Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-28 · Administracinė byla Nr. I-8888-473/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-28
Bylos Nr.
I-8888-473/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03439-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Balčytienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8888-473/2016Proceso Nr. 3-61-3-03439-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui V. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–5), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad nuo 2014-01-17 iki 2014-04-17 buvo kalinamas Lukiškių TI-K nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis: 2014-01-17 kameroje Nr. 105, 2014-01-20 kameroje Nr. 315, 2014-02-11 kameroje Nr. 371, 2014-03-07 kameroje Nr. 121, 2014-03-07 kameroje Nr. 309, 2014-03-20 kameroje Nr. 107, 2014-03-20 kameroje Nr. 375, 2014-03-28 kameroje Nr. 112A, 2014-03-31 kameroje Nr. 373, 2014-04-02 kameroje Nr. 313, 2014-04-04 kameroje Nr. 112B, 2014-04-09 kameroje Nr. 112A, 2014-04-10 kameroje Nr. 371. Kamerose sanitarinis mazgas, tualetas nebuvo pilnai atitverti nuo kameros ploto, sanitariniame mazge nebuvo įrengta tinkama ventiliacija. Sanitarinis mazgas įrengtas 1 metro atstumu nuo kameros durų, kuriose įrengtos stebėjimo akutės. Pareiškėjui, naudojantis sanitariniu mazgu, dažnai pro duryse esančias akutes žiūrėdavo prižiūrėtojai ir prižiūrėtojos, dėl ko pareiškėjas negalėdavo normaliai tuštintis ar tinkamai prižiūrėti asmeninę higieną. Dėl to pareiškėjas daug nervinosi, depresavo, atsirado fobijos, jautė orumo pažeminimą, kreipėsi pagalbos į psichologą. Rūbus teko skalbti šaltame vandenyje tam nepritaikytose kriauklėse. Išskalbtus rūbus džiaudavo ant lovų galų, rūbai nedžiūdavo. Su prišvinkusiais nuo drėgmės rūbais teko eiti į pasivaikščiojimo kiemelį, važiuoti konvojaus automobiliuose bei eiti į teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš pareiškėjo 1,50 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (b. l. 18–26). Nurodo, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėtina, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 p. nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra - visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardam konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) 14.2 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Pažymėjo, kad Taisyklėse nenustatyta, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Šie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pagal šios normos 27 punktą, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka ginčo laikotarpiui aktualių teisės aktų (Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimus. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka). Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Atkreipė dėmesį, kad naudojimasis tokia paslauga - yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis. Pagal aukščiau minėtą tvarkos aprašą, suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą. Planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus. Tvarkos 11 punkte nustatyta, kad jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pažymėjo, kad drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkinamas dalyje.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014-01-17 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-01-18 ir 2014-01-19 kameroje Nr. 105 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-01-20 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 315, kurios plotas – 7,30 m² ir kurioje buvo kalinami 3 asmenys; 2014-01-21 ir 2014-01-22 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-01-23 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 2 asmenys; 2014-01-24 ir 2014-01-25 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-01-26 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-01-27 ir 2014-01-28 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-01-29 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-01-30 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 3 asmenys; nuo 2014-01-31 iki 2014-02-02 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-02-03 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 3 asmenys; nuo 2014-02-04 iki 2014-01-10 kameroje Nr. 315 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-02-11 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas – 7,18 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2014-02-12 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 2 asmenys; 2014-02-13 kameroje Nr. 371 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2014-02-14 iki 2014-02-16 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 2 asmenys; 2014-02-17 kameroje Nr. 371 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-02-18 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 2 asmenys; 2014-02-19 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 3 asmenys; nuo 2014-02-24 iki 2014-02-26 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-02-27 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-02-28 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 4 asmenys; nuo 2014-03-01 iki 2014-03-05 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-03-06 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-03-07 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-03-07 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 309, kurios plotas – 7,72 m² ir kurioje buvo kalinami 3 asmenys; nuo 2014-03-08 iki 2014-03-10 kameroje Nr. 309 buvo kalinami 3 asmenys; nuo 2014-03-11 iki 2014-03-13 kameroje Nr. 309 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2014-03-14 iki 2014-03-17 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-03-18 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2014-03-20 pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2014-03-20 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 375, kurios plotas – 7,37 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2014-03-21 iki 2014-03-25 kameroje Nr. 375 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-03-26 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2014-03-28 pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas – 6,34 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas venas; 2014-03-29 kameroje Nr. 112A pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-03-30 kameroje Nr. 112A buvo kalinami 2 asmenys; 2014-03-31 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 373, kurios plotas - 7,25 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2014-04-01 kameroje Nr. 373 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-04-02 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 313, kurios plotas – 7,79 m² ir kurioje buvo kalinami 4 asmenys; 2014-0403 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K; 2014-04-09 pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas – 6,34 m², kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2014-04-10 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 371, kurios plotas - 7,18 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2014-04-11 iki 2014-04-14 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-04-15 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 3 asmenys; 2014-04-16 kameroje Nr. 371 buvo kalinami 4 asmenys; 2014-04-17 pareiškėjas išvyko iš Lukiškių TI-K (atsiliepimo duomenys, b. l. 18-19).

