Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-32/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-04-16
Bylos Nr.: 2A-32/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas: DNB bankas
Ieškovas: A. Z.
Trečiasis asmuo: G. Z., O. Z.

Kategorijos

21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-32/2014Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.2.6

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „DNB bankas“ (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė “DnB NORD bankas”) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1537-553/2012 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ (tretieji asmenys: G. Z., O. Z.) dėl sutarties pripažinimo negaliojančia bei atsakovo priešieškinį dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ (toliau – Bankas) ir A. Z. sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2900-2007-79 (toliau – Skolinimo sutartis), kuria Bankas suteikė A. Z. 177 827 Eur kreditą 6140 vnt. obligacijų apmokėjimui, o A. Z. įsipareigojo Bankui kreditą grąžinti ir sumokėti 5 procentų palūkanas obligacijų išpirkimo dieną – 2010 m. rugpjūčio 16 d. Skolinimo sutarties 6.1 punktu šalys susitarė, kad kreditas grąžinamas, palūkanos ir kitos pagal sutartį mokėtinos sumos sumokamos Banko ir A. Z. (kliento) įsipareigojimų įskaitymo būdu. Jeigu įskaičius šalių tarpusavio įsipareigojimus, Banko klientui mokėtina suma yra didesnė, tai Bankas likutį privalo pervesti klientui, tačiau jeigu kliento Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti Bankui trūkstamą sumą. Be to, 2007 m. rugpjūčio 8 d. AB „DnB NORD bankas“ ir A. Z. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį (toliau – Obligacijų sutartį), kuria A. Z. pasirašė 6140 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. rugpjūčio 7 d. pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtiną LR Vertybinių popierių komisijoje 2007 m. sausio 11 d. bei įsipareigojo sumokėti Bankui 614 000 Lt iki 2007 m. rugpjūčio 8 d., o Bankas įsipareigojo sumokėti A. Z. Obligacijų nominalią vertę bei priemokos sumą Programos prospekte nustatyta tvarka. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Skolinimo sutartis buvo užtikrinta sutartine hipoteka, įkeičiant ieškovo tėvų G. Z. ir O. Z. nekilnojamąjį turtą.

Šalies argumentai

Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos Skolinimo sutartį ir Obligacijų sutartį; priteisti iš Banko ieškovui 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad 2007 m. liepos mėnesį atsakovas pasiūlė ieškovui atvykti į Banko platinamą investavimo produkto – obligacijų, susijusių su akcijų indeksais, pristatymą, kurį pravedė darbuotoja R. T.. Pristatymo metu buvo teigiama, kad siūlomos įsigyti obligacijos yra labai saugus, nerizikingas produktas, skirtas neprofesionaliam investuotojui. Buvo teikiamos lentelės, kuriose nurodomi dideli investicijų prieaugiai, o ieškovas buvo susipažinęs ir su kita banko platinama medžiaga apie su akcijų indeksais susietas obligacijas, kur buvo kalbama apie garantuotą 6 procentų pelną. Ieškovas buvo patikintas, kad prieaugis bus ne mažesnis nei 6 procentai, ieškovas tik turi įsigyti siūlomas obligacijas, o visa investavimo veikla užsiims bankas. Kadangi ieškovas investavimui neturėjo jokių lėšų, esą banko atstovė R. T. pasiūlė skolintis iš banko reikalingas lėšas ir jomis apmokėti įsigyjamas obligacijas, nurodydama, kad banko paskolos palūkanos bus bet kokiu atveju mažesnės nei palūkanos, kurias ieškovas gaus iš įsigyjamų obligacijų. Paskolos suteikimui buvo būtinas nekilnojamojo turto įkeitimas. Obligacijos nei žadėto, nei kitokio pelno iš viso neuždirbo, o paskolos grąžinimo dieną sukaupta palūkanų suma - 92 857 Lt, kurią ieškovas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų liko pastarajam skolingas pagal ginčijamas sutartis. Pažymėjo, kad ieškovas laikytinas neprofesionaliu investuotoju (Finansinių priemonių rinkų įstatymo, galiojusio ginčijamų sutarčių pasirašymo metu (toliau – FPRĮ) 3 str. 20 d.), kuriam taikomi padidinti apsaugos reikalavimai, o atsakovas neatskleidė rizikos investuojant į su akcijų indeksais susietas obligacijas skolintomis lėšomis ir taip suklaidino ieškovą dėl sudaromų sandorių esmės.

