Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei I. L., atstovaujančiai ir bendraieškovės nepilnamečio vaiko K. R. interesus bei ieškovės atstovui adv. M. R., bendraieškovei K. R., atsakovo S. K. atstovui adv. D. Narmontui ir Šiaulių m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - ŠVTAS) atstovei R. Janulienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. L. ieškinį atsakovui S. K. dėl tėvystės nustatymo ir pagal bendraieškovės K. R. ieškinio reikalavimą dėl nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo priteisimo, dalyvaujant ŠVTAS.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ir bendraieškovės ieškinys atsakovui tenkintinas iš dalies.

Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Remiantis aukščiau paminėtu darytina išvada, kad šalių susitarimo įvykdymo terminas nėra pasibaigęs ir jis turi būti toliau vykdomos (CK 65 str. 1 d.).

Imperatyviosios teisės normos nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją, konstatuoti ginčijamo sandorio ar jo dalies negaliojimą, kadangi viso to išdavoje ieškovės ir bendraieškovės padėtis pablogėtų, o atsakovo išliktų nepakitusi. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.). Be to atsakovo ginčijamą 2008-12-01 susitarimo sąlygą (2 pastraipa) šalys laikė pagrindine sąlyga ir vien tai, nedaro šios sąlygos prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kaip jau yra pastebėta, prievolė atsiranda sudarius sutartį, tačiau visiškai šalių teisės gali būti priverstinai įgyvendintos ir pareigos atliktos, tik šalims įvykdžius iš jos kylančias prievoles. Vadinasi, atsakovas privalėjo ir privalo elgtis sąžiningai, bei siekti, kad ir toliau dukros išlaikymui būtų skiriama po 500 Lt kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į sudarytą sutartį.

Dėl to teismas pripažįsta, kad atsakovas jokių imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančių sąlygų šalių sudarytoje sutartyje nenurodė. Be to atmestinas atsakovo argumentas, kad jis ir ieškovė nurodytą susitarimo 2 pastraipos pirmą sakinį galėjo pakeisti žodiniu susitarimu, nes toks susitarimas išreikštas netinkama forma.

Prievolių neįvykdymo teisinės pasekmės.

Prievolėje skolininkas privalo atlikti kreditoriaus naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo jo, o kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas savo pareigą įvykdytų. Kai prievolė yra sudėtinga, t. y. jos turinį sudaro abiejų šalių teisės ir pareigos, kurios neatskiriamai susijusios ir lemia viena kitą, atitinkamus veiksmus atlikti arba susilaikyti nuo jų privalo abi šalys. Pagal 2008-12-01 susitarimą (sutartį) atsakovas S. K. privalėjo perduoti ieškovei 12 000 Lt įsiskolinimą skirtą dukros K. R. išlaikymui už praėjusius trejus metus po 4 000 Lt pinigus pervedant į ieškovės nurodytą sąskaitą (susitarimo 2 pastraipa). Trejų metu laikotarpiu pagal šalių sudarytos sutarties tekstą laikytinas laikotarpis nuo 2005-12-01 iki 2008-12-01. Nuo 2008-12-01 atsakovas nepilnamečio vaiko išlaikymui kiekvieną mėnesį įsipareigojo sumokėti po 500 Lt, visus pinigus (6 000 Lt) sumokėdamas vieną kartą per metus. Įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas šalys atlieka prievolės dalyką sudarančius veiksmus. Šie veiksmai yra vadinami prievolės vykdymu.

Dažniausiai prievolės vykdymas yra aktyvūs asmens veiksmai. Savo prigimtimi skolininko veiksmai vykdant prievolę yra valiniai. Atlikdamas juos skolininkas tuo pačiu įsipareigoja atitinkamai elgtis. Kuomet skolininko elgesys yra teisėtas, atitinka įstatymo arba sutarties reikalavimus, tokie jo veiksmai yra juridiniai faktai, su kuriais siejama prievolės pabaiga. Todėl galima teigti, kad skolininko veiksmai vykdant prievolę yra sandoriai. Tokiems veiksmams taikomi bendrieji visiems sandoriams taikomi reikalavimai. Tačiau šie reikalavimai nebūtinai sutampa su pačiai prievolei keliamais reikalavimais. Iš byloje esančių duomenų seka, kad atsakovas iš pradžių laikėsi susitarimo dėl įsipareigojimo pervesti į ieškovės sąskaitą 12 000 Lt įsiskolinimą (103, 122 b.l.). Bet jau nuo 2010 iki 2013 metų įskaitytinai iš jam priklausančių sumokėti 6 000 Lt vienkartinės sumos kiekvienais metais, atsakovas sumokėjo tik dalį dukros išlaikymui skirtos sumos, tai yra po 3 600 Lt per metus (10-12,15 b.l.). 2013-11-10 mokėjimo nurodymu atsakovas sumokėjo dukters išlaikymui jau 4 000 Lt vienkartinę sumą už 2014 metus. Tokiu būdu teismui atlikus perskaičiavimą atsižvelgiant į atsakovo įsipareigojimą mokėti po 500 Lt kiekvieną mėnesį ir įvertinus faktiškai sumokėtas pinigų sumas susidaro 9 700 Lt skirtumas (nepriemoka) per laikotarpį nuo 2008-12-01 iki 2014-12-31 įskaitytinai. Per nurodyta laikotarpį atsakovas turėjo būti sumokėjęs 36 500 Lt, tačiau faktiškai sumokėjo 26 800 Lt ir liko skolingas 9 700 Lt arba 2 809,31 Eur (103-104, 130-132, b.l.). Tuo pačiu remiantis aukščiau nurodytu atmestinas atsakovo motyvas, jog jis pagal žodinį susitarimą su ieškove, privalėjo dukros išlaikymui sumokėti tik 300 Lt mėnesinę išmoką, kaip teisiškai neargumentuotas, kadangi tokios sąlygos nėra šalių sudarytoje sutartyje (susitarime).

Atsakovo veiksmai, kuriuos jis turi atlikti vykdydamas prievolę yra pinigų sumokėjimas ieškovei. Pastebėtina, kad įstatymas įtvirtina bendro pobūdžio reikalavimus, kurie yra taikomi vykdant prievoles. Šie reikalavimai teisinėje literatūroje dažniausiai vadinami prievolių vykdymo principais. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, protingai ir teisingai. Šie principai taikomi kaip bendrieji teisės principai (CK 1.5 str., 6.4 str., 6.38 str.). Prievolės taip pat turi būti vykdomos: a) tinkamai (CK 6.38 str. 1 d.); b) ekonomiškai (CK 6.38 str. 3 d.); c) bendradarbiaujant (CK 6.38 str. 3 d.).

Teisė draudžia vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę arba vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 str.). Šį draudimą pažeidžiantys veiksmai arba neveikimas yra pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei. Nustatydamas bendrą draudimą įstatymų leidėjas pasilieka teisę sau ir prievolės šalims nustatyti šios taisyklės išimtis. Pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje numatyta sutarties šalies galimybė kreiptis į kitą šalį arba teismą pakeisti sutartį, jeigu įvykdyti sutartį jai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai; CK 6.217 straipsnyje numatyta šalies galimybė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo arba ją įvykdo netinkamai, nes tai yra esminis sutarties pažeidimas ir t.t. Prievolės šalys bet kada gali susitarti dėl prievolės nutraukimo arba jos sąlygų pakeitimo. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų atsakovas nesiėmė tokių veiksmų.

Jeigu skolininkas nevykdo prievolės, atsiranda teisinės pasekmės, kurios įstatymo yra nustatytos atsižvelgiant į prievolės dalyką.

Įstatymas numato atvejus ir kada skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šaliai, kuri pateikia teismui reikalavimą dėl prievolės pažeidimo, tenka procesinė pareiga įrodinėti prievolės pažeidimo faktą. Todėl kad būtų apsaugotos kreditoriaus teisės, materialiosios civilinės teisės normos nustato pre­zumpcijas, kada pats skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę. Šios prezumpcijos išdėstytos CK 6.63 straipsnyje. Skolininko pareiga atlyginti nuostolius atsiranda nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievole. Kaip jau yra nurodyta atsakovas pripažintinas pažeidusiu prievoles kylančias iš 2008-12-10 susitarimo (sutarties).

Prievolė turi būti įvykdoma šalių nustatytu terminu. Ginčo šalys sutartyje irgi numatė prievolių įvykdymo terminus (2008-12-01 susitarimo 2 pastraipa). Tuo pačiu pripažintina, kad šalių ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2008-12-01 iki 2014-12-31 įskaitytinai. Tokia teismo išvada siejasi su tuo, kad nepilnamečiam vaikui išlaikymas būtinas kiekvieną mėnesį, o įstatymas neįpareigoja vaiko tėvo mokėti išmokas avansu. Be to pastebėtina, kad atliekant atsakovo sumokėtų sumų perskaičiavimą yra įskaitoma 4 000 Lt suma esanti bendraieškovės vardu atidarytoje asmeninėje sąskaitoje (34 b.l.). Nors ginčo atveju buvo nurodyta, kad šios pinigų sumos paskirtis yra kita, tačiau tokių duomenų apart bylos dalyvių paaiškinimų, į bylą nebuvo pateikta (45, 110 b.l.). Pinigų suma kurią atsakovas pervedė į bendraieškovės sąskaitą už 2015 metus dėl jai reikalingo išlaikymo, ginčo atveju nėra įtraukta į skolos apskaičiavimą ir jai netaikytinas CK 6. 54 str. nurodytas įmokų paskirstymas, kadangi teismas laiko, jog šiai prievolei įvykdyti dar nėra suėjęs terminas (CK 6. 55 str.).

Įstatymas numato ir atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Prievolėje atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų yra įpareigotas ir skolininkas. Tačiau kartais skolininkas negali įvykdyti savo pareigos dėl to, kad netinkamai elgiasi kreditorius. Atvejai, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, bei tokio pažeidimo pasekmės nustatyti CK 6.64 straipsnyje. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų pažeidusi sutartines prievoles pagal šalių sudarytą susitarimą. Todėl atsakovui atsiranda prievolė sumokėti bendraieškovei 9 700 Lt skirtumą (nepriemoką) susidariusią pagal 2008-12-01 susitarimo 2 pastraipos 1 sakinį (CK 6.1 str.).

Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo atsakovui.

Iš bylos medžiagos, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų matyti, kad nepilnamečio vaiko tėvai 2008-12-01 sudarydami susitarimą dėl atsakovo įsipareigojimo mokėti nepilnamečio vaiko išlaikymui kas mėnesį periodines išmokas iki jo pilnametystės, įvertino kiekvienas savo galimybes (16 b.l.). Vaiko (bendraieškovės) tėvai gyvena skyrium ir skirtingose valstybėse (1-4, 33-35 b.l.). Ieškovė ir jos atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas teikia dukros išlaikymui nedideles periodines išmokas, tačiau šios nėra pakankamos siekiant užtikrinti normalias sąlygas vaiko vystymuisi. Iš bylos duomenų matyti, kad bendraieškovės K. R. motina I. L. nors ir dirba, tačiau gauna nedidelį darbo užmokestį ir dėl to dukros išlaikymui skiria nedideles išmokas (135-136 b.l.). Ieškovė savo vardu tėra įregistravusi tik nuosavybės teises į į vieno kambario butą (70-71 b.l.). Tuo tarpu atsakovas pagal bylos duomenis ne tik dirba ir gauna pastovų darbo užmokestį, bet ir savo vardu turi įregistravęs nuosavybės teises į žemės sklypą ir dviejų kambarių butą (61-69, 88 b.l.). Bendraieškovės vardu LR viešuose registruose nėra įregistruota nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų (60, 72 b.l.). Atsakovas atsisakydamas teikti dukrai didesnį išlaikymą nei yra įsipareigojęs, nenurodė, jokių objektyvių aplinkybių, apart darbo pasikeitimo, pasikeitus ekonominei situacijai rinkoje. Tai, kad atsakovas yra sukūręs šeima ir joje augina nepilnametį sūnų nėra pagrindas mažinti jo dukrai nustatyto išlaikymo dydžio, nes byloje nėra duomenų, jog dėl to gali nukentėti atsakovo sūnaus interesai (31, 83 b.l.). Atsakovas nenurodė teismui ir dėl kokių priežasčių jis negali reguliariai mokėti didesnių išmokų, atsižvelgiant į padidėjusius vaiko (dukters) poreikius. Pažymėtina, kad atsakovo dukra K. R. dar mokosi vienoje iš Šiaulių m. vidurinių mokyklų (8 b.l.). Nors atsakovas nebuvo priverstinai įpareigotas iki 2008-12-01 susitarimo su ieškove teikti dukros išlaikymui paramą kiekvieną mėnesį, tačiau neatsižvelgiant į pasikeitusias ekonomines sąlygas, jis vaiko išlaikymui reikalingas periodines išmokas turi mokėti tokio dydžio kiekvieną mėnesį, kokios jai yra reikalingos ir dėl kokių jis pats yra įsipareigojęs. Iš atsakovo atstovo pateiktų teismui duomenų matyti, kad atsakovas šiuo metu dirba ir reguliariai gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, neturi sveikatos problemų, yra jauno amžiaus ir kartu su sutuoktine teikia išlaikymą tik vienam vaikui. Remiantis paminėtu, pripažintina, jog atsakovas pasikeitus ekonominei padėčiai ne visai tinkamai vykdė savo kaip tėvo pareigas nepilnamečiam vaikui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005-06-23 nutarimu Nr. 54 patvirtinęs ,,Lietuvos Respublikos teismų praktikos taikant įstatymus, reglamentuojančius tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, apibendrinimo apžvalgą“, pažymėjo, kad vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. Vaiko poreikiai ir interesai yra pagrindiniai kriterijai, nulemiantys išlaikymo dydį ir formą. Analizuojant konkretaus vaiko poreikio turinį ir apimtį, reikalinga atsižvelgti į teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises bei į poreikius (maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui) būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti.

