Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. (V. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-29780-987/2015 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos kriminalinės policijos biuro organizuoto nusikaltimo tyrimo 4-ojoje valdyboje pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 172 straipsnyje (trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise), 2012 m. spalio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00060-12 V. G. atžvilgiu. 2013 m. vasario 5 d. V. G. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 172 straipsnyje. V. G. buvo įtariamas atlikęs neteisėtus veiksmus: laikotarpyje nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 11 d. veikdamas bendrininkų grupėje pasikėsino paperkant trukdyti asmenims realizuoti savo teisę rinkti 2012 m. Seimo rinkimuose siekiant, kad šie balsuotų už Darbo partiją ir jos kandidatus. Generalinės prokuratūros prokuroras 2013 m. vasario 26 d. surašė kaltinamąjį aktą, kaltinant keturis asmenis, tarp kurių buvo ir V. G., ir baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 8 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu V. G. pripažino kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 172 straipsnį ir skyrė terminuotą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs dviejų nuteistųjų (tarp kurių nebuvo V. G.) apeliacinius skundus, 2014 m. spalio 24 d. išteisinamuoju nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisino visus keturis nuteistuosius (tarp jų ir V. G.) kaip nepadariusius veikos, turinčios nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad veika nutrūko iki pasikėsinimo stadijos, tai yra rengiantis daryti nusikaltimą, už ką nekyla baudžiamoji atsakomybė, kai buvo rengtasi daryti nusikaltimą, kuris nėra priskiriamas prie sunkių ir labai sunkių nusikaltimų. Generalinės prokuratūros prokuroras 2015 m. sausio 23 d. pateikė kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi atmetė.Ieškovas V. G. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškovas teigė, kad, pirma, 2013 m. vasario 5 d. jam buvo įteiktas neteisėtas pranešimas apie įtarimą, padarius nusikaltimą. Antra, ieškovo atžvilgiu buvo surašytas neteisėtas kaltinamasis aktas. Trečia, ieškovo atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. apkaltinamasis nuosprendis. Minėtais valstybės pareigūnų veiksmais ieškovui buvo sukeltas šokas ir negatyvūs emociniai išgyvenimai. Dėl priimto apkaltinamojo nuosprendžio Kybartų pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija atsisakė taikyti ieškovui lygtinį paleidimą, dėl ko ieškovas patyrė neturtinę žalą. Ketvirta, Generalinės prokuratūros prokurorui padavus nepagrįstą kasacinį skundą, ieškovo teisinė padėtis vėl tapo neužtikrinta. Penkta, ieškovas dėl neteisėto bei 2 metus 3 mėnesius vykdyto baudžiamojo proceso patyrė negatyvius išgyvenimus bei neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.Pasisakydamas dėl pirmojo ginčo aspekto (neteisėtai pradėto baudžiamojo persekiojimo) teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkta pakankamai duomenų (įrašų, daiktinių įrodymų, liudytojų parodymų ir kt.), jog ieškovas atliko veiksmus, kurių pagrindu jam buvo pareikštas įtarimas (o vėliau – kaltinimas) dėl nusikalstamos veikos padarymo. Vadinasi, valstybės pareigūnams ieškovui pareiškiant įtarimą bei surašant kaltinamąjį aktą, egzistavo būtent tokio lygmens pagrįstas įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo, kuris buvo pakankamas teisėtam ikiteisminiam tyrimui pradėti bei baudžiamajam persekiojimui ieškovo atžvilgiu vykdyti. Be to, ir pats ieškovas nepateikė jokių argumentų dėl nepagrįsto įtarimo jo atžvilgiu egzistavimo ar kitokių esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, atliktų ieškovo atžvilgiu. Dėl šios priežasties teismas atmetė kaip neįrodytus ieškinio argumentus, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas bei kaltinamasis aktas surašytas ieškovo atžvilgiu nesant pakankamai pagrįsto įtarimo, kas reiškia, jog ieškovas neįrodė neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų (pareiškiant įtarimą bei surašant kaltinamąjį aktą) kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.Dėl antrojo ginčo aspekto (neteisėto nuteisimo) teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. išteisinamajame nuosprendyje (baudžiamosios bylos Nr. 1A-147-626/2014), kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. apkaltinamasis nuosprendis, konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų tyrimą bei netinkamai pritaikė nacionalinės teisės normas, nepagrįstai konstatuodamas, kad kaltinamųjų nusikalstami veiksmai nutrūko kėsinimosi, o ne rengimosi stadijoje. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų. Be to, ir pats ieškovas neįvardino, kokius šiurkščius pažeidimus jo atžvilgiu buvo padaręs pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą.Nagrinėdamas trečiąjį ginčo aspektą (nepagrįstai ilgą baudžiamąjį procesą) teismas nustatė, kad nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo V. G. iki bylos perdavimo į teismą praėjo 4 mėnesiai, bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko 9 mėnesius, o apeliacinės instancijos teisme – 12 mėnesių, byloje buvo keturi kaltinamieji, teismo posėdžiai nebuvo valstybės pareigūnų veiksmais vilkinami ar nepagrįstai ilgai tęsiami. Be to, ieškovas ieškinyje neįvardino konkrečių valstybės pareigūnų veiksmų, kuriais būtų įrodinėjęs baudžiamojo proceso vilkinimą ar jo esminių procesinių teisių pažeidimą. Taigi teismas, įvertinęs baudžiamojo proceso trukmę minėtais aspektais, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovo jokiais įrodymais nepagrįstas prielaidas dėl per ilgo baudžiamojo proceso kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos egzistavimo.Dėl ketvirtojo ginčo aspekto (neteisėto ieškovo laisvės suvaržymo) teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kurio pagrindu ieškovui buvo apribota laisvė, vėliau buvo panaikintas dėl nacionalinės teisės taikymo klaidos, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti neigiamą įtaką laisvės atėmimo laikotarpio teisėtumui. Tokiu atveju turi būti konstatuoti šiurkštūs ir akivaizdūs teismo sprendimo trūkumai, iš esmės neatitinkantys Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos suteikiamų procesinių garantijų. Tuo tarpu ieškovas nei vieno tokio esminio pažeidimo neįvardino bei neįrodinėjo. Dėl šios priežasties teismas atmetė kaip nepagrįstas ieškovo prielaidas dėl neteisėto laisvės suvaržymo kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos egzistavimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovo atstovo advokato R. L. baigiamojoje kalboje naujai pateiktos aplinkybės dėl ieškovo atžvilgiu vykdyto politizuoto baudžiamojo persekiojimo, kurios nebuvo nurodytos ieškinyje bei tirtos teismo posėdyje, nevertinamos kaip nepatenkančios į bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką (CPK 253 str. 4 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas V. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas klaidingai (siaurinamai) aiškino valstybės deliktinės atsakomybės pagrindus. Teismas rėmėsi atskirai paimtomis CK 6.272 straipsnio nuostatomis, ignoruodamas civilinių ir kitų ginčo santykį reglamentuojančių įstatymų visumą, CK 6.246 straipsnyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, bei klaidingai aiškindamas neteisėtumo sąvoką priėmė nekompetentingą sprendimą.Ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, kad jam pareikštų kaltinimų esmė – teiginiai, jog ieškovas 2012 m. rugsėjo mėnesį susitiko ir kalbėjosi su įvairiais žmonėmis bei šių pokalbių metu turėjo įstatymui priešingų norų (ketinimų). Tačiau susitikimai ir pokalbiai su įvairiais žmonėmis yra Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta ieškovo teisė, taip pat ir įstatymui priešingų norų (ketinimų) turėjimas. Tuo tarpu teisėsaugos institucijų veiksmai, kuriais realizuojama jų teisė ir pareiga pradėti ikiteisminius tyrimus ir atlikti tyrimo veiksmus, yra teisėti baudžiamojo proceso įstatymų prasme, kol nepažeidžiami imperatyvūs šių įstatymų reikalavimai, tačiau civilinės teisės prasme tie patys veiksmai tampa neteisėtais nuo to momento, kai pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai bei pažeidžiama viešojo intereso ir piliečių teisių pusiausvyra. Taigi teismas klaidingai aiškino neteisėtumo sąvoką, nepagrįstai ieškovo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą vertino kaip teisėtą ir todėl priėmė nekompetentingą sprendimą.Negalima sutikti su teismo aiškinimu, kad neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime nėra deliktas. Deliktu yra bet koks piliečio teisių pažeidimas, sukėlęs piliečiui CK 6.250 straipsnyje numatytus išgyvenimus. Neteisingas apkaltinamasis nuosprendis deliktu nelaikomas vieninteliu atveju – kai asmuo baudžiamajame procese sąmoningai save apkalba, o teismui ir teisėsaugos institucijoms, veikiantiems pakankami atidžiai ir rūpestingai, nepavyksta savęs apkalbėjimo fakto demaskuoti. Teismas klaidingai aiškino neteisėtumo sąvoką ir valstybės deliktinės atsakomybės pagrindus. Jei