Atsakovas Bankas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo A. Z. 26 869,02 Eur (92 773,35 Lt) palūkanų, 858,88 Eur (2965,54 Lt) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. Banko ir A. Z. sudarytą Skolinimo sutartį Bankas suteikė 177 827 Eur kreditą už 5 penkis procentus metinių palūkanų įsigytoms pagal Obligacijų pasirašymo sutartį obligacijoms apmokėti. Kredito grąžinimo ir obligacijų išpirkimo diena – 2010 m. rugpjūčio 16 d.. 2010 m. rugpjūčio 16 d. Bankui išpirkus iš A. Z. obligacijas, o ieškovui grąžinus kreditą, jis bankui liko skolingas 26 869,02 Eur palūkanų ir 858,88 Eur delspinigių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. rugpjūčio 8 d. skolinimo sutartis bei 2007 m. rugpjūčio 8 d. obligacijų pasirašymo sutartis, o ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinis netenkinti. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą byloje Nr. A492-1746/2012, pažymėjo, kad Vertybinių popierių rinkos įstatyme, taip pat ir jo 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte, nustatytos tarpininkų pareigos turi būti aiškinamos inter alia investuotojų, kurie apibrėžiami kaip asmenys, nuosavybės teise turintys vertybinių popierių arba ketinantys jų įsigyti, interesų apsaugos kontekste, o investicinė įmonė privalo pakankamai atskleisti klientui esminę informaciją, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Nurodė, kad visa investiciniam sprendimui priimti reikalinga informacija, įskaitant informaciją apie riziką, (potencialiam) klientui privalo būti pateikta pakankamai iš anksto, kad investuotojas turėtų pakankamai laiko tinkamai susipažinti su ja, prieš priimdamas atitinkamą sprendimą, kas konkrečiu atveju nebuvo tinkamai atlikta. Tuo tarpu ieškovo ir atsakovo pateiktose metodinėse medžiagose yra pateikta bendro pobūdžio informacija apie galimybę investuoti į su akcijų indeksais susietas obligacijas, akcentuojant prieaugio galimybę, tačiau neatskleidžiant investavimo rizikos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aptariamoje medžiagoje aiškiai pateikiami tik pozityvūs duomenys, leidžiantys daryti išvadą apie obligacijų pelningumą, - grafikuose atvaizduota, jog obligacijos, susietos su indeksais, yra pelningos net ir tuo atveju, jeigu akcijų rinkos krenta, obligacijų pajamingumas, priklausomai nuo susietų akcijų indeksų, siekia 40, 73, 48, 64 procentų ir pan. Nors atsakovas kategoriškai neigė, kad pristatymo metu buvo naudojamas lankstinukas, kuriame nurodyta, kad su pasaulio akcijomis susietų obligacijų garantuotas prieaugis yra 6 procentai, tačiau, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog akivaizdu, kad atitinkamo turinio informaciją atsakovas platino, o ieškovas ją gavo ir vadovavosi bei, atsižvelgiant į pagalbinės medžiagos turinio pobūdį, tikėtina, kad pristatymo metu taip pat buvo akcentuojamas investicinis prieaugis, o ne galima rizika, net ir pripažįstant, kad bendra informacija apie riziką buvo pateikta. Atsakovo pateiktame pagalbinės medžiagos variante yra ir informacija apie galimas investavimo strategijas, jų tarpe – investavimą skolintomis lėšomis įkeičiant nekilnojamąjį turtą, tačiau, teismo vertinimu, ir šiuo atveju informacija pateikiama tokiu būdu, jog suformuojama nuomonė, kad investavimas yra nerizikingas, nes investavimui bankas lėšas skolina labai palankiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į kliento pajamas ar jau turimus įsipareigojimus, nustatant palūkanų ir paskolos grąžinimą tik investicijų termino gale. Vilniaus apygardos teismas reikšmingu laikė tai, kad liudytoja R. T. neprisiminė, ar pristatymo metu iš viso buvo minimas bazinis prospektas, o liudytoja V. Š. parodė, kad ji banko vardu paruošusi ginčo sutartis su A. Z., apie siekiamą įsigyti produktą jam nieko neaiškino, tik pasiūlė susipažinti su baziniu prospektu, nes ieškovas esą į banką atėjo tiksliai žinodamas, kokį produktą norį įsigyti ir turėdamas visus tam reikiamus dokumentus. Liudytoja patvirtino, kad ji neturėjo maklerio licencijos, todėl negalėjo jokių banko produktų klientui siūlyti, o tik tvarkė pardavimo klausimus. Tokiu būdu teismas sprendė, kad atsakovas pareigą suteikti informaciją, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atliko tik formaliai, neišsiaiškinęs, ar ieškovas suprato perkamo produkto esmę ir galimą riziką, todėl sprendė, kad aptariamą pareigą atsakovas įvykdė netinkamai. Tuo tarpu atsakovo nurodytas argumentas, kad ieškovą atitinkamu būdu investuoti greičiausia paskatino R. B., nešalina banko atsakomybės. Teismas darė išvadą, kad informacijos apie investavimo skolintomis lėšomis riziką tinkamas neatskleidimas lėmė ieškovo suklydimą, sudarant sutartis, kuriomis jis prisiėmė riziką dėl viso savo tėvų turto praradimo, o Skolinimo sutarties sąsaja su Obligacijų sutartimi tokiu būdu, kad palūkanų pagal paskolos sutartį mokėjimas buvo nustatytas abiejų sutarčių pabaigoje, bankui išpirkus obligacijas, susietas su akcijų indeksais, bei aptariamo investicinio produkto naujumas rinkoje ieškovui kaip neprofesionaliam rinkos dalyviui buvo nesuprantamas, kad objektyviai įvertinti galimą riziką, investuojant skolintomis lėšomis.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas suklaidintai šaliai nenumatytas (CK 6.250 str. 2 d.). Tuo tarpu pripažinus negaliojančia Skolinimo sutartį, ja grindžiami priešieškinio reikalavimai netenkintini.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Bankas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą dalyse, kuriose ieškinys tenkintas, o priešieškinis atmestas ir priešieškinį tenkinti. Be to, prašo prijungti prie bylos 2012 m. kovo 13 d. teismo posėdžio protokolą, kuriame užfiksuoti ieškovo A. Z. (apklausto liudytoju) parodymai dėl nekilnojamojo turto įkeitimo paskirties. Nurodo šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

Visa esminė informacija yra pateikiama baziniame prospekte kartu su galutinėmis sąlygomis, su kuriais investuotojas gali ir privalo susipažinti prieš priimdamas sprendimą investuoti, o susitikimų metu Banko atstovas tik pateikia paaiškinimus klientui dėl baziniame prospekte ir galutinėse sąlygose esančios informacijos. Teismo išvada apie tariamai banko ieškovui garantuotą 6 procentų prieaugį yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes nei Obligacijų pasirašymo sutartyje, nei Skolinimo sutartyje nėra sąlygos, numatančios garantuojamą 6 procentų prieaugį ar pelną, o teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (pasirašant sutartis jų neskaičius ir pan.). Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Nagrinėjamu atveju iki ginčo sandorių sudarymo akcijų rinkos kilo, o vėliau ėmė kristi dėl prasidėjusios pasaulinės ekonominės ir finansų krizės, tačiau klydimas dėl sandorio perspektyvų negali būti laikomas priežastimi pripažinti sandorius negaliojančiais. Nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2007 m. rugpjūčio 8 d. ieškovas galėjo susipažinti su baziniu prospektu, konsultuotis ir pan., o ginčo sutartys buvo sudarytos antro ar trečio susitikimo metu, klientui atsinešus visus su akcijomis susietų obligacijų (toliau – SASO) įsigijimui reikalingus dokumentus, pareiškus norą skolintis ir nurodžius konkrečią obligacijų emisiją, kas parodo, jog ieškovas buvo susipažinęs su planuojamų įsigyti obligacijų galutinėmis sąlygomis, kurios skelbiamos Banko interneto svetainėje, o V. Š. paklausus, ar supranta investavimo į SASO esmę, rizikas, ar susipažinęs su baziniu prospektu, ieškovas atsakė, kad viską žino. Skolinimo sutarties 6.1 punkte nurodyta, kad jeigu Bankui mokėtina suma yra didesnė, tai klientas ne vėliau kaip kredito grąžinimo dieną įsipareigoja sumokėti bankui trūkstamą sumą, sukaupdamas ją kliento atsiskaitomojoje sąskaitoje, nurodytoje Sutarties 1.9 punkte, bei užtikrindamas bankui galimybę sukauptą sumą nurašyti. Atitinkamai baziniame prospekte nurodyta, kad investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti susiejimo indekso priemokos (prieaugio) ir/arba palūkanų, o pagalbinėje medžiagoje taip pat nurodyta, kad obligacijų palūkanos priklauso nuo akcijų vertės kitimo, pateiktos investavimo rizikos (galimi nuostoliai) pagal kiekvieną investavimo strategiją.Jei bankas būtų garantavęs 6 procentų metinį prieaugį, tai turto įkeitimas apskritai nebūtų reikalingas, nes Banko klientui mokėtina suma būtu bet kokiu atveju didesnė negu palūkanos už paskolą. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2226-115/2012 liudytoju apklaustas ieškovas parodė, kad nekilnojamasis turtas buvo įkeistas paskolos palūkanų sumokėjimui užtikrinti. Tam, kad teismas galėtų konstatuoti lankstinuko platinimo Banko Ukmergės klientų aptarnavimo skyriuje akivaizdumą, byloje turėtų būti tai patvirtinančių neginčijamų įrodymų, tačiau jų byloje nėra. Be to, ieškovas, elgdamasis apdairiai ir atidžiai, būtų ieškojęs sutartyse įtvirtintų sąlygų apie garantuojamus 2 procentus į metus (2 proc. x 3 m = 6 proc.), o jų neradęs būtų atsisakęs sudaryti sutartis. Ieškovas nepateikė į bylą lankstinuko originalo, o antroje (ieškovo neatšviestoje) lankstinuko pusėje yra ieškovams nepatogi pastaba, jog dokumente pateikiama bendra informacija apie galimybę, o prieš priimant sprendimą įsigyti minimų vertybinių popierių, investuotojai turėtų susipažinti su emisijos prospektu, kuris paskelbtas viešai www.dnbnord.lt, istorinė grąža negarantuoja panašaus pelningumo ateityje. Be to, ieškovas neįsigijo emisijos NR. 21, platintos nuo 2007 m. birželio 18 d. iki liepos 26 d., kuriai buvo skirtas lankstinukas, obligacijų.Tai, kad kiti asmenys (įskaitant Banko darbuotojus) įsigijo SASO liudija, kad vertinant sandorių sudarymą iš 2007 metais žinomų istorinių akcijų indeksų svyravimo duomenų, SASO būtų įsigijęs ir įsigijo ne vienas normaliai atidus ir protingas asmuo (iš viso skolintomis lėšomis buvo sudaryta 640 sandorių, o skolintomis lėšomis su nekilnojamojo turto įkeitimu – 185 sandoriai). Prospektas yra būtent neprofesionaliems investuotojams skirtas dokumentas, kadangi tais atvejais, kai vertybiniai popieriai yra platinami tik profesionaliems investuotojams, prospekto rengti ir paskelbti apskritai nereikalaujama (Vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) 5 str. 2 d. 1 p.). Konkrečiu atveju prospektas 2007 m. sausio 11 d. buvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijoje ir viešai paskelbtas Komisijos bei banko internetiniuose puslapiuose dar prieš pusę metų iki ginčo sutarčių sudarymo, o ieškovas turėjo visas galimybes su juo susipažinti, ką patvirtino pasirašydamas Obligacijų pasirašymo sutartį.Teismui pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis dėl suklydimo paneigiama investavimo kaip rizikos sandorio (CK 6.160 str. 3 d.) esmė ir sudaromos sąlygos piktnaudžiavimui (bet kas galėtų skolintis pinigų už palūkanas, o nesėkmingai investavęs, - tikėtis būti atleistas nuo palūkanų mokėjimo).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti, o taip pat prijungti prie bylos Vokietijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendžio civilinėje byloje Nr. XI ZR 33/10 kopiją su vertimu į lietuvių kalbą. Nurodo, kad ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sandorių, jeigu jam būtų išaiškintas siūlomų investicijų veikimo, pajamų ir pelno gavimo mechanizmas, aplinkybės dėl investavimo rizikos ir pan. Ieškovas yra neprofesionalus klientas, neturintis jokios patirties investavimo srityje, sandorių sudarymo metu buvo tik 21 metų amžiaus pirmo kurso studentas, o apeliantas ne tik neatskleidė kylančios rizikos, bet ir suklaidino apie garantuotus 6 procentus metinio prieaugio bei tokiu būdu pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tinkamu rizikos atskleidimu negali būti laikomas bazinio prospekto parengimas ir pasiūlymas su juo susipažinti prieš pat pasirašant ginčo sandorius, o Vertybinių popierių komisija į bylą pateiktoje išvadoje nurodė, kad Bankas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, siūlė finansinį produktą, kuris nebuvo aprašytas prospektuose ir galutinėse sąlygose. Tiek ieškovas, tiek liudytoja R. B., dalyvavusi 2007 m. liepos mėnesį vykusiame pristatyme, patvirtino, kad R. T. savo teiginius apie garantuotus 6 procentus metinio prieaugio iliustravo būtent lankstinuku, o nekilnojamojo turto įkeitimą Banko atstovė pristatė išimtinai kaip sutarčių formalumą. Ieškovo nuomone, apelianto prašomas prijungti 2012 m. kovo 13 d. teismo posėdžio kitoje byloje protokolas laikytinas nesusijusiu su nagrinėjama byla (CPK 180 str.), o tuo atveju, jeigu prašomas dokumentas būtų prijungtas, ieškovas prašo prie bylos prijungti Vokietijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendį civilinėje byloje Nr. IX ZR 33/10, kuris patvirtina, jog bankams, teikiantiems investavimo paslaugas, taikomi ypač aukšti reikalavimai ir turi užtikrinti, jog klientas, atsižvelgiant į sandorio riziką, bus supažindintas su svarbiausiais dalykais bei žinos lygiai tiek pat, kiek jį konsultuojantis bankas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo suklydimą lėmė informacijos apie investavimo skolintomis lėšomis riziką tinkamas neatskleidimas. Tačiau pažymėtina, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.), o vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus ir šalies elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Atitinkamai protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo, o jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai ir taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-903/2013).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovas A. Z. laikytinas neprofesionaliu klientu (FPRĮ 3 str. 20 d.), o Bankas privalėjo aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovui visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 str. 3 d.). Tačiau sprendžiant ne tik iš ieškovo ir liudytojos R. B. parodymų (2 t. 206 – 207 b. l.), bet ir iš išsamios Vertybinių popierių komisijos išvados (2 t. 143 – 188 b. l.), aišku, kad obligacijų platinimo metu Bankas praktiškai akcentavo vien tik investicijų naudą, sudarant saugios, užtikrintos investicijos įspūdį (2 t. 154 b. l.), o atsižvelgiant į tai, jog SASO pardavimų rezultatai buvo kriterijus, lemiantis SASO parduodančiam Banko skyriui tenkančio pelno dydį ir atitinkamai darbuotojų skatinimą (2 t. 182 b. l.), teigti, kad Banko darbuotoja R. T. ir kiti banko darbuotojai būtų akcentavę galimus praradimus (rizikas), nėra pagrindo. Be to, minėtą išvadą patvirtina ir susitikimų su Banko atstovais platintas lankstinukas (byloje pateiktas paties atsakovo), kuriame nors ir buvo nurodoma, kad pateikiama bendra informacija apie investicinę galimybę, o istorinė grąža (7 – 9 proc. per metu) negarantuoja panašaus pelningumo ateityje, tačiau tuo pačiu nurodoma, kad garantuotas prieaugis – net 6 proc. (1 t. 135, 150, 151 b. l.). Tiesa, byloje esantys įrodymai (3 t. 20 b. l.) neleidžia teigti, kad galima rizika investuojant skolintomis lėšomis apskritai nebuvo minėta, ką iš dalies patvirtina ir paties ieškovo parodymai kitoje byloje, jog nekilnojamojo turto užstatymas buvo reikalingas paskolos palūkanoms užtikrinti (3 t. 128 b. l.). tačiau jau minėtoje Vertybinių popierių komisijos išvadoje nurodyta, kad sprendžiant iš viešai Banko skelbiamos informacijos bei banko darbuotojų paaiškinimų, net ir tie klientai, kurie suprato, kad teoriškai reikės bankui mokėti palūkanas blogiausio scenarijaus atveju, patikėjo banko įžvalgomis, nuomone ir teiginiais, jog net „įsivaizduoti situaciją, kad obligacijos nieko neuždirbs, gana sunku“ (2 t. 153 b. l.). Negana to, Bankas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, tokiu būdu siūlė finansinį produktą, kuris nebuvo aprašytas prospektuose bei galutinėse sąlygose, kuriuose SASO apibūdinta tik kaip finansinė priemonė, dėl ko informacija apie riziką investuojant skolintomis lėšomis nebuvo ir negalėjo būti pateikiama, o siūlydamas strategiją investuoti į SASO skolintomis lėšomis iš esmės pakeitė sąlyginai saugų finansinį produktą (SASO), kurio aprašymą pateikė Prospektuose bei Galutinėse sąlygose (2 t. 146 b. l.). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareigą suteikti informaciją, kurios pagrindu ieškovas galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, atsakovas atliko tik formaliai ir konkrečiu atveju aiškiai netinkamai. Kita vertus, vien tik minėtos rizikos neatskleidimas nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškovo ginčijami sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, nes ieškovas siekė investuoti ir privalėjo suvokti, kad kiekviena investicija yra rizika, o ypač kai ji apmokama skolintomis lėšomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-412/2014), nes, priešingu atveju, bankui būtų aiškiai nuostolinga pritraukti investuotoją, neįnešantį jokio investicinio indėlio asmeninėmis lėšomis, o tiesiog besinaudojančio paties banko pinigais, bei garantuojant tokiam klientui pelną (teiginiai apie tariamą nekilnojamojo turto „įdarbinimą“ (2 t. 204 b. l.) šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes toks „įdarbintas“ nekilnojamasis turtas jokios pridėtinės vertės pats savaime nesukuria). Pažymėtina, kad ieškovas mokėsi ekonominio profilio mokykloje (1 t. 3, 210 b. l.), pripažino iš anksto susipažinęs su DnB NORD banko platintu reklaminiu leidiniu „Investavimas DnB NORD banke“ (1 t. 2, 22 – 49 b. l.), kuriame nurodomi ne tik akcijų rinkų kilimai, bet ir kritimai bei neaiškios perspektyvos (1 t. 43 b. l.), internetu stebėjo kreivės kilimus ir kritimus (2 t. 204 b. l.), bendravo su R. B. (2 t. 204 b. l.), taip pat investavusiu tapačiu būdu, į Banką atsinešė visus reikalingus dokumentus (2 t. 206 b. l.), patvirtino susipažinęs su prospektu (1 t. 21 b. l.), kuriame numatyta rizika išpirkimo metu atgauti tiktai nominalią vertę (1 t. 178 b. l.), o rizika likti skolingam numatyta ir šalių pasirašytos Skolinimo sutarties 6.1 punkte (1 t. 17 b. l.), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas suprato galintis patirti nuostolių, tačiau Banko skleidžiamos informacijos, jo atstovų patikinimų, o taip pat ir akcijų rinkų kilimo faktų paveiktas tikėjosi, jog blogiausio scenarijaus bus išvengta ir rizikavo, siekdamas praturtėti, t. y. nevisapusiškas rizikų atskleidimas nesuklaidino ieškovo tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorio jis net nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014), t. y. darytina išvada, kad sandoriai bet kokiu atveju būtų sudaryti, tačiau galimai ne tokios didelės apimties. Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti negaliojančiomis A. Z. ir AB DNB banko sudarytas Skolinimo ir Obligacijų sutartis nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančia Skolinimo sutartį, ja grindžiamų atsakovo priešieškinio reikalavimų iš esmės nesvarstė, o pripažinus, kad minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta, vertintinas priešieškinio reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju priešieškinio reikalavimai dėl palūkanų (92 773,35 Lt) ir delspinigių (2965,54 Lt) priteisimo grindžiami Skolinimo sutarties 1.3, 5.1, 6.7 punktais, kuriuose numatytos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už suteiktą kreditą bei 0,05 proc. dydžio delspinigiai, o priskaičiuotų palūkanų ir delspinigių dydžiai iš esmės nėra ginčijami. Kita vertus, kaip jau minėta, atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo su ieškovu pareigą, susijusią su siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių (strategijos) esmės bei joms būdingos rizikos atskleidimu (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.), todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovo sutartinei atsakomybei mažinti (CK 6.259 str.). Sprendžiant dėl ieškovo sutartinės atsakomybės dydžio, teisėjų kolegija, visų pirma, atsižvelgia į tai, kad susitikimų metu platintame lankstinuke (1 t. 150 b. l.; pastarajame nurodytas SASO platinimo laikotarpis skiriasi nuo platinimo laikotarpio, kuriuo SASO įsigijo ieškovas, tačiau neabejotina, kad 2007 m. liepos mėnesį vykusio susitikimo metu (1 t. 249 b. l.) buvo platintas būtent minėtas lankstinukas, turėjęs įtakos ieškovo valios formavimuisi ir teigti, kad sekančiu platinimo laikotarpiu perspektyvos jau būtų rodomos visiškai skirtingos, nėra pagrindo) nurodytas garantuotas 6 procentų dydžio prieaugis, todėl net ir imant domėn, kad tai turėtų būti suprantamas kaip prieaugis už visą investicijos trukmę (3 metus), jau vien dėl šios klaidinančios informacijos ieškovo atsakomybė mažintina 40 (keturiasdešimčia) procentų (2 proc. (6/2) iš 5 proc. dydžio metinių palūkanų, numatytų Skolinimo sutarties 1.3, 5.1 p.). Be to, kaip jau minėta, Banko ir jo atstovų veiksmai akcentuojant vien tik pelną (net ir skolintomis lėšomis) iš investicijų į SASO, o galimus praradimus vertinant kaip praktiškai neįmanomus, įvertinant banko kaip finansinės institucijos statusą, turėjo didelės įtakos susiformuojant ieškovo jaunatviškam avantiūrizmui investuoti ypač didelę (įvertinant jauną (21 m.) amžių) skolintų pinigų sumą (614 000 Lt). Kita vertus, nustatyta, kad ieškovas ne aklai pasitikėjo Banko atstovų aiškinimais (nors jie, be abejo, turėjo įtakos ieškovo apsisprendimui), tačiau ir pats domėjosi investicijos perspektyvomis bei rizikavo uždirbti iš investicijų net ir skolintomis lėšomis, prisiimdamas praradimų riziką, todėl visiškai eliminuoti ar sumažinti jo atsakomybę iki minimalios nėra pagrindo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.) geriausiai atitiktų Banko nuostolių, kylančių iš Skolinimo sutarties, padalinimas pusiau abiems šalims, t. y. ieškovo atsakomybė pagal Skolinimo sutartį mažintina pusiau. Tokiu būdu, priešieškinis tenkintinas iš dalies, priteisiant atsakovui iš ieškovo 46 386,68 Lt (92 773,35 / 2) pagal Skolinimo sutartį nesumokėtų palūkanų, 1482,77 Lt (2965,54 / 2) nuo jų priskaičiuotų delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (47869,45) nuo priešieškinio priėmimo teisme (2010 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas pateikė Vokietijos Federacijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendį (3 t. 149 – 187 b. l.), kuris, ieškovo nuomone, patvirtina, jog visos Europos Sąjungos lygmeniu bankams, teikiantiems investavimo paslaugas, taikomi ypač aukšti reikalavimai (3 t. 144 b. l.), su kuo apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Tačiau, kaip minėta, ieškovo atsakomybė ir yra mažintina būtent atsižvelgiant į banko pareigos suteikti tinkamą visapusišką informaciją (įskaitant klaidinančios informacijos dėl garantuoto 6 proc. dydžio prieaugio pateikimą) neatskleidimą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (byla Nr. 26/07) yra pažymėjęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi konkrečiu atveju kaip precedentu vadovautis ieškovo pateiktu Vokietijos Federacijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, priimtu taikant Vokietijos Federacijos Respublikos teisę, nėra pagrindo.

Iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistina pusė jo už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (3 t. 94 b. l.), t. y. 1436,09 Lt (2872,17 x 0,5), o taip pat turėtų būti priteisima ir pusė jo patirtų advokato teisinės pagalbos išlaidų (3 t. 191 b. l.). Tačiau pažymėtina, kad advokato teisinės pagalbos išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė ne tik atsakovas, bet ir ieškovas (3 t. 192 – 202 b. l.), o apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (50 proc.), todėl šalių patirtos advokatų teisinės pagalbos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme, išlaidos konkrečiu atveju viena kitai nepriteistinos. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai, kad priešieškinis tenkinamas iš dalies (50 proc.), o ieškinys ir priešieškinis tiesiogiai tarpusavyje susiję (ieškinys pareikštas siekiant išvengti išieškojimo iš ieškovo ir jo tėvų turto priešieškinio reikalavimų ribose), bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalių patirtos advokatų teisinės pagalbos išlaidos viena kitai taip pat nepriteistinos (CPK 93 str. 5 d.), o atsakovui iš ieškovo priteistina 1436,09 Lt (2872,17 x 0,5) už priešieškinį sumokėto žyminio mokesčio (1 t. 255 b. l.). Ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 1000 Lt žyminio mokesčio (1 t. 11 b. l.), o 2057,14 Lt minėto žyminio mokesčio dalies sumokėjimas ieškovui buvo atidėtas (1 t. 105 b. l), tačiau ieškovo reikalavimas buvo kildinamas iš vartojimo teisinių santykių (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2166/2013, 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-412/2014), todėl laikytina, kad ieškovas neturi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi (1 t. 105 b. l.) nustatytos žyminio mokesčio mokėjimo prievolės, o už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio dalis (1000 Lt) jam grąžintina (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3, 5 d.). Be to, iš šalių lygiomis dalimis priteistina 68 Lt (po 34 Lt iš kiekvienos šalies) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.

Atmetus ieškinį, ieškovo prašymu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-112/2011) pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ (į. k. 112029270) iš ieškovo A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 46 386,68 Lt (keturiasdešimt šešis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt šešis litus 68 ct) nesumokėtų palūkanų, 1482,77 Lt (tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt du litus 77 ct) delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (47 869,45 Lt), skaičiuojant nuo 2010 m. lapkričio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „DNB bankas“ iš ieškovo A. Z. 1436,09 Lt (tūkstantį keturis šimtus trisdešimt šešis litus 9 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1436,09 Lt (tūkstantį keturis šimtus trisdešimt šešis litus 9 ct) žyminio mokesčio už priešieškinį.

Grąžinti A. Z. 1000 Lt (tūkstantį litų) už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (2010 m. rugpjūčio 3 d. mokėjimas).

Priteisti iš ieškovo A. Z. ir akcinės bendrovės „DNB bankas“ po 34 Lt (trisdešimt keturis litus) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi, pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi, taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimą pateikti Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas