Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-11-08 · Administracinė byla Nr. A-525-2657-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-11-08
Bylos Nr.
A-525-2657-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00843-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Dalia Višinskienė
Trečiasis asmuo
O. T., V. P. T.
Pareiškėjas
Šiaulių apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybei
Kategorijos
  • 11.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-2657/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00843-2010-4Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 55.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūras Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei ,dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims O. T. ir V. P. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Radviliškio rajono savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims O. T. ir V. P. T. dėl aktų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pareiškimu (I t., b. l. 2?11), kurį patikslino (I t., b. l. 152?160, 164?172) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. V-4736 „Dėl Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo, pagrindinės tikslinės paskirties, žemės naudojimo būdų ir pobūdžio bei specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo) 3 priedo 588 punktą, numatantį V. P. T. suformuoti žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) 0,42 ha dydžio, kitos – tikslinės žemės sklypo naudojimo paskirties, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos;

2. panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. 71-19096-19973, kuriuo O. T. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko Z. S. nekilnojamojo turto dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,86 ha žemės sklypą, dalyje dėl perduoto neatlygintinai 0,42 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) Šiaulėnų mst., Radviliškio raj. (toliau – ir 0,42 ha žemės sklypas);

3. panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2007 m. spalio 8 d. įsakymo Nr. V-4539 „Dėl Šiaulių apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. V-4736 „Dėl Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pakeitimo, pagrindinės tikslinės paskirties, žemės naudojimo būdų ir pobūdžio bei specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymo“ (toliau ? ir Įsakymo pakeitimo įsakymas) pakeitimo“ 25 punktą, numatantį, kad 588 eilutės 2 grafoje vietoj žodžių „V. P. T.“ būtų įrašyta „O. T.“, 10 grafoje vietoj žodžių „kita (gyvenamoji teritorija/mažaaukščių gyvenamųjų namų statybai)“ būtų įrašyta „žemės ūkio (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai)“;

4. panaikinti Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V-1549 „Dėl Radviliškio rajono Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ (toliau ir – Įsakymas dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo), patvirtinusio sąrašą asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, 64 punktą, numatantį, kad Radviliškio rajono savivaldybei suformuotas žemės sklypas plane pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini) (Šiaulėnų krašto muziejui) – 0,16 ha dydžio;

5. panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. T-711 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl detaliojo plano) dalyje dėl suformavimo žemės sklypo Nr. 1, plotas – 1435 kv. m; tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – visuomeninės paskirties teritorija; pobūdis – mokslo ir mokymo; kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų ir statinių statybos; leistinas statinių aukštis – 10 m; leistinas teritorijos užstatymo tankis – 40 proc., leistinas teritorijos užstatymo intensyvumas – 0,8; šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zona (punktas X:VIII), plotas – 204 kv.m; sklypo apželdinimas – ne mažiau kaip 30 proc. viso sklypo ploto; sklypas formuojamas prie esamų visuomeninės paskirties pastatų (muziejaus) komplekso;

6. grąžinti 0,42 ha žemės sklypą valstybės dispozicijon.

Nurodė, kad Šiaulių apskrities ir krašto laikraštyje „Šiaulių kraštas" 2010 m. rugsėjo 30 d. publikuotas straipsnis „Seniūnui ? jūra iki kelių", kuriame teigiama, kad Radviliškio rajono Šiaulėnų seniūnas V. P. T. užvaldė 20 arų Šiaulėnų krašto muziejaus (toliau – ir Muziejus) teritorijos. Minėtiems faktams patikrinti Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo atliktas tyrimas, kurio metu nustatyta, kad Radviliškio rajono tarybos 1996 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 69 „Dėl Šiaulėnų krašto muziejaus įsteigimo" įsteigtas Šiaulėnų krašto muziejus. Muziejui įkurti perduoti pastatai: gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šulinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 0,40 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), Šiaulėnų mstl., Radviliškio raj. Muziejaus direktorius V. P. T. nesiėmė priemonių tęsti Muziejaus įgyvendinimo darbų, dėl ko Muziejaus teritorija neįgijo neprivatizuojamos žemės statuso, taip buvo sudarytos sąlygos plėsti privačią žemėvaldą Muziejaus teritorijos sąskaita. Šiaulių apskrities viršininkas Įsakymu dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo patvirtino 2009 metais parengtą Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame asmenims suformuotų žemės sklypų ribas, jų plotus bei asmeninio ūkio žemės sklypų ribų pakeitimo projektus pagal projekto byloje esančius planus bei sąrašą asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, nustatant šiems žemės sklypams pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą (pobūdį), servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurių plotai bei suprojektuotų žemės sklypų kiti rodikliai nustatomi pagal parengtas kadastro duomenų bylas. Šio sąrašo 64 punkte nurodyta, kad Radviliškio rajono savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) suformuotas žemės sklypas plane pažymėtas Nr. 825 (Šiaulėnų krašto muziejui) ? 0,16 ha (vietoj buvusių 0,40 ha) dydžio, kitos ? tikslinės žemės sklypo naudojimo paskirties, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Sprendimu dėl detaliojo plano patvirtintas Šiaulėnų miestelio centrinės aikštės detalųjį planas, kuriuo suformuota 13 atskirų žemės sklypų, nustatant jiems teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus. Žemės sklypas Nr. 1, plotas – 1435 kv. m; tikslinė žemės naudojimo paskirtis - kita; naudojimo būdas - visuomeninės paskirties teritorija; pobūdis - mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų ir statinių statybos; leistinas statinių aukštis ? 10 m.; leistinas teritorijos užstatymo tankis - 40 proc.; leistinas teritorijos užstatymo intensyvumas ? 0,8; šilumos ir karšto vandens tiekimo tinklų apsaugos zona (punktas XLVIII), plotas ? 204 kv. m.; sklypo apželdinimas - ne mažiau kaip 30 proc. viso sklypo ploto; sklypas formuojamas prie esamų visuomeninės paskirties pastatų ? Šiaulėnų krašto muziejaus. Muziejaus teritorijos plotas ir ribos nustatytos bei minėti administraciniai aktai priimti atsižvelgiant į greta esančius jau suformuotus privačios žemės sklypus, t. y. 0,42 ha žemės sklypą priklausantį O. T., ir 0,3118 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulėnų mstl. Radviliškio raj. (toliau – ir 0,3119 ha žemės sklypas), priklausantį V. P. T.. Pareiškėjas teigė, kad žemės sklypų suformavimo projektai buvo parengti pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus reglamentavusius namų valdų ir asmeninio ūkio žemės sklypų formavimą. Taip pat nurodė, kad Radviliškio rajono Šiaulėnų apylinkės taryba 1994 m. balandžio 20 d. priedėlio Nr. 3 punktu Nr. 288 V. P. T. skyrė 3 ha asmeninio ūkio žemės Šiaulėnų mstl., kuri buvo įsigyta nuosavybėn 1999 m. gegužės 6 d. sutartimi Nr. P 71/99-0139, įsigyjant 0,3118 ha namų valdos sklypą esantį (duomenys neskelbtini), Šiaulėnų mstl. Radviliškio raj., ir Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. sprendiniu Nr. 71-19096-19973 atkuriant nuosavybės teises į 2,86 ha žemės. Šio sprendimo pagrindu O. T. suformuoti 4 žemės sklypai, vienas jų ? 0,42 ha žemės sklypas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 4 straipsniu ir 1998 m. balandžio 23 d. Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtintos „Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos" (toliau – ir Metodika) 5 punktu ir darė išvadą, kad minėtų nuostatų nebuvo laikytasi, nes Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas (toliau – ir Žemėtvarkos projektas) buvo rengiamas neturint visos reikalingos informacijos. Šiuo atveju Žemėtvarkos projektas buvo rengiamas neturint asmeninio ūkio žemės suvestinių planų, 0,42 ha žemės sklypas nebuvo atmatuotas žemėje, kuri iki 2005 m. buvo naudojama asmeniniam ūkiui. Jame V. P. T. pirkimo-pardavimo sutartimi, nusipirko gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiemo statinius (tvorą tualetą) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Minėtoje sutartyje taip pat numatyta, kad pirkėjas, nusipirkęs gyvenamąjį namą, įsipareigoja, per vieną mėnesį nuo sandorio įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, pirkti ar išsinuomoti ne žemės ūkio paskirties žemę prie jo privačios nuosavybės teise turimų statinių (Pagrindas: Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Radviliškio rajono žemėtvarkos skyriaus 2005 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 1814, iš kurio matyti, kad prie minėtų pastatų buvo suformuotas 0,1076 ha žemės sklypas ne žemės ūkio paskirties). Išdėstytos aplinkybės, pareiškėjo nuomone, rodo, kad 0,1076 ha žemės sklypas buvo namų valda, o ne asmeninio ūkio žemė, todėl ji negalėjo būti įtraukta į 0,42 ha žemės sklypą kaip asmeninio ūkio žemė. Nurodė, kad namų valdų žemės sklypų privatizavimo tvarką nustato Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės", patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės). Atkreipė dėmesį, kad į 0,42 ha žemės sklypo plotą buvo įtraukta ir apie 0,20 ha Muziejaus teritorijos. Tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus 2010 m. birželio 9 d. parengta informacija ir V. P. T. 0,3118 ha namų valdos sklypo planas, patvirtintas 1999 m. balandžio 26 d. Minėtas žemės sklypas, suformuotas pažeidžiant 2002 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 patvirtintų „Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastrų nuostatų" (toliau – ir Nuostatai) 20 punktą. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A61-730/2010 ir darė išvadą, kad žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimas, neturint visos aukščiau minėtos dokumentinės medžiagos, negalėjo būti rengiamas, o vėliau tvirtinamas. Neteisėto Žemėtvarkos projekto pagrindu negalėjo būti priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo O. T., todėl Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo 3 priedo 588 punktas, ir 2007 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 71-1996-19973 dalyje dėl 0,42 ha žemės sklypo perdavimo neatlygintinai, yra neteisėti, priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 ir 7 dalių, Metodikos 5.8 punkto, Nuostatų 20 punkto ir Žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių reikalavimus. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. liepos 5 d. nutarimu, atsižvelgė į tai, jog O. T. yra V. P. T. sutuoktinė, ir darė išvadą, kad jai turėjo būti žinomas Muziejaus teritorijos plotas ir ribos, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti O. T. sąžininga įgijėja. Teigė, kad Įsakymo pakeitimo įsakymo 25 punktas priimtas pažeidžiant 1999 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1073 patvirtintų „Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeiti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių" (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklės) nuostatas, nes pagrindinė žemės naudojimo paskirtis buvo pakeista ne pagal parengtus teritorijų planavimo dokumentus, bet remiantis projekto autoriaus paaiškinimu. Pabrėžė, kad panaikinus minėtus administracinius aktus turi būti panaikinti ir jų pagrindu priimti kiti administraciniai aktai, t. y. Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo 64 punktas bei Įsakymas dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo dalyje dėl suformavimo Šiaulėnų krašto muziejui žemės sklypo Nr. 1, nes jie priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, Nuostatų 20 punkto reikalavimus, neatsižvelgiant į archyvinę medžiagą. Atkreipė dėmesį, kad V. P. T. namų valdos 0,3118 ha sklypo ribos 1999 m. plane neatitinka ribų, nurodytų namų valdos techninės inventorizacijos byloje. Rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (nutartys administracinėse bylose Nr. A8-1257/2007, A4- 48/2007, A11-839/2006, A575-1576/2008) ir, atsižvelgiant į tai, kad ginčijami administraciniai aktai yra priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 ir 7 dalių, Metodikos 5.8 punkto, Nuostatų 20 punkto, Prašymų nagrinėjimo ir sprendimų taisyklių, Žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas, darė išvadą, kad šiuo atveju pažeidžiamas viešasis interesas, kurį prokuroras turi apginti. Atkreipė dėmesį, kad 30 dienų terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo 2010 m. gruodžio 10 d., kai iš Šiaulių rajono 2-ojo notarų biuro buvo gauti paskutiniai duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Pateikė prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybė pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 59), kuriame pažymėjo, kad su pareiškėjo pareiškimu nesutinka.

Teigė, kad Savivaldybė nedalyvavo administracinių aktų rengime ir nedarė įtakos sprendimams dėl Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo priėmimo, taip pat kitiems sprendimams dėl žemės sklypų V. P. T. ir O. T. suformavimo ir skyrimo. Pažymėjo, kad Sprendimas dėl detaliojo plano priimtas nepažeidžiant sprendimų dėl detaliųjų planų priėmimo procedūrų. Detalusis planas rengtas atsižvelgiant į patvirtintus ir vietovės viešajame registre registruotus duomenis. Sklypų ribos miestelio centrinėje dalyje esantiems statiniams detaliuoju planu suformuotos atsižvelgiant į tuo metu Nekilnojamo turto registre įregistruotas gretimų valdų ribas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą ( II t., b. l. 70?73), kuriuo su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies.

Nurodė, kad Radviliškio rajono Šiaulėnų apylinkės taryba 1994 m. balandžio 20 d. sprendimu, pagal 3 priedėlio punktą V. P. T. 3,00 ha žemės sklypą skyrė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-441 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų iškeitimo“. Dalį sklypo V. P. T. įsigijo 1999 m. gegužės 6 d. sutartimi, įsigyjant 0,3118 ha namų valdos žemės sklypą, į likusią žemės dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos O. T. vardu, perduodant nuosavybei neatlygintinai 2,86 ha. Įsakymu dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo O. T. suprojektuoti keturi sklypai bei nustatyta šių sklypų pagrindinė tikslinė paskirtis. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalimi ir Metodika, Žemėtvarkos projekte suformuotų minėtų žemės sklypų išdėstymas ir ribos buvo aptartos su O. T.. Pažymėjo, kad 0,42 ha žemės sklypas negalėjo būti naudojamas asmeniniam ūkiui, nes tuo pačiu adresu iki 2006 m. birželio 22 d. buvo registruotas gyvenamasis namas ir kiti statiniai, prie kurių suformuotas 0,1076 ha namų valdos žemės sklypas. Teigė, kad 0,42 ha žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Įsakymu dėl įsakymo pakeitimo pakeista vadovaujantis Prašymų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 2?3 punktais bei atsižvelgiant į Žemėtvarkos projekto autoriaus A. K. paaiškinimą, kad 0,42 ha žemės sklype statinių nerasta, pilietė pageidauja žemės sklypą registruoti žemės ūkio veiklai. Pažymėjo, kad projektuojant 0,42 ha žemės sklypą, Muziejaus ribos nebuvo žinomos, nes nebuvo atlikta Muziejaus teisinė registracija, Savivaldybė nebuvo pateikusi informacijos apie Muziejaus žemės sklypo ribas ir jo plotą. Prašymas suformuoti žemės sklypus po Savivaldybei nuosavybės teise priklausančiais pastatais, tarp jų ir žemės sklypą Muziejui, buvo gautas 2008 m. liepos 18 d. Atsižvelgiant į šį prašymą, Muziejaus teritorijai 0,16 ha žemės sklypas suformuotas Šiaulėnų kadastro vietovės 2009 m. žemės reformos projekte, patvirtintame Įsakymu dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo. Atkreipė dėmesį, kad 0,42 ha žemės sklypas suformuotas nepažeidžiant Nuostatų 20 punkto, nes šio sklypo riba sutampa su Muziejaus ūkinio pastato, daržinės ir malkinės siena.

Tretieji suinteresuoti asmenys O. T. ir V. P. T. pateikė atsiliepimą (II t., b. l. 64?66), kuriuo prašo pripažinti, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti pareiškimą be svarbių priežasčių, atsisakyti atnaujinti praleistą terminą pareiškimui paduoti ir administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą pareiškimui paduoti, o pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios, pagrįstos visiąs būtinais rašytiniais įrodymais. Nesutinka, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. gruodžio 10 d. Prašė visiems pareiškėjo reikalavimams taikyti senatį. Nurodė, kad Muziejaus statuso, jo statinių įregistravimo, žemės sklypo suformavimo ir kiti klausimai neįėjo į V. P. T. pareigas. Teigė, kad Muziejus nėra juridinis asmuo, jo pastatas neturi kultūros paveldo statuso. Atkreipė dėmesį, kad per visą V. P. T. darbo Muziejuje laiką, jokių nusiskundimų, pretenzijų iš Savivaldybės ir kultūros skyriaus nebuvo gauta, patikrinimų nebuvo. Nurodė, kad žemės sklypų suformavimo projektai buvo parengti nepažeidžiant teisės aktų, šių klausimų sprendimas priklausė atsakovams.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą (III t., b. l. 122-136), kuriuo pareiškėjo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, esminiu aspektu, dėl ko pareiškėjas siekia ginti viešąjį interesą, yra tai, kad formuojant ginčo sklypą, Muziejaus teritorijos dalis sujungta su nuomojamu 0,1076 ha žemės sklypu ir suformuotas 0,42 ha namų valdos žemės sklypas. Pažymėjo, kad teisėjų kolegija šioje byloje pasisako dėl kvestionuojamų teisės aktų dalių teisėtumo, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens V. P. T., kaip buvusio Muziejaus direktoriaus, veiksmų teisėtumas nevertintinas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija (administracinėse bylose Nr. A3-11/2004, Nr. A13-1725/2005, Nr. A17-316/2007, Nr. A3-64/2007, Nr. A146–335/2008) ir atkreipė dėmesį, kad ginant viešąją interesą ir asmens subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, administracinių bylų teisenos taisyklės skiriasi, be to, skiriasi ir skundo tenkinimo sąlygos, nes ne kiekvienas teisės akto pažeidimas kartu lemia ir viešojo intereso pažeidimą, o toks pažeidimas yra būtinas, siekiant patenkinti skundą dėl viešojo intereso gynybos, todėl bylą dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjantis administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti šiai bylų kategorijai reikšmingas aplinkybes, tarp jų: ar skundą (prašymą) pateikusiam subjektui įstatymai suteikia teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo; ar interesas, dėl kurio gynimo kreipiamasi, pripažintinas viešuoju; ar atitinkamų administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso (jei jis nustatomas) apgynimui, ar nebus pažeista pusiausvyra tarp teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo bei viešojo intereso apsaugos, ar bus laikomasi proporcingumo principo. Įvertinusi Muziejaus statusą (neregistruotas kaip kultūros vertybė) bei statute numatytą Muziejaus veiklos pobūdį, teisėjų kolegija darė išvadą, jog skundžiami aktai (Įsakymo dėl įsakymo pakeitimo 64 punktas ir Sprendimu dėl detaliojo plano suformuoto žemės sklypo dydis (detaliajame plane – 1435 kv. m) negali būti laikytini kliūtimi įgyvendinti Muziejaus statute numatytas funkcijas ir uždavinius (rinkti muziejaus vertybes, formuoti muziejaus rinkinius, užtikrinti sukauptų muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą, supažindinti visuomenę su muziejinėmis vertybėmis bei rinkiniais, rengti nuolatines ir laikinas ekspozicijas, parodas ir kt.) bei išsaugoti sukauptas muziejines vertybes ateities kartoms. Darė išvadą, jog nėra pateikta duomenų apie tai, kokias neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams sukelia ar sukels minėti administraciniai aktai. Atsižvelgusi į minėtus motyvus, jog Muziejaus teritorijoje buvusi neregistruoto žemės sklypo dalis, prijungta prie (duomenys neskelbtini), Šiaulėnų mstl. žemės sklypo, nebuvo priskirta neprivatizuotinai žemei, teisėjų kolegija konstatavo, jog Sprendimo dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo 3 priedo 588 punktas nesukelia neigiamų pasekmių nei tinkamam Muziejaus uždavinių ir funkcijų atlikimui, nei muziejinių vertybių išsaugojimui ar kitiems įstatymų saugomiems gėriams, kitų asmenų, bendruomenės interesams. Dėl antrojo ir trečiojo pareiškėjų reikalavimų, teismas rėmėsi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgė į tai, jog bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog Muziejaus teritorijoje buvusio žemės sklypo (apie 0,20 ha) inkorporavimas į 0,42 ha ginčo žemės sklypą, sukelia ar sukels neigiamas pasekmes (žalą) valstybei, visuomenei ar jos daliai, įstatymų saugomiems teisiniams gėriams, savivaldybės poreikiams, ir konstatavo, jog ir pareiškėjo keliami reikalavimai, susiję su 0,42 ha ginčo žemės sklypo paskirties pakeitimu bei Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. sprendimo pagrindu O. T. nuosavybės teisių atkūrimu į 0,42 ha ginčo žemės sklypą kaip asmeninio ūkio žemę, yra keliami dėl santykinai nedidelės teritorijos; yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens 0,42 ha žemės sklypo paskirties nustatymu, kurio teisingumas, tikslingumas nėra susijęs su visuomenės reikmėmis, konstitucinėmis vertybėmis, reikšmingomis visai visuomenei, kurias tokiu atveju turėtų ginti prokuroras. Teismas taip pat pažymėjo, jog viešasis interesas dėl ginčo žemės sklypo ribų suformavimo turėtų būti ginamas tik tuo atveju, jei ginčo žemės sklypo ribos kliudytų racionaliam Muziejaus statinių ir žemės sklypo naudojimui pagal paskirtį, suformuotomis sklypo ribomis būtų pažeidžiami visuomenės, savivaldybės interesai. Šiuo atveju, negalint konstatuoti minėtų kriterijų, pareiškėjo reikalavimas naikinti skundžiamus aktus laikytinas nepagrįstu. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą, todėl pareiškėjo pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., 139?146), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą. Be pareiškime pateiktų argumentų nurodo:

1. Viešasis interesas šioje byloje siejamas su Muziejaus ir jo teritorijos, kuri turi istorinę, kultūrinę ir visuomeninę vertę, išsaugojimu. Pažymi, kad 1994 m. gegužės 5 d. svarstant muziejaus steigimo Šiaulėnų miestelyje klausimą buvo nuspręsta ne tik įsteigti Muziejų ir saugoti jo pastatą bei ten esantį inventorių, bet ir nuolat prižiūrėti jo aplinką - apie 0,40 ha žemės sklypą. Faktą, kad Muziejaus teritorijai buvo nustatytas konkretus dydis, apie 0,40 ha, pareiškėjo nuomone, patvirtina 1994 m. gegužės 5 d. protokolas dėl muziejaus įsteigimo Šiaulėnų miestelyje, Žemėtvarkos projektas ir pats V. P. T., kuris Muziejaus veiklos ataskaitose nurodydavo, kad Muziejaus teritoriją sudarė 0,40 ha. Atkreipia dėmesį, kad savo nuosavybės ribas V. P. T. išsiplėtė, pasinaudojęs paties sukurta situacija. Pastebi, kad Muziejaus ir jo teritorijos svarbą iki šiol pripažįsta ir Šiaulėnų rašto bendruomenė, ir Savivaldybė, tai patvirtina Radviliškio rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 21 d. direktoriaus įsakymu Nr. A-914-(8.2) parengtas priemonių planas dėl Muziejaus įgyvendinimo. Atkreipia dėmesį, kad Muziejaus žemės sklypas buvo suformuotas pagal faktą, atsižvelgiant į gretimybėje esančias jau suformuotas privačias V. P. ir O. T. žemėvaldas, t. y. Šiaulių apskrities viršininko Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo 64 punktu Muziejaus teritorijai nustatytas 0,16 ha dydžio žemės sklypas, o pagal Sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo - 0,14 ha dydžio žemės sklypas. Tai reiškia, kad tai pačiai teritorijai dviejų skirtingų institucijų administraciniais aktais nustatytas skirtingas teritorijos dydis. Pastebėjo, kad teritorija, esanti aplink Muziejaus statinius, yra sudedamoji muziejaus komplekso dalis, kurią suniokojus, pakeičiamas teritorijos kraštovaizdis, istorinė vertė. Teigia, kad tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo;

2. Teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjo nurodytų viešojo intereso gynimo aspektų – tinkamo žemės reformos, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymo, nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumo. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A4-48/2007, Nr. A11-839/2006, Nr. A575-1576/2008) ir daro išvadą, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo O. T. nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu perduoti nuosavybėn kaip asmeninio ūkio žemę 0,42 ha žemės sklypą ir Radviliškio rajono Šiaulėnų apylinkės tarybos 1994 m. balandžio 20 d. 1 šaukimo 16 sesijos sprendimu skirti V. P. T. asmeninio ūkio žemės, nes ginčo žemės sklypas nebuvo skirtas ir naudojamas asmeninio ūkio žemei, atitinkamai nuosavybės teisių atkūrimo metu jo nebuvo galima įskaityti į perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą. Pabrėžė, kad 0,42 ha žemės sklypas nebuvo suteiktas ir naudojamas žemės ūkiui. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ženklinant sklypą vietoje (2005 m. lapkričio 4 d.), statinių jame nebuvo, todėl buvo pagrindas nustatyti žemės sklypui žemės ūkio paskirtį ir jį įtraukti į projektą. Šią teismo išvadą paneigia Savivaldybės administracijos Architektūros ir statybos skyriaus leidimas nugriauti statinį Nr. 06-01, išduotas 2006 m. sausio 25 d., ir tuometinės Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento aktas apie statinio nugriovimą Nr. 67, išduotas 2006 m. birželio 22 d. Būtent dėl šios priežasties 2005 m. žemės sklypui ir buvo numatyta paskirtis – kita (gyvenamosios teritorijos/ mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos), nes jis buvo formuojamas kaip namų valdos sklypas. Teigė, kad būtent dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmų ginčo žemės sklypas buvo padidintas iki 0,42 ha. Pareiškėjas mano, kad nebuvo teisinio pagrindo į formuojamą 0,42 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą įtraukti ne tik minėtą 0,1076 ha dydžio namų valdos sklypą, bet ir prijungti dalį Muziejaus teritorijos, nes ji nebuvo suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui. Teigia, kad teisės aktai ? Žemės reformos 15 straipsnio 7 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinta „Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka" (toliau – ir Žemės sklypų suteikimo ir rezervavimo tvarka), imperatyviai reikalauja, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui būtų matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Šių nuostatų imperatyvumas reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas asmeninio ūkio žemės statusą, nesuteikia institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, veikti kitaip nei nustatyta įstatyme, t. y atlyginti piliečiui lygiaverte žeme, kuri nustatyta tvarka nebuvo skirta ir naudojama piliečio asmeniniam ūkiui.

3. Nurodo, kad prokuroras privalo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti viešąjį interesą, nesiima priemonių pažeidimams pašalinti. Atkreipia dėmesį, kad įgyvendinant viešąjį interesą žemės reformos, teritorijų planavimo srityje visuomenės vardu veikia už šias sritis atsakingos institucijos. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo panaikinti tuometinės Šiaulių apskrities viršininko administracijos ir Savivaldybės administracinius aktus, kuriais netinkamai įgyvendintos minėtų institucijų pareigos. Taip pat pažymi, kad institucija, nevykdanti jai paskirtos funkcijos, turi būti atsakinga už atsiradusias tokių veiksmų teisines pasekmes. Atitinkamai, kadangi tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija ir Savivaldybė, privalančios užtikrinti, kad jų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai atitiktų įstatymų ir kitų teisės reikalavimus, nesiėmė įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų priemonių, kad nebūtų priimti ginčijami administraciniai aktai, prokuroras privalėjo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą. Teigia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, nes dėl valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmų buvo pažeisti teisės aktai, priimti neteisėti administraciniai aktai, kurių pagrindu nuosavybės teises įgijo vietinės valdžios pareigūno – seniūno, kuris pats turi užtikrinti teisėtumą, ir nepažeidinėti teisės aktų, sutuoktinė.

4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino skundžiamų aktų teisėtumo dėl pažeidimo, matyto Nuostatų 20 punkte, nes ginčo žemės sklypo pietinė riba kerta Muziejaus ūkinį pastatą, daržinę, malkinę. Pastaroji aplinkybė patvirtina neigiamas pasekmes Muziejaus veiklai, nes suformuotomis sklypo ribomis nebus galima tinkamai eksploatuoti muziejaus statinių.

Atsiliepimas

Atsakovas Radviliškio rajono savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 157), kuriuo prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas tinkamais, objektyviais, realiai įrodymais.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą (III t., b. l. 166?169), kuriuo klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo palieka spręsti apeliacinės instancijos teismui savo nuožiūra. Be atsiliepime į pareiškimą pateiktų argumentų, papildomai nurodo, kad:

1. pagrindinės 0,42 ha žemės sklypo naudojimo paskirties keitimas buvo galimas, nes 0,42 ha žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis viešajame registre nebuvo įregistruota, pakeista paskirtis atitiko faktinę padėtį (pastatų nebuvo);

2. Savivaldybės sprendimu patvirtintame detaliajame plane Muziejui suprojektuotas 0,1435 ha dydžio žemės sklypas. Tokio ploto žemės sklypas ir buvo paženklintas vietovėje, parengtas žemės sklypo planas ir kiti duomenys. Šiuo metu Muziejaus reikmėms Nekilnojamo turto registre įregistruotas 0,1435 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Savivaldybė, kuriai Muziejus priklauso nuosavybės teise, prašymo suteikti panaudai (išsinuomoti) nurodyto žemės sklypo žemės patikėtiniui nėra pateikusi.

Tretieji suinteresuoti asmenys O. T. ir V. P. T. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (III t., b. l. 158?165), kuriuo prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Be atsiliepime į pareiškimą pateiktų argumentų nurodo, kad:

1. atsakant į pareiškėjo argumentą dėl Žemės sklypų suteikimo ir rezervavimo tvarkos 16 punkto taikymo, pažymi, kad šie pareiškėjo argumentai turėtų būti atmesti, nes pareiškėjas nepaneigia, kad Muziejaus pastatais neužimta ir teritorijų planavimo dokumentais Muziejaus pastatams eksploatuoti nepriskirta žemė nebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė;

2. pažymi, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios su Muziejaus veiklos įforminimu susiję darbai nebuvo atlikti ? tokiam tikslui neskirtas finansavimas. Nei vienas iš veiksmų, kurių neatlikimą pareiškėjas sieja su V. P. T. veikla, nebuvo ir nėra pavestas Muziejaus direktoriui. Muziejaus direktorius, neturėdamas jokių įgaliojimų, nurodymų bei finansinių lėšų, negalėjo nei įregistruoti Muziejaus, nei įteisinti žemės sklypo, savo iniciatyva to daryti neturėjo teisės, kadangi būtų viršijęs jam suteiktus įgaliojimus;

3. pastatas, kuriame įkurtas muziejus, VĮ Registrų centre yra registruotas kaip gyvenamasis pastatas, kartu su kitais pastatais nuosavybės teise nuo 1998 m. gegužės 28 d. priklauso Savivaldybei, kurį Savivaldybė nupirko iš fizinių asmenų. Savivaldybė nuosavybės teise nuo 1998 m. valdo (duomenys neskelbtini) gatvėje esančius pastatus, tačiau žemės sklypas šalia šio pastato Savivaldybei nuosavybės teise įteisintas nebuvo, tai buvo valsty­binė privatizuotina žemė;

4. pažymi, kad į bylą pateikta Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus paveldosaugininko A. J. pažyma turėtų būti vertinama kritiškai, nes jos autorius Radviliškio rajono tarybos 1994 m. gegužės 5 d. posėdyje dėl muziejaus įsteigimo dalyvavo kaip Kultūros skyriaus vedėjas ir, pagal savo pareigas, iki pat pareiškėjui kreipiantis į teismą, privalėjo kontroliuoti teisės aktų ir Muziejaus Statuto vykdymą.

5. remiasi 2011 m. spalio 21 d. Radviliškio rajono savivaldybės Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktoriaus raštu-atsakymu Nr. S-245, kuriame išreikšta nuomonė, kad Muziejaus veiklai šiuo metu naudojamas įteisintas žemės sklypas yra pakankamas ir užtikrina Muziejaus veiklą, ir 2011 m. spalio 17 d. architektės L. R. atsakymu, kuriame išreikšta nuomonė, kad egzistuoja galimybės didinti prie Muziejaus suformuoto žemės sklypo užstatymo tankumą t. y. nėra išnaudotos galimybės Muziejaus plėtrai. Šie argumentai, trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, paneigia viešojo intereso pareiškėjo reikalavime egzistavimą;

