Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-224-382/2015

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01952-2013-9

2015 m. birželio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktus vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatyta galutinė – dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo – bausmė. Bausmė nustatyta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir D. L., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su D. L. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei iš chuliganiškų paskatų ir dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo sukėlė žmogui nesunkų sveikatos sutrikdymą. Jie 2013 m. gruodžio 6 d., apie 23.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe su V. G., Klaipėdos autobusų stoties teritorijoje, adresu Butkų Juzės g. 9, Klaipėda, prie siuntų skyriaus, UAB „duomenys neskelbtini“ saugos darbuotojui V. S. du kartus įspėjus D. L., T. Ž. ir V. G. dėl sienos spardymo bei aplinkiniams keliamo triukšmo, po antro įspėjimo D. L., konfliktuodamas artinosi prie nukentėjusiojo, dėl to V. S. ranka įremdamas jį sulaikė ir įspėjo, kad iškvies policiją, tuo metu T. Ž. sugriebęs V. S. už kairės rankos ėmė ją sukti bei jį nubloškė prie sienos, po to T. Ž. ir V. G. sudavė kumščiais V. S. ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą. V. S. išsilaisvinus ir bandant bėgti, T. Ž. spyrė nukentėjusiajam į kairįjį petį, jam pargriuvus ant grindinio, T. Ž. su V. G. kojomis spyrė nukentėjusiajam ne mažiau kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas, dėl to V. S. padarė kairio žastikaulio didžiojo gumburėlio lūžimą, tai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir veido, dešiniojo raktikaulio ir kryžkaulio bei kitų kūno vietų sumušimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo T. Ž. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų, faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo sušvelninti paskirtą bausmę, t. y. prašo neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas remdamasis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi, o jei bausmė skiriama nepilnamečiui – nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais ir paskirtimi (BK 80 straipsnis).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmę T. Ž., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad T. Ž. padarė dvi nusikalstamas veikas – vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimus, nusikaltimus padarė tiesiogine neapibrėžta tyčia, į tai, kad nusikalstamos veikos baigtos – asmeniui buvo sutrikdyta sveikata, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, jog nusikaltimus jis padarė veikdamas bendrininkų grupe ir apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nors T. Ž. yra jauno amžiaus, tačiau nedirbo ir nesimokė, teisiamas jau septintą kartą, anksčiau taip pat buvo teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą, dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigailėjo ir nukentėjusiojo neatsiprašė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kitos švelnesnės rūšies bausmės jo nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, ir skyrė T. Ž. laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaudamasi BK 91 straipsnio 3 dalimi nepilnamečiui teismas gali skirti laisvės atėmimo bausmę, jeigu kitos bausmės rūšies nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Apylinkės teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl nuteistajam skiriamos bausmės, ją skyrė atsižvelgdamas į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumą, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į šias aplinkybes, ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Pažymėtina, kad T. Ž. nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė jau būdamas anksčiau teistas šešis kartus, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs ir į anksčiau paminėtas, nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmes. Be to, kaip matyti iš paskirtų bausmių dydžio, jos yra mažesnės nei straipsnių sankcijose numatytos nepilnamečiui taikytinos bausmės vidurkis, todėl jas vertinti kaip aiškiai per griežtas nėra pagrindo.

Kadangi T. Ž. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas, padarė iki Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 13 d. nuosprendžio priėmimo, apylinkės teismas pagrįstai ir teisingai vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu subendrino su nurodytu nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis ir paskyrė galutinę subendrintą dvejų metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, parinko jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino tik iš dalies sudėdamas, todėl ir paskirtą galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą bei neteisingą nėra pagrindo. Pažymėtina, kad teismas, bendrindamas bausmes BK 63 straipsnio 9 dalies pagrindu dalinio sudėjimo būdu, nėra įpareigotas subendrintą bausmę paskirti ne didesnę nei bausmių vidurkis.

Pagal BK 92 straipsnį nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Vadovaujantis teismų praktika, sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Nuosprendžiu, su kuriuo buvo bendrinama paskirta bausmė, nuteistajam jau buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl, atsižvelgiant į visumą paminėtų aplinkybių, įvertinus nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, pagrįstai padaryta išvada, kad T. Ž. skirtinas realus bausmės atlikimas, kadangi taikyti bausmės vykdymo atidėjimą pagrindo nėra. Įvertinęs visumą paminėtų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardytų aplinkybių, apygardos teismas daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam nėra galimas, kadangi jo asmenybė teismui nekelia pasitikėjimo, nes nusikaltimų darymas yra tapęs jo gyvenimo būdu, kuris, manytina, nuteistojo neizoliuojant nuo visuomenės nebus keičiamas. Pernelyg švelni bausmė gali nuteistąjį tik paskatinti ir toliau daryti nusikalstamas veikas lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytų veikų pobūdžiu ar asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti bausmę ar kitaip lengvinti jo teisinę padėtį nėra jokio juridinio pagrindo, juolab kad apeliantas ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, iš savo klaidų nesimoko, nesistengia keisti savo elgesio.

Apeliantas skundu taip pat nepagrįstai prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad norint konstatuoti šią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Toks nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad T. Ž. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad T. Ž. savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų pripažino tik iš dalies, ginčijo byloje nustatytas tam tikras faktines aplinkybes, savo elgesį pateisindamas tuo, kad nukentėjusiajam sveikatą sutrikdė netyčia, gindamasis. Taigi konstatuoti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, nėra jokio pagrindo. Priešingai, galima teigti, kad jis yra abejingas kilusiems padariniams.

Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 ir BK 91 straipsniuose, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų ir paties nuteistojo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes bei galutinę subendrintą bausmę.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Klaipėdos apygardos teismui pateikė prašymą iš nuteistojo valstybei priteisti 86,85 Eur, turėtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Paduodamas apeliacinį skundą T. Ž. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš T. Ž. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš T. Ž. priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurios sudaro 86,85 Eur (299,88 Lt), atmesti.