toks šalių susitarimas galėjo pabloginti jų dukros materialinę padėtį ir jis gali būti pripažintinas kaip prieštaraujantis įstatymo keliamiems reikalavimams. Teismas pripažino, kad atsakovas jokių imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančių sąlygų šalių sudarytoje sutartyje nenurodė, todėl atmetė atsakovo argumentą, kad nurodytą susitarimo 2 pastraipos pirmą sakinį galėjo pakeisti žodiniu susitarimu. Teismas laikė, kad atsakovo žodinis susitarimas išreikštas netinkama forma.
Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės. Pagal 2008-12-01 susitarimą atsakovas privalėjo perduoti ieškovei 12 000 Lt įsiskolinimą skirtą dukros K. R. išlaikymui už praėjusius trejus metus po 4 000 Lt pinigus pervedant į ieškovės nurodytą sąskaitą. Trejų metų laikotarpiu pagal šalių sudarytos sutarties tekstą teismas apibrėžė laikotarpį nuo 2005-12-01 iki 2008-12-01. Nuo 2008-12-01 atsakovas nepilnamečio vaiko išlaikymui kiekvieną mėnesį įsipareigojo sumokėti po 500 Lt, visus pinigus (6 000 Lt) sumokėdamas vieną kartą per metus.
Iš byloje esančių duomenų teismas matė, kad atsakovas iš pradžių laikėsi susitarimo dėl įsipareigojimo pervesti į ieškovės sąskaitą 12 000 Lt įsiskolinimą. Tačiau jau nuo 2010 iki 2013 metų įskaitytinai, iš jam priklausančių sumokėti 6 000 Lt vienkartinės sumos kiekvienais metais, atsakovas sumokėjo tik dalį dukros išlaikymui skirtos sumos, tai yra po 3 600 Lt per metus. 2013-11-10 mokėjimo nurodymu atsakovas sumokėjo dukters išlaikymui jau 4 000 Lt vienkartinę sumą už 2014 metus. Tokiu būdu teismui atlikus perskaičiavimą, atsižvelgiant į atsakovo įsipareigojimą mokėti po 500 Lt kiekvieną mėnesį ir įvertinus faktiškai sumokėtas pinigų sumas susidarė 9 700 Lt skirtumas (nepriemoka) per laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2014-12-31 įskaitytinai. Per nurodytą laikotarpį atsakovas turėjo būti sumokėjęs 36 500 Lt, tačiau faktiškai sumokėjo 26 800 Lt ir liko skolingas 9 700 Lt arba 2 809,31 Eur.
Teismas akcentavo, kad prievolė turi būti įvykdoma šalių nustatytu terminu. Ginčo šalys sutartyje taip pat numatė prievolių įvykdymo terminus (2008-12-01 susitarimo 2 pastraipa). Tuo pačiu teismas pripažino šalių ginčo laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2014-12-31 įskaitytinai. Tokia išvadą teismas siejo su tuo, kad nepilnamečiam vaikui išlaikymas būtinas kiekvieną mėnesį, o įstatymas neįpareigoja vaiko tėvo mokėti išmokas avansu. Teismas pastebėjo, kad atliekant atsakovo sumokėtų sumų perskaičiavimą yra įskaitoma 4 000 Lt suma, esanti bendraieškovės vardu atidarytoje asmeninėje sąskaitoje. Pinigų suma kurią atsakovas pervedė į bendraieškovės sąskaitą už 2015 metus, dėl jai reikalingo išlaikymo, ginčo atveju nėra įtraukta į skolos apskaičiavimą ir jai netaikytinas CK 6. 54 str. nurodytas įmokų paskirstymas, kadangi teismas laikė, jog šiai prievolei įvykdyti dar nėra suėjęs terminas (CK 6. 55 str.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pažeidusi sutartines prievoles pagal šalių sudarytą susitarimą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui atsiranda prievolė sumokėti bendraieškovei 9 700 Lt skirtumą (nepriemoką) susidariusią pagal 2008-12-01 susitarimo 2 pastraipos 1 sakinį.
Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo atsakovui. Teismas laikė, kad nepilnamečio vaiko tėvai 2008-12-01 sudarydami susitarimą dėl atsakovo įsipareigojimo mokėti nepilnamečio vaiko išlaikymui kas mėnesį periodines išmokas iki jo pilnametystės, kiekvienas įvertino savo galimybes. Vaiko (bendraieškovės) tėvai gyvena skyrium ir skirtingose valstybėse. Bendraieškovės K. R. motina I. L. nors ir dirba, tačiau gauna nedidelį darbo užmokestį ir dėl to dukros išlaikymui skiria nedideles išmokas. Ieškovė savo vardu tėra įregistravusi nuosavybės teises į vieno kambario butą. Tuo tarpu atsakovas pagal bylos duomenis, ne tik dirba ir gauna pastovų darbo užmokestį užsienyje, bet ir savo vardu turi įregistravęs nuosavybės teises į žemės sklypą ir dviejų kambarių butą. Bendraieškovės vardu LR viešuose registruose nėra įregistruota nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų. Atsakovas atsisakydamas teikti dukrai didesnį išlaikymą, nei yra įsipareigojęs, nenurodė, jokių objektyvių aplinkybių, apart darbo pasikeitimo, pasikeitus ekonominei situacijai rinkoje. Tai, kad atsakovas yra sukūręs šeimą ir joje augina nepilnametį sūnų, teismas nelaikė pagrindu mažinti jo dukrai nustatyto išlaikymo dydžio, nes byloje nėra duomenų, jog dėl to gali nukentėti atsakovo sūnaus interesai. Atsakovas nenurodė teismui ir priežasčių dėl kurių jis negali reguliariai mokėti didesnių išmokų, atsižvelgiant į padidėjusius vaiko (dukters) poreikius. Teismas pažymėjo, kad atsakovo dukra K. R. dar mokosi vienoje iš Šiaulių m. vidurinių mokyklų. Atsakovas šiuo metu dirba ir reguliariai gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, neturi sveikatos problemų, yra jauno amžiaus ir kartu su sutuoktine teikia išlaikymą tik vienam vaikui. Remiantis paminėtu, teismas pripažino, jog atsakovas, pasikeitus ekonominei padėčiai, ne visai tinkamai vykdė savo, kaip tėvo, pareigas nepilnamečiam vaikui. Bendraieškovė pradėjo lankyti papildomus užsiėmimus, tai yra šaudymo iš lanko treniruotes ir dėl to ją šiuo metu auginantys ir prižiūrintys N. Č. ir jos vyras E. Č. patiria papildomų išlaidų. Atskirai teismas pastebėjo, kad vaiką prižiūrinti jos senelė ir pastarosios sutuoktinis nėra įstatymo įpareigoti teikti bendraieškovei išlaikymą, todėl tuo rūpintis turi abu vaiko tėvai. Atsakovui žinoma, kad reikalingos lėšos dukros dantų gydymui.
Nors atsakovas susitarimu su ieškove yra įsipareigojęs teikti dukrai nustatyto dydžio išlaikymą kiekvieną mėnesį, tačiau atsižvelgiant į vaiko poreikius ir valstybės ekonominę situaciją, teismas laikė, kad šiandien jo teikiama parama vaikui nėra pakankamo dydžio. Teismo nurodyta, kad ieškovė, kaip vaiko motina, ne tik pagal išgales materialiai remia šalių vaiką, bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jos fiziniam bei socialiniam vystymuisi, ko teismas negali pasakyti apie atsakovą, nes šiuo metu jo teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių. Orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, teismas laikė CK 6. 461 str. 2 d. nuostatą, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA).
Remiantis išdėstytu, teismas padarė išvadą, kad ieškovės, kaip bendraieškovės atstovės, prašomas priteisti iš atsakovo 9 700 Lt nepriemokos dydis, kaip skirtumas nuo 300 Lt iki 500 Lt, nėra per didelis ar ypač pabloginantis atsakovo padėtį. Tačiau šios iš atsakovo priteistinos sumos išieškojimą teismas išdėstė 1 metų laikotarpiui, įpareigojant skolininką kiekvieną mėnesį sumokėti bendraieškovei dukrai po 234,11 Eur išlaikymo įsiskolinimą.
