- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-17
- Bylos Nr.
- 2A-387-302/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Andžej Maciejevski, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- „Gjensidige Baltic“
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo
- Trečiasis asmuo
- M. P., A. Ž.
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andžej Maciejevski ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fando valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovui Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys M. P., A. Ž. komercinė įmonė, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2013-02-06 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 28 605,36 Lt žalai atlyginti. Nurodė, kad 2004-12-18 Kaune, Taikos pr. ir V. K. pr. sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu M. P. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su R. M. vairuojamu troleibusu, kuris nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į stulpą. Eismo įvykio metu AB „Autrolis“ darbuotoja troleibuso vairuotoja R. M. buvo mirtinai sužalota. Kauno miesto apylinkės teismo 2006-12-04 nuosprendžiu M. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 str. 5 d. R. M. darbe įvykęs mirtinas nelaimingas atsitikimas ieškovo sprendimu pripažintas draudiminiu, R. M. sūnui D. M. laikotarpiu nuo 2004-12-18 iki 2012-04-07 paskirta periodinė draudimo išmoka apdraustajam mirus bei už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2012-04-07 išmokėta 15 852,12 Lt periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus. D. M. laikotarpiu nuo 2004-12-18 iki 2012-05-01 paskirta našlaičių pensija. Laikotarpiu nuo 2008-11-01 iki 2012-04-30 D. M. paskirta 366,23 Lt našlaičių pensija per mėnesį. Laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2012-05-01 D. M. išmokėta 12 753,24 Lt našlaičių pensija. Ieškovas laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2012-05-01 D. M. išmokėjęs 15 852,12 Lt periodinę draudimo išmoką apdraustajam mirus bei 12 753,24 Lt našlaičių pensijos, iš viso patyrė 28 605,35 Lt žalą. M. P. civilinė atsakomybė, vairuojant automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr.(duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo apdrausta draudiko UAB DK „Baltic polis“, po kurio reorganizavimo atsakingo draudiko pareigos priklauso ieškovui. Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį. Jeigu nustatoma, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto asmens. TPVCAPDĮ 19 str. 10 d. nustato, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad LR Konstitucinis Teismas 2012-04-18 nutarimu išaiškino, kad socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios išmokas, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Šios įstaigos negali reikalauti priteisti daugiau, nei nukentėjusiajam eismo įvykio metu buvo padaryta turtinės žalos. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 2 str. 5 p., eismo įvykio žala – tai per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio asmens turtui, nukentėjusiam asmeniui ir (ar) neturtinė žala. Kadangi ieškinys reiškiamas dėl socialinių draudimo išmokų D. M. priteisimo iš atsakovo subrogacijos pagrindu, yra kalbama apie žalą turtui, apie D. M. negautas pajamas. Mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas, išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas, susijusias su maitintojo netekimu ar kitas pagal teisės aktus mokamas išmokas dėl maitintojo netekimo. Kadangi eismo įvykis įvyko 2004-12-18, apskaičiuojant D. M. negautas pajamas, turi būti vadovaujamasi 2004 m. rugsėjo-lapkričio mėnesių duomenimis apie šeimos maitintojų pajamas. D. M. eismo įvykio metu buvo nepilnametis, gyvenantis su tėvu ir motina, nustatant negautas pajamas, būtina žinoti šeimos nario vidutines pajamas. Jei eismo įvykio metu D. M. vidutinės pajamos buvo mažesnės už ieškovo išmokėtas sumas, reikėtų konstatuoti, jog D. M. nepatyrė turtinės žalos, o priešingai – praturtėjo, dėl ko ieškinys dėl padarytos žalos galėtų būti tenkinamas tik toje dalyje, kiek iš tiesų buvo patirta žalos. Nėra aišku, kokia maitintojų gaunamų pajamų dalis buvo skiriama D. M.. Nėra duomenų, kad D. M. tėvas R. M. tokių pajamų gavo eismo įvykio metu. Nepateikta duomenų, kiek išlaikytinių turėjo maitintojai. Mirusiosios šeimos nariams ieškovas išmokėjo 99 000,00 Lt vienkartinių išmokų, tame tarpe R. M. ir D. M. po 24 750,00 Lt, kurias kompensavo atsakovas 2009-02-17 mokėjimo pavedimu. Kauno apygardos teismas 2007-03-01 nutartimi konstatavo, jog R. M. VSDFV išmokėtos sumos viršijo jo pareikštos žalos dydį. CK 6.290 str. 3 d. įtvirtinta nuostata aiškintina kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose. Ieškovų subrogacinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradinis kreditorius – žalą patyręs asmuo. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio terminas. D. M. apie teisės pažeidimą sužinojo eismo įvykio metu, t.y. 2004-12-18, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti padarytą žalą baigėsi 2007-12-18.
