- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-07
- Bylos Nr.
- eI2-1424-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03927-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB "Baltic Energy Service"
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir teisėjos Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2019 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-2043 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas. Migracijos departamentas, atlikdamas savo funkcijas, nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens direktorius nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda.
2018 m. vasario 6 d. pareiškėjas pradėjo dirbti pas trečiąjį suinteresuotą asmenį pagal Darbo sutartį Nr. 436, (duomenys neskelbtini) pareigose, apie įdarbinimą buvo informuota SODRA, iš pareiškėjo atlyginimo per visą įdarbinimo laikotarpį buvo priskaičiuojami ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Atsakovas tenkino 2019 m. kovo 14 d. pareiškėjo prašymą ir 2019 m. balandžio 11 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantį iki (duomenys neskelbtini), bet faktiškai po dviejų mėnesių nutarė savo sprendimą panaikinti. Pareiškėjo manymu, toks atsakovo elgesys nėra suprantamas, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius bei interesus ir yra siurprizinis, kas įrodo Migracijos departamento pozicijos nenuoseklumą.
Pažymi, jog įstatymo leidėjas nesuformulavo, kokias atvejais naikinamas leidimas gyventi užsieniečiui, o tik nurodė, jog leidimas naikinamas jeigu darbdavys buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Toks teisinis neapibrėžtumas leidžia atsakovui traktuoti šią nuostatą taip, kad visais atvejais, kai darbdavys yra baustas, leidimai laikinai gyventi naikinami visiems asmenims, nesvarbu, ar jie gavo šį leidimą teisėtai, ar jų atžvilgiu buvo nustatytas nelegalaus darbo faktas. Toks Migracijos departamento požiūris neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijams ir negali būti toleruojamas.
Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo faktas, todėl jam taikoma sankcija (leidimo laikinai gyventi panaikinimas) nėra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjas negali ir neturi atsakyti už veiksmus, kurioms jis neturėjo jokios įtakos ir kuriose jis nedalyvavo.
Susipažinus su analogiškų bylų (pvz. eI-4007-281/2019; eI-4004-281/2019 ir kt.) medžiaga ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu, pareiškėjas mano, kad darbdavio atstovas direktorius V. G. buvo nubaustas kaip fizinis asmuo, nes priešingu atveju, jam ar pačiam darbdaviui, kaip juridiniam asmeniui, turėjo būti taikomos sankcijos, kurias numato Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 ar 57 straipsnio nuostatai.
Pažymi, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarime nurodyta, kad teismas nustatė, jog: „V. G. administracinio nusižengimo protokolas surašytas už tai, kad būdamas darbdaviu, nuo 2018 m. sausio 8 d. leido dirbti asmenims be pilietybės A. G., V. J. laivų korpusų surinkėjais bei nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. (duomenys neskelbtini) A. M., nesilaikant norminių teisės aktų“. Pareiškėjo manymu, priėmus Nepiliečių įstatymą, atsirado nauja asmenų kategorija, anksčiau nežinoma tarptautinei teisei, (duomenys neskelbtini) nepiliečiai, todėl teismo nutarime minėti asmenys nėra trečiosios šalies piliečiai, o atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) Respublikos Konstitucinio teismo sprendimą, kuriame šie asmenys negali būti prilyginami jokiems asmens statusams, nustatytiems tarptautinėse teisės aktuose, tai reikštų, jog dėl šių asmenų negali būti taikomi Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatai.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (el.b.l.13-15).
Atsakovas nurodo, kad jis, atlikdamas savo funkcijas, nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. G. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 eurų bauda. Baudą V. G. sumokėjo 2018 m. gruodžio 5 d. Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamu sprendimu konstatuota, jog bendrovės direktorius buvo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 lapkričio 7 d. nutarimu nubaustas už administracinį nusižengimą (nelegalų darbą), tuo tarpu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas imperatyviai numato, kad leidimas laikinai gyventi yra panaikinamas jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai. Minėta imperatyvi leidimo laikinai gyventi panaikinimo sąlyga nereikalauja, kad leidimas laikinai gyventi būtų panaikinimas tik tam užsieniečiui, kuriam buvo leista nelegaliai dirbti, todėl minėti pareiškėjo argumentai, dėl ginčijamo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad bendrovės direktorius V. G. buvo nubaustas kaip fizinis asmuo, nes priešingu atveju jam ar pačiam darbdaviui, kaip juridiniam asmeniui, turėjo būti taikomos sankcijos kurias numato Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 ar 57 straipsnio nuostatai. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktu, kuriame nustatyta imperatyvi pareiga panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi, jeigu nustatoma, kad darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Byloje nėra ginčo, kad V. G. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį, todėl, kad jis padarė administracinį nusižengimą eidamas bendrovės vadovo pareigas. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 a punkte numatyta, kad darbdavys yra tas, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį. Kadangi bendrovės vadovas V. G. veikė bendrovės vardu (kaip bendrovės valdymo organas) ir pasirašydamas darbo sutartį įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė atsiliepimą į skundą, prašo pareiškėjo skundą tenkinti (el.b.l. 20-21).
