Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. L. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-857-445/2015 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui A. L. dėl piniginės kompensacijos priteisimo, trečiasis asmuo „Swedbank“, AB.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas šioje byloje priėmė sąlyginį teismo sprendimą, kurį grindė prielaidomis, galimai atsirasiančiomis / neatsirasiančiomis sąlygomis (CPK 267 str.).

Teismas nevertino ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas neįvykdė prievolės kreditoriui ir neketina jos vykdyti, ieškovės 2015-06-05 prašymo „Swedbank“, AB, kuriuo, būdama laiduotoja, ieškovė įsipareigojo kreditoriui vienasmeniškai už atsakovą įvykdyti jo prievolę pagal 2004-11-09 kredito sutartį Nr.04-045700-FA.

Teismas neįvertino, jog nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas įvykdys prievolę kreditoriui.

Teismo išvada, kad nėra pagrindo taikyti CK 6.249 str. 3 d. dėl tariamai nežinomos žalos dydžio, kurią ieškovė patirs ateityje ir ar kreditorius pareikš ieškovei būtent 41 931,50 Eur dydžio reikalavimą, prieštarauja byloje pateiktam rašytiniam įrodymui – kreditoriaus „Swedbank“, AB, 2015-05-13 pažymai Nr. SR/15-11590, kurioje pateiktas detalus neįvykdytų įsipareigojimų paskaičiavimas, t. y. ieškovės būsimų nuostolių dydis.

Teismo prielaida, jog neaišku, ar kreditorius apskritai reikš reikalavimą, prieštarauja paties teismo išvadai, jog vadovaujantis CK 6.189 str. 1 d., teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl 2004-11-09 kredito sutartis Nr. 04-045700-FA ir Laidavimo sutartis Nr. 04-045700-LAl turi būti vykdomos.

Teisingumo ir protingumo reikalavimai yra pažeisti ieškovei nepriteisus reikalaujamos sumos, nes iš bylos duomenų matyti atsakovo nesąžiningi veiksmai.

Teismo sprendimas gina nesąžiningą sutarties šalį, kuri neįvykdė prievolės ir atsisakė ją vykdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Byloje yra pateikti įrodymai, kad prievolę bankui ieškovė vykdo tinkamai.

Patenkinęs ieškinį iš dalies, teismas pripažįsta, kad ieškovė turi į atsakovą regreso teisę, tačiau be pagrindo nesutinka, kad priteisus visą piniginę kompensaciją, būtų atstatytas teisingumas.

Atsiliepimai į ieškovės apeliacinį skundą pateikti nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 41 931,50 Eur ir kitų išmokų priteisimo iš atsakovo A. L..

Bylos medžiaga įrodyta, kad trečiasis asmuo AB bankas ,,Hansa bankas“ (dabar „Swedbank“, AB) sudarė su atsakovu A. L. kredito sutartį Nr. 04-045700-FA (b. l. 12–20) dėl tikslinio 57 924 Eur kredito. Kredito gavėjas atsakovas A. L. iš banko gautą 57 924 Eur kreditą įsipareigojo Priede Nr. 1 prie 2004 m. lapkričio 9 d. kredito sutarties Nr. 04-045700-FA nurodyta tvarka (dalimis ir terminais) grąžinti trečiajam asmeniui AB bankui ,,Hansa bankas“ (dabar „Swedbank“, AB). Sutarties priede Kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2029-11-09. Kredito grąžinimą trečiajam asmeniui AB bankui ,,Hansa bankas“ (dabar „Swedbank“, AB) Laidavimo 2004-11-09 sutartimi Nr. 04-045700-LA1 laidavo ieškovė R. L. (b. l. 21–22).

Bylos duomenimis, atsakovas A. L. netinkamai vykdė savo mokestinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui AB bankui ,,Hansa bankas“ (dabar „Swedbank“, AB), tai patvirtina trečiojo asmens „Swedbank“, AB, rašytiniai pranešimai apie susidariusius įsiskolinimus ir įspėjimas dėl kredito sutarties nutraukimo bei nukreipimo įsiskolinimo išieškojimo į ieškovės laiduotojos turtą (b. l. 25, 26, 28, 30, 31, 36). Ieškovė pagal trečiojo asmens „Swedbank“, AB, reikalavimą įsipareigojimus pagal laidavimo sutartį įvykdė, sumokėjo savo lėšomis dalį įsiskolinimo, kuris dėl atsakovo kaltės susidarė pagal sudaryta trečiojo asmens „Swedbank“, AB, su atsakovu A. L. kredito sutartį Nr. 04-045700-FA (CK 6.70 straipsnis, CK 6.81 straipsnio 1, 2 dalis).

Ieškovė dėl jos sumokėtų kredito sumų kreipėsi į teismą prašydama priteisti jai už atsakovą A. L. sumokėtą įsiskolinimą iš atsakovo. Ieškovės reikalavimai buvo patenkinti, ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti buvo areštuotas atsakovo turtas (b. l. 27, 28, 33, 51–54). Taigi ieškovė, įvykdžiusi mokestinę prievolę trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, už atsakovą, įgijo įstatyminę teisę (regreso tvarka) prisiteisti sumokėtą kredito sumą iš atsakovo (CK 6.83 straipsnis 1 dalis).

Pagal CK 6.83 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę, to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai laiduotojas įvykdo prievolę, kreditorius privalo perduoti jam reikalavimą skolininkui patvirtinančius dokumentus, taip pat šį reikalavimą užtikrinančias teises. Šiuo atveju ieškovė įvykdė tik dalį atsakovo skolinių įsipareigojimų, būtent šią sumą (1332,92 Eur) pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė ieškovei.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priteisti ieškovei nesumokėtą trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, likusią kredito ir kt. išmokų įsiskolinimo sumą iš atsakovo A. L., nes ieškovė trečiajam asmeniui „Swedbank“, AB, kredito 40 598,58 Eur nesumokėjo, tad įstatyminio pagrindo šią sumą priteisti iš atsakovo neįgijo.

Ginčo santykiams netaikomi kasacinio teismo išaiškinimai civilinėje byloje Nr. 3k-7-364/2010, kadangi vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika, nagrinėjantis bylą teismas turi vadovautis ne a priori, o visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Taigi apeliacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėse analogiškose ar iš esmės panašiose į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas apeliacine tvarka. Apeliantės nurodytoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje mokestinę prievolę už skolininką ir laiduotoja įvykdė trečiasis asmuo, šiuo atveju ieškovė yra laiduotoja, kuri atsako už neįvykdytą prievolę pagal laidavimo sutartį trečiajam asmeniui. Kiek nustatyta byloje, ieškovė mokestinės prievolės pagal kredito sutartį kreditoriui visos neįvykdė, todėl neįgijo 40 598,58 Eur turtinių reikalavimų į atsakovą.

Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgementof 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jiems pritaria.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kurie nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai teisėjų kolegija nepasisako.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra. Todėl skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.), o apeliacinis skundas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo už akių nekeisti.