Vaiko poreikiai maistui nustatomi atsižvelgiant į įstatyme nustatytą vaiko teisę būti pakankamai aprūpintam maistu, kad vaikas turėtų tiek ir tokios kokybės maisto, kuris patenkintų jo visapusišką fiziologinį vystymąsi (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 11 straipsnis). Negalima užtikrinti deramo vaikų fizinio, protinio, dvasinio, moralinio ir socialinio vys­tymosi, jei jie nepakankamai maitinami. Vaiko maisto poreikiai priklauso nuo vaiko amžiaus, indivi­dualių vaiko augimo ir kitų aplinkybių. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. ISAK-1384 ,,Dėl maitinimo normų nustatymo“ (su pakeitimais 2006 m.) yra patvirtinta maitinimo norma moksleiviams ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų auklėtiniams, išlaikomiems valstybės. Minėtame įsakyme reglamentuojama, kad maitinimo norma parai turi siekti nuo 8,5 Lt iki 10,9 Lt per parą, jei vaikams yra skiriamas visas maitinimas tris kartus per dieną. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1997-06-05 nutarimu Nr. 561 (nauja redakcija Žin., 2007, Nr. 137-5611) yra patvirtinusi sporto renginių, vykstančių Lietuvoje, dalyvių vienos paros maitinimosi išlaidų piniginių kompensacijų dydžius. Šiuo nutarimu Vyriausybė jaunučiams, jauniams ir jaunimui nustatė maitinimosi išlaidų normą nuo 12 iki 20 litų per parą. Analogiškai tokias pat normas reikalinga taikyti ir vaikams, augantiems šeimose, todėl teismas nustatydamas atsakovo vaiko išlaikymui reikalingas lėšas maistui remiasi šiuo dydžiu.

Akivaizdu, jog esant dabartinėms maisto produktų kainoms, vaikui maistui yra reikalinga skirti ne mažiau kaip po 15 litų per dieną. Tokiu būdu kiekvienam vaikui vien maisto produktams reikalinga skirti vidutiniškai po 500 litų per mėnesį. Atsižvelgiant į dabartines maisto produktų kainas ir vaikų amžių, tai nėra maksimali suma, tai yra realūs minimalūs poreikiai.

Pažymėtina, kad vaiko poreikiai neapsiriboja vien tik maitinimu. Vaiko poreikiai mokslui nustatomi atsižvelgiant į tėvų pareigą sudaryti materialines sąlygas vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus, užtikrinti vaiko mokymąsi pagal ugdymo programą, vystyti vaiko gebėjimus (Konstitucijos 41 straipsnis, Švietimo įstatymo 7-16, 46 straipsniai, 47 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant klausimą dėl vaiko išlaikymo dydžio, atsižvelgtina ir į išlaidas, kurios yra būtinos konkretaus vaiko mokymo ir neformalaus ugdymo išlaidoms padengti. Vaiką reikalinga aprūpinti ne tik mokykliniais vadovėliais, mokyklinėmis prekėmis, raštinės reikmenimis, bet ir papildomam ugdymui skirta literatūra ir priemonėmis. Kiekvieną įgytą prekę ar išleistą litą šiems vaiko poreikiams apskaityti yra sudėtinga, nes didžiausios išlaidos patiriamos rudenį, ruošiantis naujiems mokslo metams, kai reikalinga supirkti visus reikalingus vadovėlius, pratybų sąsiuvinius, sportinę aprangą ir kt., o vėliau šios išlaidos sumažėja, tačiau išlieka pastoviomis. Bendraieškovė nurodė teismui, kad pradėjo lankyti papildomus užsiėmimus, tai yra šaudymo iš lanko treniruotes ir dėl to ją šiuo metu auginantys ir prižiūrintys N. Č. ir jos vyras E. Č. patiria papildomų išlaidų. Atskirai pastebėtina, kad vaiką prižiūrinti jos senelė ir pastarosios sutuoktinis nėra įstatymo įpareigoti teikti bendraieškovei išlaikymą, todėl tuo rūpintis turi abu vaiko tėvai, tai yra ieškovė ir atsakovas (CK 3. 237 str. 2 d.).

Be to vaikas nori laisvalaikio pramogų - visi renginiai yra mokami. Gydytojai rekomenduoja kuo dažniau vaikus vežti prie jūros, nes ten jodo prisotintas oras, palankus imuninei sistemai vystytis. O vasarą leisti vaikams laiką prie jūros - didžiausia pramoga. Pareiga rūpintis vaiko laisvalaikiu reiškia tai, kad būtina sudaryti vaikui materialines sąlygas visapusiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime, atsižvelgiant į jo amžių, raidos lygį, leisti laisvalaikį taip, kiek reikia vaiko psichologinei, fizinei ir dorovinei raidai. Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti vaikui reikiamų priemonių žaidimams ir panašiai. Rengiami vaikų gimtadienių vakarėliai, vaikai kviečiami į draugų gimtadienius, tam turi būti skiriama papildomų išlaidų. Atsižvelgiant į šiuos vaiko poreikius, teismas įvertina ir protingas išlaidas jiems patenkinti bei įtraukia jas į apskaičiuojamą bendrą išlaikymo sumą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas vaikas turi teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą. Vaiko teisių konvencijoje akcentuojama būtinybė sudaryti galimybę nepilnamečiam vaikui ne tik gauti išsilavinimą, profesinį pasirengimą, bet ir būti medicinos darbuotojų aptarnaujamam, atstatyti sveikatą, sudaryti sąlygas ugdyti asmenybei ir bręsti kultūriniu bei dvasiniu požiūriu (Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Vaikai yra neatsparūs peršalimo ligoms, dažnai serga, todėl yra poreikis pirkti įvairius maisto papildus imunitetui stiprinti, vitaminus. O vaikui susirgus yra perkami gydytojų išrašyti vaistai, antibiotikai. Atsakovui irgi yra žinoma, kad reikalingos lėšos dukros dantų gydymui (110 b.l.).

Vaikų poreikis turėti gyvenamąjį būstą užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant vaiko teisę į gyvenamąjį būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnis). Šią teisę turi įgyvendinti abu vaiko tėvai. Vaiko būstas turi užtikrinti kitų vaiko teisių, t. y. teisės į sveiką ir saugią aplinką (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnio 1 punktas), teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę, garbę ir orumą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis), teisės į mokslą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 14, 35 straipsniai), teisės į poilsį ir laisvalaikį (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis) ir kt., įgyvendinimą. Vaiko teisei į būstą užtikrinti turi būti skiriama tiek lėšų, kad vaikui būtų sudaryta galimybė turėti atskirą kambarį, būstas turėtų komunalinius patogumus. Išlaidas, susijusias su vaiko teisės į gyvenamąjį būstą tenkinimu, sudaro: išlaidos būsto priežiūrai, remontui, šildymui, komunalinių paslaugų išlaidos ir kitos, tenkančios vaiko daliai.