Nurodė, jog nuo 2018 m. vasario 6 d. pareiškėjas pradėjo dirbti pas trečiąjį suinteresuotą asmenį pagal Darbo sutartį Nr. 436, (duomenys neskelbtini) pareigose. Apie įdarbinimą buvo informuota SODRA, iš pareiškėjo atlyginimo buvo priskaičiuojami ir mokami mokesčiai į valstybės biudžetą. Skundžiama institucija 2019 m. kovo 14 d. tenkino pareiškėjo prašymą ir 2019 m. balandžio 11 d. išdavė leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsakovo buvo informuotas apie tai, kad pareiškėjui leidimas gyventi bus naikinamas, todėl toks atsakovo sprendimas trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu turės rimtų ekonominių pasekmių, nes pareiškėjas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, jo požiūris į darbą yra profesionalus, todėl šiai dienai jo nėra kuo jį pakeisti.
Sutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis. Trečiajam asmeniui inkriminuojamas nelegalaus darbo faktas, ko pasėkoje ir priimtas atsakovo sprendimas dėl trečiojo suinteresuoto asmens išbraukimo iš Patvirtintų įmonių sąrašo, ir atitinkamai leidimo laikinai gyventi panaikinimo pareiškėjui. Dėl atsakovo sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens išbraukimo iš Patvirtintų įmonių sąrašo buvo pateiktas skundas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismas šį skundą pripažino pagrįstu, o atsakovo sprendimą panaikino.
Sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Įstatymo leidėjas nesuformulavo, kokias atvejais naikinamas leidimas gyventi užsieniečiui, o toks teisinis neapibrėžtumas leidžia atsakovui traktuoti šią nuostatą taip, kad visais atvejais, kai darbdavys yra baustas, leidimai laikinai gyventi naikinami visiems asmenims, nesvarbu, ar jie gavo šį leidimą teisėtai, ar jų atžvilgiu buvo nustatytas nelegalaus darbo faktas. Toks atsakovo institucijos požiūris neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijams ir negali būti toleruojamas.
Taip pat sutinka su pareiškėjo argumentu, jog, jeigu pareiškėjo darbdavys, būtų nubaustas pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo straipsnių nuostatas, tai tik tada atsakovas ir galėtų taikyti jo atžvilgiu skunde nurodytą sankciją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. spalio 31 d. sprendimo Nr. (15/5-10) 50U-2043 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K., panaikinimo“ (el. b.l. 9), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pilietis V. K. 2019 m. sausio 24 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) (el. b.l. 23-30). Išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą, 2019 m. kovo 14 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Leidimas) (el. b.l. 34). 2019 m. kovo 14 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki (duomenys neskelbtini). (el. b.l. 49)
Klaipėdos apylinkės teismo 2018 lapkričio 7 d. nutarimu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius V. G. buvo nubaustas pagal ANK 95 str. 1 d. (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda, kurią sumokėjo 2018 m. gruodžio 5 d. (el. b.l. 52-53).
Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas nepagrįstai panaikino pareiškėjui Leidimą, kadangi nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens nubaudimo faktas, todėl Migracijos departamentui nebuvo galima remtis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktu priimant ginčijamą Sprendimą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įvertinus pareiškėjo skundo argumentus matyti, kad skundo dalykas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto aiškinimas, t. y. keliamas klausimas, ar darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui pritaikius administracinę atsakomybę dėl nelegalaus darbo pagal ANK 95 straipsnį yra pagrindas užsieniečiui panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2019 m. rugsėjo 1 d., t.y. Sprendimo priėmimo metu) 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punktas numato vieną iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų, kai nustatoma, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kuria skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Byloje esantis 2019 m. balandžio 15 d. Administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus Nr. (duomenys neskelbtini) (el.b.l. 52-53) liudija, kad pareiškėjo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, kurio pareigas nubaudimo metu ėjo V. G. (V. G.), Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarimu buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 1 000 Eur bauda.
Pažymėtina, kad analogiškose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostatą yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019). Taigi, pagal nurodytą reguliavimą pirmiausia įvertinama, ar nėra pagrindo taikyti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę ir tuomet nagrinėjamas ūkio subjekto atsakomybės už Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nustatytus pažeidimus klausimas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme) lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pažymėtina, jog analogiškose bylose LVAT aiškino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a) papunkčio nuostatą (LVAT 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019; LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; LVAT 2019 m. spalio 29 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019 ir kt.).
Pažymėtina, jog pareiškėjo skunde nurodoma aplinkybė, jog pareiškėjas nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos ir kuriose jis nedalyvavo, nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos, kaip minėta, yra imperatyvios.
Įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį teisėjų kolegija pažymi, kad jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui Leidimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Migracijos departamento 2019 m. spalio 31 d. sprendimas Nr. (15/5-10) 50U-2043 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui V. K., panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.