- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-01
- Bylos Nr.
- e2A-721-259/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00557-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybės įmonė „Turto bankas“, Varėnos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- G. G.
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuoti asmenys - Valstybės įmonė „Turto bankas“, Varėnos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas G. G. kreipėsi su pareiškimu į teismą prašydamas nustatyti juridinį faktą, jog G. G. įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - 55,51 kv. m ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad 1996 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija pardavė pareiškėjui už 300 litų nekilnojamojo turto objektą - du garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Garažai pareiškėjui perduoti perdavimo-priėmimo aktu, kuriems šiuo metu yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jie įvardinti kaip vienas 55,51 kv. m garažo boksas Nr. 5. Nuo pat garažų bokso Nr. 5 perdavimo pareiškėjo žinion, t.y. jų pardavimo sandorio, pareiškėjas vienintelis juos valdė daugiau kaip dvidešimt ketverius metus. Pareiškėjas parengė nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą ir kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisių įregistravimo, tačiau 2019-04-02 ir 2019-04-15 Kadastro tvarkytojo ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimais nuspręsta prašymą įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą- garažo boksą, esančius (duomenys neskelbtini), atmesti. Apie tai, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorį reikia įregistruoti notaro biure, pareiškėjas nežinojo. Jokių kitų dokumentų, išskyrus teismui teikiamus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės Pardavimo-priėmimo aktą ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą pareiškėjas neturi. Papildomų dokumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto perleidimu gauti nėra galimybių, nes bendrovė yra likviduota. Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialas jau anksčiau yra pateikęs pažymą, jog (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės dokumentai saugoti į Kauno regioninio valstybė archyvo Alytaus filialą neperduoti.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą pažymėjo, kad neprieštarauja, jog būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - 55,51 kv. m ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad nekilnojamasis turtas - 55,51 kv. m ploto garažų boksas Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nėra Varėnos rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į savivaldybės turto ar bešeimininkių pastatų apskaitą, todėl savivaldybė į jį daiktinių teisių neturi.
3. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškimą prašė pareiškėjo G. G. pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Todėl pareiškėjo pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas aukščiau minėtas įstatymo nustatytas sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad yra svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taigi, pareiškėjas turi pateikti teismui įrodymus, paneigiančius, kad pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Todėl pagal šiuo metu byloje pateiktus įrodymus nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti. Tuo atveju, jei byloje bus pateikti papildomi dokumentai, kurių pagrindu teismui pakaktų konstatuoti, kad ginčo turtas buvo įsigytas įstatymo nustatyta tvarka ir yra aukščiau paminėtų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo sąlygų visuma, VĮ Turto bankas neprieštaraus, kad pareiškėjo pareiškimas būtų patenkintas.
4. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau ir NŽT) Varėnos skyrius atsiliepime į pareiškimą prašė jį spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad NŽT Varėnos skyrius negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo G. G. teiginių apie atvirą, nepertraukiamą, teisėtą, sąžiningą garažo bokso Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valdymą. Pažymėjo, kad garažo boksas Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje, nesuformuotoje atskiru sklypu. Tik pareiškėjui įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį visas būtinas sąlygas, pareiškėjo pareiškimas galėtų būti tenkinamas.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir Inspekcija) Teisės departamento Vidurio Lietuvos teisės skyrius atsiliepime į patikslintą pareiškimą pažymėjo, kad tik pareiškėjui rašytiniais įrodymais įrodžius garažo statybos teisėtumą, t. y. kad ji buvo vykdoma laikantis teisės aktų, reglamentuojančių statybos teisinius santykius, reikalavimų, taip pat jeigu yra visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos, būtų pagrindas nustatyti pareiškėjui nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad pareiškimo reikalavimas nustatyti juridinį faktą, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – 55,51 kv. m ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) yra atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nėra tenkinamos CK 4.68 – 4.71 straipsnių nuostatos. Pareiškėjas, teismo prašydamas nustatyti jam garažo nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, turi įrodyti, kad garažo, dėl kurio su pareiškimu į teismą jis kreipėsi, statyba buvo teisėta, t. y. nagrinėjant pareiškimą, privaloma įsitikinti, pagrindžiant įrodymais, kad garažo statyba buvo vykdoma teisėtai. Iš byloje kartu su pareiškimu pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos yra žinoma, jog garažo statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1979. Remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (toliau – Ministrų Taryba) 1958-12-13 nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“, bet kokį garažą asmeniniam automobiliui laikyti buvo galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Pagal Ministrų Tarybos 1964-06-09 nutarimą Nr. 265 „Dėl garažų ir stovėjimo aikštelių individualiems automobiliams (motociklams) kooperatinės statybos plėtimo“ buvo nuspręsta, kad tikslinga pradėti garažų <...> individualios nuosavybės teisėmis turimiems automobiliams <...> laikyti statybą, daugiausia kooperatiniais pagrindais. Atitinkamai, Valstybinio statybos reikalų komiteto 1964-08-17 įsakymu Nr. 95 „Dėl garažų ir stovėjimo aikštelių individualiems automobiliams bei motociklams laikyti statybos bei eksploatavimo kooperatyvų“ buvo numatyta miestų ir rajonų vyriausiems architektams (architektams) pavesti išaiškinti visus savavališkai pastatytus bei statomus individualius garažus, pareikalauti juos nugriauti ir pasiūlyti jų statytojams statyti garažus kooperatiniu būdu, o, vadovaujantis Ministrų Tarybos 1972-06-27 nutarimu Nr. 195 „Dėl individualių automobilių garažų statybos ir mokamų stovėjimo aikštelių įrengimo sutvarkymo“, garažai individualiems automobiliams laikyti turėjo būti statomi kooperatiniais pagrindais. Miestų ir rajonų vykdomieji komitetai buvo įpareigoti parengti garažų <...> išdėstymo schemas, leisti pradėti garažų <...> naudojimą tik valstybinėms komisijoms priėmus juos naudoti, reikalauti atlikti jų inventorizaciją ir teisinę registraciją. Be to, Valstybinio statybos reikalų komiteto 1975-05-26 įsakymas Nr. 129 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų ir automobilių parkavimo aikštelių statybos tvarkos pažeidimų“ numatė, jog miestų vyriausieji architektai ir rajonų architektai buvo įpareigoti parengti individualių automobilių garažų <...> išdėstymo schemas, išduoti leidimus juos statyti tik pilnai sutvarkius statybos dokumentaciją, priimti juos naudoti kruopščiai patikrinus statybos baigtumą ir kokybę bei pašalinus išryškėjusius defektus, o pastatyti garažai <...> turėjo būti inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti. Pažymėtina ir tai, kad pagal Ministrų Tarybos 1974-08-13 nutarimą Nr. 292 „Dėl individualių lengvųjų automobilių garažų naudojimo sutvarkymo“ kai kurie vykdomieji komitetai leido pasistatyti garažus individualiems automobiliams laikyti komunalinių ir žinybinių namų kiemuose, nesuteikdami statytojams žemės sklypų, todėl šių garažų nebuvo galima teisiškai įregistruoti. Vykdomieji komitetai buvo įpareigoti suteikti šių garažų statytojams žemės sklypus ir užtikrinti jų teisinį įregistravimą arba įsteigti garažų statybos kooperatyvus ir vietoj neteisėtai pasistatytų garažų leisti pasistatyti kooperacinį garažą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su pareiškimu apskritai jokių dokumentų, patvirtinančių, kad garažas buvo pastatytas jo statybos metu (1979 metais) galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikė. Ta aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1996 metais, kaip nurodo pareiškėjas, pardavė pareiškėjui garažą, nepatvirtina ir niekaip neįrodo garažo sukūrimo teisėtumo ar statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos atitikties. Be to, pareiškėjas kartu su pareiškimu taip pat nepateikė jokių duomenų, jog jis būtų kreipęsis į archyvą ar kitas institucijas dėl garažo statybos teisėtumą pagrindžiančių dokumentų kopijų gavimo. Pareiškėjas taip pat nėra pateikęs jokių įrodymų, kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas garažą suformuoti kaip nekilnojamąjį daiktą. Todėl, nesant įregistruoto nekilnojamojo daikto, negali būti registruojamos ir daiktinės teisės į jį. Taigi, ir šiuo pagrindu pareiškimas negali būti tenkinamas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo ir tai, kad garažų boksas yra įgytas įgyjamąja senatimi, nes pareiškime aiškiai nurodo, jog garažų boksą nusipirko. Esant kitam daikto įgijimo pagrindui, įgyjamoji senatis netaikoma. Inspekcijai dokumentų valdymo informacinėje sistemoje „Avilys“ atlikus paiešką, nei pagal adresą (duomenys neskelbtini), nei pagal pareiškėją su bylos dalyku susijusių skundų, prašymų ar paklausimų Inspekcijoje neregistruota. Taip pat, patikrinus duomenis Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ bei valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, nustatyta, kad Inspekcija neturi duomenų, jog dėl pareiškėjo nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį siekiamo pripažinti garažo buvo surašyti kokie nors administraciniai aktai ar priimti administraciniai sprendimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjas G. G. nuosavybės teise įgijo 55,51 m2 ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valdant jį įgyjamąja senatimi.
7. Teismo vertinimu pareiškėjo nurodomos aplinkybės, pateikti įrodymai ir teisiniai argumentai patvirtino, kad egzistuoja visos įstatyme numatytos sąlygos nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, jog pareiškėjas nuosavybės teise įgijo 55,51 kv. m ploto garažų boksą Nr. 5, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad 1996 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, kurią sudarė komisijos pirmininkas A. S. ir komisijos nariai A. P., M. K., J. B., V. M., D. Č. ir V. G., pardavė pareiškėjui G. G. už 300 litų nekilnojamojo turto objektą - du garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), statiniai (statinys) faktiškai egzistuoja. Jame yra nurodyta statinių išsidėstymo planas, pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys ir kita. Sudarytas žemės sklypo planas, kai sklypo plotas 2 250 kv m, kadastro vietovė (duomenys neskelbtini) 3868, sklypo numeris projekto plane Nr. 390, bloko Nr. 0002. Planas sudarytas 2013-03-24, patvirtinant, kad žemės sklype pažymėti žemės naudmenų kontūrai, naudmenų rūšys ir plotai atitinka faktinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas.
8. Teismas pažymėjo, kad per nepertraukiamą naudojimosi nekilnojamu turtu – garažo boksu Nr. 5 laiką nuo 1996 metų, jokios valdžios institucijos, tame tarpe ir atsakingos už statybos priežiūrą, jokie kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra pareiškėjui pareiškę jokių pretenzijų, reikalavimų dėl pastato naudojimo ar jo statybos neteisėtumo. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – garažo bokso, kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti nuosavybės teises į šiuos nekilnojamuosius daiktus ir pateiktus dokumentus, atsisakė registruoti nuosavybės teises, kadangi su prašymu nebuvo pateiktas nuosavybės teisės liudijimas. Tuo metu žemės ūkio įmonių turto privatizavimo sąlygas ir tvarką reglamentavo 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 420. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatytas ratas subjektų, turinčių teisę įsigyti privatizuojamą žemės ūkio įmonių turtą ir pareiškėjas pagal šias nuostatas pateko į subjektų, turinčių teisę įsigyti privatizuojamą žemės ūkio įmonių turtą, ratą. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas, valdydamas garažo boksą Nr. 5, jį sąžiningai atvirai ir nepertraukiamai valdė nuo 1996 m. liepos mėnesio, t. y., 24 metus laiko. Iki šios dienos, išskyrus pareiškėją, niekas garažu nesinaudojo ir nedisponavo jo nuosavybe, dėl jo nereiškė jokių pretenzijų.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad teisme nėra gauta pareiškimų su prašymu įtraukti suinteresuotus asmenis, kurie pretenduotų į pareiškėjo nurodytą turtą, byloje neginčijamas valdymo sąžiningumas, teisėtumas, atvirumas ir nepertraukiamumas. Šios aplinkybės rodo, kad garažo boksas (garažas) visą 24 metų laikotarpį buvo valdomas teisėtai, nes jo valdymas nebuvo įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ir jokie kiti asmenys iki šiol nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad pareiškėjas garažą būtų valdęs neteisėtai - pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys daugiau teisių už jį į garažą neturi. Teismas įvertinęs aukščiau nurodytus argumentus sprendė, kad egzistuoja visos kasacinio teismo praktikoje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą patenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą nustatymo, kad pareiškėjas nuosavybės teise įgijo 55,51 kv. m ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), todėl pareiškimą tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, net neišsiaiškinęs ir apskritai netyręs jokių aplinkybių dėl pareiškėjo siekiamo įgyjamąja senatimi įgyti garažo statybos teisėtumo, kurias suinteresuotas asmuo nurodė savo atsiliepime į pareiškimą dėl garažų bokso statybos 1979 metais, skundžiamu sprendimu konstatavo, jog statiniai faktiškai egzistuoja ir šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas.
10.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto objektų suformavimą. Pagal garažo statybos darbų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą garažo statyba galėjo būti pradėta tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą, o pats garažas galėjo būti pradėtas naudoti tik valstybinei komisijai jį priėmus. Šiuo atveju duomenų, jog valstybinė komisija būtų priėmusi naudoti garažą, nėra. Taigi, ir pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, nebuvo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą. Kadastro duomenų surinkimas (kadastrinių matavimų atlikimas) apie nekilnojamąjį daiktą, taip pat unikalaus numerio suteikimas nereiškia, kad nekilnojamojo turto objektas yra suformuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-297/2008). Nagrinėjamu atveju apie garažo suformavimą būtų buvę galima konstatuoti tik tokiu atveju, jei būtų nustatytos aplinkybės, kad egzistuoja viešojo administravimo subjekto (statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimas suformuoti garažą kaip nekilnojamąjį daiktą. Unikalaus ar kadastrinio numerio suteikimas nekilnojamajam daiktui nėra jo, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimas.
10.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į garažą, ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, kai statinys yra padalytas į patalpas, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, į nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi duomenys apie statinį ir apie jo sudėtines dalis – patalpas. Nekilnojamojo turto registre nesant įregistruoto paties statinio, negalės būti registruojamos ir jo atskiros patalpos. Teismas skundžiamu sprendimu sprendė tik dėl patalpos – garažo, o ne dėl viso garažo pastato suformavimo. Taigi ir dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas negalėtų būti įgyvendintas, o garažas net ir skundžiamo sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registre negalėtų būti registruojamas.
10.4. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, kai pareiškėjas nebuvo ir nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu. Tuo tarpu pareiškėjas nurodė, kad daiktą – garažų boksą – įgijo pirkimo – pardavimo sutartimi ir nėra duomenų apie šio sandorio negaliojimą.
10.5. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad tai, jog nėra duomenų apie garažų statybos neteisėtumą, reiškia, jog garažo statyba buvo teisėta. Tuo tarpu garažo statybos teisėtumas negali būti preziumuojamas, o įrodinėjimo našta, jog garažas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ar kad teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas viešojo administravimo subjekto spendimas garažą suformuoti kaip nekilnojamąjį daiktą, priklauso būtent pareiškėjui (CPK 178 straipsnis). Tačiau byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių garažo statybos teisėtumą. Todėl ir nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad garažas gali dalyvauti civilinėje apyvartoje ir būti civilinių teisių objektu. Nesant valdymo teisės objekto, negali būti ir teisėto valdymo, todėl negalėjo būti nustatytas pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas nuosavybės teises į garažą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu.
11. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ prisideda prie suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo ir prašo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenustatė garažo statybos teisėtumo ir apskritai netyrė aplinkybių apie tai, ar statinys, kuriame yra pareiškėjo nurodomas nekilnojamojo turto objektas, į kurį jis prašė nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, buvo pastatytas laikantis teisės aktų reikalavimų, galiojusių jo statybos metu. Įvertinus visus šios bylos nagrinėjimo metu nustatytus faktus pirmosios instancijos teisme ir tai, kad privačios nuosavybės teisės objektais gali būti tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti nekilnojamojo turto objektai, yra teisinis pagrindas teigti, kad apelianto skunde nurodytas garažas negali tapti G. G. nuosavybės teisės objektu pagal įgyjamąją senatį (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Taip pat pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos dėl būtinų sąlygų nustatymo nuosavybės teisės įgijimui į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį. Pareiškėjo į bylą pateiktas žemės sklypo planas, kuriame yra statinių kompleksas ir pareiškėjo nurodytas garažas, yra sudarytas 2013-03-24, o statinių išdėstymo schema 2019-02-15, todėl yra akivaizdu, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių garažo statybos teisėtumą ir apeliaciniame skunde pagrįstai yra teigiama, kad pareiškėjas byloje neįrodė visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės faktui nustatyti pagal įgyjamąją senatį.
Atsiliepimas
12. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į suinteresuoto asmens Inspekcijos apeliacinį skundą prašė jį spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog nuosavybės teisių į statinį įgijimas galimas ne bet kokios statybos metu, bet tik tuo atveju, jei statyba buvo vykdoma laikantis jos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimo, t.y. jeigu statybos procesas buvo teisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-06-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/1999).Įgyjamosios senaties būdu gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės objektais. Statiniai gali tapti nuosavybės teisės objektu, kai jų statyba įteisinta įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo turto sukūrimo teisėtumą. Nors pažymėtina, kad statybos metu (t.y. 1979 m.) galiojantys teisės aktai numatė, kad garažą statyti galima tik gavus leidimą dėl statybos (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-12-13 nutarimas Nr. 570, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1974-08-13 nutarimas Nr. 292). Nesant pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ginčo pastato teisėtą statybą, suponuojama išvada dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo sąlygų visumos nebuvimo.
12.2. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) vertino, kad statiniai (statinys) faktiškai egzistuoja ir šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas. Per nepertraukiamą naudojimosi nekilnojamu turtu - garažo boksu Nr. 5 - nuo 1996 metų, jokios valdžios institucijos, tame tarpe ir atsakingos už statybos priežiūrą, jokie kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra pareiškėjui pareiškę jokių pretenzijų, reikalavimų dėl pastato naudojimo ar jo statybos neteisėtumo. Visos šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ginčo garažas buvo pastatytas teisėtai.
13. Pareiškėjas G. G. atsiliepime į suinteresuoto asmens Inspekcijos apeliacinį skundą prašė jo netenkinti ir Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Į bylą teismo suinteresuotuoju asmeniu įtraukta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateiktu atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad pagal pareiškėjo nurodyto garažo bokso statybos darbų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jo ir viso pastato statyba galėjo būti pradėta tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Atsižvelgiant į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atsiliepime išdėstytas pastabas, pareiškėjas papildomai kreipėsi į Varėnos rajono savivaldybės administraciją dėl duomenų apie (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei išduotą statybos leidimą, suteikiantį teisę statyti (duomenys neskelbtini), esantį pastatą, kuriame šiuo metu yra fiziniams asmenims perleisti garažų boksai, pateikimo. Atsakydama į užklausą Varėnos rajono savivaldybės administracija pateikė Statybos leidimo išrašo kopiją iš 1968-1978 metų leidimų statybai vykdyti Varėnos mieste/rajone registracijos knygos ir šie papildomi duomenys buvo pateikti teismui per Lietuvos teismų EPP. Taigi, nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas neįrodė statinių teisėtumo fakto.
Šalies argumentai
13.2. Nors apeliantė savo skunde nurodo eilę 1978-1979 metais galiojusių teisės aktų, reglamentavusių individualių garažų, skirtų lengvųjų automobilių laikymui, statybą bei garažų kooperatyvų kūrimą, tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas individualaus garažo statybos teisėtumo klausimas. Todėl apeliantės nurodytas teisinis reglamentavimas šiuo atveju netaikytinas, nes apie jokią garažo statybą individualiam automobiliui laikyti jame net nebuvo kalbama. Varėnos rajono savivaldybės administracijos architektūros skyrius 2020-12-01 pateikė atsakymą, kad 1968-1978 m. leidimų statybai vykdyti Varėnos rajone/mieste registracijos knygoje nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) kolūkiui 1978 metų lapkričio l d. išduotas statybos leidimas Nr. 626-25/78 rekonstruoti (duomenys neskelbtini) kolūkio mechanizacijos kiemą. Šios mechanizacijos kiemo rekonstrukcijos metu ir buvo pastatytas garažas kolūkio žemės ūkio bei kitai mechanizacijos technikai laikyti, kuriuo šiuo metu naudojasi pareiškėjas.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Įvertinęs bylos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad per nepertraukiamą naudojimosi nekilnojamu turtu - garažo boksu Nr. 5 - laiką nuo 1996 metų, jokios valdžios institucijos, tame tarpe ir atsakingos už statybos priežiūrą, jokie kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, nėra pareiškėjui pareiškę jokių pretenzijų, reikalavimų dėl pastato naudojimo ar jo statybos neteisėtumo. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad garažo boksas (garažas) visą 24 metų laikotarpį buvo valdomas teisėtai, jo valdymas nebuvo įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ir jokie kiti asmenys iki šiol nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad pareiškėjas garažą būtų valdęs neteisėtai- pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys daugiau teisių už jį į garažą neturi.
13.4. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pareiškėjas neįrodė, kad garažo boksas buvo pastatytas teisėtai, t. y. laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (buvusio (duomenys neskelbtini) kolūkio) dokumentai saugojimui į Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialą neperduoti, todėl pateikti teismui visus statybą leidžiančius dokumentus pareiškėjas neturėjo jokių galimybių. Reikalavimas dėl statybos teisėtumo negali būti suabsoliutintas, nes turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias aplinkybes dėl įgyjamosios senaties nustatymo, kadangi pareiškėjas statinio dalį įgijo ne statybos, o nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo aktu, t.y. prilyginant daikto perdavimą nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šioje byloje įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šios kategorijos bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus pagrįstai padarė išvadą, kad garažo boksas Nr. 5 nebuvo pastatytas savavališkai ar pažeidžiant jo statybos metu galiojusių statybų procesą reglamentavusių teisės aktų nuostatų, todėl pareiškėjas galėjo jį įgyti remiantis įgyjamosios senaties institutu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
15. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindų ir būtinų sąlygų nustatymo, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių šį teisinį santykį, aiškinimo ir taikymo (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 – 4.71 straipsniai).
16. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas nustatė, jog pareiškėjas G. G. 2020 m. rugpjūčio 14 d. patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, jame suformulavo reikalavimą: nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y., kad jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – 55,51 m² ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), jį nepertraukiamai, atvirai ir sąžiningai valdo daugiau nei dvidešimt trejus metus kaip savo. Pareiškėjas nurodė, jog šį turtą 1996 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, kurią sudarė komisijos pirmininkas A. S. ir komisijos nariai A. P., M. K., J. B., V. M., D. Č. ir V. G., perdavė pareiškėjui už 300 (tris šimtus) litų, pinigų sumokėjimo kvito nėra išsaugojęs, garažo boksą jis atvirai, nepertraukiamai, sąžiningai kaip savo valdo daugiau nei dešimt metų, nuosavybės teisę į garažų boksą jis įregistruoti neturi galimybės.
17. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, jog pareiškėjas G. G. nuosavybės teise įgijo 55,51 m2 ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), valdant jį įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 – 4.71 straipsniai). Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“, prisidėdamas prie suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo, skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo jį panaikinti, pareiškimą atmesti. Apeliaciniai skundai grindžiami tais argumentais, jog byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog garažų boksas Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka; toks objektas negali būti ir nėra privačios nuosavybės teisės objektu, nes neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų; teismas skundžiamu sprendimu be pagrindo konstatavo, jog ginčo statinys faktiškai egzistuoja ir šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, o toks vertinimas prieštarauja LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatoms; teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į garažą, ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo; pareiškėjas nurodė, kad daiktą – garažų boksą – įgijo pirkimo – pardavimo sutartimi, o byloje nėra duomenų apie šio sandorio negaliojimą.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.
19. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, o daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnio nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 d. daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjai gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68–4.71 straipsniai).
20. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų įrodymų visumos, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio, nustatė, kad pareiškėjas įrodė visas įstatyme nustatytas privalomas sąlygas, kad patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. faktą, jog pareiškėjas G. G. nuosavybės teise įgijo 55,51 m2 ploto garažų boksą Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1996 metų pardavimo-priėmimo akto pagrindu perdavė pareiškėjui G. G. ginčo turtą, o šis jį priėmė valdyti kaip savo, garažo boksas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, jį pareiškėjas valdo atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai, o per visą dvidešimt trejų metų laikotarpį pareiškėjui niekas nėra pareiškęs pretenzijų į šį turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė prašomą nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.
21. Iš apeliantų skundo argumentų turinio matyti, jog apeliantai garažo bokso nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį faktui prieštarauja visų pirma nurodę tą aplinkybę, kad ginčo garažas buvo pastatytas galimai nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negavus statybos leidimų, dėl ko jis negali būti nuosavybės teisės objektu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nėra ir nebuvo ginčo garažo bokso statytojas, todėl jis neturi prievolės įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė garažo bokso statybą gavęs nustatyta tvarka statybos leidimą ir laikydamasis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Vertinant apeliantės argumentus dėl garažo bokso statybos neteisėtumo, atkreiptinas dėmesys, jog garažo bokso statybos metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintų Kaimo gyvenviečių statymo taisyklių 3 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kaimo gyvenviečių statymo bei teritorijų tvarkymo, taip pat visų rekonstruojamų ir naujai statomų objektų statybos kontrolę vykdo vietinės Tarybos, rajonų architektai ir rajonų architektai – inspektoriai. Šių taisyklių 29 punkte buvo reglamentuojama, kad statybą galima pradėti, tik turint paruoštą, nustatyta tvarka suderintą techninę dokumentaciją ir gavus rajono architekto – inspektoriaus leidimą. Bet kokių pastatų, įrenginių bei inžinerinių tinklų statyba be techninės dokumentacijos ir leidimo yra laikoma savavališka ir draudžiama. Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto (toliau nutartyje ir VSRK) 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda rajonų architektai inspektoriai, o leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardintus) įformina rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Leidimas galioja vienerius metus (sekančius kalendorinius metus). Šio įsakymo 2a punkte buvo nurodyta, kad duoti leidimai registruojami tam tikslui skirtose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos, kai leidimai nustoja galioti arba objektai atiduodami naudoti.
22. Iš byloje pareiškėjo pateikto Leidimų statybai vykdyti Varėnos mieste / rajone registracijos knygos 1968-1978 metais išrašo, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo garažo statyba buvo vykdoma turint nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kolūkiui 1978 m. lapkričio 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 626-25/78 mechanizacijos kiemo rekonstrukcijai, 1981 m. vasario 2 d. išduotas statybos leidimas Nr. 775-7 statyti penkis ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone (popierinės b. l. 83-89). Iš byloje esančių dokumentų (Nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylos) matyti, kad garažas, į kurį pareiškėjas prašė pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti 1979 metai, kas sudaro pagrindą išvadai, jog pastatas pastatytas (rekonstruotas) statybos leidimo galiojimo metu, t. y. per sekančius kalendorinius metus nuo statybos leidimo išdavimo. Nors byloje duomenų apie ginčo statinio priėmimą naudoti registracijos knygoje nėra, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog statyba (statinio rekonstrukcija) buvo savavališka, neatitinkanti tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų. Apeliantai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir su apeliaciniu skundu nepateikė leistinų įstatymo įrodymų, kad ginčo garažo boksas įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas savavališkos statybos objektu (CPK 178 straipsnis). Nurodomais motyvais Kauno apygardos teismas atmeta apeliantų argumentus, jog garažo boksas Nr. 5, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) yra pastatytas savavališkai, dėl ko jis negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu (CPK 178 straipsnis, CK 4.103 straipsnio 1 dalis).
23. Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantų teiginius, jog garažo boksas Nr. 5, esantis (duomenys neskelbtini) kaime nesuformuotas kaip atskiras turto objektas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, dėl ko teismas ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo. Byloje nustatyta, kad šis garažo boksas buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto apskaitoje, jis 1996 metų bendrovės Likvidacinės komisijos aktu perduotas pareiškėjui valdyti. Pagal 1978-1979 metais galiojusių teisės aktų nuostatas, kaimo vietovėse esantys nekilnojamojo turto objektai neturėjo būti privalomai registruojami Nekilnojamojo turto registre, pakako fiziniams asmenims priklausantį turtą registruoti vietinių Tarybų kaimo ūkinėse knygose, o juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą apskaityti šio asmens buhalterinėje apskaitoje. Apeliantų skundo argumentai, jog garažo boksas, kurį pareiškėjas perėmė ir valdė nuo 1996 metų iki šiol, nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, turėtų prasmę tik tokiu atveju, jei pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą kitu teisinu pagrindu – dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog nagrinėtoje byloje pareiškėjas prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kur pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Byloje pareiškėjo pateiktas 1996 metų (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės 1996 metų Likvidacinės komisijos aktas kaip tik patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jis teisėtu būdu perėmė garažo boksą, jį valdė atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai iki šiol ir įrodo, kad pirkimo pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo patvirtinta. Nurodomais motyvais atmetami apeliantų argumentai, jog daiktą – garažų boksą – įgijo pirkimo – pardavimo sutartimi, o byloje nėra duomenų apie šio sandorio negaliojimą.
25. Pirmiau nurodomais motyvais Kauno apygardos teismas sprendžia, jog Alytaus apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai aplinkybes, jas tinkamai įvertino, teismo sprendimo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visumai, dėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliantų skundai atmetami kaip nepagrįsti (CPK 178 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė išlaidų neturėjo, pareiškėjas prašymo priteisti turėtas išlaidas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepateikė.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.