Teismas manė, jog dabartinė atsakovo turtinė padėtis objektyviai kol kas leidžia priteisti ieškovės kaip bendraieškovės atstovės prašomą išlaikymo dydžio skirtumą, kuris būtinas sudarant normalias sąlygas vaiko vystymuisi. Todėl teismas ieškovės ir bendraieškovės K. R. ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo S. K. nepilnametės dukros K. R. išlaikymo įsiskolinimą, tuo pačiu pripažįstant, kad atsakovas privalo kiekvieną mėnesį mokėti dukros išlaikymui ir po 500 Lt arba 144,81 Eur periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Bendraieškovės K. R. įstatyminei atstovei I. L. kreipiantis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ji buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismui patenkinus ieškovės ir bendraieškovės ieškinį šias išlaidas teismas priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovo. Iš dalies patenkinus ieškovės ir bendraieškovės ieškinio reikalavimus, teismas atsakovui bylinėjimosi išlaidų iš kitos šalies nepriteisė, kadangi tokiu atveju jos būtų priteisiamos iš nepilnamečio vaiko, o tai prieštarautų civilinio proceso principams.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas S. K. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą dalyje, kurioje iš atsakovo priteista nepilnametei K. R. 2809,31 Eur išlaikymo įsiskolinimas iki 2014-12-31 pagal 2008-12-01 susitarimą tarp ieškovės I. L. ir iš atsakovo priteista 84,28 Eur žyminio mokesčio, panaikinti, ir reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo atmesti.
Pašalinti iš teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo motyvuojamosios dalies šią sprendimo dalį: „ ieškovė ne tik pagal išgales materialiai remia šalių vaiką, bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jos fiziniam bei socialiniam vystymui, ko negalima pasakyti apie atsakovą, nes šiuo metu jo teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių .
Iš ieškovės I. L. apeliantas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose.
Kitoje dalyje Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą prašo palikti nepakeistą.
1. Apeliantas teismo sprendimą dalyje, kurioje iš atsakovo priteistas 2809,31 Eur išlaikymo įsiskolinimas vaikui K. R. iki 2014-12-31, laiko neteisėtu ir neapgrįstu. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad jis tinkamai vykdė šį Susitarimą, įskaitant ir nuo to momento, kai žodžiu su ieškove I. L. susitarė mokamo išlaikymo K. R. dydį sumažinti nuo 500 Lt iki 300 Lt. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad žodine forma atliktas toks Susitarimo pakeitimas, negalioja. Pirma, po 2010-11-07 mokėjimo, kuriuo už 2011 metus atsakovas sumokėjo vaiko išlaikymui 3600 Lt, tai yra į mėnesį po 300 Lt, ieškovė iki pat ieškinio pateikimo, tai yra daugiau kaip 3 metus, jokių pretenzijų nereiškė. Antra, vaikui už 2012 metus buvo sumokėta 3600 Lt, tai yra kas mėnesį po 300 Lt, išlaikymo, jis sumokėtas 2011-04-01 ir 2011-10-27 mokėjimais, ir šių aplinkybių I. L. niekaip nepaneigė. Trečia, 2012-11-14 mokėjimu atsakovas sumokėjo 3600 Lt, tai yra išlaikymo vaikui padengimas už 2013 metus, pretenzijų ieškovė taip pat nereiškė. Ketvirta, teismas nevertino aplinkybės, kad ne ieškovės deklaruojamas 2008-12-01Susitarimo pažeidimas, o būtent pinigų pervedimas ne į jos, o į dukters sąskaitą, lėmė ieškovės kreipimąsi į teismą. Apelianto manymu, teismas neteisingai aiškino ir 2008-12-01 Susitarimo pakeitimo galimą formą tvirtindamas, kad sumažinti išlaikymo dydį nepilnamečiui vaikui nuo 500 Lt iki 300 Lt, šalys galėjo tik rašytine forma, o žodinis susitarimas yra netinkama forma. Apeliantas įsitikinęs, įstatymuose nesant draudimo susitarti ir žodžiu atsakovas ir I. L. 2008-12-01Susitarimą turėjo teisę pakeisti žodine forma ir toks pakeitimas yra teisėtas bei galiojantis.