Tretieji asmenys M. P. ir A. Ž. komercinė įmonė atsiliepimų į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai: priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 28 605,36 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic‘, veikiančio per Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą. Priimdamas sprendimą, teismas nesutiko su atsakovu, kad ieškovo išmokėtos D. M. valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšos viršija D. M. eismo įvykio dieną gautą išlaikymą. Iš byloje esančių įrodymų bei šalių paaiškinimų teismas nustatė, jog šioje šeimoje dirbo ir gavo pajamas abu tėvai, todėl vaiko D. M. poreikiams tenkinti galimai buvo skiriama daugiau lėšų negu D. M. per mėnesį mokėjo ieškovas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo 2007-03-01 nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr.A1-130-493/2007, konstatuotos aplinkybės apie R. M. sutuoktiniui R. M. atlygintą turtinę žalą, nėra susijusios su nagrinėjamu ginču, nes ieškinys pareikštas dėl išmokų, išmokėtų vaikui D. M., atlyginimo. Todėl, teismo manymu nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismo 2008-02-22 sprendimu priteisiant ieškovui iš atsakovo iš viso 112 138,69 Lt žalos atlyginimo, atsakovas yra pilnai atlyginęs D. M. turtinius praradimus dėl motinos mirties. Būtina vertinti, kad iš teismo priteistos 112 138,69 Lt sumos 1 267,92 Lt sudaro troleibuso keleivei atlyginta žala, 99 000,00 Lt sudaro keturiems R. M. šeimos nariams išmokėta vienkartinė draudimo išmoka, iš kurios tik 24 750,00 Lt sudarė D. M. išmokėta vienkartinė draudimo išmoka. Iš viso teismo 2008-02-22 sprendimu dėl D. M. patirtos ir ieškovo atlygintos žalos iš atsakovo priteista tik 36 620,77 Lt (112 138,69 – 1 267,92 – (24 750x3) ). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad šia priteista suma atsakovas atlygino visas D. M. negautas pajamas iki pat jo pilnametystės. Be to, teismas taip pat pažymėjo, jog šiuo atveju ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino savo reikalavimams pareikšti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Apeliantas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per Lietuvos filialą pateikė apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad byloje esantys duomenys pagrindžia, jog D. M. nuo eismo įvykio iki 2012-04-30 buvo mokamos socialinės pašalpos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė - kokio būtent dydžio žala kiekvieną mėnesį buvo padaroma. Pažymi, jog byloje nėra duomenų kiek D. M. tėvai skyrė savo vaikui, tačiau logiška būtų manyti, kad nepilnamečiam vaikui skiriama suma turėtų būti mažesnė, nei reikalinga suaugusiam asmeniui. Apelianto manymu, nesant byloje minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, protinga būtų spręsti, jog D. M. abu tėvai skirdavo minimalios mėnesinės algos dydžio sumą kas mėnesį, t.y. apytiksliai po 250 Lt per mėnesį kiekvienas. Be to, apeliantas taip pat pažymi, jog šiuo atveju ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Atsiliepimas
Ieškovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė kokio dydžio žala kiekvieną mėnesį buvo padaroma D. M. ir pažymi, kad ieškovas pateikė įrodymus, jog D. M. buvo vienturtis sūnus, kuris iki pilnametystės turėjo būti materialiai išlaikomas savo tėvų. Atsakovo prašymu, ieškovas taip pat pateikė į bylą pažymą apie R. M. gaunamas pajamas, kurios sudarė 1 051 Lt. Būtent šia pažyma vadovaujantis, teismas darė išvadą, jog ne mažiau kaip pusę šios sumos, R. M. galėjo skirti savo sūnaus D. M. išlaikymui. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas byloje nepateikė nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti, jog R. M. savo vaikui išlaikyti skyrė tik minimalų, o ne būtiną ir pakankamą išlaikymą visiems vaiko poreikiams tenkinti, teismas pagrįstai sprendime nurodomas sumas, laikė D. M. dėl motinos žūties patirta žala. Nurodo, jog apeliantas vadovaujasi tik ta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl išlaikymo vaikui priteisimo, kuriose teismas yra pasisakęs, jog priteistino išlaikymo dydžio kriterijumi gali būti laikoma vienos minimalios mėnesinės algos dydžio suma. Anot apelianto, kadangi nėra duomenų, kokia R. M. pajamų dalis buvo skiriama D. M. išlaikyti, protinga būtų spręsti, jog D. M. abu tėvai skirdavo minimalios mėnesinės algos dydžio sumą kas mėnesį, t.y. apytiksliai po 250 Lt per mėnesį kiekvienas. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog jis praleido nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškinio senaties terminas prasidėjo apeliantui atsisakius atlyginti žalą pagal ieškovo reikalavimą.
Tretieji asmenys M. P. ir A. Ž. komercinė įmonė atsiliepimų į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo apeliacinio skundo ribose.
Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, apeliacijoje keliami žalos mokėtinos periodinėmis išmokomis nepilnamečiam asmeniui jo motinos žūties atveju, ieškinio senaties instituto taikymo subrogacijos santykiuose klausimai, atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra neteisėtas ar nepagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu.
Byloje nustatyta, kad 2004-12-18 Kaune įvyko eismo įvykis, kurio metu trečiojo asmens M. P. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr.(duomenys neskelbtini) su puspriekabe (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su AB „Autrolis“ darbuotojos R. M. vairuojamu troleibusu Škoda TR14, valst. Nr.316, kuris nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į stulpą. Eismo įvykio metu mirtinai sužalota troleibuso vairuotoja R. M.. Kauno miesto apylinkės teismo 2006-12-04 nuosprendžiu M. P. pripažintas kaltu dėl eismo įvykio ir nuteistas pagal LR BK 281 straipsnio 5 dalį, t.y. M. P. pripažintas kaltu už kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.
VSDFV Kauno skyriaus 2005-02-15 sprendimu Nr. D1060 R. M. 2004-12-18 įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas draudiminiu įvykiu (b.l. 20). Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais, VSDFV Kauno skyriaus 2005-03-16 sprendimu Nr.52 R. M. sūnui D. M., gim. 1994-04-07, skirta periodinė draudimo išmoka, apdraustajai R. M. mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, laikotarpiui nuo 2004-12-18 iki 2012-04-07, t.y. iki D. M. pilnametystės (b.l. 24). Už laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2012-04-07 ieškovas išmokėjo 15 852,12 Lt periodinės draudimo išmokos apdraustajam mirus (b.l. 8-11). VSDFV Kauno skyriaus Centro skyriaus 2005-01-27 sprendimu D. M. laikotarpiu nuo 2004-12-18 iki 2012-05-01 paskirta našlaičių pensija (b.l. 25). VSDFV Kauno skyriaus Centro skyriaus 2008-12-02 sprendimu D. M. nuo 2008-11-01 iki 2012-04-30 paskirta 366,23 Lt per mėnesį našlaičių pensija. Laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 ieškovas išmokėjo D. M. 12 753,24 Lt našlaičių pensijos (b.l. 12-15, 26, 27). Ieškovas nurodo, kad per laikotarpį nuo 2009-04-01 iki 2012-05-01 išmokėjęs D. M. 15 852,12 Lt periodinės draudimo išmokos ir 12 753,24 Lt našlaičių pensijos, patyrė 28 605,35 Lt žalą, kurią ieškovo prašymu teismas priteisė iš atsakovo, kaip iš M. P., kalto dėl 2004-12-18 eismo įvykio ir jo padarinius, civilinės atsakomybės atsakingo draudiko.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl nustatytos žalos dydžio, teigdamas, kad draudikui priklauso pareiga atlyginti tik tokio dydžio žalą, kokią nukentėjusiajam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Apelianto manymu byloje nepateikta įrodymų, kad nepilnamečio D. M. vidutinės pajamos buvo didesnės arba lygios ieškovo išmokėtoms sumoms, todėl apeliantui iš vis neatsiranda pareiga atlyginti žalą, taip pat apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai taikė ieškinio senatį, kurią ieškovas praleido nes pretenziją atsakovui pareiškė tik 2012-05-24 dėl 2008-11-01 ir 2009-05-01 mokėtinų išmokų.
Dėl žalos dydžio.
CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ, Ligos ir motinystės socialinio draudimo, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo gyvybės atėmimo atvejais.
Tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, dėl jo gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis nustatomas, vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255 straipsniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2013). Be to, sprendžiant dėl asmens, apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, gyvybės atėmimo jo šeimos narių patirtos turtinės žalos dydžio, aktuali NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, pagal kurią nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-130/2014). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad NADPLSDĮ pagrindu ieškovo apskaičiuotos ir tretiesiems asmenims – žuvusiosios R. M. nepilnamečiui vaikui išmokėtos periodinės draudimo išmokos (NADPLSDĮ 26 straipsnis), atsižvelgiant į NADPLĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo tikslus, gali būti laikomos nepilnamečio patirtą turtinę žalą kompensuojančiomis išmokomis ir laikytinos tinkamu šio asmens patirtos turtinės žalos įrodymu, nebent atsakovas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp D. M. realiai patirtos turtinės žalos ir jiems išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų.
Nors apeliantas neginčija, jog žuvusiosios R. M. nepilnametis sūnus dėl motinos žūties patyrė turtinės žalos, tačiau teigia, kad šios žalos dydis buvo mažesnis nei jam išmokėtos visos socialinio draudimo išmokos. Teisėjų kolegija šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Aiškinant tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus laikomasi pozicijos, kad ji yra prigimtinė ir absoliuti. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Už pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus nevykdymą tėvams gali būti taikomos CK trečiojoje knygoje nustatytos sankcijos – tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. S. K., bylos Nr. 3K-3-1225/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, žuvusiosios R. M. pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus ir orientacinis šios pareigos dydis šioje byloje turi teisinę reikšmę vertinant vaikų patirtą žalą dėl maitintojo netekimo. Byloje nėra duomenų, kad R. M. iki žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaiką. Taip pat žuvusiosios gyvenimo būdas neleidžia teigti, kad ir ateityje ji nebūtų vykdžiusi šios savo pareigos ir neskirtų vaikui minėtais orientaciniais kriterijais, kurie su laiku keitėsi didėjančia linkme, paremtos sumos. Apelianto nurodyta aplinkybė yra nesuderinama su jo teiginiu, kad žuvusioji R. M. skirdavo vaikui ne daugiau kaip po 250 Lt per mėnesį. Pažymėtina, kad apeliantas savo teiginį apie būtent tokį R. M. vaikams realiai skirtą išlaikymo dydį grindžia išimtinai jos pajamomis, gautomis iš darbo santykių. Tačiau apeliantas neįvertino ir nepaneigė to, kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių teikė paramą vaikui. Apelianto šie argumentai paremti tik jo spėliojimais.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog ginčo objektu šioje byloje esančių socialinio draudimo išmokų dydis yra didesnis už šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydį. Pažymėtina ir tai, kad bendras išmokėtų išmokų dydis neviršija draudimo sutartyje numatytos draudimo išmokos.
Dėl ieškinio senaties taikymo.
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu kolegija sutinka.
Sutinkamai su CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas, tarp kita ko, prašė taikyti ieškinio senatį nurodydamas motyvus, kad nuo įvykio (2004-12-18) iki ieškinio padavimo į teismą (2013-01-31) praėjo 3 metų žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.) reikalavimo terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovas apie savo teisės pažeidimą – atsisakymu mokėti ieškovui sumokėtas NADPLSDĮ 26 straipsnio pagrindu periodines išmokas - sužinojo gavęs apelianto 2012-05-24 raštą (b.l. 28-29). Ieškovas pareiškęs ieškinį 2013-01-31 sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui buvo žinoma apie nepilnamečiui D. M. ieškovo paskirtas periodines išmokas, kurios buvo mokamos nuo 2004 metų, t.y. po įvykio, nes dalį jų atsakovas mokėjo pripažindamas autoįvykį draudiminiu įvykiu.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija,
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.