Vaiko poreikiai aprangai nustatomi atsižvelgiant į tai, kad vaikas turi turėti tokią aprangą, kuri užtikrintų jo sveikatos saugumą ir nepažeistų vaiko orumo. Išlaidos vaiko aprangos poreikiams tenkinti nustatomos tokio dydžio, kad vaikas turėtų aprangos ir apavo komplektus metų (žiemos, pavasario, vasaros, rudens) sezonams, sportinę, laisvalaikio aprangą, atitinkančią vaiko ūgį ir dydį. Pažymėtina, kad rūbai bei avalynė vaikams yra perkami iš suaugusiesiems skirtų parduotuvių.

Tėvų pareiga rūpintis vaikais, auklėti juos ir išlaikyti, sudaryti jiems normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas, kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jiems sulaukiant pilnametystės. Vaikams sulaukus pilnametystės išnyksta tėvams teisinė pareiga išlaikyti vaiką (CK 3.192 str., 3.194 str. 3 d.). Jei tėvai savo noru neteikia vaikui protingo išlaikymo, išlaikymas priteisiamas ir išieškomas priverstine tvarka. Atsakovas kaip jau minėta susitarimu su ieškove yra įsipareigojęs teikti dukrai nustatyto dydžio išlaikymą kiekvieną mėnesį, tačiau šiandien jo teikiama parama vaikui nėra pakankamo dydžio, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir valstybės ekonominę situaciją. Todėl teismas nustatydamas atsakovo dukrai reikalingo išlaikymo dydį, pirmiausia siekia užtikrinti, ne tik minimalius nepilnamečio vaiko poreikius, bet ir atsižvelgti į individualius vaiko poreikius, jo kaip asmenybės vystymąsi. Siekiant, jog suaugęs vaikas taptų pilnaverte asmenybe, išlaikymo forma bei dydis negali būti ribojami vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Pirmiausia, tik tėvai yra atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius. Ieškovės ir atsakovo dukra šiuo metu lanko vidurinę mokyklą ir šioje mokslo įstaigoje ji realizuoja savo sugebėjimus bei yra ruošiama savarankiškam gyvenimui. Tačiau kaip ir bet kuris vaikas, ji turi būti sveika siekdama realizuoti savo gebėjimus, o tai kaip jau minėta, yra susiję su papildomomis išlaidomis (110-111 b.l.). Taip pat vaikas turi teisę siekti savo pomėgius realizuoti ir po pamokų, pvz., sporte. Dėl to materialios tėvų pareigos vaikui atlikimo išraiška yra jų teikiamo išlaikymo forma ir dydis. Tėvams šiuo aspektu tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Netinkamas tėvų pareigų vykdymas ar visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą vaikui, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.192 str. 2 d.). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti savo esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaiku. Priešingu atveju, tėvams ar vienam iš jų neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiko, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams ar vienam iš tėvų. Ieškovė kaip vaiko motina ne tik pagal išgalęs materialiai remia šalių vaiką, bet ir siekia sudaryti geras sąlygas jos fiziniam bei socialiniam vystymuisi, ko negalima pasakyti apie atsakovą, nes šiuo metu jo teikiamas išlaikymas vaikui pagal bylos duomenis yra aiškiai per mažas, nebeatitinkantis net būtinų (fiziologinių) vaiko poreikių. Vertinant tokią padėtį, kuomet motinos ar vaiko senelės ir jos sutuoktinio parama vaiko išlaikymui yra aiškiai didesnė nei vaiko tėvo, tai pripažintina vaiko teisių pažeidimu ir toks šio pažeidimo tęstinis pobūdis negali būti toleruojamas. Vaikui neatidėliotinai ir jam gyvybiškai svarbus nuolatinis poreikis būti išlaikomam, sąlygoja tai, jog yra spręstinas klausimas dėl realus išlaikymo dydžio atkūrimo. Kaip matyti iš bylos duomenų vaiko tėvai santuokos nebuvo sudarę, o atsakovas tik 2008-12-01 susitarimu įsipareigojo teikti išlaikymą vaikui, kuriam tuo metu jau buvo devyneri metai, todėl ir šis laikotarpis irgi turi įtakos teismui sprendžiant dėl šalių dukrai reikalingo išlaikymo dydžio, atsižvelgiant tiek į pasikeitusią ekonominę situaciją šalyje, tiek ir į tėvų turtinę padėtį. Įvertinus visas bylos aplinkybes ir vaiko interesų apsaugą, atsiranda būtinumas nustatyti vaikui reikalingo išlaikymo dydį, jo nemažinant ir kuris buvo nustatytas šalių susitarimu, nes dabartinis atsakovo teikiamas išlaikymo dydis nėra pakankamai efektyvus ir naudingas vaikui. Vaiko poreikių pasikeitimas, taip pat savo ruožtu sudaro savarankišką pagrindą spręsti dėl realaus išlaikymo dydžio nustatymo. Todėl teismas laiko, kad orientaciniu kriterijumi, nustatant priteistino išlaikymo dydį, laikytina CK 6. 461 str. 2 d. nuostata, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA). Šioje byloje toks kriterijus gali būti taikomas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir sprendžiant kokio dydžio išlaikymas reikalingas vaikui.

Teismas sutinka su Šiaulių m. VTAS atstovės argumentu, kad Lietuvos Respublikai ratifikavus Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją (konvencijos 27str. 1,2 d.), privalu pripažinti, kad kiekvienas vaikas turi turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis sudarymą, pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. LR Konstitucijoje 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Ši tėvų konstitucinė pareiga lemia tai, kad išlaikymui reikalingas deramas pinigų sumas tėvai turi apskaičiuoti ir skirti patys. Tai yra turtinė asmeninė prievolė, todėl jos negalima atsisakyti arba perleisti kitiems asmenims, o taip pat ir valstybei (CK 3.192 str. 1 d.). Geriausiai žinodami augančio ir auklėjamo vaiko individualius poreikius, tėvai atsakingai turėtų skirti visą išlaikymą vaikui ir tokį išlaikymą tinkamai panaudoti. CK 3.192 str. 2 d. numato, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantis būtinas sąlygas vaikui vystytis. Tai reiškia, kad išlaikymo dydis visais atvejais yra nukreiptas į būtinų sąlygų vaikui sudarymą, kitaip teikiamas mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų išlaikymo paskirties. Remiantis byloje pateiktais dokumentais darytina išvada, kad ieškovės kaip bendraieškovės atstovės prašomas priteisti iš atsakovo 9 700 Lt nepriemoka, kaip skirtumas nuo 300 Lt iki 500 Lt nėra per didelis ar ypač pabloginantis atsakovo padėtį. Tačiau šios iš atsakovo priteistinos sumos išieškojimas išdėstytinas 1 metų laikotarpiui, įpareigojant skolininką kiekvieną mėnesį sumokėti bendraieškovei dukrai po 234,11 Eur išlaikymo įsiskolinimą (CPK 271 str.).

Tuo pačiu teismas mano, jog dabartinė atsakovo turtinė padėtis objektyviai kol kas leidžia priteisti ieškovės kaip bendraieškovės atstovės prašomą išlaikymo dydžio skirtumą, kuris būtinas sudarant normalias sąlygas vaiko vystymuisi. Todėl teismas ieškovės ir bendraieškovės K. R. ieškinio reikalavimą tenkina iš dalies ir priteisia iš atsakovo S. K. nepilnametės dukros K. R. išlaikymo įsiskolinimą, tuo pačiu pripažįstant, kad atsakovas privalo kiekvieną mėnesį mokėti dukros išlaikymui po 500 Lt arba 144,81 Eur periodinėmis išmokomis iki jos pilnametystės. Šių išlaidų dydis skirtas tenkinti normalius vaiko mėnesio poreikius, tačiau į jas neįskaičiuojamos nenumatytos išlaidos (CK 3. 201 str. 2 d.). Todėl pastebėtina, kad ieškovei ir bendraieškovei visuomet išlieka teisė vėl kreiptis į teismą dėl tų išlaidų, kurios gali būti nenumatytos (pvz. vaiko gydymo, slaugos ir kt.), tačiau susijusios su vaiko interesais ir kurių atsakovas nesutinka kompensuoti gera valia.

Naujajame Civiliniame kodekse, skirtingai negu prieš tai galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse, vaikas pripažįstamas savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu. Tai reiškia tėvų ir vaikų turtinių teisių atskyrimo principo įtvirtinimą šalies teisės sistemoje. Į tai atsižvelgtina taikant ir aiškinant CK 3.192, 3.194, 3.196 straipsniuose nustatytas normas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui. Be to CK 3. 185 straipsnyje įtvirtintas vaiko ir tėvų turto atskyrimo principas. Nurodytų CK straipsnių pagrindu išlaikymo skirtumas priteisiamas vaikui K. R., o ne jos įstatyminei atstovei I. L., todėl teismo sprendime nurodoma, jog išlaikymas priteisiamas nepilnamečiam vaikui. Kaip jau teismas yra nurodęs išlaikymo įsiskolinimas nepilnamečiam vaikui bendraieškovei K. R. priteistinas atsižvelgiant į 2008-12-01 susitarimą ir iki 2014-12-31 įskaitytinai (CK 3. 200 str.).

Atskirai pažymėtina, kad K. R. skirtas išlaikymo dydis turi būti indeksuojamas pagal LRV 2008-07-19 nutarimu Nr. 684 (V.Ž. 2008-07-19, Nr. 82-3263, nutarimas įsigaliojo 2008-07-20) patvirtintą periodinių išmokų indeksavimo tvarkos aprašą. Tokiu atveju teismo priteisto periodinėmis išmokomis indeksavimą pagal teismo sprendimą vykdo antstolis, išskaitas darantis asmuo (pvz., darbdavys) arba pats skolininkas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Bendraieškovės K. R. įstatyminei atstovei I. L. kreipiantis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, ji buvo atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismui patenkinus ieškovės ir bendraieškovės ieškinį šios išlaidos yra priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovo (CPK 93 str.). Teismui iš dalies patenkinus ieškovės ir bendraieškovės ieškinio reikalavimus atsakovui bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies nepriteistinos, kadangi tokiu atveju jos būtų priteisiamos iš nepilnamečio vaiko, o prieštarautų civilinio proceso principams (CPK 3 str. 1 d., 93 str. 2 ir 4 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovės I. L. ir bendraieškovės K. R. ieškinį atsakovui S. K. tenkinti iš dalies.

2. Nustatyti, kad ieškovės I. R. (dabartinė pavardė L.), a.k. (duomenys neskelbtini) nepilnametės dukters K. R., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) tėvas yra S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir vaiko gimimo liudijimo 1999-04-01 įraše Nr. 336 skiltyje „tėvas“ įrašyti „S. K.“.

3. Priteisti iš atsakovo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) nepilnametei K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 809,31 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devynių eurų 31 euro ct) išlaikymo įsiskolinimą iki 2014-12-31 pagal 2008-12-01 susitarimą tarp atsakovo ir ieškovės I. R. (dabartinė pavardė L.).

Šios sumos išieškojimas iš atsakovo išdėstomas 1 metų laikotarpiui, įpareigojant skolininką S. K., kiekvieną mėnesį sumokėti dukrai K. R. išlaikymo įsiskolinimą po 234,11 Eur (po du šimtus trisdešimt keturis eurus ir 11 euro ct).

4. Įpareigoti nepilnamečio vaiko įstatyminę atstovę I. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) tvarkyti uzufrukto teise dukrai K. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) tėvo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) mokamą išlaikymo įsiskolinimą.

5. Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), Airijos Respublika, 41,71 Eur žyminio mokesčio už neturtinio pobūdžio reikalavimą, 84,28 Eur už vaiko išlaikymui skirtą įsiskolinimą ir 9,22 Eur už procesinių dokumentų įteikimą bylos dalyviams per LR paštą, iš viso: 135,21 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 21 euro ct).

6. Likusioje dalyje ieškovės ir bendraieškovės ieškinio reikalavimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių apylinkės teisme.