Šalies argumentai
2. Apelianto teigimu, ginčo dėl to, kad vaikas K. R. nuo 2009 metų iki šiol gyvena pas senelius, nėra. Teisiškai reikšminga sprendžiant ginčą dėl išlaikymo įsiskolinimo, yra tai, kas išlaikė dukrą per šį laikotarpį. Tiek ieškovės I. L. pripažinti faktai, kad ji kas mėnesį dukrai duodavo 300 Lt, tiek Kornelijos nurodytos aplinkybės, kad mama jai kas mėnesį duodavo 200-300 Lt, reiškia tai, kad ieškovė ginčo aktualiu laikotarpiu už 2010 – 2013 metus, mergaitės išlaikymui atidavė net ne visus atsakovo tam skirtus pinigus, o iš savo lėšų iš viso neprisidėjo prie mergaitės išlaikymo, tokiu būdu išlaikymo skirtumą dengė mergaitės seneliai. O tai reiškia, kad mergaitės išlaikymo pareiga yra įvykdyta, mergaitė buvo išlaikyta, ji neturi reikalavimo teisės, o tokią reikalavimo teisę į atsakovą turėtų dukters seneliai. Todėl teismo sprendimas, priteisti iš atsakovo 2809,31 Eur išlaikymo įsiskolinimą dukrai, yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas. Esant nepažeistai dukros išlaikymo pareigai, dukra Kornelija, taip pat neturi reikalavimo teisės į atsakovą.
3. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas padarė akivaizdžiai neteisingą išvadą, kad „ieškovė ne tik pagal išgales materialiai remia šalių vaiką bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jos fiziniam bei socialiniam vystymui, ko negalima pasakyti apie atsakovą nes šiuo metu jo teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių“. Kadangi nurodyta teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, ji šalintina iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.
4. Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino CK 3.200 straipsnį ir nepagrįstai jo netaikė.
5. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė I. L. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir išaiškinti apeliantui, į kieno asmeninę banko sąskaitą atsakovas turi pervedinėti išlaikymo lėšas ir kas jomis gali disponuoti.
Atsiliepimas
1. Atsakovas teisme nepasirodė, neteikė savo asmeninių paaiškinimų, nedavė priesaikos, todėl teiginiai, kad buvo žodinis susitarimas sumažinti išlaikymą, yra abejotini. Pareiškia, kad jokio susitarimo sumažinti išlaikymą dukrai nebuvo. Ieškovė paaiškina, kad yra gavusi atsakovo prašymą žodžiu, atsižvelgti į jo pasunkėjusią finansinę padėtį, dėl patirtos galūnės traumos ir laikinai, kol sugis ranka ir vėl gaus gerai apmokamą darbą, leisti jam mokėti mažesnes išlaikymo įmokas, su sąlyga, kad vėl pradėjus dirbti gerai apmokamą darbą, atsakovas vėl mokės po 500 Lt per mėnesį ir grąžins visą įsiskolinimo sumą, susidariusią per visą laikotarpį, kurį jis mokėjo 300 Lt per mėnesį. Laiko, kad atsakovas akivaizdžiai nuvertina ieškovę, kaip vaiko motiną, kuri 9 metus iki 2008-12-01 Susitarimo, viena išlaikė dukrą. Ieškovei akivaizdu, kad vieną kartą susitarus kokia forma yra sudaromas susitarimas dėl išlaikymo, tokio susitarimo keitimas yra galimas tik ta pačia forma. Įvertinant prioritetinius nepilnamečio vaiko interesus, visos teismui kylančios abejonės turi būti sprendžiamos vaiko interesų naudai. Teismas užtikrino proceso šalių laisva valia sudaryto 2008-12-01 Susitarimo laikymąsi ir pagrįstai neleido pabloginti vaiko finansinės padėties.