Taigi pareiškėjas nuo 2014-01-17 iki 2014-04-17 su pertraukom Lukiškių TI-K buvo kalinamas 80 dienų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m². Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris, inter alia, reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas ­­­­­­­­19 dienų. Pareiškėjas 61 dienas Lukiškių TI-K kamerose praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir jų mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių. Vadinasi, valstybė 46 dienas neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas nebuvo pilnai atitvertas nuo kameros ploto, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta tinkama ventiliacija. Taisyklių 14.5 punkte nustatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Tačiau, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2012-05-10 sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009-03-12 sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Taigi, teismas pažymi, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas aukščiau aptartoje dalyje įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas 1 metro atstumu nuo kameros durų, kameros duryse įrengtos stebėjimo akutės. Pareiškėjui, naudojantis sanitariniu mazgu, dažnai pro duryse esančias akutes žiūrėdavo prižiūrėtojai ir prižiūrėtojos, dėl ko pareiškėjas negalėdavo normaliai tuštintis ar tinkamai prižiūrėti asmeninę higieną. Taisyklių 14.2 punkte nustatyta, kad duryse turi būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005-07-04 įsakymu Nr. 4/07-130, patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje, nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad šie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atžvilgiu nenustatytas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad rūbus teko skalbti šaltame vandenyje tam nepritaikytose kriauklėse. Išskalbtus rūbus džiaudavo ant lovų galų, rūbai nedžiūdavo. Lietuvos higienos normos 76:2010 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Lietuvos higienos normos 76:2010 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai; viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Tvarka. Pažymėtina, kad atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia skalbinių skalbimo paslaugas už pinigus. Atkreipė dėmesį, kad naudojimasis tokia paslauga - yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, naudotis asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis; pagal Tvarką suimtieji ir nuteistieji teikiama paslauga turi galimybę pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę; suimtasis ar nuteistasis, norintis pasinaudoti teikiama paslauga, užpildo prašymą; planuodamas paslaugą jis turi atsižvelgti į jo esamą asmeninėje sąskaitoje pinigų sumą bei planuojamus maisto produktų ir būtiniausių reikmenų pirkimus; Tvarkos 11 punkte nustatyta, kad jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai; drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K metu ginčo laikotarpiu (2014-01-17 – 2014-04-17) buvo kreipęsis su skundais ar prašymais dėl jo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Dėl to, kad jam teko plauti rūbus šaltame vandenyje, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik su 2016-06-23 skundu (b. l. 8). Taigi atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas dėl šių argumentų nenustatytas.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas 61 dieną pažeidžiant jo teisę į minimalų vienam asmeniui turintį tekti plotą kameroje, kad jam teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeminimą, į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje 9 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 549 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 549 Eur.

Atsakovės atstovas prašo teismo priteisti iš pareiškėjo 1,50 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą; pagal to paties ABTĮ straipsnio 4 dalį, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas. Atsakovės atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – ir Atlyginimo tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 1,50 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Atlyginimo tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo 1,50 Eur už kopijų parengimą. Be to, Atlyginimo tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Atlyginimo tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir LVAT 2014-01-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016-01-19 nutartyje administracinėje Nr. A-1827-858/2015.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, atsakovės atstovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 549 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt devynis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė