Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G. ieškinį atsakovei V. G., trečiajam asmeniui A. Z. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžių metu ieškovė D. G. prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad internete ieškojo pasiūlymų pirkti automobilį. 2013 m. kovo 15 d. su sūnumi pamatė skelbimą dėl automobilio pardavimo, susisiekė su pardavėju, susitarė susitikti ir apžiūrėti automobilį. Tą pačią dieną susitiko su automobilio Audi 80 pardavėju A. Z., kuris automobilį atvarė apžiūrai. Automobilį apžiūrėjo aikštelėje, sūnus apvažiavo juo ratą aplink aikštelę. Automobilis dirbo sklandžiai, todėl padavė A. Z. 100 Lt rankpinigių ir sutarė susitikti kitą dieną. A. Z. paaiškino, jog automobilis yra jo mirusio draugo dukros Viktorijos, ji tvarkosi automobilio paveldėjimo dokumentus ir prašė jį parduoti. Rytojaus dieną A. Z. nepasirodė, todėl ji pati jam paskambino. Penktadienį, praėjus kelioms dienoms po rankpinigių davimo, ji su A. Z. nuvažiavo į parduotuvę, kurioje dirbo V. G.. Ten ji padavė A. Z. likusius 1850 litų, ir abi su atsakove pasirašė laikiną automobilio pirkimo sutartį, bei automobilį Audi 80 parsivarė namo. Ji suprato, kad galutinė pirkimo-pardavimo sutartis bus sudaryta perrašant automobilį VĮ „Regitra“. Kitą dieną automobilis sunkiai vedėsi, bevažiuojant į miestą užgeso, šiuo metu automobiliu nesinaudoja. Grąžinti automobilį atsakovei nusprendė po trijų dienų po nupirkimo, dėl jo techninės būklės. Atsakovei jokių pretenzijų neturi, mano, kad pinigus turėtų grąžinti A. Z., nes jam pinigai sumokėti.

Ieškovės atstovas advokato padėjėjas Vaidas Poplovuchinas teismo posėdžių metu prašė ieškinį tenkinti visiškai, paaiškino, kad sutartis pripažintina negaliojančia, nes atsakovė, sudarydama su ieškove automobilio Audi 80 pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo teisėta jo savininkė. Mano, kad atsakovė turi grąžinti ieškovei 1950 Lt už automobilį, nes sutartyje nurodyta, jog pinigus gavo ji.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Sandoriai yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.63 straipsnis). Asmenų veiksmai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Taigi sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tai reiškia, kad sandoris yra asmens valios ir jos išorinės išraiškos būdo vienovė. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne analizuoti vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008). Kaip matyti iš byloje pateiktos sutarties (b. l. 4) atsakovė V. G. 2013 m. kovo 15 d. pardavė D. G. automobilį Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad pinigus 1950 Lt už automobilį gavo V. G., o D. G. prisiėmė atsakomybę iki automobilio perrašymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad automobilio Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas yra A. M., gyvenantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 29). Mirties liudijimas patvirtina, kad A. M. mirė 2013 m. sausio 1 d. (b. l. 12). Kaišiadorių rajono savivaldybės 3-iojo notaro biuro notaras Andrius Bučinskas 2013 m. sausio 21 d. išdavė liudijimą, kuriuo paliudijo, kad V. G. priėmė palikimą po tėvo A. M. mirties (b. l. 21), taip pat 2013 m. balandžio 9 d. išdavė paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (b. l. 14-20). Paveldėjimo teisės liudijime be kito paveldimo turto, kuriam išduotas liudijimas, yra nurodytas lengvasis automobilis Audi 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Be to, turi būti įvertinta, ar sudarytame susitarime šalys aiškiai išreiškė savo valią laikyti tokius veiksmus preliminaraus susitarimo sąlygomis. Iš šalių ir trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad šalys, sudarydamos sutartį žinojo, kad atsakovė V. G. nėra automobilio savininkė ir negali tuoj pat sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties, tai patvirtina ir pačios ieškovės D. G. prierašas sutartyje, jog ji prisiima atsakomybę už įgyjamą daiktą iki automobilio perrašymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad šalys, žinodamas ir suprasdamos, kad sutarties sudarymo 2013 m. kovo 15 d. atsakovei dar nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, t. y. atsakovė dar nėra automobilio savininkė, sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.165 straipsnis). Iš pateiktos sutarties bei šalių paaiškinimų matyti, kad 2013 m. kovo 15 d. sutartis atitinka preliminarios sutarties formą ir turinį, nes šalys sutartimi įsipareigoja perrašyti automobilį (CK 165 straipsnio 1 dalis), sutartis yra rašytinė (CK 6.165 straipsnio 2 dalis), sutartyje nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, t. y., kai tik atsakovė paveldės turtą pagal įstatymą (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Pagal nuoseklią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką preliminarioji sutartis – organizacinė sutartis, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Iš CK 6.165 straipsnyje įtvirtintos preliminariosios sutarties sampratos matyti, kad iš šios sutarties kylančios prievolės dalykas yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sudaryti pagrindinę sutartį. O pagrindinėje sutartyje prievolės dalykas yra veiksmai, kurie arba patys turi vertybės reikšmę (pvz., atlygintinų profesionalo paslaugų teikimo sutartyje), arba veiksmai, kuriais objektas – vertybė – yra perduodamas kitai šaliai (parduodama, mainoma, dovanojama ir pan.). Preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., o šiuo nagrinėjamu atveju paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Todėl darytina išvada, kad ieškovės reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia vadovaujantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi – kai pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisė pagal įstatymus, atmestinas, nes ieškovė D. G. ir atsakovė V. G. 2013 m. kovo 15 d. sudarydamos preliminarią sutartį, numatė, jog pagrindinę sutartį sudarys atsakovei V. G. esant parduodamo daikto, nagrinėjamu atveju automobilio Audi 80, savininke, t. y. po paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą išdavimo, šiuo atveju 2013 m. balandžio 9 d. (CK 6.307 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė teismo posėdžių metu nurodė, jog po 2013 m. kovo 15 d. sutarties sudarymo ji naudojosi automobiliu kaip savininkė, 2013 m. kovo 16 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (b. l. 31, 32-34, 35), važinėjo juo į darbą. Ieškovės teigimu jau antrą dieną po sutarties sudarymo automobilis sugedo, šiuo metu jis nenaudojamas, nes neužsiveda. Mano, kad ši aplinkybė, jog jai buvo perduotas techniškai netvarkingas automobilis taip pat gali būti pagrindas sutarčiai panaikinti.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Įstatymas numato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 178, 185 straipsniai). Iš šalių paaiškinimų matyti, kad nagrinėjamo ginčo atveju sutartyje šalys neaptarė perduodamo ieškoveii automobilio Audi 80 kokybės reikalavimų (b. l. 4), taigi parduodamo daikto kokybei ieškovė jokių reikalavimų nekėlė. Tokiu būdu perkamo automobilio Audi 80 būklė turėjo būti tokia, kokios galima protingai tikėtis iš 1988 metų gamybos automobilio, kuris iki pardavimo ieškovei buvo 25 metus eksploatuotas (b. l. 29). Visuotinai žinoma, kad eksploatuojami automobiliai dėvisi, jog dėvėti automobiliai parduodami su mažesniais ar didesniais defektais. Bylos duomenys patvirtina, kad pasirašant sutartį ieškovei nebuvo trukdoma apžiūrėti automobilį, išbandyti jį ir patikrinti pas specialistus (CK 6.328 str. 1 d.). Kaip atidus žmogus ieškovė turėjo tikėtis ir numanyti, kad automobilis nėra naujas ir tikėtinai gali būti su trūkumais. Taigi ieškovė, prieš pirkdama 25 metų eksploatuotą automobilį, jo trūkumus galėjo patikrinti ir juos nurodyti pardavėjai, o to nepadariusi neteko teisės remtis sutarties objekto automobilio Audi 80 trūkumais. Be to, informacija apie privalomosios techninės apžiūros atlikimą 2012 m. gruodžio 17 d. (b. l. 30) patvirtina, kad automobilio eksploatavimui trūkumų nustatyta nebuvo. Pažymėtina, kad ieškovė sutartyje prisiėmė visą atsakomybę iki automobilio perrašymo (b. l. 4). Atsižvelgiant į ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimus, kad automobilis apžiūrint buvo tvarkingas, į automobilio tinkamą techninį stovį patvirtinantį įrodymą – techninės apžiūros taloną, į aplinkybę, kad atsakovė prisiėmė visišką atsakomybę už automobilio stovį po 2013 m. kovo 15 d. sutarties sudarymo iki pagrindinės sutarties pasirašymo momento, be to, ieškovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz. ekspertų, specialistų išvadomis) neįrodė, kad automobilis jo perdavimo ieškovei metu jau buvo netvarkingas, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kokie buvo automobilio gedimai, kada jie galėjo atsirasti (ar iki sandorio ar po jo sudarymo) (CPK 178 straipsnis). Taigi teismas sprendžia, kad ieškovė D. G. nepateikė įrodymų, jog automobilis buvo techniškai netvarkingas, todėl jos ieškinys šiuo pagrindu atsakovei atmestinas kaip nepagrįstas.

Atmetus ieškinį, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas taikyti restituciją (CK 6.145 straipsnis).

Ieškinį atmetus, byloje atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos bei teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimų, priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 1, 4 dalys, 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovės D. G. ieškinį atsakovei V. G., trečiajam asmeniui A. Z. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt (vieno tūkstančio litų 00 ct) išlaidas advokato pagalbai apmokėti atsakovei V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės D. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 30,20 lt (trisdešimties litų 20 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (pašto išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, AB bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.