6. nurodo, kad informacija apie kadastro žemėlapius, rengiamus žemės sklypų projektus ir detaliuosius planus buvo vieša ir visiems prieinama, todėl teigti, kad prokuroras apie ginčo objektą sužinojo tik iš 2010 m. rugsėjo 30 d. publikuoto dienraščio straipsnio, yra neteisinga, todėl terminas skundui paduoti laikytinas praleistu.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo O. T. taip pat pareiškia nušalinimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjams, kaip neturintiems konstitucinių įgaliojimų nagrinėti šią administracinę bylą ir teikti teismams privalomų teisės normų taikymo išaiškinimų, ir bylos nagrinėjimo metu prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teismų įsteigimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas ir 4 straipsnio 6 dalis, atsiliepime nurodytomis apimtimis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 12 straipsnio 7 ir 9 dalys, 31 straipsnio 1 dalies 1 ir 2, 4 punktai, 31 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai, 45 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnio 1 ir 2 dalys, 71 straipsnio 1 dalis atsiliepime nurodytomis apimtimis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1–3, 6 dalys, 20 straipsnio 1 dalies 3–5 punktai, 20 straipsnio 2 ir 3 dalys, atsiliepime nurodytomis apimtimis, tai, kad Respublikos Prezidentui suteikta teisė be parlamentinės kontrolės, neužtikrinant Tautos atstovavimo ir Tautos suvereniteto realizavimo nustatyti ir keisti LVAT teisėjų skaičių, taip įtakojant ir teismo pirmininko ar teisėjų atleidimą; keisti LVAT teisėjų darbo vietas (Konstitucijos 112 str. 4 d. numatyta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas); LVAT teisėją skirti žemesnės pakopos teismo teisėju taikant drausminę atsakomybę (Teismų įstatymo 45 str. 4 d.); pastaraisiais veiksmais be Tautos atstovo įgaliojimų, neteisėtai įtakoti aukščiausios teisminės val­džios institucijų vykdomą teisės aiškinimą ir taikymą jo kryptis, šių teisės šaltinių turinį, ir tuo pačiu – asmenų konstitucinių teisių ir laisvių realizavimo apimtis; taip pat ta apimtimi, kad LVAT kaip galutinius ir neskundžiamus baigiamuosius aktus priimančiai, turinčiai įgaliojimus kurti naujus teismo precedentus ir koreguoti anksčiau suformuotus, taip darant įtaką žemesnės instancijos, taip pat ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, aukščiausiai teisminės valdžios institucijai nesuteikiamos adekvačios, analogiškos Konstitucijoje numatytoms aukščiausioms teisminėms institucijoms teisėjų garantijos (viešumas svarstant teisėjų kandidatūras, parlamentinė kontrolė paskiriant teisėjus, apkaltos procedūra pašalinant juos iš pareigų); ta apimtimi, kad būtent specializuotus, piliečių ir valstybės valdžios bei valdymo institucijų ginčus priskirta nagrinėti teismams, labiausiai priklausomiems nuo vykdomosios valdžios, su mažesnėmis, nei nustatyta Konstitucijos plačiausius įgaliojimus turintiems teismams, nepriklausomumo ir viešumo garantijomis bei išvengiant parlamentinės kontrolės, tuo pačiu ribojant tautos suverenitetą. Tuo neužtikrinama asmenų lygybė prieš įstatymą (skirtingai nuo asmenų kurie siekia ginčų dėl privatinių teisinių santykių išsprendimo, kurių atžvilgiu taikomos didesnės teisėjų nepriklausomumo garantijos) ir teisė į teisingą ir nešališką bylos išnagrinėjimą; ta apimtimi, kad Konstitucija numato tik dvi aukščiausias, galutinius bei neskundžiamus sprendimus reikšmingiausiose visais aspektais bylose priimančias, kuriančias naujus precedentus ir koreguojančias anksčiau priimtus, teisminės valdžios institucijas – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Apeliacinį teismą. Paralelinės, savo precedentais konkuruojančios su bendrosios kompetencijos teismų instancine sistema, instancinės specializuotų teismų sistemos sukūrimas prieštarauja Konstitucijos 111 straipsnio 1 daliai; ta apimtimi, kad tarp kelių aukščiausių teisminės valdžios institucijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir LVAT) sukurta konkurencija dėl šių teismų kuriamų precedentų galios ir iš to kylanti kolizija – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutinkamai su Teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 1 punktu, privalo vadovautis LVAT kuriamais precedentais, tačiau jais niekada nesivadovauja. Be to, pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turi įgaliojimus priimti galutinius ir neskundžiamus sprendimus identiškais LVAT kompetencijai klausimais, taip sukuriama situacija, kai vienu metu gali būti sukurti ir galioti vienas kitą paneigiantys teismų precedentai; ta apimtimi, kad Respublikos Prezidentas, kaip didžiausią politinę galią turintis valstybės pareigūnas, įgyvendinantis vykdomąją valdžią ir lygiagrečiai turintis įgaliojimus formuoti teisėjų korpusą, administracinių teismų veiklos organizavimo, teisėjų korpuso formavimo klausimais turi galimybę dažnai kontaktuoti su LVAT pirmininku, kas piliečiams pagrįstai gali atrodyti kaip vykdomosios valdžios įtaka kuriant ir keičiant konkrečius LVAT precedentus, taip įtakojant tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinius žemesnės instancijos teismus, įvertinus, kad minimalios LVAT teisėjų nepriklausomumo garantijos palyginus su teisėjus paskyrusio Respublikos Prezidento politine įtaka bei politinio intereso įtakoti LVAT precedentus svarba iš esmės yra neveiksmingos; ta apimtimi, kad objektyviai vertinant LVAT teisėjai neatrodo nešališki, kadangi pagrįstai gali būti manoma, kad LVAT priimant sprendimus administracinėse bylose pagal teisėjų pareiškimus dėl tarnybinių atlyginimų dydžio ir mokėjimų, t. y. teisėjų korpusą tiesiogiai liečiančias bylas išnagrinėjo LVAT, suformuotas be parlamentinės kontrolės, o tik paties teisėjų korpuso (per specialią patariamąją teisėjų instituciją) ir vykdomosios valdžios ? Prezidento, kas galėjo sąlygoti neviešus, Tautos interesus pažeidžiančius susitarimus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 55 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 ir 3 dalims, 111 straipsnio 1 daliai, 112 straipsnio 2 ir 3 dalims ir 116 straipsniui, atsiliepime nurodyta apimtimi.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotasis asmuo O. T. atsisakė nuo savo pareikšto nušalinimo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjams, taip pat atsisakė nuo savo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo prokurorui, siekiančiam apginti viešąjį interesą ? išsaugoti Muziejaus ir jo teritorijos, turinčios istorinę, kultūrinę ir visuomeninę vertę, vientisumą, tenkinantį visuomenės kultūrinius poreikius – pateikus pareiškimą teismui. Pirmosios instancijos teismas prokuroro pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, jog nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju siekiama apginti viešąjį interesą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama teisingai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, turi įvertinti ar prokuroro prašymas pagrįstai pripažintas paduotu dėl intereso, kuris nelaikytinas viešuoju ir dėl šios priežasties atmestas.

Dėl prokuroro teisės kreiptis dėl viešojo intereso gynimo ir viešojo intereso sąvokos.

Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, jog prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, bei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje, nustatančiame prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). ABTĮ sąvoka „viešasis interesas“ nėra apibrėžta. Atitinkamai kitoje administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 teisėjų kolegija pažymėjo, kad tai, jog įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti administracines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos, reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne. Dėl to kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).

Analizuojant viešojo intereso sąvoką, neabejotinai aktuali ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri iš esmės identiška Vyriausiojo administracinio teismo pozicijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006).

Tęsiant viešojo intereso sąvokos analizę, atkreiptinas dėmesys ir į 2004 m. sausio 23 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004).

Taigi viešasis interesas kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas atskirai, viešuoju interesu pripažįstant ne bet kokį teisėtą asmens ar grupės asmenų interesą, o tik tokį, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Dėl viešojo intereso nagrinėjamoje byloje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

Prokuroras kreipdamasis dėl viešo intereso gynimo nurodė, jog tretieji suinteresuoti asmenys V. P. T. ir jo žmona O. T. neteisėtai užvaldė 20 arų Muziejaus teritorijos. Toks rezultatas, prokuroro nuomone, pasiektas Šiaulių apskrities viršininko Įsakymu dėl žemėtvarkos projekto patvirtinimo patvirtinus Šiaulėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jame asmenims suformavus žemės sklypų ribas, jų plotus bei asmeninio ūkio žemės sklypų ribų pakeitimo projektus pagal projekto byloje esančius planus bei sąrašą asmenų, kuriems žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuoti žemės sklypai, nustatant šiems žemės sklypams pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, žemės naudojimo būdą (pobūdį), servitutus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurių plotai bei suprojektuotų žemės sklypų kiti rodikliai nustatomi pagal parengtas kadastro duomenų bylas. Minėtame asmenų sąraše, be kita ko, nurodyta, kad Muziejui, vietoj buvusio 0,40 ha, suformuojamas 0,16 ha dydžio žemės sklypas. Taip pat Sprendimu dėl detaliojo plano patvirtintus Šiaulėnų miestelio centrinės aikštės detalųjį planą, kuriuo suformuota 13 atskirų žemės sklypų, nustatant jiems teritorijų tvarkymo ir naudojimo režimo reikalavimus. Prokuroro teigimu, Muziejaus teritorijos plotas ir ribos nustatytos bei minėti administraciniai aktai priimti atsižvelgiant į greta esančius jau suformuotus privačios žemės sklypus, t. y. 0,42 ha žemės sklypą priklausantį O. T., ir 0,3118 ha žemės sklypą priklausantį V. P. T.. Pareiškėjas nurodė, kad žemės sklypų suformavimo projektai buvo parengti pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės aktus reglamentavusius namų valdų ir asmeninio ūkio žemės sklypų formavimą, rėmėsi Žemės reformos įstatymo 4 straipsniu, 9 straipsnio 2 dalimi, Metodikos 5 punktu, „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės", Žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis ir darė išvadą, kad minėtų nuostatų nebuvo laikytasi, nes Žemėtvarkos projektas buvo rengiamas neturint visos reikalingos informacijos, į 0,42 ha žemės sklypo plotą buvo įtraukta ir apie 0,20 ha Muziejaus teritorijos. Taip pat pažymėjo, kad neteisėto Žemėtvarkos projekto pagrindu negalėjo būti priimti administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimo O. T., todėl Įsakymo dėl žemėtvarkos projekto pakeitimo 3 priedo 588 punktas, ir 2007 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 71-1996-19973 dalyje dėl 0,42 ha žemės sklypo perdavimo neatlygintinai, yra neteisėti, priimti pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 15 straipsnio 1 ir 7 dalių, Metodikos 5.8 punkto, Nuostatų 20 punkto ir Žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių reikalavimus.

Minėtos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies ir bylos aplinkybių analizė teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog prokuroras, pateikdamas pareiškimą siekė apginti viešąjį interesą – užtikrinti, kad Muziejaus teritorija nebūtų neteisėtai paversta privačia valda, nes tai, akivaizdu, neužtikrintų visuomenės kultūrinių visuomeniniu poreikių, pažeistų minėtą Konstitucijos nuostatą.

Atsižvelgiant į pareiškime nurodytas aplinkybes, pastebėtinas ir dar vienas viešojo intereso – tinkamo ir teisėto žemės reformos vykdymo – galimo pažeidimo aspektas.

Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši nuostata įtvirtina ne tik privačios, bet ir valstybės, savivaldybės nuosavybės, įskaitant ir žemę, apsaugą. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; valstybės turtas yra viena iš priemonių viešajam interesui, socialinei darnai užtikrinti; valstybinės valdžios institucijos, kitos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, pačios nėra šio turto savininkės – jis priklauso visai valstybei; todėl visos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijos normų ir principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Todėl prokuroro pareiškimas, paduotas siekiant išsiaiškinti ar valstybės nuosavybė, netapo privačia nuosavybe pažeidžiant teisės aktų nuostatas, taip pat laikytinas paduodu ginant viešąjį interesą.

Be to, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (bylos Nr. A525-2279/2011, A4-48/2007, A7-1008/2004,), tiek sprendimų, kurie neatitinka žemės reformą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, ginčijimas, kai šių pažeidimų pašalinimas ir teisėtumas užtikrinamas nuosavybės teisių atkūrimo procese, tiek ir bylos, kai ginčijamas sprendimas, susijęs su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, kuriuo suinteresuota visuomenė, bei valstybės nuosavybės (žemės) praradimu dėl numanomai padarytų įstatymų pažeidimų, vertinti kaip bylos, susijusios su viešojo intereso gynimu. Todėl šiuo atveju turi būti vertinama ar nagrinėjamu atveju, O. T. atkuriant nuosavybės teises ir grąžinant žemės sklypus natūra nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymas, kiti nagrinėjamu klausimu aktualūs teisės aktai.

Remdamasi pareiškime nurodytomis aplinkybes, teisės aktų nuostatomis, aptarta teismų praktika, įvertinusi pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad prokuroro prašymu siekiama apginti viešąjį interesą ir tuo pagrindu, neišnagrinėjusi bylos iš esmės, pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ne pilnai, neištyrė visų svarbių bylai teisingai išspręsti aplinkybių, neišnagrinėjo visų byloje pareikštų reikalavimų, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė