Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2022-08-31 · Administracinė byla Nr. eA-3414-815/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2022-02-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2022-04-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. I-a instancijaSprendimas · 2022-06-06Vilniaus apygardos administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2022-08-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2022-08-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-08-31
Bylos Nr.
eA-3414-815/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04711-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ernestas Spruogis (pirm.), Iveta Pelienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
Pareiškėjas
R. S.
Administracinė byla Nr. eA-3414-815/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04711-2021-1Procesinio sprendimo kategorija 41 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir pareiškėjo R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (4.11)-3-7697 „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje patarėjo pareigas; 3) įpareigoti atsakovą kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už diplomatinį rangą ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2021 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. D-10 „Dėl R. S. atleidimo ir Diplomato tarnybos sutarties nutraukimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuris buvo priimtas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. lA-19-932/2021, nuo 2021 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo atleistas iš Lietuvos Respublikos ambasados Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje patarėjo pareigų bei su pareiškėju nutraukta 1999 m. gegužės 3 d. sudaryta diplomato tarnybos sutartis Nr. 268. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 16 d. nutartimi byloje Nr. 2K-187-303/2021 (toliau – ir Nutartis) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 22 d. sprendimą bei nutraukė baudžiamąją bylą, t. y. išteisino pareiškėją. Pareiškėjas Ministerijos Sprendimu buvo informuotas apie tai, kad pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas dėl Įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas bei kompensavimo už priverstinę pravaikštą netenkintas.

3. Pareiškėjas teigė, jog Ministerijos Sprendimas nemotyvuotas, todėl naikintinas. Tiek Sprendimas, tiek Įsakymas yra nepagrįsti, o darbuotojas atleistas iš darbo be teisinio pagrindo turi būti grąžinamas į pirmesnį darbą ir jam išmokamas darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kompensacija už patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

4. Atsakovas Ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

5. Atsakovas 2022 m. sausio 28 d. atsiliepime į skundą nurodė, kad Nutartyje konstatuota, jog pareiškėjas, nors ir nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau jo elgesys neatitiko Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų būti nepriekaištingos reputacijos, būti padoriam, pavyzdingam. Atsakovas, išanalizavęs Nutartį, nusprendė netenkinti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo bei informavo pareiškėją Sprendimu. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundas turėjo būti paliktas nenagrinėtu, nes Sprendimas negali būti ginčo objektu, nes, net ir patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o procesas būtų beprasmis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas nesutrukdė pareiškėjui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmės ir turinio, identifikuoti pareiškėjo teisių, pareigų bei teisėtų interesų (ne)pasikeitimą, tinkamai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir interesų gynybą, be to, pareiškėjui buvo žinomos ir suprantamos priežastys bei Sprendimo priėmimo pagrindas.

6. Atsakovas 2022 m. kovo 17 d. atsiliepime į skundą nurodė, kad baudžiamosios bylos nutraukimas savaime neatkūrė pareiškėjo nepriekaištingos reputacijos, kuri yra būtina sąlyga asmeniui eiti diplomato pareigas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo elgesys neatitiko Įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų, todėl pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas buvo netenkintas. Atsakovo vertinimu, Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2022 m. vasario 22 d. nutartimi atsisakius priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti ir pareiškėjo kitus skundo reikalavimus – grąžinti pareiškėją į patarėjo pareigas bei kompensuoti jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką ir kitas išmokas. Atsakovas, be kita ko, teigė, jog pasinaudoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalyje numatyta darbdavio teise prašyti teismo negrąžinti pareiškėjo į darbą Ministerijoje, nes pareiškėjo elgesys neatitiko diplomatams keliamų reikalavimų. Be to, pareiškėją atleidus iš tarnybos Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, jam nebėra taikomos įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įvairių išmokų skyrimą, todėl nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą kompensuoti įvairias išmokas.

Šalies argumentai

7. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 26 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimo dėl darbuotojo reputacijos klausimo, o atsakovo prašymas negrąžinti pareiškėjo į darbą yra nepagrįstas. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovo minėta Darbo kodekso nuostata nėra taikytina valstybės tarnyboje.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Ministerijos Sprendimą ir įpareigojo atsakovą priimti administracinį sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus.

9. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Ministerijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Šalies argumentai

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas Įsakymu nuo 2021 m. vasario 5 d. buvo atleistas iš patarėjo pareigų bei su pareiškėju nutraukta 1999 m. gegužės 3 d. sudaryta diplomato tarnybos sutartis Nr. 268. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 16 d. su prašymu kreipėsi į Ministeriją prašydamas panaikinti Įsakymą, grąžinti pareiškėją į pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį bei kitas išmokas už priverstinę pravaikštą. Ministerija Sprendimu pateikė atsakymą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas netenkintas.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinti administracinio sprendimo turiniui keliami imperatyvai yra privalomi ir atsakovui, kuris yra viešojo administravimo subjektas, priimantis administracinius aktus pagal savo kompetenciją, t. y. ir ginčijamą Sprendimą, Ministerija nėra atleidžiama nuo VAĮ imperatyvių reikalavimų vykdymo.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas pažymėjo, jog Sprendime tik nurodoma, jog Ministerija priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo, tačiau nepateikiamos faktinės aplinkybės, teisės normos, kuriomis remiantis priimtas minėtas sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo, todėl teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas buvo nemotyvuotas, t. y. neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Teismas taip pat nurodė, jog Sprendimo trūkumų teismas ištaisyti negali, o tai, jog atsakovas atsiliepime pateikė Sprendimo priėmimo teisinius ir faktinius pagrindus nagrinėjamu atveju nėra vertintina ir nedarė įtakos priimtam nemotyvuotam Sprendimui.

13. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas neatitiko imperatyvių VAĮ reikalavimų, todėl teismas Sprendimą panaikino bei įpareigojo atsakovą priimti administracinį sprendimą, atitinkantį VAĮ reikalavimus. Teismas, pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo reikalavimų, nurodė, jog jis neturi teisės už viešojo administravimo subjektą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, todėl, panaikinus Sprendimą, atsakovui tenka pareiga įvertinti pareiškėjo prašymą (jame keltus reikalavimus) ir priimti sprendimą, atitinkantį teisės aktų reikalavimus.

III.

14. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepimas

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas nelaikytinas nei prašymu, nei skundu VAĮ prasme, nes pareiškėjo prašymas neatitiko VAĮ 2 straipsnio 10 dalies ar 2 straipsnio 12 dalies turinio. Ministerija, gavusi pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą, neturėjo pareigos vykdyti administracinę procedūrą, t. y. priimti individualų administracinį aktą VAĮ prasme, o atliko Ministerijos vidaus administravimo procedūrą – sprendė klausimą dėl galimybės pareiškėją grąžinti (priimti) į iki 2021 m. vasario 5 d. eitas patarėjo pareigas ir Sprendimu informavo apie Ministerijos sprendimą pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo netenkinti.

16. Atsakovas pažymi, jog Ministerijos Sprendimui nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, juo nėra išreikšta valstybės valia ir nėra nustatytos visiems asmenims privalomos elgesio taisyklės, nes šis Ministerijos aktas yra vidaus administravimo aktas, skirtas išimtinai pareiškėjui. Be to, pareiškėjo keliamas ginčas kilo iš Ministerijos veiklos, nesusijusios su viešuoju administravimu, todėl teismas nepagrįstai taikė VAĮ nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Atsakovas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai ėmėsi nagrinėti pareiškėjo reikalavimus grąžinti jį į patarėjo pareigas bei kompensuoti vidutinį darbo užmokestį bei kitas išmokas, nes nėra galima situacija, kad pareiškėjas teismo sprendimu būtų grąžinamas į patarėjo pareigas bei jam kompensuojamas vidutinis darbo užmokestis ir kitos išmokos esant galiojančiam Įsakymui. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepaaiškino, kodėl Ministerija, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą, turėtų nesilaikyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 22 d. nutarties, kuria nuspręsta neatnaujinti termino pareiškėjo skundo reikalavimui dėl Įsakymo panaikinimo pateikti.

Šalies argumentai

17. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą bei įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į eitas pareigas ir įpareigoti atsakovą kompensuoti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais, įskaitant priedą už diplomatinį rangą ir darbo valstybės tarnyboje stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją, kompensaciją už kartu gyvenusius vaikus, taip pat išmoką apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišsprendė ginčo byloje, neatsakė į pareiškėjo reikalavimus ir pažeidė teismo proceso operatyvumo, ekonomiškumo principą, bendruosius teisingumo bei proporcingumo principus. Pareiškėjo vertinimu, teismas, panaikindamas neteisėtą atsakovo Sprendimą, turėjo patenkinti ir kitus pareiškėjo reikalavimus, kaip to reikalauja Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalis, o ne perkelti šią pareigą atsakovui. Pareiškėjas teigia, jog klausimą dėl darbuotojo grąžinimo į darbą išsprendžia darbo ginčus nagrinėjantis organas, o teismas, neatsakydamas į darbuotojo pateiktus reikalavimus, pažeidžia teisėtą darbuotojo interesą būti grąžintu į pareigas, iš kurių jis buvo atleistas be teisėto pagrindo, todėl teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 11 straipsnyje įtvirtintą pareigą siekti, jog teismo sprendimas būtų įvykdytas per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

Atsiliepimas

19. Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Ministerija papildomai nurodo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtintų diplomatams keliamų reikalavimų, todėl jis negali būti priimamas (grąžinamas) į darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, be to, teismas netyrė ir nevertino pareiškėjo skunde nurodytų visų faktinių aplinkybių ir pateiktų argumentų, nepasisakė dėl visų ginčo aplinkybių, atskirai aptariant pareiškėjo skundo argumentus ir teiginius, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimas, kuriame nustatyta, jog „Atsakydami į Jūsų 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą „Dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir kompensavimo už priverstinę pravaikštą“, informuojame, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija priėmė sprendimą prašymo netenkinti. Šį Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sprendimą galite skųsti per vieną mėnesį nuo šio sprendimo gavimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“, yra be motyvų, neatitinkantis VAĮ reikalavimų, todėl jį panaikino.

22. Atsakovas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas nelaikytinas nei prašymu, nei skundu VAĮ prasme, nes pareiškėjo prašymas neatitiko VAĮ 2 straipsnio 10 dalies ar 2 straipsnio 12 dalies turinio. Ministerija, gavusi pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą, neturėjo pareigos vykdyti administracinę procedūrą, t. y. priimti individualų administracinį aktą VAĮ prasme, o atliko Ministerijos vidaus administravimo procedūrą – sprendė klausimą dėl galimybės pareiškėją grąžinti (priimti) į iki 2021 m. vasario 5 d. eitas patarėjo pareigas ir Sprendimu informavo apie Ministerijos sprendimą pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymo netenkinti. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pareiškėjo skundą atmesti.

23. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. mano, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai panaikinęs Sprendimą, turėjo patenkinti ir kitus pareiškėjo reikalavimus, o ne perkelti šią pareigą atsakovui.

24. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniuose skunduose akcentuojamus aspektus.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo argumentai, kad, esą, pareiškėjo 2021 m. lapkričio 16 d. prašymas nelaikytinas nei prašymu, nei skundu VAĮ prasme, yra nepagrįsti. Pareiškėjas pateikė prašymą, susijusį su tarnybiniais santykiais, o tarnybinių ginčų santykiai neabejotinai priskirtini administraciniams santykiams (žr. ABTĮ 17 str.). Sprendime nėra jokių faktinių aplinkybių, teisės normų, tačiau pareiškėjas 2021 m. lapkričio 16 d. prašymą formulavo dėl savo tarnybos santykių, todėl atsakovas turėjo pateikti atsakymą, atitinkantį VAĮ nuostatas. Vadinasi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Sprendimas yra administracinis aktas, kuris yra be motyvų, be faktinių aplinkybių dėstymo, todėl turėjo būti panaikintas. Atsakovas nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų, todėl jo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

26. Dėl pareiškėjo argumentų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas Sprendime nesprendė pareiškėjo prašymų, nurodytų 2021 m. lapkričio 16 d. prašyme, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo juos spręsti, nes administracinė institucija tų klausimų nesprendė. Pabrėžtina, kad pareiškėjo tarnybos santykiai nutrūko Įsakymo, o ne Sprendimo pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas dar ir dėl to negalėjo spręsti kitų pareiškėjo prašymų.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta PelienėRasa Ragulskytė-MarkovienėErnestas Spruogis