būtų buvę nustatyti šiurkštūs ir akivaizdūs baudžiamojo proceso pažeidimai, lėmę neteisingo nuosprendžio priėmimą, tai būtų ne valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas, bet nusikalstama veika ir tuos pažeidimus padariusių fizinių asmenų deliktinės atsakomybės pagrindas. Tuo tarpu valstybės deliktinei atsakomybei fizinių asmenų kaltė nėra būtina sąlyga, valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas yra pats neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo faktas.Negalima sutikti su teismo argumentais, kad ieškovas privalėjo ieškinyje įvardyti konkrečius valstybės pareigūnus ir jų veiksmus, kuriais įrodinėjamas proceso vilkinimas ar teisių pažeidimas. Pirmiausia valstybės deliktinei atsakomybei kilti nėra reikalinga konkrečių valstybės pareigūnų kaltė. Be to, ieškinyje yra nurodytas ir pareigūnas, ir veiksmai, iš kurių kildinama ieškovui padaryta žala. Taigi skundžiamas teismo sprendimas yra priešingas akivaizdiems faktams, kas yra ieškovo teisės į kompetentingą teismą pažeidimas. Be to, teismo išskirtu trečiuoju ginčo aspektu teismas nagrinėjo ne ieškovo ieškinio dalyką. Ieškinyje ieškovas deliktu įvardijo akivaizdžiai neteisėtus prokuroro R. S. veiksmus pateikiant kasacinį skundą. Deliktas nėra kildinamas iš proceso trukmės išraiškos absoliučiais skaičiais – deliktas kildinamas iš neteisėtų veiksmų, kuriais proceso trukmė buvo nors ir nedaug, tačiau neteisėtai pratęsta.Teismas ieškinyje pateiktus faktus, kurie buvo ieškovo atžvilgiu priimto neteisingo nuosprendžio pasekmė, ir kuriais ieškovas argumentavo jam padarytos žalos faktą bei dydį, nepagrįstai vertino esant ginčo dalyku. Teismas ėmėsi kvestionuoti ieškovo kalinimo teisėtumą baudžiamojoje byloje, apie kurią nagrinėjamoje byloje net nebuvo užsimenama. Taigi dėl teismo išskirto ketvirtojo ginčo aspekto teismas išėjo už bylos nagrinėjimo ribų ir pažeidė ieškovo absoliučią teisę į teisingą teismą.Teismo posėdyje advokatas R. L. išsakė nuomonę ir pateikė moralinį vertinimą, kad ieškovo atžvilgiu buvo įvykdytas politizuotas baudžiamasis persekiojimas. Teismas, pareikšdamas, kad į šią advokato nuomonę ir moralinį vertinimą neatsižvelgsiantis, nes jie nebuvo nurodyti ieškinyje, priėjo iki absurdo, pademonstravo visišką nekompetenciją ir šališkumą bei patvirtino, kad nagrinėti ieškinį atsisako. Pastaroji teismo tezė yra Konstitucijos 30 straipsnio pažeidimas ir absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas – Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliantas, teigdamas, kad kai nepagrįstų įtarimų ar kaltinimų pagrindu yra apribojama nors viena piliečio teisė, piliečiui sukeliami negatyvūs išgyvenimai, tokie teisėsaugos institucijų veiksmai tampa neteisėti CK 6.246 straipsnio prasme ir deliktu, nepagrindžia, kodėl jo atžvilgiu pareikšti įtarimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nenurodo, kokiu būdu ir kokiais veiksmais ar neveikimu pareigūnai pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliacinio skundo teiginiai dėl įtarimo pareiškimo yra nepagrįsti. Pranešimas apie įtarimą ieškovui įteiktas išanalizavus elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, peržiūrėjus ir įvertinus vaizdo įrašuose užfiksuotą informaciją, apklausus eilę liudytojų ir esant duomenų pakankamumui, leidžiančių pranešti apie konkrečią ieškovo galimai padarytą nusikalstamą veiką.Išteisinamasis nuosprendis nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą.Prokuroro pasinaudojimas BPK įtvirtina teise skųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir nustatyta tvarka pateiktas kasacinis skundas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, juo labiau turėjęs įtakos nepagrįstai ilgai baudžiamojo proceso trukmei.Ieškovo apeliaciniame skunde pateikia savo valstybės civilinės atsakomybės požymių vertinimą, kuris yra priešingas kasacinio teismo suformuotai CK 6.272 straipsnio taikymo praktikai.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju neįsiteisėjęs teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo pakeistas, pašalinant žemesnės instancijos nuosprendyje padarytas klaidas, susijusias su apelianto veiksmų kvalifikavimu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad baudžiamoji byla ieškovo atžvilgiu išnagrinėta nepagrįstai ir neteisėtai, todėl skundžiamą teismo sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė teismo (baudžiamojoje byloje) neteisėtų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais (CK 6.272 str.).Pirmosios instancijos teismas apelianto ieškinį atmetė, konstatavęs, kad apeliantas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas neteisingai aiškino šią civilinės atsakomybės sąlygą, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.Pirmiausia byloje buvo vertinamas apelianto atžvilgiu pradėto baudžiamojo persekiojimo teisėtumas.Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant, ar valstybei kyla civilinė atsakomybė dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, turi būti vertinama, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Taigi įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkta pakankamai duomenų (įrašų, daiktinių įrodymų, liudytojų parodymų ir kt.), kad ieškovas atliko veiksmus, kurių pagrindu jam buvo pareikštas įtarimas (o vėliau – kaltinimas) dėl nusikalstamos veikos padarymo.Apelianto teiginius, kad jam pareikštų kaltinimų esmė buvo tik teiginiai, kad ieškovas 2012 m. rugsėjo mėnesį susitiko ir kalbėjosi su įvairiais žmonėmis bei šių pokalbių metu turėjo įstatymui priešingų norų (ketinimų), tačiau jo veiksmuose nebuvo jokių nusikalstamos veikos požymių, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su išvadomis, kurias padarė pirmosios instancijos teismas įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis (t. y. kad buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti apeliantą padarius nusikalstamą veiką), nėra pagrindas spręsti, jog pirmosios instancijos teismo išvada padaryta netinkamai taikant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareigūnų veiksmų, pradedant apelianto baudžiamąjį persekiojimą, teisėtumą, vadovavosi šiam klausimui aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, įvertino baudžiamosios bylos duomenis, tuo tarpu apeliantas jokių konkrečių argumentų, paneigiančių teismo padarytų išvadų pagrįstumą, t. y. pagrindžiančių, kad, kaip teigia, valstybės pareigūnai, pareikšdami apeliantui įtarimą, o vėliau – kaltinimą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nenurodė (CPK 178 str.).Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad vien neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio, kuris vėliau panaikinamas instancine tvarka, priėmimas yra pagrindas konstatuoti teismo neteisėtus veiksmus kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks apelianto aiškinimas neatitinka suformuotos kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu, o būtent, kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatuoja jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, išteisinamasis nuosprendis nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos apkaltinamąjį nuosprendį neteisėtais teismo veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino teismo neteisėtų veiksmų sąvoką ir pagrįstai sprendė, jog vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas, nesant nustatytų šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas laikyti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio teismo neteisėtais veiksmais.Kasacinio teismo praktikoje baudžiamojo proceso trukmės klausimais laikomasi nuostatos, kad baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kravtas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 12717/06, § 35).Apelianto teigimu, procesas jo atžvilgiu buvo neteisėtai pratęstas dėl prokuroro paduoto kasacinio skundo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad prokuroro pasinaudojimas Baudžiamojo proceso kodekse numatyta procesine teise teikti kasacinį skundą negali būti vertinamas kaip reikalavimo atlikti baudžiamąjį procesą per įmanomai trumpesnį laiką pažeidimas. Apelianto teiginiai, kad teikdamas kasacinį skundą prokuroras piktnaudžiavo tarnyba, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, susijusius su apelianto advokato nuomonės vertinimu. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame sprendime šiuo klausimu nurodytiems pirmosios instancijos teismo argumentams, papildomai pažymėdama, kad vertinti byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) nuomonių, kurios įstatymo nustatyta tvarka nėra nurodytos kaip šių asmenų pareikštų procesinių dokumentų faktinis pagrindas, teismas nėra įpareigotas.Apeliantas taip pat teigia, kad teismas ieškinyje pateiktus faktus, kuriais ieškovas argumentavo jam padarytos žalos faktą bei dydį, nepagrįstai vertino esant ginčo dalyku ir, pasisakydamas dėl neteisėto apelianto laisvės suvaržymo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apelianto argumentai nepaneigia teismo sprendimo atmesti apelianto ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisako. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.