2. Atsakovas, nėra pareiškęs priešieškinio dėl galimo ieškovės, kaip motinos, pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovo mokėtas sumažintas 300 Lt dydžio išlaikymas yra tinkamas ir pakankamas vaikui, tuo tarpu ieškovės skiriami 300 Lt yra nepakankami. Teigia, kad atsakovo gaunamos pajamos yra daugiau kaip 5 kartus didesnės nei ieškovės. Būtina įvertinti ir tai, kad net devynerius metus atsakovas jokia forma nedalyvavo savo dukters išlaikyme, jos poreikių, įskaitant materialinių, tenkinime. Ieškovė tvirtina, kad kartu su atsakovo skiriamais pinigais dukters išlaikymo suma siekia apie 800 Lt. Savo ruožtu seneliai, siekia neteisėtai išlaikyti mano dukrą (savo anūkę) pas save, todėl yra pasiruošę melagingai liudyti teisme, kad jie išlaiko dukrą.
3. Būtent atsakovas turi įrodyti, kad vaikas tinkamai neišlaikomas ir kad jo vaiko išlaikymui mokamos lėšos yra panaudojamos ne pagal paskirtį, todėl apeliantas nepagrįstai siekia pagrįstos teismo išvados pašalinimo iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.
4. Atsakovas neteisingai aiškina ir interpretuoja ieškininės senaties taikymą šioje byloje.
5. Ieškovė įsitikinusi, kad teismas, nepriteisdamas atsakovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, pasielgė visiškai teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dalyje, kuriuo iš jo priteistas 2809,31 Eur išlaikymo įsiskolinimas dukrai K. R. iki 2014-12-31. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas netinkamai vertino ir neatsižvelgė į žodinį susitarimą su ieškove I. L. dėl mokamo išlaikymo K. R. dydžio sumažinimo nuo 500 Lt iki 300 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi tėvų 2008-12-01 raštu sudarytą Susitarimą dėl dukters išlaikymo, neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.
Įstatymų leidėjas, nustatydamas tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, numatė galimybę pagal CK 3.192 straipsnį bendru tėvų susitarimu nustatyti vaiko išlaikymo tvarką ir formą. Nagrinėjamu atveju pagal 2008-12-01 raštišką Susitarimą atsakovas įsipareigojo nuo sutarties sudarymo dienos – 2008-12-01, dukters išlaikymui mokėti po 500 Lt kiekvieną mėnesį, mokant į metus vienkartinę 6000 Lt sumą iki Kornelijos pilnametystės. Už praėjusius 3 metus atsakovas įsipareigojo sumokėti 12 000 Lt įsiskolinimą. Taigi, šiuo Susitarimu, atsakovas pirmiausia prisiėmė prievolę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją už vaiko auginimo metu patirtas išlaidas, o po to įsipareigojo mokėti ir kiekvieną mėnesį nurodyto dydžio išmoką skirtą dukrai.
Apelianto įsitikinimu, būtent žodinis susitarimas su dukters motina dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, atleidžia atsakovą nuo pareigos mokėti išlaikymo nepriemoką.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas atsakovo argumentus dėl žodinio susitarimo išlaikymo dukrai sumažinimo, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ir ieškovė nurodytą susitarimo 2 pastraipos pirmą sakinį negalėjo pakeisti žodiniu susitarimu, nes toks susitarimas išreikštas netinkama forma. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.192 straipsnio 4 dalimi numatančia, kad sutarties pakeitimas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis. Todėl šiuo atveju neteisus apeliantas teigdamas, kad įstatymuose nesant draudimo susitarti ir žodžiu, atsakovas ir ieškovė 2008-12-01Susitarimą turėjo teisę pakeisti ir žodine forma. Teisėjų kolegija, vertindama šalių raštu bendru susitarimu nustatytą vaiko išlaikymo tvarką ir formą pripažįsta, kad teismas nebeturi pareigos iš naujo svarstyti ir tirti vaiko būtinuosius poreikius ir kiekvieno iš tėvų indėlį į jų tenkinimą, kadangi šalys teiktino išlaikymo dydį pačios nustatė šalių 2008-12-01 rašytiniu susitarimu. CK 3.201 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas gali sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį. Šiuo atveju, byloje nėra duomenų, kad atsakovas ir vaiko motina būtų sudarę rašytinį susitarimą dėl konkretaus 300 Lt vaiko išlaikymo dydžio sumažinimo. Byloje nepateikta įrodymų ir apie tai, kad atsakovas, pasikeitus jo turtinei padėčiai, įstatymo nustatyta tvarka, būtų kreipęsis dėl išlaikymo dydžio sumažinimo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju, žodine forma atliktas Susitarimo pakeitimas, mažinant teiktino išlaikymo dydį, yra negalimas. Šiuo atveju, apeliantas nepagrįstai remiasi CK 1.72 straipsnio 1 dalimi numatančia, kad sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Apeliacinės instancijos teismas, nesutina su apeliacinio skundo argumentu, kad visus tris metus, atsakovui mokėjus kas metus vaiko išlaikymui 3600 Lt, tai yra į mėnesį po 300 Lt, ieškovė iki pat ieškinio pateikimo, tai yra daugiau kaip 3 metus, jokių pretenzijų nereiškė. Esant nepakeistam 2008-12-01 raštiškam Susitarimui dėl išlaikymo dydžio ir formos, ieškovė neturėjo pareigos kasmet pareikšti atsakovui pretenzijas dėl išlaikymo dydžio nepriemokos, todėl šiuo atveju susidarius įsiskolinimui, ieškovė pasinaudojo teise reikšti ieškinį dėl išlaikymo nepriemokos priteisimo. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad esant rašytiniam Susitarimui su ieškove dėl konkretaus teiktino išlaikymo dydžio, nesant rašytinių įrodymų dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti išlaikymo įsiskolinimo.
Dėl dukros išlaikymo pareigos pažeidimo
Apelianto teigimu, ieškovė dukros išlaikymui skyrė ne visus atsakovo tam skirtus pinigus, išlaikymo skirtumą dengė mergaitės seneliai, jo išlaikymo pareiga yra įvykdyta, todėl bendraieškovė neturi reikalavimo teisės, o tokią reikalavimo teisę į atsakovą, turėtų tik dukters seneliai.
Visų pirma, CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įstatymas įtvirtina bendrąją įrodinėjimo pareigą, t. y. ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Būtent atsakovas turi įrodyti, kad vaikas tinkamai neišlaikomas ir kad jo vaiko išlaikymui mokamos lėšos yra panaudojamos ne pagal paskirtį. Šiuo atveju apeliantas neįrodinėjo, kad ieškovė dukters atžvilgiu yra pažeidusi išlaikymo teikimo pareigą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad netinkami vaiko priežiūros faktai byloje nėra nustatyti.
Antra, atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nei atsiliepimo į ieškinį pagrindu, nei savarankiško reikalavimo dėl dukros išlaikymo pareigos pažeidimo, atsakovas pirmosios instancijos teisme nekėlė, kas remiantis CPK 312 straipsnio nuostatomis nėra galima nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, jog, kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartyje civilinėje byla Nr. 3K-3-495/2008, ,,tėvo (motinos), uzufrukto teise tvarkančio vaiko (vaikų) turtą (išlaikymo lėšas), įstatymo nuostatų, jog išlaikymą privalu naudoti išimtinai vaikų interesais, pažeidimas nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo mažinti nustatytą išlaikymo dydį, o vaiko turtinės teisės tokiu atveju gali būti ginamos įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais atlyginant padarytus nuostolius (CK 3.203 straipsnio 2 dalis).“
Trečia, teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad šalių nepilnametį vaiką privalo išlaikyti abu tėvai. Pareiga išlaikyti savo vaiką yra sudėtinė tėvų valdžios dalis. Tėvų prievolė išlaikyti vaiką yra turtinė asmeninė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdyti. Aplinkybė, kad prie šalių dukros išlaikymo prisideda tretieji asmenys – ieškovės motina ir jos sugyventinis, nešalina nei ieškovės, nei atsakovo išlaikymo prievolės. Seneliai neturi pareigos išlaikyti anūkės, nes pagal įstatymą ši pareiga tenka tėvams.
Remiantis išdėstytu, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kas esant nepažeistai atsakovo dukros išlaikymo pareigai, bendraieškovė, taip pat neturi reikalavimo teisės į atsakovą.
Dėl teismo išvados iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinimo
Apeliantas įsitikinęs, kad teismo išvada „jog ieškovė ne tik pagal išgales materialiai remia šalių vaiką bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jos fiziniam bei socialiniam vystymui, ko negalima pasakyti apie atsakovą nes šiuo metu jo teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių“, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl prašo ją pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas vertina tai, kad net šešerius metus atsakovas jokia forma nedalyvavo savo dukters išlaikyme, paskutinius metus jo dukros teiktino išlaikymo dydis siekia 330-350 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pasirašydamas 2008-12-01Susitarimą, sutiko su 500 Lt teiktinu išlaikymo dydžiu savo dukrai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo šiuo metu teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių, laikytina teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo šios teismo išvados šalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies.
Dėl netinkamo senaties termino taikymo
Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK 3.200 straipsnį ir nepagrįstai jo netaikė.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-28nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).
Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Taigi, įstatymas nustato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Tai reiškia, kad teismas, įvertindamas faktines bylos aplinkybes ir byloje surinktų įrodymų visumą, turi nustatyti momentą, nuo kurio priteisiamas išlaikymas nepilnamečiui vaikui, siekiant teisingai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas yra sudėtinė išlaikymo dalis. Šiuo atveju svarbus yra 2008-12-01 Susitarimas, kuriame šalys pačios numatė 3 metų senaties terminą, tai yra atsakovas už praėjusius 3 metus įsipareigojo pervesti po 4 000 Lt, tai yra 12 000 Lt į motinos sąskaitą. Byloje nėra ginčo, kad šį 12 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą atsakovas yra įvykdęs. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju, nėra pagrindo išlaikymo įsiskolinimo priteisti nuo kreipimosi į teismą dienos. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad reikalavimas priteisti išlaikymo įsiskolinimą yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 str. taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinus ieškovės ir bendraieškovės ieškinio reikalavimus, atsakovui bylinėjimosi išlaidų iš kitos šalies nepriteisė, motyvuodamas tuo, kad tokiu atveju jos būtų priteisiamos iš nepilnamečio vaiko, o tai prieštarautų civilinio proceso principams.
Apelianto mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų.
Teismas pažymi, kad bylos duomenimis atsakovas patyrė 1210 Lt kas atitinka 350,44 Eurų advokato teisinės pagalbos išlaidų (150 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad ieškinys tenkintas 73 procentus, taip pat atsižvelgęs į ginčo pobūdį, ieškovės turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais sutinka su tokia pirmosios instancijos išvada. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010). Šiuo atveju teisėjų kolegija, akcentuoja ir tai, kad nagrinėjama byla nebūtų pradėta, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs pareigą išlaikyti dukrą, todėl atsakovas turi prisiimti ir bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, atsakovui neatlyginamos ( CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Vadovaudamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir papildomai jų nekartoja. Kiti ginčo šalių nurodyti argumentai neturi įtakos šio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93straipsnis). Ieškovė pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui ji sumokėjo 205,70 Eurų (197 b. l.), todėl ši suma priteistina iš atsakovo.
Dėl teismo sprendimo priėmimo datos patikslinimo
Atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje įsivėlė rašymo apsirikimo klaida nurodant netinkamą teismo procesinio teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimą datą 2014 m. sausio 23 d., todėl remiantis CPK 276 straipsnio 2 dalimi, teismo sprendimo priėmimo data tikslintina nurodant, kad teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje priimtas ir paskelbtas 2015 m. sausio 23 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei I. L. a.k. (duomenys neskelbtini) 205,70 Eurų (du šimtus penkis eurus 70 euro cnt) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Patikslinti teismo sprendimo priėmimo datą nurodant, kad Šiaulių apylinkės teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje priimtas ir paskelbtas 2015 m. sausio 23 d.